kentė́jimas. → kentėti.
1. kančia: Ir nežinai, kada tas tavo kentėjimas pasibaigs. Pati kenta šunies kentėjimus, kad prastą vyrą gauna. Visą amžių kentėjimais vienais praleido. Tas kentėjimas: augink verčiau du paršelius, ne vieną. Duok mumus. dėkavoti jo kentėjimui.
2. kantrybė: Greit varo arklį, neturi kentėjimo. Nekentėjimas, nekentystė.
atkentė́jimas. → atkentėti: Man atėjo atkentėjimo diena.
iškentė́jimas. → iškentėti.
1. skausmo pakėlimas iki galo.
2. pajėgimas išlaukti iki galo.
nukentė́jimas. → nukentėti 3: Karalius. dovanojo. kupčiui už kantrų nukentė́jimą neteisybės – du dvaru. Čia. pamatome, koki buvusi gerybė ir kantrumas Viešpaties. pakėlime ir nukentėjime silpnumo mokytinių savų.
pakentė́jimas.
1. kantrybė, galėjimas pakentėti.
2. atleidimas.
pérkentėjimas. → perkentėti 1: Tau aš dėkavoju už pérkentėjimą pekliškos mūkos.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.