antvežti

vèžti, vẽža, vẽžė

1. važiuojama priemone gabenti: Vèžti malkas, smėlį, žvyrą. Vèši lig pat tamsios nakties praktį. Imte šituos sienojus i vèžte! Kėlėm daug [kiemą]:
šitan galan gryčios tai vẽžė žemių ir žvyro. Vèš mėšlus laukon iš kūtės. Seniau, matai, mėšlavežtis būdavo po sėjos, pavaserį, po sėjos – an pūdymų vèždavo. Rudenį kas dėsis: ir bulba kast, ir mėšlas vèžt. Pūdymus paliksma, mėšlus vèšma, kartoti liūbam pūdymus. Po savaitę, po dvi tus mėšlus vèši. Didžiausios talkos liūb bus, mėšlus ka vèš. Atvažiavo mėšlo vežtais ratais. Vedu parejov mėšlus vẽžusiu. Seniau mėšlo nèvežei – rugių nepjausi, pasėjai be mėšlo, tai nieko nėr. Kad i mėšlo buvo vežtà, o ne par smarkūs miežiai – lytaus nebuvo. Ir greiti, kaip būrams reik, į baudžiavą bėgom, mėšlą vèžt, užkrėst, užart, grūdelius barstyt. Šventoj dienoj trąšas vẽža. Aš vežiaũ javus namolei. Prieš vẽžant rugiai reikia išvalyti klaimas. Šienas jau vèžtinas. Ir dobilai yra vežti (vežtini) . Tu parvažiavai rugius vežant. Javus vẽžam į klojimus, o šieną – į daržines. I pjovei, i grėbei, i vežeĩ, i viską dirbai. Yra arklys duotas, vẽžam dobilus. Važiuoja šieno iš balų namo vèžt. Namuos šieną vẽžam ir duodam karvei iš katuko. Padžiūsta savaitę gubõs, i vežì [rugius]. Praputa vė [ja] s tą šienelį – visi bėga ano vèžti. Kap pradėj [o] lyt, tai per septynias savaites, – nei rugių namie nèvežė – supuvo. Ka jau lauke šlapì a kokì, negal vèžti vasarojaus. Gal rugius vẽžę atvažiuoja? Miškai būdavo vežamì par žiemą. Nuo pusės dienos žmonės važia [vo] vèžt medžio. Pasikinkė arklį i išvažiavo miškan miško vežt. Vežė, kirto biržium baisiausium, gerąjį mišką iškirto. Kai kirto mišką ir Antalieptėn vẽžė, tai padvada padvadą stūmė. Anas tada miške patrūko vèždamas medžią. Mumiem, vyram, malkas iš miško vèžt, o jumiem, moterim, tom malkom pečius kūryt. Mano gaspadorius, kai pradėjo bičiulis musytie, kai pradėjo prašytie, prižadėdamas talkon atvažiuotie malkų vežtų, ir su visu nusilesė. Surovę vẽža mirkyt [linus]. Linus vẽža į sodželkas, merkia vandenin, užslegia šakom. Išmirkai [linus],
ištrauki, pakloji, suemi, vežì jaujon, išmini, išmynęs išbrauki. Tuos [linų] pėdus suriša in didelius kūlius ir vẽža an pievos, kloja. Linus vẽža [kloti] prie medžio, kur dirvonai, pieskynai. Spalis atsistovi, atšoksta, tai jau vėl pėduos geruos [suriša],
tada vẽža, mina. Vèšma [grūdus] į malūną, susimalsma, pyrago išsikepsma. Malūnan vẽža tik duonai malti, o girnom visiem gyvuliam. Po tam Riešėn vẽžė [malti],
te buvo an upės melnyčia. Prisikasė bulvių vežt parduot. O ans vèš parduoti, grūdai puikiausiejai, gražiausiejai. Vèždavom parduot uogas: ir vyšnių, ir braškių vèždavom turgun. Mes tuos obuolius supurtydavom, vèždavom targavot į Pasvalį. Tai ką su obuoliais darysta, Zarasuos vežtà? Kiaušiniai kermošiun vèžt reikia. Rudenį būrai vẽžė parduoti ropes (bulves) , grūdus, žąsis, pyles. Kiaules laikydavo, tai vèždavo parduot Rokiškin stotin. Vežčiant parduot visus paršus, kad sau nereikt. Linus vèždavo Panevėžin, mokesčius apmokėdavo. Vẽžė parduot linus an nakties. Vẽžėm Marcinkonyse parduot malką. Prisikertam prisikertam ir vẽžam [medžių] į turgų. Tada jau kiek turėjau [pinigų],
jau pieną vẽžėm. Saldumų nemėgstu, kam tu vežì, vaikel, kam man reikia. Įdavė piningų, ka batus parvežtų, – po šiai dienai anus vẽža. Duona gatava, ir krautuvėn nèveža rugienių miltų [naminei duonai kepti]. Vẽžė [pamestinuką] par kiemais, penėjom po dvi dienas. Jau muni tevežiẽ, kur noria. Važiuotumėm, ka tik kur vèžtum. Kaipgi čia mašinoj galėsiu aš žūt': važiuoju ir man ramu, bet tik man’ vẽža. Seniukui kunigą vežė, buvom laukt. Kai jos tėvas mirė, tai aš daktarą vežiaũ. Jį buvo vežą̃ ligoninėn. Dvylika vaikų užaugom i nė vieno in daktarą nèvežė. Tik muni vèžk numie, aš mirsu. Antrą dieną jie tapė į ligoninę vežtì. Vẽžė in didesnius doktorius Vilniun – atgavo. Tą trobą vẽžė į muziejų, toki ana sena buvo. Žmona buvo iš Veršių vežtà. Miškan paspjaut vèždavo kiaulę ir stogan sukišdavo po gabaliuką. Vežìt (vežkit) jį nutapyt (nuskandinti) . Kryžių tai vešiù savo apierai [į Kryžių kalną]. Sveikatą va prikišiau kolkoze, dešims metų vežiaũ pašarus. Kam ana. šituos vaikus čia vẽža, nedabosiu aš jų! Ar tą maišą nešte nešim, ar vežtè vèšim? Jeigu vežì arkliu katiną, arklys labai prakaituoja. I Morė buvo, kad vẽža, ana sukas su tokiu bizūnu. Pajauniai raiti jodavo, pamerges vèždavo. Seniau vèždavo marčią apgaubę, nerodydavo. Jau po pintuvių vẽžė kraitį. Ir šieniką, būdavo, prikiša gatavai kraičvežiam vèžtų. Prosas ranko [je],
ans. i eina į kitą kiemą, o daba aną reik vèžti. Kiaules vẽža, gyvulius varosi [pabėgėliai],
– baisus daiktas! Pieną statėm, o daba nėr kam vèžt. Vežỹ (vežk) , kad vežì. Pinigų neturiu, traukinys nevèš dykai. Jug neužmušai da, kur tu muni vežì daba į tus kapus?! Žmogus, nieko iš jo nėr, susenėjo, ir vežk duobėn. Vèšiam į Béržorą laidoti. Negi būdavo su kuo vẽža? Visi kalkes pildavom vagonuos, vèždavom va ir mašinom, net nugaras praėsdavo. Vèždavo šieną su laivėm. Atsivedė arklį malkom vèžt. Nėr arklių vèžt. Mėšlai stovi nevežtì. Nuo ežių pradėjo vèžt akmenis. Oi, kiek čia akmenų yr, aš vežiaũ, aš vežiaũ, žinai, nu daikto. Tie [šiaudų] kūgiai pūna, mėšlan vẽža. Susrinkit daiktus, katrus vežtàt. Atvažiuoja, prisdeda nešulius ir vẽža. Tada medis buvo dovanai – kas norėjo, tas vẽžė. Kas norėjo, važiavo, pjovė, vẽžė, kiek tik reikėjo. Anglių galėjai kalnus vèžti, nu daba, veizėk, nėr. Pamatis vẽžant i sulaikis. Viską, kas ūky buvo, grūdus, gyvulius vẽžė išvežė. Kad mañ miestan kas vèžt, aš tai nevažiúočia, aš nenoriu. Raudojau raudojau, kai vẽžė ganyt. Arklys dar nevežamas (nekinkomas) . Ratais vežamas daiktas. Aš su karu nevèšu durpas. Jau ir jo mergos vẽžamos (suaugusios, gali tekėti) . Kitas nèvežamas (netinkamas parduoti) , kitas šioks, kitas toks [paršelis]. Obulų nebėr vežamų – nebvažiuojam į Palangą. Atliks šienas tai dienai, kai bus nevežamà (lietinga) . Šiandien meisos vežamà diena – turėtų būti krautuvė [je] meisos. Jei par sapną mėšlą veži, – reikės vežt greit numirėlis. Kai veža pirmą vežimą javų į klojimą, įsideda į vežimą tris akmenus. Dargi ana sako karaliu: – Vèžk tu savo dukterį kur girion. Vèš broleliai aukštan kluonan žaliąjį šienelį. Vež žalį šienelį, žalias raskileles, vež ir muno dobilelį su žaliu šieneliu. Girelė [je] kirto, pagirė [je] tašė, ant vieškelelio vežė. Jau mergytei kunigą vẽža, – bernytis nevierija. Ar tu jau verki, ar tu jau neverki, jau mes tavę vèšma į svečių šalelę. Šalin varo muni jauną, šalin veža muno kraitelį, – to liūdžiu. Vež kraitelį per laukelį, ė mañ jauną į vargelį – to liūdžiu. Važiuoju laukeliu aš trečiuoju, sustinku dukrelę jau vežančią (vežamą laidoti) . Čerška barška skrynelės, vieškelėliu vežančios. Skryneles veža, kelelis dunda, motulė gailiai verkia. Vèžk, sako, sa dukrelę miškan, nekoj ją vilkai suėda. Vežk mane jauną pas anytėlę, ba man nusibodo pas motinėlę. Oi vèžkit vèžkit atgal pas močiutę, kur mane močiutė gražiai užaugino. Kukū, jūs ne marčiutę vežat, ale baltą avelę. Kad tavę vèžt ko toliausia, kad neatmytai namučių! Šešiais žirgeliais brikužė vẽžė aukselį cidabrėlį. Atvažiuoja kupčiai, kupčeliai ir visi bajorai, atveža, vẽža mergelėm baltą, bieliavą. Bet vežimai, žmones vežantieji, yra pagal gražumą trejopi, būtent: vežimai pirmosios, antrosios bei trečiosios klasės. Ir vaikai Izraelio vežė Jokūbą savo tėvą su savo vaikeliais ir motermis ant vežimų, kurius faraonas siuntęs buvo jo vežtų. Kaip jus Dievas paieškos, tada vežkiat mano kaulus iš čia. Kiek vaikų ana. matė, kiek vaikų vẽžė krikštyt. Tą debesį ant mūso vẽža – rasi i lys. I didžiuojas kaip subinės į turgų vẽžamos. Veža kaip velnias savo močią. Neturėdamas arklio, nenorėk vẽžamas. Nevežk tėvą į girią – patį išveš. Nevežk medžių į mišką. Sunku šieną vežt, bet lengva žiemą pešt. Vasarą vežimais veža, žiemą saujelėm išnešioja. Ne čėsas roges kaustyt, kada reik mišką vèžt. Atabulą tik in kapus veža. Kas avižas veža, tas šieno neėda. Kiek neša, tiek vẽža. Verčiau du vèžti negu vieną nešti. Daug vežimu vẽža. Pats pėsčias eina, o panaberiją vežte veža. Kas mėšlą vẽža į lauką, o tu vežì į namus. Vežė trobai – privežė pirkiai (pirkelei). Kur bus vẽžama, tę važiuosiu. Koc in akėčių, abi veža. Vež’ mane nor an šluotos (bet kaip) . Ka te. manęs i negyvos nevèžt. Keturkampė poduškelė – šimtas arklių neveža.
vežtinaĩ. vežtinõs, vežtinõ: Girtą vežtinaĩ parvežė. Nu, kad artie, neštinai, ka toliau jau buvo, ta jau vežtinaĩ. Vẽžėm vieną sykį į bažnyčią, vežtinõs vẽžėm. O ana iš toliau atvažiuos vežtinõs vežti. Kas vežtinõ, kas naštom nešė burokus. Lomoj gulėjęs, vežtinai parėjęs, išsijotas ir ant stalo dedamas. Vežuosi eldija, iriuosi, persikeliu per vandenį. Važta (ratais) vežtis. Visa vestuvė vẽžasi į aną šalį, kad tik geriau [pasirodytų]. Javai jau vežasi į ten. Šįmet kviečiai sausi vežėsi. Jeigu šienas nesivèš, maž ir važiuosma Kupiškin. gabenti su savimi, pas save, sau; imti kartu kur važiuojant: Jis vẽžasi akmenis iš lauko. Kaladelėm supjovė malkas – mašinon dėk i vèžkis. Atvažiuojte ir vežtiẽs [obuolių]. Duoda mun tą krestį vèžties numien. Jei ir davė vèžtis, tai iš ko čia vèšies. Kur anie vèšias, anie netura kur dėti. Senus namus griaus ir vèšis malkom. Reikėjo kūrinti, malkas vèžties iš miškų. Vẽžas bobutė rogelės [e],
prisikrovus šakų, pušinių šakų. Su tačke vẽžasiam burokus. Su saimi vẽžas patalą. Norėjome, kad tėvas ir mus vèžtųsi. Vežiẽs (vežkis) tą vaiką miestan, te jį galas! (labai išdykęs) . Kur važiuos tėvukas, į jomarkus kokius, – visur muni vèšias. O ka į vakarelius vẽžas, irgi blogai y [ra],
išlaidingai yr. Kai vaistus suleido, atsigavau jau, sako, vèšmės Kupiškin. Seną žmogų i vèžkies atgal. Pajaunių vèždavos daug [jaunikis],
o pamergių mažiau. Kai nuoteką vẽžas ženykas in save, nesisėda, išvažiuoja nuoteka vežime stovėdama, kad visos išvažiúot (visos kaimo merginos ištekėtų) . Kas nori, in Stakliškes vẽžas [laidoti]. Susdėk sa visa kas ir véžkis. Vẽžės jie knygas [į Sibirą] – mokinsis [lietuviškai]. Kai atstoja jom. žievė jau, keli, sustatai gubelėm, išdžiūna, vežíes namo. Sakė, kad ans piningų vẽžęsis. Gerokai, sako, i turto veždavęsys. Į svotą liuob vèžties didį kukulį pyrago, čvertikę pupikių ir kitko. Būdo, mes kvietinius pyragus vẽžamės, ė stepurkiniai (Stepurkiškės kaimo gyventojai) – grikines babkas. Vežiaus tris litrus spirito, maniau, gal išpirksiu vyrą. Tam tikri [elgetos] būdavo, kur su arkliu važiuodavo ir paršiuką vèždavos. Šunio galėtų su savimi nevežties. Abu važiuoja ir muzikontą vẽžas. Paršnekėtojį vẽžės, gerai rušiškai (rusiškai) nesupranta. Ūkininkai turėjo vèžties pusę kiaulių atgal. Aš būčiau ir namo vẽžusys, tik ma [n] neina apsikraut. A grėblį, a pavalką kokį padirba, ans tujau vẽžas parduoti. Vẽžas pasisodinęs kaip velnias močeką. priverstinai imti kortų pluoštą: Vèžk namo.

2. prievarta gabenti į kitą kraštą, tremti: Tujau apsiautė vèžti į Rusiją ir išvežė vieną pačią. Atejau tarnavus, pradėjo žmones vèžtien [į Sibirą]. Sako, kad jus šiąnakt vèš, – dūkstam ir bėgam iš namų. Kai pradėjo žmones vèžt, pradėjo kavotis, bėgiot, – tada ir prasidėjo pekla. Sugreibė, vẽžė išvežė, i ne šiandieną nėkas nežino. Vẽža tėvus, vẽža brolį, vẽža su šeima vaikus jojo. Vẽžė geriausius žmones, tai baisus daiktas, tep nèvežė kokių durnių. Katrie šeimynas samdė, tai tuos vẽžė. Sugauna, tai mat Sibiran tuoj vẽža. Prie savietais aš buvau vežamà, prisejo slapstyteis. Visi, ne tik buožės, tie vežamíejai buvo pasitaisę; čia nežinojai, a čiups, a ne. Kap akmuoj buvau, kap vẽžė. Kelininkai jau matėm, kaip vẽžė, kaip varė būriais. Mus griebė iš darbo i vẽžė į Rusiją. Daba nevèš į Cibirą – pėsčius nuvarys pasilsėdami. Nėkas nėko nebibijo, kur veš, ar į Žagarę. Čia visi biedni buvo, neturėj [o] ko vèžt, kabino, ką seniūnu buvai. Vien mūsų kaimo penkius išvežė, o tenai trisdešium šeimų mum vẽžė [į Sibirą]. Tus Juoza buvo papuolęs, vẽžtas.

3. tempti, traukti, vilkti (ppr. vežimą, krovinį): Ar stengs arkliai sunkį vežimą vèžti? Arklys vẽža, kiek patęsia. Arklys, nori ka būt drūtas, gražus – tai duok jam kisieliaus avižų, tai jis i vẽža. Ėdrus arklys gerai vẽža. Niūksi niūksi, o arkliai kap nèveža, tep nèveža. Arklys prunkščia, nèveža. Jaučiai su sprandu vèždavo. Anys. dužiau (stipriau) vẽža kap arkliai. Vežimas, kurį garas vẽža, vadinas garvežys. | Kunigas nenorėjo vieno arklio vežamas pri ligonio, vis reikalavo poros arklių. Daba tu muni vèžk teip, aš pavargau. Kaip arkliui vèžt sunešė – septynius maišus. Nukerta berželius, prikrauna žolės ir vẽža vežtè, vẽža žmogus savimi. Par pievas, būdavo, vẽža par [v] andenį karves an žabų. Tu gi vežęs vežęs gauni pasilsėti. Jis liepė duot jam tik tą kumelaitę, kur vandenį veža. Tada anas paėmė atkinkė kumelelę, an vežimo uždėjo, ė pats veža vežimą. Ir skrenda žvirbliai, vẽža niekotelę. | Drasko, kanda, vẽža (viską tampo) – negaliu su juo. Vẽža tave tas šuo dvilinką, nesutvarkai jo. Tas šniūras išsitempė ir nèveža ratelio. Paprastas ratinis [traktorius] du plūgu tik vẽža. Traukia dvasią, kaip vežimą veža (sunkiai kvėpuoja) . Einu, kap vežimą vežù (sunkiai) . Ką vežiman indeda, tą arklys vẽža. Kumelei ką indeda, tą ana vẽža. Vienas vẽža, kita męža (nesutardami dirba) . Kas vẽža, tam ir krauna. Kas vẽža, an to ir krauna. Kas vẽža, tą ir plaka. Kap tik, sako, vẽža, tai ir botagu muša, o kad nèveža, tai ir nevaro. Kuris vẽža, tą ir ragina. Par daug ir arklys nèveža. Ką šeria, tas ir veža. Svetimas arklys pusę vežimo teveža. Arkliui nesunku avižos vežt. Ne ratai arklį, bet arklys ratus veža. Bepigu šoniniams, kad ieninis vẽža. Rogėm važinėtis visi nori, o roges vèžt nė vienas nenori. įkirtus, įkabinus traukti: Tai kauptukas: vèžk įsireižęs.

4. įstengti, tęsėti (ką daryti) ; sunkiai, su įstanga kam vykti: Veži kaip paštos arklys. Per dieną vẽžėm, o pavalgyt gailisi. Par Tadeušą tai Bronia visą šitą darbą vẽžė. Kol jaunas – lakstai, paskiau tai užsikrauni šeimą, darbus, tai vežì. Tep man vis reiks vèžt, iki kojas užversiu. Anas vẽža iš visų sylų, ale ir jo visa liks kitiem. Žmogus ne geležinis, kiekgi tu vešì! Nu tai tą ir darydavo, kaip katras sugebėdavo, kaip kieno sveikata vèždavo. Nebeilgam senelė: vẽža ir vẽža iš krūtinės. Silpna jau mano kaimynėlė: tik vẽža o vẽža, net sunku žiūrėt. Kiba jis jau tę tep gerai mokinosi – trejetukais sau vẽžė, ir tiek. Ana jau vẽžė šimtuo paskutinius metus (ėjo šimtuosius metus) . Jau devintą dešimtį metų vežù. Antrą šimtą gyvent linki, o galva nèveža. Jau manęs kojos nèveža. Prastai jo galva vẽža. Labai mano galva nebèveža. | Šešta diena kap tik vežù (vos laikausi) .

5. smarkiai, intensyviai ką daryti (barti, apkalbėti, mušti, valgyti ir kt): Vẽža vaikams: ko neveizat motinos?! Vẽža mun į akes: tavo vaikai pupas vogė! Moma kai pradėjo vèžt ir šią, ir tą. Žmona vyruo tik vẽža, tik vẽža, tik vẽža, o tas tylia, klausos, ale nėko nesako. Žiūrėk, jis tau jau ir vẽža. Viską išsipasakojo, bobos i vẽža pridėdamos. Mano boba liežuviu gerai vẽža, niekas jos neapūturs. Vèžk lazda per galvą. Kailin vẽža dykam kap katram. Kap aš ją vežiaũ (plėšiau) nuo sienos, kap traukiau snukin tuoj [nepadoria] nuotrauka. Vẽža į savi košę dideliausiais šaukštais. Kad pradės vežt dažinį – bematant iškabino. Jisai arielką kaip pasileidęs ant girtybės šiaučius veždavo. Kai tik kris į lovą, tuoj ir pradeda vežt (knarkti) . Jis veža (orą gadina) kaip lukutis – nosį reikia turėt užsiėmus. Kap inviręs vaškas, per daug vẽža (storai tepa marginant kiaušinius) . Tai vẽža, kap pirštu.
arkliaĩ (arklỹs) nèveža (nevèžtų) labai daug: Turtų buvo – arkliaĩ nèvežė. Kiek primeluoja, kiek priloja – arklỹs nevèžt.
kadõkėje vẽžamas labai silpnas: Mano metų kai sulauksi, tai kadõkėj vežamà būsi.
muĩlą vèžti

1. nespėti, atsilikti: Ar sunkiau, ar lengviau – jis vis muĩlą vẽža. Kur aš spėsiu su jais, – vežù sau muĩlą, ir gana.

2. tinginiauti: Kitus ragina dirbt, o pats muĩlą vẽža.
neĩ nèšti, neĩ vèžti;
neĩ vèžti, neĩ nèšti. nevykusiai, netikusiai (pasakyti): Kad pasakė – neĩ nèšt, neĩ vèžt. Sakė pasakė – neĩ vèžt, neĩ nèšt. Pašnekėjai – tai nei vežt, nei nešt.
nórs kubilaĩs vèžk labai daug: Pieno – tai nors kubilais vežk.
pãpą vèžti. su nuvargusiu arkliu važiuoti.
púodus vèžti

1. toks žaidimas: Atgiedam rožančių, litaniją, tai tada púodus vẽža.

2. būti nėščiai, artigalei: Jau jy veža puodus, tuoj sugrius pečius (pagimdys) .
[nórs] vežìmą (vežimù) vèžk. labai daug: Senybinių daiktų nórs vežimù vèžk da. Riešutų – tai nors vežimu vežk. Dar tik vienąkart tinklą užmetė, o žuvų tai vežimu vežk.
viksvàs rūrà vèžti. bezdėti.
[nė̃] vyžà (vỹžoj, vỹženoje) nèvežamas (vẽžamas) . prastas, niekam vertas: Jau tokia dvibambė, vyžà nevežama. Teip išdirba, kad žmogus nė vỹžoj nèvežamas. Plauni plauni visą dieną, a rytą nebūsi vỹženo [je] vežamà.
antvèžti, añtveža, añtvežė.

1. kur ko užvežti: Ka añtveži mėšlo, dešimteriopa nauda.

2. daug suvežti, privežti, pateikti: Yr antvežę stiklinių uzbonų.
apvèžti, àpveža (apìveža), àpvežė (apìvežė).

1. vežant apsukti aplink: Aplink apìvežiau, [našlės kraičio] kubilus atavežiau namo vė.

2. vežant į daugelį vietų nugabenti: Važiuokim su manim, tai visur apvešiù. Už tuos pinigus visur mus àpvežė. Ana pilna ligų bu [v] o, kur aš nesu apvẽžęs. važinėjant aplankyti daugelį: Buvo apvežę, apvažioję visus daktarus, bet nepagijo. Kiek buvau daktarų apvežusi, bet nėkas nepagydė.

3. atvežus apipilti, apiberti, apskleisti, apkrėsti: Apvežėm visą lauką mėšlais. Mėšlais àpvežiau daržus, lauką. Lauką trąšom apìveža. Puvėsais àpvežė visur, pagerėjo žemė. Nelabai daug [obuolių],
neprižiūrim, reikia mėšlo apvèžt, o kas [tai darys] – nėra kas apìveža. Bulbom žemės daug palikta, ale mėšlu neapvešmà visos: šiemet gyvulių mažiau laikėm. Mėšlą vežė vežė ir neapìvežė visos dirvos. Su trim vežimais mėšlo aš ir àpvežiau visą žemę, – tiek te to daržo ir tėr. Ka mėšlus apvèš, pradės pūdymus arti. Turbūt reik apvežti mėšlus bulbėms. Gera žemė, o dar apveža. Rudinį nukasus bulves ar kitas daržo žoles nuėmus, vėl reik kaip galint giliai suarti kaip jei pirmu, tad apvežti mėšlais, kurius tujau reik aparti, idant par žiemą po žeme supūtų. Reikia stengtiesi kuo daugiausiai, nors plonai lauką mėšlu apvežti. Visus kelius ūkininkai turi sulyginti, žvyru apvežti. Kaip dirva apsìveža, liuob kapstys. Petras mėšlą apsìvežė, gal jau i apsiarė. atvežus aplink supilti, sudėti: Apsivežęs, apsidėjęs materijolais, žada statyties.

4. daugmaž, beveik viską suvežti: Jau malkų visi apsìvežė. Kad nelytų, apsivežtų žmonys rugius.
atvèžti, àtveža (atàveža), àtvežė (atàvežė).

1. važiuojama priemone, vežant atgabenti: Pirmažolės gražiõs atàvežė vežimą. Jie sekmadienį àtvežė vežte ligonį. Pridoniej [i] skrynią, šėpą àtveža jaunosios. Įkraudavo akminų tiem vyrai, kraitį àtveža – pusė akminų. Atàvežė akmenis keturius – bus namo kertės. Tris viedrus [alaus] atàvežė, i po viedrui atàveža [į vestuves]. Vėl lauksiu mažų veršelių atàvežant, vėl visą dieną fermo [je] sėdėsiu. Tai tada atàvežam [linų] ir klojam an dirvos. Nurauni šituos linus, suriši pėduos, atàveža namuos, klojiman. Kada vienas [kaimynas] beigia [minti],
tada kitas àtveža vežimą linų. Kas pirma atàvežė, tas pirma ir mals. Atàvežam kluonan i kuliam. Maišą didelį prikišo [vilnų],
àtvežė čia ir uždėjo ten an grėdų. Atvèžkit kunigą – atàvežė, nupirkit grabą – atàvežė, prie langui pastatė. Dėkui už roges, atàvežiau, padėjau te, kur buvo. Kad sudegtai jūs ugnia: mane čia gyvos neatvèš! Gyva, dar neàtvežė į Raudėnus (nelaidojo) , nėko nežinom. Atàvežė cukrų, apvynių – daryk alų! Atvèž’ samanų, nėr ko pozan dėt. Puvėsių kokių atàvežė kūrent. Malkų gi reikia, o kas gi man atvèš? Žmonys rudenį kartais atvèždavai gyvas [avis] ir parduodavai. Dvejetas vaikiukų, pas mum atàvežė lig mokyklai [pabūti]. Tujau vaikus sukriaunu ir àtvežu. Nigdi neveža, kad atvežtų̃ [marčią] nors pažiūrėt. Ačiui atvẽžę. Nenugriovėm [namo],
tai atàvežė su traktorium. Kiek kelio atàvežta ir pirkta, pinigai mokėta. Mūsų žuvys gardesnės kaip atàvežtos iš jūros. Čia šitas galas [gryčios] va lig pusei tai iš pandėliečių atàvežta, čia vienas galas tebuvo. Nežinau, iš kur atàvežė tą bobą. Iš atvežtų kiaulių nei pusės nepaimdavo. Vieną dieną paprašai [dujų],
kitą atàveža. Atvèždavo viso [žydai]:
silkių atàvežė, žuvies. Buvau duonos – atàvežta gerų miltų, itų gerųjų, brangųjų. Vėl atvežė miltus, nežinau ar imt. Ka buvo atvežtà, maišą [miltų] papuolė nusipirkt. Da gerai, kad atàveža duonos, kad tik gauni. Atvežtà i stovi brangiausia dešra, niekas jos neperka. Pyko došijos, kam jam malkų neatàvežė. Kviesliai jaunajai vištą perekšlę atàvežė, kvakšia kieme. O mano pusbrolis nuog sodžiaus navet nei pieno neàtvežė. Pusbrolio duktė Zarasuos gyvena, i kad ko reikia, atàveža. Atàvežė man gi mielių daug. Mama, a noriat, aš atvèšiu medaus? Vaikai atvèžtum iš Klaipėdos pylaičių, vištų, ir ėdu sau. Man vaikai to sūrio atàveža. Suknytę vokietys atàvežė, tai visi komuniją prejo [su ja],
ir vis an šventoriaus apsivilkdavo. Praitą rudenį ji i beatvežañti tą medžiagą. Atàvežė didelį butelį, abu kad linksmi – dantys nebepasikavoja. Ir, kad mes apalpę bei vaitodami dirbom, tuo tavo tarnas mus gaivyt atvèždavo bačką. Atvažiuosiu aš in tave nedėlios rytelį, aš atvešiu vainikelį žalių rūtų pintą. Atvažiuoja kiau kiau diedo duktė, atàveža kiau kiau man bandelę. Kūną jo varniškiai atvežusys į Kražius palaidojo sklepe jezavitų bažnyčios. Atvešim pirmus vaisius žemės mūsų. | Būtų gerai, kad būtūt atvẽžęs lietaus. Atàvežėm lietaus, senučiut!. Va laisvę kokią ruskiai atàvežė: kai vežė žmones, upeliai ašarų bėgo. Vienas atvažiuoja pirkt, kitas àtveža parduot. Kai nusėsi (mirsi) , velnias karietą atvèš. Senelis knygnešys buvo, eidavo atsivèžtų Prūsuos knygų. Manę čia atsìvežė mažutę. Pas tus ūkininkus atsivèš duonos kepti. Atsivežkis drauge ir savo župonę. Negi atsivèžtat Aušrytę? Atsìvežė grašių ir guliavoja su visais. Paržiem turėjo savo bobos senelį atsivẽžęs. Tą savo motinelę ans. atsìvežė: vargšelė, teip paprasta buvo. Tegul pasikelia Jateiką ir važiuoja daktaro atsvèžt. Marti stalą užkloja savo atsìvežta staltiese. Jeigu valgysi su pienu, atvažiuos Gavėnas, atsivèš ilgą peilį. Aš, atvažiuodama į dvarą, visuomet atsivežu dėžę knygų. Atvažiuoja, sako, jaunamartė, atsìveža savo darbą (auginti kūdikį) .
atsivežtinaĩ. Atsivežtinai talkinėties.

2. parvežti, pargabenti: Pirma da namo atàveža. Dabar gal jau vėl namo atàvežtas iš ligoninės. Kap poną atàvežė nat namo. Kad tik duos arklį, galės ir atvèžt. Arkliu tai da in keturius kartus nelabai atvešì. O tai nuo kapų gi atàvežė, namie gi davė [šermenų] pietus. Kas te jį atvèš, šitą šieną, sugrėbt sugrėbiau! Lėkė su arkliu miškan šieno atvèžtų. Medis reikia pirkt ir atvèžt nėra kaip. Nusipirko penkius viščiukus, čebatan susikišęs ir atàvežė. Išgerdavo [vyras],
ale tik gulinčio nė karto neatàvežė. Nuvežė sveiką, atàvežė su grabu. Važiuoja atvèžtų plytų. Vieną bakanėlį [duonos] atsìvežiau, ir pakanka. Nuvežiau turgun malkų vežimą, atgalio atsìvežiau – niekas neperka. Du dideliu vežimu šieno karvytei atsìvežiau. Da tą didelį medžią atsìvežiau, sūnus pamačijo inkelt. Netoli [malkos],
ale gi kad purvynai, ir mat reikia jėgos atsivèžt. Tai aš miežių nuspirkau du maišu, atsìvežiau. Iš miško ar malkų atsivèžt, ar ką… atsìvežu i pati, diedas arklį pakinko. Tai mes nusipirkom va iš žmogaus, atsìvežėm ir pasistatėm [pirtį]. Būdo, kvartuką (prijuostę) atsiveža iš Latvijos až metų, i tai, sako, gerai. Burokus ravi ir nori, kad atvèžt žolę tą.

3. tempiant, traukiant atgabenti: Vežimą arklys kap tik atàvežė.

4. įsteigti: Vilniuje, Kaune ir Gartene (Gardine) atsiveža naujos tiesdarymo, arba sūdo, vietos.
pãpą atsivèžti atvažiuoti jau privargusiu arkliu: Važiavom važiavom ir pãpo (popo) neatsìvežėm.
davèžti, dàveža, dàvežė. devèžti, dèveža, dèvežė

1. nusigabenti, nuvežti: Dàsvežė pas tą Varnelį.

2. privežti: Dèvežė ligi keliuko, negaliu toliau važiuoti: vemu, mirštu.
įvèžti, į̃veža, į̃vežė.

1. važiuojama priemone, vežant įgabenti: Įvèžk vežimą javų į jaują. Šešius vežimus [šieno] vakar invežėm, o da septyni kūgiai sužardyta. Buvo šieno muno jau įvežta [į daržinę]. Šieno da neiñvežėm nė saujos. Tos velkės kada stovia, neįveža į vietą. Per naktį iñvežė daugel žuvies. Pirmuosius rugius iñvežė, apimušė kiek ir padeda apačion, kad pelės netačytų. Miežių daba mažai į turgų į̃veža. Nakčiai savo dviratį, būdavo, įvežu į virtuvę arba net į kambarį. Paskutinį šieną insìvežiau. Mes nuo kiemo turiam gražaus šieno įsivẽžę. A [r] Kazio įsìvežta jau atolas? Vos spėjau vieną vežimą klojiman įsivèžti, kaip prapliupo lyti.

2. nuvežti, nugabenti: Ką suėst reikia vaikam invèžt.

3. importuoti: Įvežamíeji muitai. Kiekis gali būti bendro pobūdžio, kai valdžia nustato bendrą kiekį įvežtinų tam tikros rūšies prekių. Iš mūsų krašto į Vokietiją į̃vežė kiaules. | Bananų plantacijose daugiausia dirba įvežti negrai. Bijojo, kad rusų daug neintvèžt. Sėklos įsivežamos iš kitų valstybių.

4. įgusti, įprasti vežti: Šitie arkliai jauni, dar neinsivẽžę. Iš pradžios buvo sunku mokytis, bet paskui insìvežiau.
išvèžti, ìšveža, ìšvežė

1. važiuojama priemone, vežant išgabenti: Jau ìšvežėm trąšas an lauko. Trąšas ìšvežė ne in akėtos žemės. Ìšvežiau visas trąšas, eisiu pakratysiu. Trys kartai reikdavo suart ir mėšlas išvèžt. Jei mėšlo yr, liuob i rudinį išvèš. Ant lauko išvežus reikia mėšlą tuojaus iškratyti ir priarti. Nusikasėm jau [bulves],
mėšlus jau ìšvežėm, tik nekratytas. Ką priešpiet ìšveži [mėšlo],
po pietų apart reikia.

Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'antvezti' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI ^BETA

Įrašas

Paaiškinimas vèžti, vẽža, vẽžė 1. važiuojama priemone gabenti: Vèžti malkas, smėlį, žvyrą. Vèši lig pat tamsios nakties praktį. Imte šituos sienojus i vèžte! Kėlėm daug [kiemą]: šitan galan gryčios tai vẽžė žemių ir žvyro. Vèš mėšlus laukon iš kūtės. Seniau, matai, mėšlavežtis būdavo po sėjos, pavaserį, po sėjos – an pūdymų vèždavo. Rudenį kas dėsis: ir bulba kast, ir mėšlas vèžt. Pūdymus paliksma, mėšlus vèšma, kartoti liūbam pūdymus. Po savaitę, po dvi tus mėšlus vèši. Didžiausios talkos liūb bus, mėšlus ka vèš. Atvažiavo mėšlo vežtais ratais. Vedu parejov mėšlus vẽžusiu. Seniau mėšlo nèvežei – rugių nepjausi, pasėjai be mėšlo, tai nieko nėr. Kad i mėšlo buvo vežtà, o ne par smarkūs miežiai – lytaus nebuvo. Ir greiti, kaip būrams reik, į baudžiavą bėgom, mėšlą vèžt, užkrėst, užart, grūdelius barstyt. Šventoj dienoj trąšas vẽža. Aš vežiaũ javus namolei. Prieš vẽžant rugiai reikia išvalyti klaimas. Šienas jau vèžtinas. Ir dobilai yra vežti (vežtini) . Tu parvažiavai rugius vežant. Javus vẽžam į klojimus, o šieną – į daržines. I pjovei, i grėbei, i vežeĩ, i viską dirbai. Yra arklys duotas, vẽžam dobilus. Važiuoja šieno iš balų namo vèžt. Namuos šieną vẽžam ir duodam karvei iš katuko. Padžiūsta savaitę gubõs, i vežì [rugius]. Praputa vė [ja] s tą šienelį – visi bėga ano vèžti. Kap pradėj [o] lyt, tai per septynias savaites, – nei rugių namie nèvežė – supuvo. Ka jau lauke šlapì a kokì, negal vèžti vasarojaus. Gal rugius vẽžę atvažiuoja? Miškai būdavo vežamì par žiemą. Nuo pusės dienos žmonės važia [vo] vèžt medžio. Pasikinkė arklį i išvažiavo miškan miško vežt. Vežė, kirto biržium baisiausium, gerąjį mišką iškirto. Kai kirto mišką ir Antalieptėn vẽžė, tai padvada padvadą stūmė. Anas tada miške patrūko vèždamas medžią. Mumiem, vyram, malkas iš miško vèžt, o jumiem, moterim, tom malkom pečius kūryt. Mano gaspadorius, kai pradėjo bičiulis musytie, kai pradėjo prašytie, prižadėdamas talkon atvažiuotie malkų vežtų, ir su visu nusilesė. Surovę vẽža mirkyt [linus]. Linus vẽža į sodželkas, merkia vandenin, užslegia šakom. Išmirkai [linus], ištrauki, pakloji, suemi, vežì jaujon, išmini, išmynęs išbrauki. Tuos [linų] pėdus suriša in didelius kūlius ir vẽža an pievos, kloja. Linus vẽža [kloti] prie medžio, kur dirvonai, pieskynai. Spalis atsistovi, atšoksta, tai jau vėl pėduos geruos [suriša], tada vẽža, mina. Vèšma [grūdus] į malūną, susimalsma, pyrago išsikepsma. Malūnan vẽža tik duonai malti, o girnom visiem gyvuliam. Po tam Riešėn vẽžė [malti], te buvo an upės melnyčia. Prisikasė bulvių vežt parduot. O ans vèš parduoti, grūdai puikiausiejai, gražiausiejai. Vèždavom parduot uogas: ir vyšnių, ir braškių vèždavom turgun. Mes tuos obuolius supurtydavom, vèždavom targavot į Pasvalį. Tai ką su obuoliais darysta, Zarasuos vežtà? Kiaušiniai kermošiun vèžt reikia. Rudenį būrai vẽžė parduoti ropes (bulves) , grūdus, žąsis, pyles. Kiaules laikydavo, tai vèždavo parduot Rokiškin stotin. Vežčiant parduot visus paršus, kad sau nereikt. Linus vèždavo Panevėžin, mokesčius apmokėdavo. Vẽžė parduot linus an nakties. Vẽžėm Marcinkonyse parduot malką. Prisikertam prisikertam ir vẽžam [medžių] į turgų. Tada jau kiek turėjau [pinigų], jau pieną vẽžėm. Saldumų nemėgstu, kam tu vežì, vaikel, kam man reikia. Įdavė piningų, ka batus parvežtų, – po šiai dienai anus vẽža. Duona gatava, ir krautuvėn nèveža rugienių miltų [naminei duonai kepti]. Vẽžė [pamestinuką] par kiemais, penėjom po dvi dienas. Jau muni tevežiẽ, kur noria. Važiuotumėm, ka tik kur vèžtum. Kaipgi čia mašinoj galėsiu aš žūt': važiuoju ir man ramu, bet tik man’ vẽža. Seniukui kunigą vežė, buvom laukt. Kai jos tėvas mirė, tai aš daktarą vežiaũ. Jį buvo vežą̃ ligoninėn. Dvylika vaikų užaugom i nė vieno in daktarą nèvežė. Tik muni vèžk numie, aš mirsu. Antrą dieną jie tapė į ligoninę vežtì. Vẽžė in didesnius doktorius Vilniun – atgavo. Tą trobą vẽžė į muziejų, toki ana sena buvo. Žmona buvo iš Veršių vežtà. Miškan paspjaut vèždavo kiaulę ir stogan sukišdavo po gabaliuką. Vežìt (vežkit) jį nutapyt (nuskandinti) . Kryžių tai vešiù savo apierai [į Kryžių kalną]. Sveikatą va prikišiau kolkoze, dešims metų vežiaũ pašarus. Kam ana. šituos vaikus čia vẽža, nedabosiu aš jų! Ar tą maišą nešte nešim, ar vežtè vèšim? Jeigu vežì arkliu katiną, arklys labai prakaituoja. I Morė buvo, kad vẽža, ana sukas su tokiu bizūnu. Pajauniai raiti jodavo, pamerges vèždavo. Seniau vèždavo marčią apgaubę, nerodydavo. Jau po pintuvių vẽžė kraitį. Ir šieniką, būdavo, prikiša gatavai kraičvežiam vèžtų. Prosas ranko [je], ans. i eina į kitą kiemą, o daba aną reik vèžti. Kiaules vẽža, gyvulius varosi [pabėgėliai], – baisus daiktas! Pieną statėm, o daba nėr kam vèžt. Vežỹ (vežk) , kad vežì. Pinigų neturiu, traukinys nevèš dykai. Jug neužmušai da, kur tu muni vežì daba į tus kapus?! Žmogus, nieko iš jo nėr, susenėjo, ir vežk duobėn. Vèšiam į Béržorą laidoti. Negi būdavo su kuo vẽža? Visi kalkes pildavom vagonuos, vèždavom va ir mašinom, net nugaras praėsdavo. Vèždavo šieną su laivėm. Atsivedė arklį malkom vèžt. Nėr arklių vèžt. Mėšlai stovi nevežtì. Nuo ežių pradėjo vèžt akmenis. Oi, kiek čia akmenų yr, aš vežiaũ, aš vežiaũ, žinai, nu daikto. Tie [šiaudų] kūgiai pūna, mėšlan vẽža. Susrinkit daiktus, katrus vežtàt. Atvažiuoja, prisdeda nešulius ir vẽža. Tada medis buvo dovanai – kas norėjo, tas vẽžė. Kas norėjo, važiavo, pjovė, vẽžė, kiek tik reikėjo. Anglių galėjai kalnus vèžti, nu daba, veizėk, nėr. Pamatis vẽžant i sulaikis. Viską, kas ūky buvo, grūdus, gyvulius vẽžė išvežė. Kad mañ miestan kas vèžt, aš tai nevažiúočia, aš nenoriu. Raudojau raudojau, kai vẽžė ganyt. Arklys dar nevežamas (nekinkomas) . Ratais vežamas daiktas. Aš su karu nevèšu durpas. Jau ir jo mergos vẽžamos (suaugusios, gali tekėti) . Kitas nèvežamas (netinkamas parduoti) , kitas šioks, kitas toks [paršelis]. Obulų nebėr vežamų – nebvažiuojam į Palangą. Atliks šienas tai dienai, kai bus nevežamà (lietinga) . Šiandien meisos vežamà diena – turėtų būti krautuvė [je] meisos. Jei par sapną mėšlą veži, – reikės vežt greit numirėlis. Kai veža pirmą vežimą javų į klojimą, įsideda į vežimą tris akmenus. Dargi ana sako karaliu: – Vèžk tu savo dukterį kur girion. Vèš broleliai aukštan kluonan žaliąjį šienelį. Vež žalį šienelį, žalias raskileles, vež ir muno dobilelį su žaliu šieneliu. Girelė [je] kirto, pagirė [je] tašė, ant vieškelelio vežė. Jau mergytei kunigą vẽža, – bernytis nevierija. Ar tu jau verki, ar tu jau neverki, jau mes tavę vèšma į svečių šalelę. Šalin varo muni jauną, šalin veža muno kraitelį, – to liūdžiu. Vež kraitelį per laukelį, ė mañ jauną į vargelį – to liūdžiu. Važiuoju laukeliu aš trečiuoju, sustinku dukrelę jau vežančią (vežamą laidoti) . Čerška barška skrynelės, vieškelėliu vežančios. Skryneles veža, kelelis dunda, motulė gailiai verkia. Vèžk, sako, sa dukrelę miškan, nekoj ją vilkai suėda. Vežk mane jauną pas anytėlę, ba man nusibodo pas motinėlę. Oi vèžkit vèžkit atgal pas močiutę, kur mane močiutė gražiai užaugino. Kukū, jūs ne marčiutę vežat, ale baltą avelę. Kad tavę vèžt ko toliausia, kad neatmytai namučių! Šešiais žirgeliais brikužė vẽžė aukselį cidabrėlį. Atvažiuoja kupčiai, kupčeliai ir visi bajorai, atveža, vẽža mergelėm baltą, bieliavą. Bet vežimai, žmones vežantieji, yra pagal gražumą trejopi, būtent: vežimai pirmosios, antrosios bei trečiosios klasės. Ir vaikai Izraelio vežė Jokūbą savo tėvą su savo vaikeliais ir motermis ant vežimų, kurius faraonas siuntęs buvo jo vežtų. Kaip jus Dievas paieškos, tada vežkiat mano kaulus iš čia. Kiek vaikų ana. matė, kiek vaikų vẽžė krikštyt. Tą debesį ant mūso vẽža – rasi i lys. I didžiuojas kaip subinės į turgų vẽžamos. Veža kaip velnias savo močią. Neturėdamas arklio, nenorėk vẽžamas. Nevežk tėvą į girią – patį išveš. Nevežk medžių į mišką. Sunku šieną vežt, bet lengva žiemą pešt. Vasarą vežimais veža, žiemą saujelėm išnešioja. Ne čėsas roges kaustyt, kada reik mišką vèžt. Atabulą tik in kapus veža. Kas avižas veža, tas šieno neėda. Kiek neša, tiek vẽža. Verčiau du vèžti negu vieną nešti. Daug vežimu vẽža. Pats pėsčias eina, o panaberiją vežte veža. Kas mėšlą vẽža į lauką, o tu vežì į namus. Vežė trobai – privežė pirkiai (pirkelei). Kur bus vẽžama, tę važiuosiu. Koc in akėčių, abi veža. Vež’ mane nor an šluotos (bet kaip) . Ka te. manęs i negyvos nevèžt. Keturkampė poduškelė – šimtas arklių neveža. vežtinaĩ. vežtinõs, vežtinõ: Girtą vežtinaĩ parvežė. Nu, kad artie, neštinai, ka toliau jau buvo, ta jau vežtinaĩ. Vẽžėm vieną sykį į bažnyčią, vežtinõs vẽžėm. O ana iš toliau atvažiuos vežtinõs vežti. Kas vežtinõ, kas naštom nešė burokus. Lomoj gulėjęs, vežtinai parėjęs, išsijotas ir ant stalo dedamas. Vežuosi eldija, iriuosi, persikeliu per vandenį. Važta (ratais) vežtis. Visa vestuvė vẽžasi į aną šalį, kad tik geriau [pasirodytų]. Javai jau vežasi į ten. Šįmet kviečiai sausi vežėsi. Jeigu šienas nesivèš, maž ir važiuosma Kupiškin. gabenti su savimi, pas save, sau; imti kartu kur važiuojant: Jis vẽžasi akmenis iš lauko. Kaladelėm supjovė malkas – mašinon dėk i vèžkis. Atvažiuojte ir vežtiẽs [obuolių]. Duoda mun tą krestį vèžties numien. Jei ir davė vèžtis, tai iš ko čia vèšies. Kur anie vèšias, anie netura kur dėti. Senus namus griaus ir vèšis malkom. Reikėjo kūrinti, malkas vèžties iš miškų. Vẽžas bobutė rogelės [e], prisikrovus šakų, pušinių šakų. Su tačke vẽžasiam burokus. Su saimi vẽžas patalą. Norėjome, kad tėvas ir mus vèžtųsi. Vežiẽs (vežkis) tą vaiką miestan, te jį galas! (labai išdykęs) . Kur važiuos tėvukas, į jomarkus kokius, – visur muni vèšias. O ka į vakarelius vẽžas, irgi blogai y [ra], išlaidingai yr. Kai vaistus suleido, atsigavau jau, sako, vèšmės Kupiškin. Seną žmogų i vèžkies atgal. Pajaunių vèždavos daug [jaunikis], o pamergių mažiau. Kai nuoteką vẽžas ženykas in save, nesisėda, išvažiuoja nuoteka vežime stovėdama, kad visos išvažiúot (visos kaimo merginos ištekėtų) . Kas nori, in Stakliškes vẽžas [laidoti]. Susdėk sa visa kas ir véžkis. Vẽžės jie knygas [į Sibirą] – mokinsis [lietuviškai]. Kai atstoja jom. žievė jau, keli, sustatai gubelėm, išdžiūna, vežíes namo. Sakė, kad ans piningų vẽžęsis. Gerokai, sako, i turto veždavęsys. Į svotą liuob vèžties didį kukulį pyrago, čvertikę pupikių ir kitko. Būdo, mes kvietinius pyragus vẽžamės, ė stepurkiniai (Stepurkiškės kaimo gyventojai) – grikines babkas. Vežiaus tris litrus spirito, maniau, gal išpirksiu vyrą. Tam tikri [elgetos] būdavo, kur su arkliu važiuodavo ir paršiuką vèždavos. Šunio galėtų su savimi nevežties. Abu važiuoja ir muzikontą vẽžas. Paršnekėtojį vẽžės, gerai rušiškai (rusiškai) nesupranta. Ūkininkai turėjo vèžties pusę kiaulių atgal. Aš būčiau ir namo vẽžusys, tik ma [n] neina apsikraut. A grėblį, a pavalką kokį padirba, ans tujau vẽžas parduoti. Vẽžas pasisodinęs kaip velnias močeką. priverstinai imti kortų pluoštą: Vèžk namo. 2. prievarta gabenti į kitą kraštą, tremti: Tujau apsiautė vèžti į Rusiją ir išvežė vieną pačią. Atejau tarnavus, pradėjo žmones vèžtien [į Sibirą]. Sako, kad jus šiąnakt vèš, – dūkstam ir bėgam iš namų. Kai pradėjo žmones vèžt, pradėjo kavotis, bėgiot, – tada ir prasidėjo pekla. Sugreibė, vẽžė išvežė, i ne šiandieną nėkas nežino. Vẽža tėvus, vẽža brolį, vẽža su šeima vaikus jojo. Vẽžė geriausius žmones, tai baisus daiktas, tep nèvežė kokių durnių. Katrie šeimynas samdė, tai tuos vẽžė. Sugauna, tai mat Sibiran tuoj vẽža. Prie savietais aš buvau vežamà, prisejo slapstyteis. Visi, ne tik buožės, tie vežamíejai buvo pasitaisę; čia nežinojai, a čiups, a ne. Kap akmuoj buvau, kap vẽžė. Kelininkai jau matėm, kaip vẽžė, kaip varė būriais. Mus griebė iš darbo i vẽžė į Rusiją. Daba nevèš į Cibirą – pėsčius nuvarys pasilsėdami. Nėkas nėko nebibijo, kur veš, ar į Žagarę. Čia visi biedni buvo, neturėj [o] ko vèžt, kabino, ką seniūnu buvai. Vien mūsų kaimo penkius išvežė, o tenai trisdešium šeimų mum vẽžė [į Sibirą]. Tus Juoza buvo papuolęs, vẽžtas. 3. tempti, traukti, vilkti (ppr. vežimą, krovinį): Ar stengs arkliai sunkį vežimą vèžti? Arklys vẽža, kiek patęsia. Arklys, nori ka būt drūtas, gražus – tai duok jam kisieliaus avižų, tai jis i vẽža. Ėdrus arklys gerai vẽža. Niūksi niūksi, o arkliai kap nèveža, tep nèveža. Arklys prunkščia, nèveža. Jaučiai su sprandu vèždavo. Anys. dužiau (stipriau) vẽža kap arkliai. Vežimas, kurį garas vẽža, vadinas garvežys. | Kunigas nenorėjo vieno arklio vežamas pri ligonio, vis reikalavo poros arklių. Daba tu muni vèžk teip, aš pavargau. Kaip arkliui vèžt sunešė – septynius maišus. Nukerta berželius, prikrauna žolės ir vẽža vežtè, vẽža žmogus savimi. Par pievas, būdavo, vẽža par [v] andenį karves an žabų. Tu gi vežęs vežęs gauni pasilsėti. Jis liepė duot jam tik tą kumelaitę, kur vandenį veža. Tada anas paėmė atkinkė kumelelę, an vežimo uždėjo, ė pats veža vežimą. Ir skrenda žvirbliai, vẽža niekotelę. | Drasko, kanda, vẽža (viską tampo) – negaliu su juo. Vẽža tave tas šuo dvilinką, nesutvarkai jo. Tas šniūras išsitempė ir nèveža ratelio. Paprastas ratinis [traktorius] du plūgu tik vẽža. Traukia dvasią, kaip vežimą veža (sunkiai kvėpuoja) . Einu, kap vežimą vežù (sunkiai) . Ką vežiman indeda, tą arklys vẽža. Kumelei ką indeda, tą ana vẽža. Vienas vẽža, kita męža (nesutardami dirba) . Kas vẽža, tam ir krauna. Kas vẽža, an to ir krauna. Kas vẽža, tą ir plaka. Kap tik, sako, vẽža, tai ir botagu muša, o kad nèveža, tai ir nevaro. Kuris vẽža, tą ir ragina. Par daug ir arklys nèveža. Ką šeria, tas ir veža. Svetimas arklys pusę vežimo teveža. Arkliui nesunku avižos vežt. Ne ratai arklį, bet arklys ratus veža. Bepigu šoniniams, kad ieninis vẽža. Rogėm važinėtis visi nori, o roges vèžt nė vienas nenori. įkirtus, įkabinus traukti: Tai kauptukas: vèžk įsireižęs. 4. įstengti, tęsėti (ką daryti) ; sunkiai, su įstanga kam vykti: Veži kaip paštos arklys. Per dieną vẽžėm, o pavalgyt gailisi. Par Tadeušą tai Bronia visą šitą darbą vẽžė. Kol jaunas – lakstai, paskiau tai užsikrauni šeimą, darbus, tai vežì. Tep man vis reiks vèžt, iki kojas užversiu. Anas vẽža iš visų sylų, ale ir jo visa liks kitiem. Žmogus ne geležinis, kiekgi tu vešì! Nu tai tą ir darydavo, kaip katras sugebėdavo, kaip kieno sveikata vèždavo. Nebeilgam senelė: vẽža ir vẽža iš krūtinės. Silpna jau mano kaimynėlė: tik vẽža o vẽža, net sunku žiūrėt. Kiba jis jau tę tep gerai mokinosi – trejetukais sau vẽžė, ir tiek. Ana jau vẽžė šimtuo paskutinius metus (ėjo šimtuosius metus) . Jau devintą dešimtį metų vežù. Antrą šimtą gyvent linki, o galva nèveža. Jau manęs kojos nèveža. Prastai jo galva vẽža. Labai mano galva nebèveža. | Šešta diena kap tik vežù (vos laikausi) . 5. smarkiai, intensyviai ką daryti (barti, apkalbėti, mušti, valgyti ir kt): Vẽža vaikams: ko neveizat motinos?! Vẽža mun į akes: tavo vaikai pupas vogė! Moma kai pradėjo vèžt ir šią, ir tą. Žmona vyruo tik vẽža, tik vẽža, tik vẽža, o tas tylia, klausos, ale nėko nesako. Žiūrėk, jis tau jau ir vẽža. Viską išsipasakojo, bobos i vẽža pridėdamos. Mano boba liežuviu gerai vẽža, niekas jos neapūturs. Vèžk lazda per galvą. Kailin vẽža dykam kap katram. Kap aš ją vežiaũ (plėšiau) nuo sienos, kap traukiau snukin tuoj [nepadoria] nuotrauka. Vẽža į savi košę dideliausiais šaukštais. Kad pradės vežt dažinį – bematant iškabino. Jisai arielką kaip pasileidęs ant girtybės šiaučius veždavo. Kai tik kris į lovą, tuoj ir pradeda vežt (knarkti) . Jis veža (orą gadina) kaip lukutis – nosį reikia turėt užsiėmus. Kap inviręs vaškas, per daug vẽža (storai tepa marginant kiaušinius) . Tai vẽža, kap pirštu. arkliaĩ (arklỹs) nèveža (nevèžtų) labai daug: Turtų buvo – arkliaĩ nèvežė. Kiek primeluoja, kiek priloja – arklỹs nevèžt. kadõkėje vẽžamas labai silpnas: Mano metų kai sulauksi, tai kadõkėj vežamà būsi. muĩlą vèžti 1. nespėti, atsilikti: Ar sunkiau, ar lengviau – jis vis muĩlą vẽža. Kur aš spėsiu su jais, – vežù sau muĩlą, ir gana. 2. tinginiauti: Kitus ragina dirbt, o pats muĩlą vẽža. neĩ nèšti, neĩ vèžti; neĩ vèžti, neĩ nèšti. nevykusiai, netikusiai (pasakyti): Kad pasakė – neĩ nèšt, neĩ vèžt. Sakė pasakė – neĩ vèžt, neĩ nèšt. Pašnekėjai – tai nei vežt, nei nešt. nórs kubilaĩs vèžk labai daug: Pieno – tai nors kubilais vežk. pãpą vèžti. su nuvargusiu arkliu važiuoti. púodus vèžti 1. toks žaidimas: Atgiedam rožančių, litaniją, tai tada púodus vẽža. 2. būti nėščiai, artigalei: Jau jy veža puodus, tuoj sugrius pečius (pagimdys) . [nórs] vežìmą (vežimù) vèžk. labai daug: Senybinių daiktų nórs vežimù vèžk da. Riešutų – tai nors vežimu vežk. Dar tik vienąkart tinklą užmetė, o žuvų tai vežimu vežk. viksvàs rūrà vèžti. bezdėti. [nė̃] vyžà (vỹžoj, vỹženoje) nèvežamas (vẽžamas) . prastas, niekam vertas: Jau tokia dvibambė, vyžà nevežama. Teip išdirba, kad žmogus nė vỹžoj nèvežamas. Plauni plauni visą dieną, a rytą nebūsi vỹženo [je] vežamà. antvèžti, añtveža, añtvežė. 1. kur ko užvežti: Ka añtveži mėšlo, dešimteriopa nauda. 2. daug suvežti, privežti, pateikti: Yr antvežę stiklinių uzbonų. apvèžti, àpveža (apìveža), àpvežė (apìvežė). 1. vežant apsukti aplink: Aplink apìvežiau, [našlės kraičio] kubilus atavežiau namo vė. 2. vežant į daugelį vietų nugabenti: Važiuokim su manim, tai visur apvešiù. Už tuos pinigus visur mus àpvežė. Ana pilna ligų bu [v] o, kur aš nesu apvẽžęs. važinėjant aplankyti daugelį: Buvo apvežę, apvažioję visus daktarus, bet nepagijo. Kiek buvau daktarų apvežusi, bet nėkas nepagydė. 3. atvežus apipilti, apiberti, apskleisti, apkrėsti: Apvežėm visą lauką mėšlais. Mėšlais àpvežiau daržus, lauką. Lauką trąšom apìveža. Puvėsais àpvežė visur, pagerėjo žemė. Nelabai daug [obuolių], neprižiūrim, reikia mėšlo apvèžt, o kas [tai darys] – nėra kas apìveža. Bulbom žemės daug palikta, ale mėšlu neapvešmà visos: šiemet gyvulių mažiau laikėm. Mėšlą vežė vežė ir neapìvežė visos dirvos. Su trim vežimais mėšlo aš ir àpvežiau visą žemę, – tiek te to daržo ir tėr. Ka mėšlus apvèš, pradės pūdymus arti. Turbūt reik apvežti mėšlus bulbėms. Gera žemė, o dar apveža. Rudinį nukasus bulves ar kitas daržo žoles nuėmus, vėl reik kaip galint giliai suarti kaip jei pirmu, tad apvežti mėšlais, kurius tujau reik aparti, idant par žiemą po žeme supūtų. Reikia stengtiesi kuo daugiausiai, nors plonai lauką mėšlu apvežti. Visus kelius ūkininkai turi sulyginti, žvyru apvežti. Kaip dirva apsìveža, liuob kapstys. Petras mėšlą apsìvežė, gal jau i apsiarė. atvežus aplink supilti, sudėti: Apsivežęs, apsidėjęs materijolais, žada statyties. 4. daugmaž, beveik viską suvežti: Jau malkų visi apsìvežė. Kad nelytų, apsivežtų žmonys rugius. atvèžti, àtveža (atàveža), àtvežė (atàvežė). 1. važiuojama priemone, vežant atgabenti: Pirmažolės gražiõs atàvežė vežimą. Jie sekmadienį àtvežė vežte ligonį. Pridoniej [i] skrynią, šėpą àtveža jaunosios. Įkraudavo akminų tiem vyrai, kraitį àtveža – pusė akminų. Atàvežė akmenis keturius – bus namo kertės. Tris viedrus [alaus] atàvežė, i po viedrui atàveža [į vestuves]. Vėl lauksiu mažų veršelių atàvežant, vėl visą dieną fermo [je] sėdėsiu. Tai tada atàvežam [linų] ir klojam an dirvos. Nurauni šituos linus, suriši pėduos, atàveža namuos, klojiman. Kada vienas [kaimynas] beigia [minti], tada kitas àtveža vežimą linų. Kas pirma atàvežė, tas pirma ir mals. Atàvežam kluonan i kuliam. Maišą didelį prikišo [vilnų], àtvežė čia ir uždėjo ten an grėdų. Atvèžkit kunigą – atàvežė, nupirkit grabą – atàvežė, prie langui pastatė. Dėkui už roges, atàvežiau, padėjau te, kur buvo. Kad sudegtai jūs ugnia: mane čia gyvos neatvèš! Gyva, dar neàtvežė į Raudėnus (nelaidojo) , nėko nežinom. Atàvežė cukrų, apvynių – daryk alų! Atvèž’ samanų, nėr ko pozan dėt. Puvėsių kokių atàvežė kūrent. Malkų gi reikia, o kas gi man atvèš? Žmonys rudenį kartais atvèždavai gyvas [avis] ir parduodavai. Dvejetas vaikiukų, pas mum atàvežė lig mokyklai [pabūti]. Tujau vaikus sukriaunu ir àtvežu. Nigdi neveža, kad atvežtų̃ [marčią] nors pažiūrėt. Ačiui atvẽžę. Nenugriovėm [namo], tai atàvežė su traktorium. Kiek kelio atàvežta ir pirkta, pinigai mokėta. Mūsų žuvys gardesnės kaip atàvežtos iš jūros. Čia šitas galas [gryčios] va lig pusei tai iš pandėliečių atàvežta, čia vienas galas tebuvo. Nežinau, iš kur atàvežė tą bobą. Iš atvežtų kiaulių nei pusės nepaimdavo. Vieną dieną paprašai [dujų], kitą atàveža. Atvèždavo viso [žydai]: silkių atàvežė, žuvies. Buvau duonos – atàvežta gerų miltų, itų gerųjų, brangųjų. Vėl atvežė miltus, nežinau ar imt. Ka buvo atvežtà, maišą [miltų] papuolė nusipirkt. Da gerai, kad atàveža duonos, kad tik gauni. Atvežtà i stovi brangiausia dešra, niekas jos neperka. Pyko došijos, kam jam malkų neatàvežė. Kviesliai jaunajai vištą perekšlę atàvežė, kvakšia kieme. O mano pusbrolis nuog sodžiaus navet nei pieno neàtvežė. Pusbrolio duktė Zarasuos gyvena, i kad ko reikia, atàveža. Atàvežė man gi mielių daug. Mama, a noriat, aš atvèšiu medaus? Vaikai atvèžtum iš Klaipėdos pylaičių, vištų, ir ėdu sau. Man vaikai to sūrio atàveža. Suknytę vokietys atàvežė, tai visi komuniją prejo [su ja], ir vis an šventoriaus apsivilkdavo. Praitą rudenį ji i beatvežañti tą medžiagą. Atàvežė didelį butelį, abu kad linksmi – dantys nebepasikavoja. Ir, kad mes apalpę bei vaitodami dirbom, tuo tavo tarnas mus gaivyt atvèždavo bačką. Atvažiuosiu aš in tave nedėlios rytelį, aš atvešiu vainikelį žalių rūtų pintą. Atvažiuoja kiau kiau diedo duktė, atàveža kiau kiau man bandelę. Kūną jo varniškiai atvežusys į Kražius palaidojo sklepe jezavitų bažnyčios. Atvešim pirmus vaisius žemės mūsų. | Būtų gerai, kad būtūt atvẽžęs lietaus. Atàvežėm lietaus, senučiut!. Va laisvę kokią ruskiai atàvežė: kai vežė žmones, upeliai ašarų bėgo. Vienas atvažiuoja pirkt, kitas àtveža parduot. Kai nusėsi (mirsi) , velnias karietą atvèš. Senelis knygnešys buvo, eidavo atsivèžtų Prūsuos knygų. Manę čia atsìvežė mažutę. Pas tus ūkininkus atsivèš duonos kepti. Atsivežkis drauge ir savo župonę. Negi atsivèžtat Aušrytę? Atsìvežė grašių ir guliavoja su visais. Paržiem turėjo savo bobos senelį atsivẽžęs. Tą savo motinelę ans. atsìvežė: vargšelė, teip paprasta buvo. Tegul pasikelia Jateiką ir važiuoja daktaro atsvèžt. Marti stalą užkloja savo atsìvežta staltiese. Jeigu valgysi su pienu, atvažiuos Gavėnas, atsivèš ilgą peilį. Aš, atvažiuodama į dvarą, visuomet atsivežu dėžę knygų. Atvažiuoja, sako, jaunamartė, atsìveža savo darbą (auginti kūdikį) . atsivežtinaĩ. Atsivežtinai talkinėties. 2. parvežti, pargabenti: Pirma da namo atàveža. Dabar gal jau vėl namo atàvežtas iš ligoninės. Kap poną atàvežė nat namo. Kad tik duos arklį, galės ir atvèžt. Arkliu tai da in keturius kartus nelabai atvešì. O tai nuo kapų gi atàvežė, namie gi davė [šermenų] pietus. Kas te jį atvèš, šitą šieną, sugrėbt sugrėbiau! Lėkė su arkliu miškan šieno atvèžtų. Medis reikia pirkt ir atvèžt nėra kaip. Nusipirko penkius viščiukus, čebatan susikišęs ir atàvežė. Išgerdavo [vyras], ale tik gulinčio nė karto neatàvežė. Nuvežė sveiką, atàvežė su grabu. Važiuoja atvèžtų plytų. Vieną bakanėlį [duonos] atsìvežiau, ir pakanka. Nuvežiau turgun malkų vežimą, atgalio atsìvežiau – niekas neperka. Du dideliu vežimu šieno karvytei atsìvežiau. Da tą didelį medžią atsìvežiau, sūnus pamačijo inkelt. Netoli [malkos], ale gi kad purvynai, ir mat reikia jėgos atsivèžt. Tai aš miežių nuspirkau du maišu, atsìvežiau. Iš miško ar malkų atsivèžt, ar ką… atsìvežu i pati, diedas arklį pakinko. Tai mes nusipirkom va iš žmogaus, atsìvežėm ir pasistatėm [pirtį]. Būdo, kvartuką (prijuostę) atsiveža iš Latvijos až metų, i tai, sako, gerai. Burokus ravi ir nori, kad atvèžt žolę tą. 3. tempiant, traukiant atgabenti: Vežimą arklys kap tik atàvežė. 4. įsteigti: Vilniuje, Kaune ir Gartene (Gardine) atsiveža naujos tiesdarymo, arba sūdo, vietos. pãpą atsivèžti atvažiuoti jau privargusiu arkliu: Važiavom važiavom ir pãpo (popo) neatsìvežėm. davèžti, dàveža, dàvežė. devèžti, dèveža, dèvežė 1. nusigabenti, nuvežti: Dàsvežė pas tą Varnelį. 2. privežti: Dèvežė ligi keliuko, negaliu toliau važiuoti: vemu, mirštu. įvèžti, į̃veža, į̃vežė. 1. važiuojama priemone, vežant įgabenti: Įvèžk vežimą javų į jaują. Šešius vežimus [šieno] vakar invežėm, o da septyni kūgiai sužardyta. Buvo šieno muno jau įvežta [į daržinę]. Šieno da neiñvežėm nė saujos. Tos velkės kada stovia, neįveža į vietą. Per naktį iñvežė daugel žuvies. Pirmuosius rugius iñvežė, apimušė kiek ir padeda apačion, kad pelės netačytų. Miežių daba mažai į turgų į̃veža. Nakčiai savo dviratį, būdavo, įvežu į virtuvę arba net į kambarį. Paskutinį šieną insìvežiau. Mes nuo kiemo turiam gražaus šieno įsivẽžę. A [r] Kazio įsìvežta jau atolas? Vos spėjau vieną vežimą klojiman įsivèžti, kaip prapliupo lyti. 2. nuvežti, nugabenti: Ką suėst reikia vaikam invèžt. 3. importuoti: Įvežamíeji muitai. Kiekis gali būti bendro pobūdžio, kai valdžia nustato bendrą kiekį įvežtinų tam tikros rūšies prekių. Iš mūsų krašto į Vokietiją į̃vežė kiaules. | Bananų plantacijose daugiausia dirba įvežti negrai. Bijojo, kad rusų daug neintvèžt. Sėklos įsivežamos iš kitų valstybių. 4. įgusti, įprasti vežti: Šitie arkliai jauni, dar neinsivẽžę. Iš pradžios buvo sunku mokytis, bet paskui insìvežiau. išvèžti, ìšveža, ìšvežė 1. važiuojama priemone, vežant išgabenti: Jau ìšvežėm trąšas an lauko. Trąšas ìšvežė ne in akėtos žemės. Ìšvežiau visas trąšas, eisiu pakratysiu. Trys kartai reikdavo suart ir mėšlas išvèžt. Jei mėšlo yr, liuob i rudinį išvèš. Ant lauko išvežus reikia mėšlą tuojaus iškratyti ir priarti. Nusikasėm jau [bulves], mėšlus jau ìšvežėm, tik nekratytas. Ką priešpiet ìšveži [mėšlo], po pietų apart reikia.

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.

antvežti

#