burzdė́ti, bùrzda, -ė́jo.
1. spurdėti, bruzdėti, blaškytis: Kad žmogus ar gyvolis nori iš rankų ištrūkti, tai bùrzda, spudulas. Burzda gaidys kašelėj. Paukštukas bùrzda po kepure. Paršas stipdamas kojom bùrzda. Bùrzdi neburzdi, vis tiek iš manęs neištrūksi. Kūdikis atsibudęs pradeda burzdė́ti, t. y. krutėti. Daug gyvų daiktų. pas žmones ant kiemų čypsėdami burzda. nerimauti, ruoštis kam: Burzda alksnyną iškirsti pamiškėj.
2. brazdėti, dardėti: Kas ten užpečky bùrzda? Kada jau nustojo burzdėti toj skrynioj, baudžiauninkai nuėmė ją vėl nuo jaujos. su triukšmu važiuoti: Pirkikas burzda šalin.
3. burbuliuoti, ulbėti: Tetirvinas burzda, ant dirvono šoka. Jis bùrzda ir bùrzda kaip kalakutas. Kieme, darže, sodelyje tik burzda, tik klega, tik čeža.
4. neaiškiai kalbėti, burbuliuoti: Nesuprantu, ką tu bùrzdi? Jis burzda, ar jo kas klauso, ar ne. Burzda kaip drignių prisigėręs. supykus kalbėti ką nors, bambėti: Burzdė́si dar tu čia man! Burzda kaip ubagas, jeknų negavęs.
įburzdė́ti. su triukšmu įvažiuoti: Kažkas į kiemą įburzdė́jo.
išburzdė́ti
1. burzdant išsilaisvinti, išsikapanoti: Išsiburzdės, išbėgs gaidys iš tinklo.
2. su triukšmu išvažiuoti: Svetys išburzdė́jo, t. y. išvažiavo greit.
nuburzdė́ti. su triukšmu nukristi: Nuo stogo kūliais nuburzdė́jo.
paburzdė́ti.
1. paspurdėti: Išsyk kiek paburzdė́jo [kerpama avis],
paskui ramiai gulėjo.
2. neaiškiai pakalbėti, paburbuliuoti: Jis atsigręžė į sodžiaus bernus paburzdėti.
praburzdė́ti. neaiškiai prakalbėti: Valeras visai mandagiai praburzdėjo.
suburzdė́ti
1. suspurdėti, subruzdėti: Trenkia duris, net vaikas subùrzda. Kūdikis suburzdė́jo ir sukliko. | Suburzdė́jo senis, pamatęs mergą.
2. neaiškiai ką pasakyti, suburbuliuoti: Pasiuntinys lyg suburzdėjo truputį, norėjo lyg ką sakyti.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.