paniū́ra. paniūrà. paniurà.
1. nusiminimas, melancholija: Varnėnas nežino paniuros ir nuliūdimo.
2. paniurėlis: Žmogus paniū́ra, kas niūromis žiūri. Šitas paniū́ra nieko gero nepasakė. Nebūk ir tu kap tas Juozo paniurà – aš tau raukytis neduosiu! Ot paniura, bijo ir akių pakelt! Su paniūra žmogum kalbėk, bet ir akmenį kišenėj turėk. Su paniūrom sunkiai susikalbėsi. Ko tu vaikščioji kap paniūrà, niekam žodžio nepratardamas!
iš paniūrõs (paniurõs, paniurų̃.
paniūrų̃.
paniùrų) niūriai, galvos nepakeliant, iš padilbų: Iš paniūrõs žiūri jis, t. y. paniūrom. Tokia paniurakė – ka veiza, vis iš paniurõs. Jis kai jau leptels iš paniurų̃ ką, tai nei į kišenę dėt, nei už pečiaus mest. Jis iš paniùrų į mane pažiūrėjo. Kap paklausk jo ko nors, tai tik žiūri iš paniurų kap vilkas ir tyli. Žiūri kažkaip iš paniurų – per kaktą.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.