.
dvãkas.
1. oras, kvapas; atsikvėpimas: Dvãkas neeina par cibuką. | Kas čia do dvãkas jūsų trobo [je] ? | Trumpieji sąsokai sakomi esti vienu dvakù, ilgieji gi stabčiojant. Bet ir be to vienu dvaku galėjo būti ažumuštais.
2. kvaiša, pusgalvis: Klausyk, ką tas dvakas kalba! Jūsų bernas tikras dvãkas: dvakinėja po laukus, pats nežino ko. Nieko iš jo nėra, toks dvãkas – dėjo ir sudaužė laikrodį. Jie tokie dvakaĩ ir buvo. Dvakè tu! Dvãkas boba, nėra ko jos klausyt. Dvãkas jų to merga: nieko neatamena, nieko padėjus neranda.
nė̃ dvãko visai (nieko): Pamiegosiu trejetą valandų [įsigėręs],
ir nebelieka galvoje nė dvako.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.