švil̃pioti, -ioja, -iojo, švìlpioti. švilpauti:
1. Tuokart ans pradėjo vienas švil̃pioti, kaip lakštingala pradėjo giedoti. Ant vietos vaikis nepasėda: švilpio [ja],
dainiuo [ja],
šoka. Nešvil̃piok trobo [je],
o vel [nias] įsimes. Bėk lauk, nešvil̃piok, babūnės ausys bijo. Ans švil̃pio [ja] savie i nieko nedirba. Vaikiuo kas – ir eita švìlpiodamas. Švil̃pioju, jug visai ne teip šneku, kaip reik. Vaikai viską apdirba, ana sėda i švil̃pio [ja] ant savo žeme.
2. Paukšteliai švil̃pio [ja] katė klausos.
3. Tyri laukai, kuriūse vėjai vieni švilpiojo.
4. su švilpesiu lėkti, zvimbti: Dvyleka metų teturėjau, o jau kulti ejau: spragilai švilpios liuob pro ausis.
pasišvil̃pioti. pašvilpauti
1. Vaikinas nuėjo pasišvilpiodamas.
paršvil̃pioti. paršvilpauti: Paršvilpio [ja],
duris girgž atdarė.
prišvil̃pioti. sudrėkinti (verpalus) pirštais, vilgomais seilėmis: Pliekos prašvil̃piotos, negal dėti siūlų į apmatus.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.