darėkti

.
rė̃kti, -ia, -ė

1. garsiai kalbėti, šaukti: Anas pradėjo rė̃kt man. Šoko, dainiavo, rė̃kė, kaukė [per vestuves]. Kada jie nustos rėkę? Nerėk, eik šen čia in kamaraitę, aš tave uždarysu, kad ir tave neužmuštų. Ana kai durnavota bėga par laukus ir rėkia. Anas tik rė̃kia: „Ratavokit, žmonės!“. Piemenukas mažukas ėmė rė̃kt, ką vilkas pjauna karvę. Diedas rė̃kia: „Oi, bobulę žumušiau!“. Ir davė visiems gertie tą vyną, katras gėrė to vyno, karalaitė liepė rėktie už jaunikio sveikatą. Rėkė, kol užgirdo. Kaip jis nerėks, taip dantį geliamas! Kap ažeis skaudėt, tai net rė̃ksi. Rė̃kia, galvą susiėmęs. Kai pradėjo rėkti, galėjo visus velnius sušaukti. Jau anas kap aždės (pradės) rė̃kt. Rė̃kiam rė̃kiam, skambinam skambinam, ale nebijo [varnėnai],
nenuskrenda. Įkiša tas savo lūpas ir rė̃kia, prikišęs burną [prie stebulės],
skaitos, pabaigė kult. Užpuolė šunys, aš rė̃kt. Rėkia piktu balsu. Balsu pradėjo rė̃kt. O vaikas rė̃kia visu balsu. Ir, rėkdamas didžiu balsu, tarė: „Ką turiu su tavim (veikt) ?“. Aš rėkdamà išlojodavau ir gaspadorių, kad jie sėdžia ir nedirba. Girdi, tas rėkią̃s visa gerkle. Ko rėkì visa gerkle? Rė̃kė iš visos gerklės. Rėkė iš viso vieko, lyg kailį lupamas. Iš visos [jėgos] rė̃kė. Rė̃kia iš pilvo. Rė̃kia an visų laukų. Ot rė̃kia, in viso lauko girdis. Ir kad pradėjo rė̃ktienai, net miškas skamba. Rė̃kia, net lubos kyla. Sumušė visą, pradėjęs rė̃kt gvolto, o šitie duoda. Ko tu rėkì į savo galvą, nustok! Būdavo, rė̃k, nors te trūk. Tai ką dabar darysi, negi rėksi, až galvos rankas ažsidėjęs. Eš balsą (šaukimą) padariau ir šaukiau (rėkiau). Paseno visi kaulai mano, kad rėkiau dažnak (= dažnai). Tada seks poną bei jis rėks kaip levas. Karo skerdynių laimėtojai, kurie rėkė apie civilizaciją, pasirodo dabar be kaukių. Reikės, žinoma, pasirūpint ir tuo, kad laikraščiai nerėktų. Šič radija nuolat rė̃kia. Rė̃kia nei varlė po ratu. Ko rėkì kaip skerdžiamas? Ko rėki kaip kiaulė maiše? Rėkia kaip ožys, į vandenį žiūrėdamas. Rėka kaip ožys, į turgų vedamas. Rėkia kaip velnias, žvirblio kariamas. Rėkia, kaip velnias blauzdą laužtų. Rėkia kaip gaidys prieš pagadą. Rėka kaip varna pryš lytų. Rė̃kia kaip daržinės vartai. Ko rėkì kaip svirplys? Rėkia kai durnas. Rė̃kia kap išsiutėlis. Rėkia lyg pjaunamas. Rė̃kia kap inskeltas. Rėkia kai pažabotas. Nerėk, kaip už liežuvio pakartas. Kai rė̃kia, tai net kitas galas matyt. Rė̃kia, kap tvoron inkliuvęs. Kam sopa, tas ir rėkia. Pats muša, pats rė̃kia. Pats mušasi, pats rė̃kia. Durim brakštelėjus, nerėk „namai griūva!“. Nerėk, kad da niekas nemuša. Kam dega, o kas rė̃kia. Baltrų mušė, Tadas rėkė. Jei veja, tai bėk, jei muša, tai rėk. Ar tu rėk, ar tu plyšk berėkdamas, ko nebėr, tai ir nebėr. Nors šauksi ir rėksi – nuo mirties nepabėgsi. Nei bėgt, nei rė̃kt, nei kam pasiskųst. A rė̃kt, a bėgt – vis tiek. Rėk labiau, gausi daugiau. Kas rė̃kia, tegu rė̃kia, o mudu, boba, važiuokim! Kitus muša, pats rėkia. Kitam kanda, pats rėkia. Vidury lauko ragana rė̃kia. Muša atsikvėpdamas, o niekas nu jo nerėkia. Negyvas rėkia. Kas po smerčiai rėkia? Bėga be kojų, rėkia be gerklės.
rė̃kiančiai. Šneka rė̃kiančiai, visa gerkle.
rėktinaĩ. Rėktinai išrėkia žodžius: – Aš maniau, kad žmonių tarpe nėra angių. O pageltęs veidas, įdubusios akys, įkritę skruostai rėktinai rėkia, kad Dreifusas jau tiek nebegyvens, kiek gyveno. skelbti (švietalus): Kam rė̃kti triupai? – Tu dalyk, o aš rė̃ksiu.

2. šaukti (ant ko), bartis: Patsai tinginiauji, o kitus tik rėki. Kad užpuls jį ponas rėkt! Rė̃kia, išvertęs akis. Ana. rė̃kia sau, aš darau sau. Eikim – tetukas rė̃ks. Rė̃kia – nori, kad kištum an gerklę. Atskrido rė̃kt. Kap ana aždės rė̃kt, kam aš ją kliudau. Jegu aš nerė̃ksiu, kiti bulves kas, mes sodysim. Tėvas rė̃kė už tokį darbą. Rėkiaũ vaikui, kad nevažiuotų. Tetė rė̃kia, kad jam nereikia tokių kelnių. Paskutiniuose metuose už tvoras rė̃kė. Parėjęs namo, jis vėl gavo rėkt nuo tėvo ir brolių už tokį pasielgimą. Metūse 1815 savo ausimis girdėjau Kartenos bažnyčio [je] dideliai rėkant kunegų ant žmonių dėl to, jog išsigirdo ant kalnu paminijė [je] naujai Jonines atlikus. O anas an mane rė̃kia. In manęs labai rė̃kė. Boba rė̃kia in diedą. Rė̃kė ir rė̃kė in darbinyko [baudžiavoje]. Ko teip rėki kaip užstovas? Visi rėkia kap an vilko. Jiedu su pode rė̃kėsi. drausti: Rėk nerėk – vis tiek savo daro.

3. dainuoti, giedoti: Gaubys, neužbaigęs vienos dainos, jau rėkia kitą. Būdavo, talkoj iš visos gerklės rėkiù rėkiù. Tie atvažiavę vė rė̃kia, savo dainas dainuoja. Vienas ožio balsu rė̃kia, kitas tokiu, kitas tokiu. Dar̃ tik arielka, i rė̃kia. Anys. sau rė̃kia, lietuviai sau rė̃kia. Išeini laukan ir rėkì kiek macis. Ar dar tas senis teberė̃kia?

4. reikalauti: Nesumalus jam nei pusę pūro, šeimyna pradėjo rėkti duonos. Kad tik kiek šlekčiau, tuoj ir rė̃kia kunigo. Vaikas rėkia sėst (nori sėsti) . Prisistojus rė̃ka to arklio.

5. šaukiant kviesti, vadinti: Šunis jau aš pradėjau rė̃kti – pyl pyl – pjudyt nibi tai šunim. Rėkiau aš tau, kad sustotum.

6. garsiai verkti: Aš einu einu rėkdamà, prašau to, prašau to, mun niekas nėko neduoda. Jis rė̃kė ir aš rėkiaũ: mudu abudu rė̃kėm. Mani apsikabino, pradėjo bučiuot i pradėjo rė̃kt balsu. Rė̃ks ta giltinė kumet. Tėvas, būdavo, išeidavo iš pirkios, kap rė̃kdavot. Berė̃ks parejęs nebradęs [saldainių]. Nuejau – visi rė̃kia, pri lovos sustoję: ką tik tėvas miręs. An kapų žėdnas savo rė̃kia, negali apsklausyt. Pradėjo rė̃kt ir moteres, ir vyrai. Ta motina rė̃kė šaukė, kad aną nušovė. Ale teip rė̃kia vaikas, net ažgisus. Rė̃kt tai jam nepirkt (greitai rėkia), o pravirkdyt tai negreit. Aš rėkù su ašaroms. Ans jau su balsu, kad i vyriškas, vis tiek pradėjo rė̃kti. Motriškos rė̃ka, kaip lytus lyna. Rėkė kruvinoms ašaroms, netekę tėvelio. Bevaikščiodamas po mišką, išgirdo mažą vaiką rėkiant. Nu pat keturolekos metų reikėjo rišti rugius i rė̃kti. Nežinau, kas jam pasdarė, ale pradė [jo] rė̃kt. Vaikas rė̃ka, kruopai bėga, kiaulės žviega, kaip šoksu i parplėšu. Dvi nedėlias rė̃kė rė̃kė vaikas ir pamirė. Rė̃ks rė̃ks vaikas, kol ažmiega. Tep rė̃kė vaikas, tep rė̃kė, rodos, motiną į kapus neša. Ne savo balsais vaikai rė̃kia. Ką daryt, kap vaikas smertin rė̃kia? Mažas tebebuvo kaip kupstas: kroka, rė̃ka, ašaros birsta. Toks vyras, Adomai, greit trys metai, o rėkì! Labai gailios natūros mano mergučė: tuoj graudenasi ir rė̃kia. Vyras keliūse (atsiklaupęs) berėką̃s, taip be niervų. Tenedraskos, tenerėkiẽ – nieko nepadarys. Bile tik šneki, kad numirčiau: rė̃ktum, subinę į žemę mušdamas. Dabar Marė į abidvi sauges rė̃ka, kam su Joniu susidėjusi. Ar tau dieną, ar tau naktį rėkdavus ir rėkdavus [mergaitė],
anei akių sumerkt. Prastas įpratimas: ką pamatė – duok, o ne – tai rė̃kia. Kad nerėkì, tai tau daugiau duoda [rykščių]. A nori rė̃k, a nori dainiuok. Petre, petre, bėk, bėk, tavo vaikai rė̃ka, rė̃ka, šaukštai, bliūdai nemazgoti, po suoliuku pakavoti. Toks senas, o alpdamas, rė̃kdamas nor kūrinti. Drabužis pijokuo besiuvamas rėka. Darbas rė̃ka nepadirbtas: kas padirbs, ka nėra kam. Aną metą kitaĩ [p] statė, o dabar, žiūrėk, jau rė̃kia mūras (teka vanduo) . Sūnus rėkdamas (būtinai) turi pinigų ieškoti, kad išsimokėtų. Nenorėjau rė̃kdamas (labai) to vaiko, Janikė užsispyrė, ka reik, i gana. Verkia pieno vaikai, reikia plyšt rė̃kdamai. Nedžiaukias radęs, nerė̃k pametęs. Visų rė̃kęs, akių neteksi. Nevaliosi su visais rė̃kti, su visais juoktis. Kitus bejuokindamas, pats rėkti pradėjo. Rytą anksti nedainuok, vakare rė̃ksi. Žyčios pareina rė̃kdamos (skola grįžta su skriauda, nuostoliu) . Ka i rėkdamas, ale tave suėsiu. Kada tik nešiojamas, tada graudžiai rėkia. apgailėti, apverkti: Kad aš numirsiu, kas munęs daugiau rėks, tas bus tavo tėvas. Aš sakiau, ka munęs nėkas nerė̃ktų [, kai numirsiu].

7. dejuoti, aimanuoti, skųstis kuo: Rė̃kia boba, kad visas bulbas [šernai] išknisė. Ana rėkantì: vis skolose, vis bėdo [je]. Nesunku labai, nemožna rė̃kt – vidutiniškai. Antanas rė̃kia, kad kojas sopa. Vakar, klausau, senis šaukia rėkia viduriais. Vaikas visą dieną rė̃kė pilvu. Jis vis galva rėkė ir rėkė, lig numirė. Rė̃ka mokytiejai negalį užmigti, aš kaip mat! O jau su mažu kai bjauru, ka dančiu rė̃kia. Vaikas kelinta diena rė̃kia dantį.

8. bliauti, žviegti, čerkšti ar kitaip išduoti balsą. Karvės kab vilką pamato, tai tada rė̃kia. O karvės vė [l] gi rė̃kdamos su ragais [puola],
tai bėga vilkas tada. Teliokas apie gurbą lėkt, visi galvijai rė̃kt! Ryto metą bernas atėjo in tvartą, o jautis pradėjo rėkti. Kuris metas avelės gurbe teberė̃kia. Kiaulės labai rė̃kia, duok ėsti. Reikia kiauliukėm duot [ėsti],
ale i rė̃ks, kap išgirs. Čia virvelę meitėliu [i] in snukio uždedinėja, kad nerė̃kt, ažusukinėja. Ožiai vaikščioja po juos. tokie kūdi ir rėkia ėst. Asilas rėkia, tai lodz tartoko pielą galanda. Pabudo ir kiti žvėrys ir kad ims rėkt ne savais balsais. Rė̃kė vilkai. Karvė rė̃kia an viso kiemo. O kad atejo iki vyno daržams, štai ten jaunas levas berėkiąs prieš jį. Jūsų neprietelius velinas sukasi aplinkui jus kaip liūtas rėkiąsis, tykodamas, jeib kokį parytų. Tie paukščiai po tokias balas ir tuose pabaliuose i rė̃kdavo. Varnos rė̃kia, veja vanagą. Pempė rėkė: „Gyvi gyvi“. Kap ims rė̃kt tas genys. Vištos suskrido ant aukšto ir rėkia. Nuneša žąsį, pririša [duobėje],
to [ji] žąsis rė̃kia rė̃kia, kai nustoja, tada eina žiūrėt [,  ar įkrito vilkas]. Antis rėkia. Jegu tik rė̃kia [gervės],
tai žinok, ka vis tiek lis. Volungė prieš lietų labai rėkia. Žvirbliai rė̃kia prieš lietų. Gaidžiai rėkia, gal vėl prirėks lietaus. Kranklys prieš lietų rė̃kia. Va kap varnos rė̃kia, kap sveikatos turi, – bus šalna. Jei šarka rėkdama laksto apie namus, bus svečių. Kada kieno trobose apuokas naktimis labai rėkia ir rėkia, tai tiems namams bus bėda. Pelėda rėkia – gims vaikas. Bitys rė̃kdamos lekia šalin: pypką užsidegę eina – nė jiem kanda, nė ką. Pavakary jau neberėkia svirpliai. Skrenda vanagas rėkdamas. Šmaukštė paukštė per marias lėkė, belėkdama balsu rėkė.

9. girgždėti, cypti: Bačkelę [dervos] pasiema: kad netepsi, medinės ašys rė̃kia gar gar gar. Nenoriu tos lovos: rė̃kia an visų laukų! Pilvas kad rė̃kia, tai rė̃kia!
nei bė́gti (lė̃kti.
), nei rė̃kti. padėtis be išeities.
nors [ir] rė̃k [kad nóri] niekaip neįmanoma (ką padaryti): Pirštai suklupo, nebeišlaikau vadelių, nors rė̃k. Kai tuo žvyru reikia užsikast ant vieškelio su dviračiu, tai nors ir rė̃k. Karvės ir avys bėga į avižas, negaliu nieko padaryti, nors rė̃k, kad nóri.
aprė̃kti, -ia (àprėkia), àprėkė.

1. apibarti, apšaukti: Trečias užsimerkęs ir baisiai išsižiojęs visus aprėkia. Visus aprėkė ir vėl išlėkė. Ana kožną žmogų vis aprė̃ks. Kas, kad jis aprė̃kia – bile nemuša. Apìrėkė visus in ambonijos.

2. garsiau už kitus įrėkti, perrėkti: Ta mergaitė visą vaikų pulką aprė̃kia. Mes apìrėkėm lenkus bažnyčioj [giedodami].

3. garsiai apverkti, apraudoti: Aš àprėkiau mirusį, t. y. apverkiau. Ir àprėkiau [velionį],
kad jis teip rūpinos senais. Ana kožnitelį susiedą àprėkė, apgailėjo. Tie jo medaliai žėdnas krauju aplaistytas, ašarom àprėktas. Aš liūbu išvažiuoti po mėnesį paviešėti, ale anie liūb visi apsirė̃kti munęs.

4. pravirkti, apsiašaroti: Motina išbėgo priimti savo dukterį, apsìrėkė, ale buvo jau vėlai. Ana išgirdusi apsìrėkė, apsirė̃kusi ir išejo. Stovi mergelė visa nusiminus, apsirė̃kus. Tinkas kartais ir iš džiaugsmo apsirė̃kti. Kas yra, kad jūsų duona apsirė̃kusi (šlapia, sudrėkusi) ? Žiūriu – ant mano kalno apsirė̃kusios bulbės (apsikrėtusios baltais puvimo taškeliais) .
atrė̃kti, -ia (àtrėkia), àtrėkė

1. rėkiant ateiti: Par visus kambarius àtrėkė, atidainavo [girtas]. Atskamba, atrė̃kia [vestuvės].

2. sudainuoti: Vakar àtrėkėm neblogai.

3. atkalbėti: Àtrėkė, atgynė – taip ir liko.

4. smarkiai pakalbėti (už save ir už kitą): Ji sueigoj ir už save, ir už savo vyrą àtrėkia.

5. atsikirsti: Jau ji atsirė̃kia [barama].

6. užtektinai prisiverkti: Vaikas rėks, kol atsirėks, tada nustos. Aš kasdieną po mirties savo sūnaus, kaip būnu viena, tai atsìrėkiu, kiek tik noriu, ir tada man būna lengviau ant širdies.

7. verkiant atgaivinti, prikelti, grąžinti: Ignui mirus, Salė rėkė rėkė, rodos, kad ten atrėks. Nėko neatrė̃ksi – mirė i mirė. Rėk nerėk – išvažiavo tėvas, ir nebeatrėksì.
darė̃kti, -ia (dàrėkia), dàrėkė. rėkti, kad išgirstų, prišaukti: Negirdi labai, trudna darė̃kt.
įrė̃kti, -ia (į̃rėkia), į̃rėkė.

1. rėkiant įeiti: Devainienė kad į̃rėkė iš priemenės, tas vaikas kad ėmė rėkt!

2. pajėgti rėkti: A daugiau neįrėkì? Vaikučiai dainavo, kiek įrėkdami.

3. smarkiai bartis: Ir įrė̃kia gi dvaro užvaizda ant šeimynos, kad tinginiaują.

4. įsinašinti rėkti, garsiai kalbėti: Ko įsirėkei, kalbėk tyliau. Tik, labai jau joms įsirėkus, pamurma, kad bobos buvo bobos ir bus bobos.

5. imti smarkiai verkti: Įsìrėkė, par kiaurą dieną bliovė. Tas vaikas įsirė̃ks, nebenutildysiu.
išrė̃kti, -ia (ìšrėkia), ìšrėkė

1. rėkiant išeiti: Visi vaikai ìšrėkė, išlėkė į upę.

2. pajėgti rėkti: Tai kas, kad anas išrėkia, svarbu, kad [daina] gražiai skambėtų. Aš jau neìšrėkiu [, vilką pamačiusi]. Gerklė išrėktų, bet žodžių neranda. rungtis rėkiant: Moteriškei per varžytines sunku ir išrėkti, visi labai varos.

3. kurį laiką rėkti: Visą naktį ìšrėkiau, kad skaudėjo, tai skaudėjo! Visą naktį išrė̃kęs, vaikas dabar užkimo ir visiškai nebeišrė̃kia. Visą savaitę iškentėjau, ìšrėkiau.

4. rėkiant pasakyti, ištarti: Vėjo vanagėlis mirdamas išrėkė baisų prakeikimą ir daugiau nekrustelėjo. Didžiausios sėkmės! – vienbalsiai darniu choru išrėkėme atsisveikinimą. Eikit lauk! – paskutinį žodį Noreika išrėkė spiegiamai. Siūlė kandidatūras. Išrėkė kokią dešimt pavardžių. Kole visus savo ligos sopčius išrėkiau vilko balsu! Plačianosė beždžionė supykusi išrėkia bent šešis atskirus garsus. Kas turėjo tik gerą kakarinę, jiems irgi buvo leista išsirėkti.

5. rėkimu pamėgdžioti: Julė teip gražiai išrėkia pelėdą.

6. smarkiai išbarti, išplūsti: Išrėkė, iškeikė, ka nors būt už ką. Įėjo Jonas, supykęs numetė katę nuo suolo ir moteris išrėkė, kam milžtuvę padėjo po kojų. Per tokį ir šiokį jį išrėkė. Žodis nepatiko, tuoj išrėkia mane. Išrė̃kusi pradėjo nešnekėti.

7. pakankamai prisibarti: Išsìrėkiau, net ant širdies lengviau pasidarė. Nelabai aš daboju: išsirė̃ks ir nustos.

8. rėkiant išprašyti: Lauk lauk, prašyk prašyk, kol išrėksi uždirbtą skatiką. Kiek davė žemės, tiek gana – daugiau neišrė̃ksi. Jos te riejos kelias dienas, ale ìšrėkė anos brigados moterys, kad jom padėt ravėtų.

9. garsiai šaukiant, rėkiant sugadinti, pažeisti: Nuo tų dainavimų jau mano gerklė išrėktà. Vaikai, jūs man galvą išrė̃ksit! Gal jau ir bambas išrė̃ks, šit (per daug) bedainuodami.

10. labai verkiant, pažeisti: Ka būč galvos neišrė̃kusi, tai būč protinga. Kai mažas buvo, tai dar rėksnys būdavo: berėkdamas ir vidurius išrėkė (pradėjo žemyn dribti), turėjau su diržiuku veržt. Kad kylos neišrėktų̃ vaikas. Kroklė, y [ra] bambą išsirė̃kusi.

11. kurį laiką verkti: Kai tėtė numirė, tris dienas be perstojo ìšrėkiau. Ìšrėkiau visą naktį – pavogė piningus.

12. įsinašinti verkti: Išsibudina, išsirė̃kia ir nebeužminga. Buvo mažas, išsìrėkė ir susirgo.

13. išsiverkti: Vienatinė Marijonos pramoga buvusi išeiti į Popšutės girelę ir ten, susiėmus galvą, visu balsu išsirėkti.

14. verkiant užaugti: Gal išsirė̃ks, užaugs kaip norintais tas čiauškalelis.

15. verkiant atgauti, pasiekti: Nėko nebišrė̃ksi, nebiškroksi – mirė, i tiek.

16. rėkiant išprašyti. Nabagas [katinas] rėkė rėkė, led ìšrėkė šmotelį duonos. rėkiant išpranašauti: Kai tik varnos ima rėkt, tai darganą ìšrėkia. Kažno kam pelėda krikštynas išrė̃ks – niaugi man senai?
nurė̃kti, -ia (nùrėkia), nùrėkė

1. rėkiant nueiti, nutolti: Rėksnys jau nùrėkė, t. y. nuėjo rėkdamas. Nùrėkė vaikas į galvijus. Nulėkė, nùrėkė dvi mašinos ant Jurbarko.

2. smarkiai giedant, nulydėti: Jau Mikučionies diedą nùrėkė [į kapus].

3. išrėkti, išdainuoti: Pasako du, žodį nurė̃kia i vėl pasako.

4. rėkiant nurungti: Ką besakys marti, senoji vis tiek nurėks, jos vienos bus viršus. Kad būt daugiau buvę, būt nùrėkta (rėkiant nubalsuota) .

5. atkalbėti, atginti: Tik nùrėkėm nepirkt tos matarijos. Visi nùrėkė, kad brangu, ir nebepirkau. Nùrėkė nuo sporto jį. Siūliaus, gal reikia ugnis ažkurt, ana nùrėkė – aš pati ažkursiu.

6. nupeikti: Ana šitam krašte nurėktà, Visų nurėktas, nubartas, ką valgęs, ką nevalgęs, nebetekau aš paskutinės kantrybės. Visi jį nùrėkė, ir nepriėmė darban. Žmonės dažnai ir be reikalo nurė̃kia. Jis neturi valios, žmonos nùrėktas. Va, jam tėvai šitą nurėkė, tai anas ir liko vienas.

7. išbarti: Paulina naują brigadierių kad nùrėkė už daržą. Aš vaiką nùrėkiau, kad nesipeštų.

8. paverkti: Pati [sumušta] nurėka nudejuo [ja] gumbais ir atleida vyruo. Maršą buvo nurė̃kęs i vėl žviega. Nusìrėkiau nusìrėkiau ir išejau. Nusirėkė atsisėdusi, o mums tiek buvo juoko. Nieko jai nesakau, tik nusìrėkiu sau, kiek mo (man) telpa.

9. apverkti, apgailėti: Numirtų [ligonis],
aš viena nurė̃kčio, i viskas. Nū̃rėktas, ašaroms nulaistytas laiškas. Nū̃rėkiau visus pašalius, be vyro palikusi.

10. verkiant išvargti: Mergos nusirė̃kusios, vis nesulaukia parvažiuojant vyrų. Nusirė̃kę vaikeliai, sirateliai paukštuičiai. Žmonys neša nusirėkę mokesnius. Atejo senelis, sako, nu žmogau, ko tu nusirė̃kęs toks esi? Liūdnas miestas, nusirė̃kę žmonys. | Akys raudonos, nusirėkusios, kas tau bepriskirs akuliorius.

11. surikti. Per Naujus metus diena pailgėjus, kiek gaidys nurė̃kia (tiek, kiek užtrunka gaidžio surėkimas) . Bet gaidys užlekia prieš pat nosį ant svirties drūtgalio ir nusirėkia lyg plėšomas. Zuikis, į duobę įkritęs, nusigando ir nusìrėkė: „Kvie kvie“. rėkiant pranešti (laiką): Tuoj vidurnaktis, dvyliktą nurėks gaidys.

12. pasidaryti liesam, be grietinės. .
parė̃kti, -ia (pàrėkia), pàrėkė

1. kiek šaukti, rėkti: Bobos skrenda per ūlyčią parėkdamos, paspiegdamos. Aš tau parė̃ksiu, tu pyply!

2. kiek pagiedoti: Eva (eiva) parė̃kt. Ką te parėksiù, ūturt jau negaliu.

3. užtektinai giedoti: Rėkė rėkė tris giesmes, iki pasìrėkė.

4. galėti, pajėgti rėkti: Gerklė ažkimo, parė̃kt negaliu.

5. garsiai papasakoti: Anąsyk ji pàrėkė, kad jų brolis parvažiuos iš Meriko.

6. pabarti: Parė̃kčiau, išpūtęs akis, ir baigta. O tokio tėvo tai niekas neturėj [o] ir neturės: nei ažudavė, koc rozą parė̃ktų.

7. paverkti: Potam i sako: eisu pri to akmens ka i parė̃kti. Likau par suolą parė̃kus, kai berną vaiskan paėm [ė]. Pàrėkiau, pàrėkiau i nusiraminau. Tėvas pasako [ja] pasirė̃kdamas apie dukrą.

8. verkiant apgailėti: O jaunoji tai, sako, baisiai rėkė; ką darysi, juk reik parė̃kti jaunų dienelių.
parrė̃kti, -ia (par̃rėkia), par̃rėkė.

1. rėkiant, šaukiant pareiti: Ma [no] nuejo Danutė, par̃rėkė par̃rėkė atgalio.

2. su balsu parlėkti. Pempės parklykia, parrėkia.
pérrėkti.

1. rėkiant nurungti, nustelbti kitus: Kuopininkas, perrėkdamas triukšmą, pakvietė visus į aikštę – rikiuotis ir demonstruoti. O raudonos mėsingos jo lūpos skirtos perrėkti vėjus kalnuos. Moterys rėkia, viena kitą pérrėkdamos. Jis visus parrė̃kia: balsas kaip iš boso.

2. rėkiant pagadinti: Aš, jauna būdama, dainavau dainavau ir balsą pérrėkiau.

3. ilgai verkiant, nusilpti, susirgti: Vaikas paliko vienas lopišy, kol motyna parejo, i pársirėkė. Vaikas rėkė, rėkė ir pérsirėkė. Nepérsrėks, nelabai aš paturoju: parėks ir nustos.
prarė̃kti, -ia (pràrėkia), pràrėkė

1. kurį laiką dejuoti, šaukti, rėkti: Su rankom ligoninėj pràrėkiau pusantaro mėnesio. Visąnakt pràrėkė [iš skausmo].

2. įstengti šaukti, rėkti: Kaip tam sapne: rėki rėki – neprarėkì.

3. rėkiant nurungti, nustelbti kitus: Jis pràrėkė visus. Jos balsas visus prarėkė, visus užšaukė. Jie garsiai, vienas kitą prarėkdami, pasakoja apie kažkokį siaubą, stovintį kalvelėje.

4. garsiai šaukiant, pagadinti: Ką ji giedos: beganydama balsą pràrėkė. Vestuvėse pràrėkiau balsą, dabar negaliu dainuot. Tebesigirdėjo pavargę, prarėkti dainininkų balsai. Aš iš baliaus – užkimus, prasirė̃kus.

5. labai verkiant, pažeisti: Rėk, rėk tu man – bambą prarė̃ksi.

6. pravirkti: Aš neprarė̃kčio iš pasiutimo amžiais. Ema pasiutimas – nepràrėku.

7. nuolat verkti: Prasirė̃kę vaikai, žviega i žviega.
prirė̃kti, -ia (prìrėkia), prìrėkė

1. daug rėkti, šaukti: Prìrėkiau, pricypiau [, susilaužiusi ranką].

2. daug prikalbėti rėkiant: Čia bene daugiau bus „prirėkta“, nekaip „pririnkta“.

3. daug barti, keikti: Kiek an manęs mama prirė̃kia, kad aš pinigus mėtau. Reikėjo nuo jo viską kavoti arba prirėkti, prišaukti, kad nevogtų. Prisìrėkiau, prisikeikiau, bet matau, kad kitaip nebus, tai tegu žinosi.

4. rėkiant, barant priversti: Gãli gãli: kai prìrėkiau, tai pasimokė ir išlaikė.

5. rėkiant prižadinti: Nerėk – prirė̃ksi vaiką.

6. daug verkti: Kiek aš prìrėkiau, kiek aš prikrokiau! Kiek esu pryrė̃kusi, oi, oi!. Prysìrėkiau, kiek valiojau. Prisìrėkė motyna gerai, ka duktė mirė. Aš esu prisirė̃kusi, prisišaukusi – mama mažą mirė.

7. priverkti (ašarų): O seseriai uždevė pakūtą: liepė anai vieną anglių bačką išėsti, o antrą – prirėkti ašarų.

8. garsiai šaukiant, priprašyti, prišaukti: Prie kelio vienkiemis vienas, rėk – neprirė̃ksi [žmogaus].

9. rėkimu priartinti, prišaukti kokį reiškinį. Paukštė rėkia rėkia ir neprirė̃kia lietaus.
razsirė̃kti, -ia, razsìrėkė. įrėkti
5. Kai razsirė̃ks Uršuliotė, tai nenustoja.
surė̃kti, -ia (sùrėkia), sùrėkė

1. trumpai rėkti, surikti: Anas kap sùrėkė, tie manė, kad velnias. Da anas susprovijo surė̃kt iš visos gerklės. Kad surė̃kia kaip gilnytė. Du kartu gimsta, kai surė̃kia, velnias bijo.

2. rėkiant pakviesti, paprašyti, sugrąžinti: Surėk tėtę valgytų. Po abiedai nueisiu, maž Panavą surėksiù, gal anas pamačys mums pakelt šulas. Eik surėk piemeniui, kad avelės avižos [e]. Vos sùrėkiau – negirdi, ir gana.

3. smarkiai sudainuoti: Sueinam visi ir kad sùrėkiam.

4. atkalbėti, sudrausti: Mes sùrėkėm, ir n’išvažiavo. Būčia pirkus, bet mane sùrėkė.

5. subarti: Vyras ma [no] labai geras, negeria, nei surė̃ks. Surė̃k tu tuos vaikus – neleidžia žmogu [i] praeit. Tas. vis surė̃kia, tai terkšt (suduoda) tėvui.

6. piktai užrikti: Tai kap surė̃ks ant jaučio, tai, rodos, va čia, gale ūlyčios, aria. Aš anam i pakišau to mašinoto pieno – kad ans sùrėkė baisiausiai!

7. rėkiant sutarti, susišaukti: Par keturius miškus bėgsme, katram miške susirėksme. Man bus dar trudna su tavim susrė̃kt, tu mane parrėksi. Miške paklydom, rėkėm, bet vieni kitų negalėjom susirėkt.

8. pradėti verkti, pravirkti: Motyna baisiai bijo, kad ana nesurė̃ktų. Naujyna vaikuo surė̃kti!

9. sudejuoti, pasiskųsti: Vieną sykį sùrėkė gerkle, uždaviau arbatos su krupe – nebrėkė.

10. pradėti rėkti, surikti. Varna surė̃kia – kavojas [viščiukai] po krūmais. Kai suspjaunas [šernai],
tai ka surė̃ks tik! Paukštė per girią šmaukštė, uodega gvoltan surėkė.

11. rėkiant prišaukti. Tas apuokas tik surė̃ks ką nors – rėkia rėkia per naktis.
užrė̃kti, -ia (ùžrėkia), ùžrėkė

1. trumpai rėkti, surikti: Kap àžrėkė, tai ir nusgandau.

2. apšaukti, subarti: Tėvas porą kartų užrėkė, nutilo vaikas kaip naktis.

Įrašas
Paaiškinimas	. <br/><b>rė̃kti, </b>-ia, -ė<br/>1. <span class="explanation">garsiai kalbėti, šaukti: </span> Anas pradėjo rė̃kt man. Šoko, dainiavo, rė̃kė, kaukė [per vestuves]. Kada jie nustos rėkę? Nerėk, eik šen čia in kamaraitę, aš tave uždarysu, kad ir tave neužmuštų. Ana kai durnavota bėga par laukus ir rėkia. Anas tik rė̃kia: „Ratavokit, žmonės!“. Piemenukas mažukas ėmė rė̃kt, ką vilkas pjauna karvę. Diedas rė̃kia: „Oi, bobulę žumušiau!“. Ir davė visiems gertie tą vyną, katras gėrė to vyno, karalaitė liepė rėktie už jaunikio sveikatą. Rėkė, kol užgirdo. Kaip jis nerėks, taip dantį geliamas! Kap ažeis skaudėt, tai net rė̃ksi. Rė̃kia, galvą susiėmęs. Kai pradėjo rėkti, galėjo visus velnius sušaukti. Jau anas kap aždės <span class="explanation"> (pradės) </span> rė̃kt. Rė̃kiam rė̃kiam, skambinam skambinam, ale nebijo [varnėnai], nenuskrenda. Įkiša tas savo lūpas ir rė̃kia, prikišęs burną [prie stebulės], skaitos, pabaigė kult. Užpuolė šunys, aš rė̃kt. Rėkia piktu balsu. Balsu pradėjo rė̃kt. O vaikas rė̃kia visu balsu. Ir, rėkdamas didžiu balsu, tarė: „Ką turiu su tavim (veikt) ?“. Aš rėkdamà išlojodavau ir gaspadorių, kad jie sėdžia ir nedirba. Girdi, tas rėkią̃s visa gerkle. Ko rėkì visa gerkle? Rė̃kė iš visos gerklės. Rėkė iš viso vieko, lyg kailį lupamas. Iš visos [jėgos] rė̃kė. Rė̃kia iš pilvo. Rė̃kia an visų laukų. Ot rė̃kia, in viso lauko girdis. Ir kad pradėjo rė̃ktienai, net miškas skamba. Rė̃kia, net lubos kyla. Sumušė visą, pradėjęs rė̃kt gvolto, o šitie duoda. Ko tu rėkì į savo galvą, nustok! Būdavo, rė̃k, nors te trūk. Tai ką dabar darysi, negi rėksi, až galvos rankas ažsidėjęs. Eš balsą (šaukimą) padariau ir šaukiau (rėkiau). Paseno visi kaulai mano, kad rėkiau dažnak (= dažnai). Tada seks poną bei jis rėks kaip levas. Karo skerdynių laimėtojai, kurie rėkė apie civilizaciją, pasirodo dabar be kaukių. Reikės, žinoma, pasirūpint ir tuo, kad laikraščiai nerėktų. Šič radija nuolat rė̃kia. Rė̃kia nei varlė po ratu. Ko rėkì kaip skerdžiamas? Ko rėki kaip kiaulė maiše? Rėkia kaip ožys, į vandenį žiūrėdamas. Rėka kaip ožys, į turgų vedamas. Rėkia kaip velnias, žvirblio kariamas. Rėkia, kaip velnias blauzdą laužtų. Rėkia kaip gaidys prieš pagadą. Rėka kaip varna pryš lytų. Rė̃kia kaip daržinės vartai. Ko rėkì kaip svirplys? Rėkia kai durnas. Rė̃kia kap išsiutėlis. Rėkia lyg pjaunamas. Rė̃kia kap inskeltas. Rėkia kai pažabotas. Nerėk, kaip už liežuvio pakartas. Kai rė̃kia, tai net kitas galas matyt. Rė̃kia, kap tvoron inkliuvęs. Kam sopa, tas ir rėkia. Pats muša, pats rė̃kia. Pats mušasi, pats rė̃kia. Durim brakštelėjus, nerėk „namai griūva!“. Nerėk, kad da niekas nemuša. Kam dega, o kas rė̃kia. Baltrų mušė, Tadas rėkė. Jei veja, tai bėk, jei muša, tai rėk. Ar tu rėk, ar tu plyšk berėkdamas, ko nebėr, tai ir nebėr. Nors šauksi ir rėksi – nuo mirties nepabėgsi. Nei bėgt, nei rė̃kt, nei kam pasiskųst. A rė̃kt, a bėgt – vis tiek. Rėk labiau, gausi daugiau. Kas rė̃kia, tegu rė̃kia, o mudu, boba, važiuokim! Kitus muša, pats rėkia. Kitam kanda, pats rėkia. Vidury lauko ragana rė̃kia. Muša atsikvėpdamas, o niekas nu jo nerėkia. Negyvas rėkia. Kas po smerčiai rėkia? Bėga be kojų, rėkia be gerklės. <br/><b>rė̃kiančiai</b>. Šneka rė̃kiančiai, visa gerkle. <br/><b>rėktinaĩ</b>. Rėktinai išrėkia žodžius: – Aš maniau, kad žmonių tarpe nėra angių. O pageltęs veidas, įdubusios akys, įkritę skruostai rėktinai rėkia, kad Dreifusas jau tiek nebegyvens, kiek gyveno. <span class="explanation">skelbti (švietalus): </span> Kam rė̃kti triupai? – Tu dalyk, o aš rė̃ksiu. <br/>2. <span class="explanation">šaukti (ant ko), bartis: </span> Patsai tinginiauji, o kitus tik rėki. Kad užpuls jį ponas rėkt! Rė̃kia, išvertęs akis. Ana. rė̃kia sau, aš darau sau. Eikim – tetukas rė̃ks. Rė̃kia – nori, kad kištum an gerklę. Atskrido rė̃kt. Kap ana aždės rė̃kt, kam aš ją kliudau. Jegu aš nerė̃ksiu, kiti bulves kas, mes sodysim. Tėvas rė̃kė už tokį darbą. Rėkiaũ vaikui, kad nevažiuotų. Tetė rė̃kia, kad jam nereikia tokių kelnių. Paskutiniuose metuose už tvoras rė̃kė. Parėjęs namo, jis vėl gavo rėkt nuo tėvo ir brolių už tokį pasielgimą. Metūse 1815 savo ausimis girdėjau Kartenos bažnyčio [je] dideliai rėkant kunegų ant žmonių dėl to, jog išsigirdo ant kalnu paminijė [je] naujai Jonines atlikus. O anas an mane rė̃kia. In manęs labai rė̃kė. Boba rė̃kia in diedą. Rė̃kė ir rė̃kė in darbinyko [baudžiavoje]. Ko teip rėki kaip užstovas? Visi rėkia kap an vilko. Jiedu su pode rė̃kėsi. <span class="explanation">drausti: </span> Rėk nerėk – vis tiek savo daro. <br/>3. <span class="explanation">dainuoti, giedoti: </span> Gaubys, neužbaigęs vienos dainos, jau rėkia kitą. Būdavo, talkoj iš visos gerklės rėkiù rėkiù. Tie atvažiavę vė rė̃kia, savo dainas dainuoja. Vienas ožio balsu rė̃kia, kitas tokiu, kitas tokiu. Dar̃ tik arielka, i rė̃kia. Anys. sau rė̃kia, lietuviai sau rė̃kia. Išeini laukan ir rėkì kiek macis. Ar dar tas senis teberė̃kia? <br/>4. <span class="explanation">reikalauti: </span> Nesumalus jam nei pusę pūro, šeimyna pradėjo rėkti duonos. Kad tik kiek šlekčiau, tuoj ir rė̃kia kunigo. Vaikas rėkia sėst <span class="explanation"> (nori sėsti) </span>. Prisistojus rė̃ka to arklio. <br/>5. <span class="explanation">šaukiant kviesti, vadinti: </span> Šunis jau aš pradėjau rė̃kti – pyl pyl – pjudyt nibi tai šunim. Rėkiau aš tau, kad sustotum. <br/>6. <span class="explanation">garsiai verkti: </span> Aš einu einu rėkdamà, prašau to, prašau to, mun niekas nėko neduoda. Jis rė̃kė ir aš rėkiaũ: mudu abudu rė̃kėm. Mani apsikabino, pradėjo bučiuot i pradėjo rė̃kt balsu. Rė̃ks ta giltinė kumet. Tėvas, būdavo, išeidavo iš pirkios, kap rė̃kdavot. Berė̃ks parejęs nebradęs [saldainių]. Nuejau – visi rė̃kia, pri lovos sustoję: ką tik tėvas miręs. An kapų žėdnas savo rė̃kia, negali apsklausyt. Pradėjo rė̃kt ir moteres, ir vyrai. Ta motina rė̃kė šaukė, kad aną nušovė. Ale teip rė̃kia vaikas, net ažgisus. Rė̃kt tai jam nepirkt <span class="explanation"> (greitai rėkia), </span> o pravirkdyt tai negreit. Aš rėkù su ašaroms. Ans jau su balsu, kad i vyriškas, vis tiek pradėjo rė̃kti. Motriškos rė̃ka, kaip lytus lyna. Rėkė kruvinoms ašaroms, netekę tėvelio. Bevaikščiodamas po mišką, išgirdo mažą vaiką rėkiant. Nu pat keturolekos metų reikėjo rišti rugius i rė̃kti. Nežinau, kas jam pasdarė, ale pradė [jo] rė̃kt. Vaikas rė̃ka, kruopai bėga, kiaulės žviega, kaip šoksu i parplėšu. Dvi nedėlias rė̃kė rė̃kė vaikas ir pamirė. Rė̃ks rė̃ks vaikas, kol ažmiega. Tep rė̃kė vaikas, tep rė̃kė, rodos, motiną į kapus neša. Ne savo balsais vaikai rė̃kia. Ką daryt, kap vaikas smertin rė̃kia? Mažas tebebuvo kaip kupstas: kroka, rė̃ka, ašaros birsta. Toks vyras, Adomai, greit trys metai, o rėkì! Labai gailios natūros mano mergučė: tuoj graudenasi ir rė̃kia. Vyras keliūse <span class="explanation"> (atsiklaupęs) </span> berėką̃s, taip be niervų. Tenedraskos, tenerėkiẽ – nieko nepadarys. Bile tik šneki, kad numirčiau: rė̃ktum, subinę į žemę mušdamas. Dabar Marė į abidvi sauges rė̃ka, kam su Joniu susidėjusi. Ar tau dieną, ar tau naktį rėkdavus ir rėkdavus [mergaitė], anei akių sumerkt. Prastas įpratimas: ką pamatė – duok, o ne – tai rė̃kia. Kad nerėkì, tai tau daugiau duoda [rykščių]. A nori rė̃k, a nori dainiuok. Petre, petre, bėk, bėk, tavo vaikai rė̃ka, rė̃ka, šaukštai, bliūdai nemazgoti, po suoliuku pakavoti. Toks senas, o alpdamas, rė̃kdamas nor kūrinti. Drabužis pijokuo besiuvamas rėka. Darbas rė̃ka nepadirbtas: kas padirbs, ka nėra kam. Aną metą kitaĩ [p] statė, o dabar, žiūrėk, jau rė̃kia mūras <span class="explanation"> (teka vanduo) </span>. Sūnus rėkdamas <span class="explanation"> (būtinai) </span> turi pinigų ieškoti, kad išsimokėtų. Nenorėjau rė̃kdamas <span class="explanation"> (labai) </span> to vaiko, Janikė užsispyrė, ka reik, i gana. Verkia pieno vaikai, reikia plyšt rė̃kdamai. Nedžiaukias radęs, nerė̃k pametęs. Visų rė̃kęs, akių neteksi. Nevaliosi su visais rė̃kti, su visais juoktis. Kitus bejuokindamas, pats rėkti pradėjo. Rytą anksti nedainuok, vakare rė̃ksi. Žyčios pareina rė̃kdamos <span class="explanation"> (skola grįžta su skriauda, nuostoliu) </span>. Ka i rėkdamas, ale tave suėsiu. Kada tik nešiojamas, tada graudžiai rėkia. <span class="explanation">apgailėti, apverkti: </span> Kad aš numirsiu, kas munęs daugiau rėks, tas bus tavo tėvas. Aš sakiau, ka munęs nėkas nerė̃ktų [, kai numirsiu]. <br/>7. <span class="explanation">dejuoti, aimanuoti, skųstis kuo: </span> Rė̃kia boba, kad visas bulbas [šernai] išknisė. Ana rėkantì: vis skolose, vis bėdo [je]. Nesunku labai, nemožna rė̃kt – vidutiniškai. Antanas rė̃kia, kad kojas sopa. Vakar, klausau, senis šaukia rėkia viduriais. Vaikas visą dieną rė̃kė pilvu. Jis vis galva rėkė ir rėkė, lig numirė. Rė̃ka mokytiejai negalį užmigti, aš kaip mat! O jau su mažu kai bjauru, ka dančiu rė̃kia. Vaikas kelinta diena rė̃kia dantį. <br/>8. <span class="explanation">bliauti, žviegti, čerkšti ar kitaip išduoti balsą</span>. Karvės kab vilką pamato, tai tada rė̃kia. O karvės vė [l] gi rė̃kdamos su ragais [puola], tai bėga vilkas tada. Teliokas apie gurbą lėkt, visi galvijai rė̃kt! Ryto metą bernas atėjo in tvartą, o jautis pradėjo rėkti. Kuris metas avelės gurbe teberė̃kia. Kiaulės labai rė̃kia, duok ėsti. Reikia kiauliukėm duot [ėsti], ale i rė̃ks, kap išgirs. Čia virvelę meitėliu [i] in snukio uždedinėja, kad nerė̃kt, ažusukinėja. Ožiai vaikščioja po juos. tokie kūdi ir rėkia ėst. Asilas rėkia, tai lodz tartoko pielą galanda. Pabudo ir kiti žvėrys ir kad ims rėkt ne savais balsais. Rė̃kė vilkai. Karvė rė̃kia an viso kiemo. O kad atejo iki vyno daržams, štai ten jaunas levas berėkiąs prieš jį. Jūsų neprietelius velinas sukasi aplinkui jus kaip liūtas rėkiąsis, tykodamas, jeib kokį parytų. Tie paukščiai po tokias balas ir tuose pabaliuose i rė̃kdavo. Varnos rė̃kia, veja vanagą. Pempė rėkė: „Gyvi gyvi“. Kap ims rė̃kt tas genys. Vištos suskrido ant aukšto ir rėkia. Nuneša žąsį, pririša [duobėje], to [ji] žąsis rė̃kia rė̃kia, kai nustoja, tada eina žiūrėt [,  ar įkrito vilkas]. Antis rėkia. Jegu tik rė̃kia [gervės], tai žinok, ka vis tiek lis. Volungė prieš lietų labai rėkia. Žvirbliai rė̃kia prieš lietų. Gaidžiai rėkia, gal vėl prirėks lietaus. Kranklys prieš lietų rė̃kia. Va kap varnos rė̃kia, kap sveikatos turi, – bus šalna. Jei šarka rėkdama laksto apie namus, bus svečių. Kada kieno trobose apuokas naktimis labai rėkia ir rėkia, tai tiems namams bus bėda. Pelėda rėkia – gims vaikas. Bitys rė̃kdamos lekia šalin: pypką užsidegę eina – nė jiem kanda, nė ką. Pavakary jau neberėkia svirpliai. Skrenda vanagas rėkdamas. Šmaukštė paukštė per marias lėkė, belėkdama balsu rėkė. <br/>9. <span class="explanation">girgždėti, cypti: </span> Bačkelę [dervos] pasiema: kad netepsi, medinės ašys rė̃kia gar gar gar. Nenoriu tos lovos: rė̃kia an visų laukų! Pilvas kad rė̃kia, tai rė̃kia! <br/><b> nei bė́gti (lė̃kti</b>. <br/><b>), nei rė̃kti</b>. <span class="explanation">padėtis be išeities. </span> <br/><b>nors [ir] rė̃k [kad nóri] </b> <span class="explanation">niekaip neįmanoma (ką padaryti): </span> Pirštai suklupo, nebeišlaikau vadelių, nors rė̃k. Kai tuo žvyru reikia užsikast ant vieškelio su dviračiu, tai nors ir rė̃k. Karvės ir avys bėga į avižas, negaliu nieko padaryti, nors rė̃k, kad nóri. <br/><b>aprė̃kti, </b>-ia (àprėkia), àprėkė. <br/>1. <span class="explanation">apibarti, apšaukti: </span> Trečias užsimerkęs ir baisiai išsižiojęs visus aprėkia. Visus aprėkė ir vėl išlėkė. Ana kožną žmogų vis aprė̃ks. Kas, kad jis aprė̃kia – bile nemuša. Apìrėkė visus in ambonijos. <br/>2. <span class="explanation">garsiau už kitus įrėkti, perrėkti: </span> Ta mergaitė visą vaikų pulką aprė̃kia. Mes apìrėkėm lenkus bažnyčioj [giedodami]. <br/>3. <span class="explanation">garsiai apverkti, apraudoti: </span> Aš àprėkiau mirusį, t. y. apverkiau. Ir àprėkiau [velionį], kad jis teip rūpinos senais. Ana kožnitelį susiedą àprėkė, apgailėjo. Tie jo medaliai žėdnas krauju aplaistytas, ašarom àprėktas. Aš liūbu išvažiuoti po mėnesį paviešėti, ale anie liūb visi apsirė̃kti munęs. <br/>4. <span class="explanation">pravirkti, apsiašaroti: </span> Motina išbėgo priimti savo dukterį, apsìrėkė, ale buvo jau vėlai. Ana išgirdusi apsìrėkė, apsirė̃kusi ir išejo. Stovi mergelė visa nusiminus, apsirė̃kus. Tinkas kartais ir iš džiaugsmo apsirė̃kti. Kas yra, kad jūsų duona apsirė̃kusi <span class="explanation"> (šlapia, sudrėkusi) </span> ? Žiūriu – ant mano kalno apsirė̃kusios bulbės <span class="explanation"> (apsikrėtusios baltais puvimo taškeliais) </span>. <br/><b>atrė̃kti, </b>-ia (àtrėkia), àtrėkė<br/>1. <span class="explanation">rėkiant ateiti: </span> Par visus kambarius àtrėkė, atidainavo [girtas]. Atskamba, atrė̃kia [vestuvės]. <br/>2. <span class="explanation">sudainuoti: </span> Vakar àtrėkėm neblogai. <br/>3. <span class="explanation">atkalbėti: </span> Àtrėkė, atgynė – taip ir liko. <br/>4. <span class="explanation">smarkiai pakalbėti (už save ir už kitą): </span> Ji sueigoj ir už save, ir už savo vyrą àtrėkia. <br/>5. <span class="explanation">atsikirsti: </span> Jau ji atsirė̃kia [barama]. <br/>6. <span class="explanation">užtektinai prisiverkti: </span> Vaikas rėks, kol atsirėks, tada nustos. Aš kasdieną po mirties savo sūnaus, kaip būnu viena, tai atsìrėkiu, kiek tik noriu, ir tada man būna lengviau ant širdies. <br/>7. <span class="explanation">verkiant atgaivinti, prikelti, grąžinti: </span> Ignui mirus, Salė rėkė rėkė, rodos, kad ten atrėks. Nėko neatrė̃ksi – mirė i mirė. Rėk nerėk – išvažiavo tėvas, ir nebeatrėksì. <br/><b>darė̃kti, </b>-ia (dàrėkia), dàrėkė. <span class="explanation">rėkti, kad išgirstų, prišaukti: </span> Negirdi labai, trudna darė̃kt. <br/><b>įrė̃kti, </b>-ia (į̃rėkia), į̃rėkė. <br/>1. <span class="explanation">rėkiant įeiti: </span> Devainienė kad į̃rėkė iš priemenės, tas vaikas kad ėmė rėkt! <br/>2. <span class="explanation">pajėgti rėkti: </span> </span> A daugiau neįrėkì? Vaikučiai dainavo, kiek įrėkdami. <br/>3. <span class="explanation">smarkiai bartis: </span> Ir įrė̃kia gi dvaro užvaizda ant šeimynos, kad tinginiaują. <br/>4. <span class="explanation">įsinašinti rėkti, garsiai kalbėti: </span> Ko įsirėkei, kalbėk tyliau. Tik, labai jau joms įsirėkus, pamurma, kad bobos buvo bobos ir bus bobos. <br/>5. <span class="explanation">imti smarkiai verkti: </span> Įsìrėkė, par kiaurą dieną bliovė. Tas vaikas įsirė̃ks, nebenutildysiu. <br/><b>išrė̃kti, </b>-ia (ìšrėkia), ìšrėkė<br/>1. <span class="explanation">rėkiant išeiti: </span> Visi vaikai ìšrėkė, išlėkė į upę. <br/>2. <span class="explanation">pajėgti rėkti: </span> </span> Tai kas, kad anas išrėkia, svarbu, kad [daina] gražiai skambėtų. Aš jau neìšrėkiu [, vilką pamačiusi]. Gerklė išrėktų, bet žodžių neranda. <span class="explanation">rungtis rėkiant: </span> Moteriškei per varžytines sunku ir išrėkti, visi labai varos. <br/>3. <span class="explanation">kurį laiką rėkti: </span> Visą naktį ìšrėkiau, kad skaudėjo, tai skaudėjo! Visą naktį išrė̃kęs, vaikas dabar užkimo ir visiškai nebeišrė̃kia. Visą savaitę iškentėjau, ìšrėkiau. <br/>4. <span class="explanation">rėkiant pasakyti, ištarti: </span> Vėjo vanagėlis mirdamas išrėkė baisų prakeikimą ir daugiau nekrustelėjo. Didžiausios sėkmės! – vienbalsiai darniu choru išrėkėme atsisveikinimą. Eikit lauk! – paskutinį žodį Noreika išrėkė spiegiamai. Siūlė kandidatūras. Išrėkė kokią dešimt pavardžių. Kole visus savo ligos sopčius išrėkiau vilko balsu! Plačianosė beždžionė supykusi išrėkia bent šešis atskirus garsus. Kas turėjo tik gerą kakarinę, jiems irgi buvo leista išsirėkti. <br/>5. <span class="explanation">rėkimu pamėgdžioti: </span> Julė teip gražiai išrėkia pelėdą. <br/>6. <span class="explanation">smarkiai išbarti, išplūsti: </span> Išrėkė, iškeikė, ka nors būt už ką. Įėjo Jonas, supykęs numetė katę nuo suolo ir moteris išrėkė, kam milžtuvę padėjo po kojų. Per tokį ir šiokį jį išrėkė. Žodis nepatiko, tuoj išrėkia mane. Išrė̃kusi pradėjo nešnekėti. <br/>7. <span class="explanation">pakankamai prisibarti: </span> Išsìrėkiau, net ant širdies lengviau pasidarė. Nelabai aš daboju: išsirė̃ks ir nustos. <br/>8. <span class="explanation">rėkiant išprašyti</span>: </span> Lauk lauk, prašyk prašyk, kol išrėksi uždirbtą skatiką. Kiek davė žemės, tiek gana – daugiau neišrė̃ksi. Jos te riejos kelias dienas, ale ìšrėkė anos brigados moterys, kad jom padėt ravėtų. <br/>9. <span class="explanation">garsiai šaukiant, rėkiant sugadinti, pažeisti: </span> Nuo tų dainavimų jau mano gerklė išrėktà. Vaikai, jūs man galvą išrė̃ksit! Gal jau ir bambas išrė̃ks, šit <span class="explanation"> (per daug) </span> bedainuodami. <br/>10. <span class="explanation">labai verkiant, pažeisti: </span> </span> Ka būč galvos neišrė̃kusi, tai būč protinga. Kai mažas buvo, tai dar rėksnys būdavo: berėkdamas ir vidurius išrėkė <span class="explanation"> (pradėjo žemyn dribti), </span> turėjau su diržiuku veržt. Kad kylos neišrėktų̃ vaikas. Kroklė, y [ra] bambą išsirė̃kusi. <br/>11. <span class="explanation">kurį laiką verkti: </span> Kai tėtė numirė, tris dienas be perstojo ìšrėkiau. Ìšrėkiau visą naktį – pavogė piningus. <br/>12. <span class="explanation">įsinašinti verkti: </span> Išsibudina, išsirė̃kia ir nebeužminga. Buvo mažas, išsìrėkė ir susirgo. <br/>13. <span class="explanation">išsiverkti: </span> Vienatinė Marijonos pramoga buvusi išeiti į Popšutės girelę ir ten, susiėmus galvą, visu balsu išsirėkti. <br/>14. <span class="explanation">verkiant užaugti: </span> Gal išsirė̃ks, užaugs kaip norintais tas čiauškalelis. <br/>15. <span class="explanation">verkiant atgauti, pasiekti: </span> Nėko nebišrė̃ksi, nebiškroksi – mirė, i tiek. <br/>16. <span class="explanation">rėkiant išprašyti</span>. Nabagas [katinas] rėkė rėkė, led ìšrėkė šmotelį duonos. <span class="explanation">rėkiant išpranašauti: </span> Kai tik varnos ima rėkt, tai darganą ìšrėkia. Kažno kam pelėda krikštynas išrė̃ks – niaugi man senai? <br/><b>nurė̃kti, </b>-ia (nùrėkia), nùrėkė<br/>1. <span class="explanation">rėkiant nueiti, nutolti: </span> Rėksnys jau nùrėkė, t. y. nuėjo rėkdamas. Nùrėkė vaikas į galvijus. Nulėkė, nùrėkė dvi mašinos ant Jurbarko. <br/>2. <span class="explanation">smarkiai giedant, nulydėti: </span> Jau Mikučionies diedą nùrėkė [į kapus]. <br/>3. <span class="explanation">išrėkti, išdainuoti: </span> Pasako du, žodį nurė̃kia i vėl pasako. <br/>4. <span class="explanation">rėkiant nurungti: </span> Ką besakys marti, senoji vis tiek nurėks, jos vienos bus viršus. Kad būt daugiau buvę, būt nùrėkta <span class="explanation"> (rėkiant nubalsuota) </span>. <br/>5. <span class="explanation">atkalbėti, atginti: </span> Tik nùrėkėm nepirkt tos matarijos. Visi nùrėkė, kad brangu, ir nebepirkau. Nùrėkė nuo sporto jį. Siūliaus, gal reikia ugnis ažkurt, ana nùrėkė – aš pati ažkursiu. <br/>6. <span class="explanation">nupeikti: </span> Ana šitam krašte nurėktà, Visų nurėktas, nubartas, ką valgęs, ką nevalgęs, nebetekau aš paskutinės kantrybės. Visi jį nùrėkė, ir nepriėmė darban. Žmonės dažnai ir be reikalo nurė̃kia. Jis neturi valios, žmonos nùrėktas. Va, jam tėvai šitą nurėkė, tai anas ir liko vienas. <br/>7. <span class="explanation">išbarti: </span> Paulina naują brigadierių kad nùrėkė už daržą. Aš vaiką nùrėkiau, kad nesipeštų. <br/>8. <span class="explanation">paverkti: </span> </span> Pati [sumušta] nurėka nudejuo [ja] gumbais ir atleida vyruo. Maršą buvo nurė̃kęs i vėl žviega. Nusìrėkiau nusìrėkiau ir išejau. Nusirėkė atsisėdusi, o mums tiek buvo juoko. Nieko jai nesakau, tik nusìrėkiu sau, kiek mo <span class="explanation"> (man) </span> telpa. <br/>9. <span class="explanation">apverkti, apgailėti: </span> Numirtų [ligonis], aš viena nurė̃kčio, i viskas. Nū̃rėktas, ašaroms nulaistytas laiškas. Nū̃rėkiau visus pašalius, be vyro palikusi. <br/>10. <span class="explanation">verkiant išvargti: </span> Mergos nusirė̃kusios, vis nesulaukia parvažiuojant vyrų. Nusirė̃kę vaikeliai, sirateliai paukštuičiai. Žmonys neša nusirėkę mokesnius. Atejo senelis, sako, nu žmogau, ko tu nusirė̃kęs toks esi? Liūdnas miestas, nusirė̃kę žmonys. | Akys raudonos, nusirėkusios, kas tau bepriskirs akuliorius. <br/>11. <span class="explanation">surikti</span>. Per Naujus metus diena pailgėjus, kiek gaidys nurė̃kia <span class="explanation"> (tiek, kiek užtrunka gaidžio surėkimas) </span>. Bet gaidys užlekia prieš pat nosį ant svirties drūtgalio ir nusirėkia lyg plėšomas. Zuikis, į duobę įkritęs, nusigando ir nusìrėkė: „Kvie kvie“. <span class="explanation">rėkiant pranešti (laiką): </span> Tuoj vidurnaktis, dvyliktą nurėks gaidys. <br/>12. <span class="explanation">pasidaryti liesam, be grietinės. </span>. <br/><b>parė̃kti, </b>-ia (pàrėkia), pàrėkė<br/>1. <span class="explanation">kiek šaukti, rėkti: </span> Bobos skrenda per ūlyčią parėkdamos, paspiegdamos. Aš tau parė̃ksiu, tu pyply! <br/>2. <span class="explanation">kiek pagiedoti: </span> Eva <span class="explanation"> (eiva) </span> parė̃kt. Ką te parėksiù, ūturt jau negaliu. <br/>3. <span class="explanation">užtektinai giedoti: </span> Rėkė rėkė tris giesmes, iki pasìrėkė. <br/>4. <span class="explanation">galėti, pajėgti rėkti: </span> Gerklė ažkimo, parė̃kt negaliu. <br/>5. <span class="explanation">garsiai papasakoti: </span> Anąsyk ji pàrėkė, kad jų brolis parvažiuos iš Meriko. <br/>6. <span class="explanation">pabarti: </span> Parė̃kčiau, išpūtęs akis, ir baigta. O tokio tėvo tai niekas neturėj [o] ir neturės: nei ažudavė, koc rozą parė̃ktų. <br/>7. <span class="explanation">paverkti: </span> </span> Potam i sako: eisu pri to akmens ka i parė̃kti. Likau par suolą parė̃kus, kai berną vaiskan paėm [ė]. Pàrėkiau, pàrėkiau i nusiraminau. Tėvas pasako [ja] pasirė̃kdamas apie dukrą. <br/>8. <span class="explanation">verkiant apgailėti: </span> O jaunoji tai, sako, baisiai rėkė; ką darysi, juk reik parė̃kti jaunų dienelių. <br/><b>parrė̃kti, </b>-ia (par̃rėkia), par̃rėkė. <br/>1. <span class="explanation">rėkiant, šaukiant pareiti: </span> Ma [no] nuejo Danutė, par̃rėkė par̃rėkė atgalio. <br/>2. <span class="explanation">su balsu parlėkti</span>. Pempės parklykia, parrėkia. <br/><b>pérrėkti</b>. <br/>1. <span class="explanation">rėkiant nurungti, nustelbti kitus: </span> </span> Kuopininkas, perrėkdamas triukšmą, pakvietė visus į aikštę – rikiuotis ir demonstruoti. O raudonos mėsingos jo lūpos skirtos perrėkti vėjus kalnuos. Moterys rėkia, viena kitą pérrėkdamos. Jis visus parrė̃kia: balsas kaip iš boso. <br/>2. <span class="explanation">rėkiant pagadinti: </span> Aš, jauna būdama, dainavau dainavau ir balsą pérrėkiau. <br/>3. <span class="explanation">ilgai verkiant, nusilpti, susirgti: </span> Vaikas paliko vienas lopišy, kol motyna parejo, i pársirėkė. Vaikas rėkė, rėkė ir pérsirėkė. Nepérsrėks, nelabai aš paturoju: parėks ir nustos. <br/><b>prarė̃kti, </b>-ia (pràrėkia), pràrėkė<br/>1. <span class="explanation">kurį laiką dejuoti, šaukti, rėkti: </span> Su rankom ligoninėj pràrėkiau pusantaro mėnesio. Visąnakt pràrėkė [iš skausmo]. <br/>2. <span class="explanation">įstengti šaukti, rėkti: </span> Kaip tam sapne: rėki rėki – neprarėkì. <br/>3. <span class="explanation">rėkiant nurungti, nustelbti kitus: </span> </span> Jis pràrėkė visus. Jos balsas visus prarėkė, visus užšaukė. Jie garsiai, vienas kitą prarėkdami, pasakoja apie kažkokį siaubą, stovintį kalvelėje. <br/>4. <span class="explanation">garsiai šaukiant, pagadinti: </span> Ką ji giedos: beganydama balsą pràrėkė. Vestuvėse pràrėkiau balsą, dabar negaliu dainuot. Tebesigirdėjo pavargę, prarėkti dainininkų balsai. Aš iš baliaus – užkimus, prasirė̃kus. <br/>5. <span class="explanation">labai verkiant, pažeisti: </span> </span> Rėk, rėk tu man – bambą prarė̃ksi. <br/>6. <span class="explanation">pravirkti: </span> Aš neprarė̃kčio iš pasiutimo amžiais. Ema pasiutimas – nepràrėku. <br/>7. <span class="explanation">nuolat verkti: </span> Prasirė̃kę vaikai, žviega i žviega. <br/><b>prirė̃kti, </b>-ia (prìrėkia), prìrėkė<br/>1. <span class="explanation">daug rėkti, šaukti: </span> Prìrėkiau, pricypiau [, susilaužiusi ranką]. <br/>2. <span class="explanation">daug prikalbėti rėkiant: </span> Čia bene daugiau bus „prirėkta“, nekaip „pririnkta“. <br/>3. <span class="explanation">daug barti, keikti: </span> Kiek an manęs mama prirė̃kia, kad aš pinigus mėtau. Reikėjo nuo jo viską kavoti arba prirėkti, prišaukti, kad nevogtų. Prisìrėkiau, prisikeikiau, bet matau, kad kitaip nebus, tai tegu žinosi. <br/>4. <span class="explanation">rėkiant, barant priversti: </span> Gãli gãli: kai prìrėkiau, tai pasimokė ir išlaikė. <br/>5. <span class="explanation">rėkiant prižadinti: </span> Nerėk – prirė̃ksi vaiką. <br/>6. <span class="explanation">daug verkti: </span> Kiek aš prìrėkiau, kiek aš prikrokiau! Kiek esu pryrė̃kusi, oi, oi!. Prysìrėkiau, kiek valiojau. Prisìrėkė motyna gerai, ka duktė mirė. Aš esu prisirė̃kusi, prisišaukusi – mama mažą mirė. <br/>7. <span class="explanation">priverkti (ašarų): </span> O seseriai uždevė pakūtą: liepė anai vieną anglių bačką išėsti, o antrą – prirėkti ašarų. <br/>8. <span class="explanation">garsiai šaukiant, priprašyti, prišaukti: </span> Prie kelio vienkiemis vienas, rėk – neprirė̃ksi [žmogaus]. <br/>9. <span class="explanation">rėkimu priartinti, prišaukti kokį reiškinį</span>. Paukštė rėkia rėkia ir neprirė̃kia lietaus. <br/><b>razsirė̃kti, </b>-ia, razsìrėkė. įrėkti 5. Kai razsirė̃ks Uršuliotė, tai nenustoja. <br/><b>surė̃kti, </b>-ia (sùrėkia), sùrėkė<br/>1. <span class="explanation">trumpai rėkti, surikti: </span> </span> Anas kap sùrėkė, tie manė, kad velnias. Da anas susprovijo surė̃kt iš visos gerklės. Kad surė̃kia kaip gilnytė. Du kartu gimsta, kai surė̃kia, velnias bijo. <br/>2. <span class="explanation">rėkiant pakviesti, paprašyti, sugrąžinti: </span> Surėk tėtę valgytų. Po abiedai nueisiu, maž Panavą surėksiù, gal anas pamačys mums pakelt šulas. Eik surėk piemeniui, kad avelės avižos [e]. Vos sùrėkiau – negirdi, ir gana. <br/>3. <span class="explanation">smarkiai sudainuoti: </span> Sueinam visi ir kad sùrėkiam. <br/>4. <span class="explanation">atkalbėti, sudrausti: </span> Mes sùrėkėm, ir n’išvažiavo. Būčia pirkus, bet mane sùrėkė. <br/>5. <span class="explanation">subarti: </span> Vyras ma [no] labai geras, negeria, nei surė̃ks. Surė̃k tu tuos vaikus – neleidžia žmogu [i] praeit. Tas. vis surė̃kia, tai terkšt <span class="explanation"> (suduoda) </span> tėvui. <br/>6. <span class="explanation">piktai užrikti: </span> Tai kap surė̃ks ant jaučio, tai, rodos, va čia, gale ūlyčios, aria. Aš anam i pakišau to mašinoto pieno – kad ans sùrėkė baisiausiai! <br/>7. <span class="explanation">rėkiant sutarti, susišaukti: </span> Par keturius miškus bėgsme, katram miške susirėksme. Man bus dar trudna su tavim susrė̃kt, tu mane parrėksi. Miške paklydom, rėkėm, bet vieni kitų negalėjom susirėkt. <br/>8. <span class="explanation">pradėti verkti, pravirkti: </span> Motyna baisiai bijo, kad ana nesurė̃ktų. Naujyna vaikuo surė̃kti! <br/>9. <span class="explanation">sudejuoti, pasiskųsti: </span> Vieną sykį sùrėkė gerkle, uždaviau arbatos su krupe – nebrėkė. <br/>10. <span class="explanation">pradėti rėkti, surikti</span>. Varna surė̃kia – kavojas [viščiukai] po krūmais. Kai suspjaunas [šernai], tai ka surė̃ks tik! Paukštė per girią šmaukštė, uodega gvoltan surėkė. <br/>11. <span class="explanation">rėkiant prišaukti</span>. Tas apuokas tik surė̃ks ką nors – rėkia rėkia per naktis. <br/><b>užrė̃kti, </b>-ia (ùžrėkia), ùžrėkė<br/>1. <span class="explanation">trumpai rėkti, surikti: </span> </span> Kap àžrėkė, tai ir nusgandau. <br/>2. <span class="explanation">apšaukti, subarti: </span> Tėvas porą kartų užrėkė, nutilo vaikas kaip naktis.
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.