.
blū̃dyti, -ija (-yja), -ijo (блyдзiц’)
1. klysti, klaidžioti: Taip tamsu, gal kur blū̃dija, kad ilgai nepareina.
2. svaitėti, niekus kalbėti: Blūdas yra žmogus, kurs blū̃dyja, t. y. svajo [ja]. Bet neblū̃dyk nėkus, kalbėk rimtai – kiek nori už tą kumelę? kliedėti: Aš sirgdamas labai blū̃dijau. | Mūsų Juzė naktimis blū̃dija (jam vaidenasi) .
apsiblū̃dyti apsirikti (?): Visad apsiblūdyt musija.
nublū̃dyti. nuklysti: Eik čia, kur tu nublū̃dijai!
pablū̃dyti.
1. paklysti: Kad aš ėjau keleliu, pablūdijau.
2. pakvailioti: Bloznas pablū̃dijo, subausk, daugiau to nedarys. Ką jaunas pablūdija – nė Dievas nesūdija.
priblū̃dyti
1. blūdijant prieiti: Blū̃dijau blū̃dijau, kolei namus priblū̃dijau. priklysti: Yra viena svetima avelė priblū̃dijusi.
2. prisvaitėti daug: Prisapnavau, priblū̃dijau kalnus.
sublū̃dyti. sukvailioti: Ar sublū̃dijai, ar ką jau, tokius niekus prasimanydama.
užblū̃dyti.
1. paklysti: Neik viena grybaut, dar užblū̃dysi – tokis didelis miškas.
2. apsirikti: Tada mes tikrai labai užblūdyt musytumbim.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.