.
beñkartas (bękart).
1. ne santuokoje gimęs vaikas, pavainikis: Benkartas, mergvaikis, dykaduonis, vėjavaikis, – vis tai beveik kasdien girdėjo.
2. Tie beñkartai ėriukai vėl į rugieną! Kur jūs daužotės, benkarčiùkai!
3. išvisa, išsigimėlis: Mes svadinam jūsų burokus, išauga tik vieni beñkartai (žyduoliai) . Kur tau lakštangėlė – čia tas beñkartas (netikra lakštingala) !
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.