.
dur̃nas, -à.
1. kvailas, neišmintingas: Nebūk dur̃nas, imk, kad duoda. Kokis gi tu dur̃nas! Tai reikia jau ir būt tokiam durnám! Judu esatav durnu. Dur̃nas kaip aulas. Dur̃nas per visą pilvą. Ot žmogus durnutė̃lis – vaiko razumą turi. Jau svieto krašte durnesnis negal būti. O penkios iš jų buvo išmintingos, o penkios buvo durnos. Durna kalba. Jo gera galva, tik durnam pateko. Durnà galva nei plinka, nei žyla. Ta burna būtų durna, kad duodama neimtų. Durna galva – kojoms klapatas. Durnám ir vabalas mėsa. Durnám visada duok kelią. Su durnù du turgù. Jauna durna, sena pikta.
durnaĩ (dur̃niai). Durnaĩ kalbi. Tatai durnai darei. Razumniai mislinau, ale dur̃niai padariau.
durnỹn. Durnỹn eiti. Merga senỹn, tai ir durnỹn.
2. piktas, negeras, pasiutęs: Dur̃nas arklys. Kareivėlio durnas būdas. Dabar toks dur̃nas čėsas. keblus, sunkus: Šešioliknyčiai dur̃nas dėlto audimas. smarkus, stiprus: Dur̃no alaus pridaryta – visi baisiausia nusilakė. Durnì krienai – lenda į nosį.
durnaĩ. Durnaĩ drąsus. Daug tarp mūs yra, kurie, durnaĩ prisiriję, vokiškas dainas dainuot ir keikt prisipratin.
dur̃nas dáiktas kvailys: Ką tu čia su durnù dáiktu susidedi.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.