.
bùsokas (bōshaken). busõkas.
1. ilga kartis su geležiniu kabliu, vartojama sienoms ardyti gaisrą gesinant ir šiaip kam kabinti, traukti: Bėk, bùsoką pagavęs, prie ugnies, prie gaisro. Paimk bùsoką ir ištrauk iš šulinio kibirą. Žmogus, laive stovėdamas, stumias bùsoku. Su busokù ir linus traukia.
2. kartelė žuvims baidyti į tinklą: Bebaidant žuvis, nulūžo bùsokas.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.