.
gilùmas. →. gilus:
1. Nei prieiti, nei priplaukti – marelių gilùmas! Gilumas vandenų buvo penkioleka mastų. Kiek dangaus aukštumo, tiek marių gilumo. Marios susijudino, ir atplaukė iš gilumo baisus smakas su šešioms galvoms. Ir gilùmai to ežero – negali dugnio pasiekt. Būtų nuskandintas giluman marių. Ir nuskendo bernelis jūrių marių gilume. Ir nupūtė vainikėlį į jūrelių gilumė̃lį. Briski, mergužėle, į gilumužė̃lį. Iškasė duobę sieksnio gilùmo. Taip gilumo arė. Kad šaknys gilùmą pasigauna, tukart teauga medis. Sniego gilumė̃lis! | Gilùmo ir šiemet gili žiema. Ne kiekvieno galvoje telpa visas šių įžymių samprotavimų gilumas. Tas Kalvaitis buvo nuostabiai plačios galvos, ir kas do minties gilumas! Tas gražumas to veidelio ir gilumas tų akių. Neišpasakyto gilumo ir aukštumo išminties. Pasižymi gilumu ir pilnumu jo veikalas. Yr platumui kraštas, yr dugnys gilùmui.
2. Elnias, iš gilumo girios išbaidytas, atbėgo į valsčių. Liepė jiems miško gilume ieškoti. Buvo nupuolęs. gilùman pragaro.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.