razvadinti

vadìnti (-ýti), -ìna, -ìno.

1. vardą duoti, praminti; šaukti (vardu, pavarde ir pan): Vardą duomi, vadinu, algoju. Vadina, šaukia, pramena jį praraku. Ją. margoj [i] vadìnk. Tą patį daiktą visaip vadìna: vieni vienaip vadìna, kiti kitaip vadìna. Žmogus jei ką nesuprant ar ką nepažino, tai visados tą daiktą stebuklu vadina. Dabar vadìnam miškas, seniau vadino medė. Dabar [svirną] jau klėčia vadina. Vadìnam mes jau iš senovės kūtės, kur gyvoliai stova. Trečiasis trobesys buvo vadinamas klėtis. Buvo tokie iš juodo molio juodpuodžiai vadìnami. Tokie moliniai puodžiukai būdavo, košviriais i vadìndavo. Buvo tokie dideli dideli loviai, milveliu vadìns. Ne kilometru, ale mylia vadýdavo. Apvalūs pailgi akmenukai vadinami velniapirščiais. Buvo nintys vadìnamos iš siūlų sumazgytos. Launinkais seniūnai buvo vadìnami anksčiau. Kalvį seniau geležium vadìnę. Mekynelės šitos paims, supils su grūdeliais, sugrus, vadìndavo bėralu. Dabar vadina gripas, seniau buvo slanktas. Dabar skrandis, tada tai gumbu vadìno. Kur muša musis, ta y [ra] plekšnė vadìnama. Tie didiejai varnai taip i vadìnami – krankliais. Visap tuos būžius vadìna: ir prūsokais, ir bambardieriais. Tie geltoni vabolai y [ra] vadìnamys popieriniai. Sraujanosiais vadìndavo, o dabar aš nežinau, kaip te juos vadìna – kraujažolėm. Tropnais vardais žiniuonys tuos medžius vadìnę. Moma mane vadìna jos vaikai. Mamos mamą mes. vadìnom matušė. Anas iš mažantes vis močiute vadìna. Vis man rodos, ten šaukia kažin kas, vis man rodos, vadina vardu. Aną, būdavo, vadýs Rutkevyčia, o ans jau, būdavo, rašys, ka Rutkus. Vadina visap mane, kap išmano. Salemonu mane vadinìt. Diegliai žino, kap jį vadìno! Kaip šunį vadìno [užkurį],
nekentė. Tatai tas lašinskis, tatai tas meisėdis vadìnamasis. Kataras jūs pasakėt, kap tetulį vadìntie? Aš aną marčia vadináu. Jau muni pradėjo meistru vadìnti kalvis tas. Sako, ir vagys bičiuliu vienas kitą vadìna. Mes visi Klaipėdos krašto žmonys buvom vokiečiais vadìnami. Buvo susirinkę ir vadinamieji vakaro šeimininkai, tvarkdariai. Sesuo seserį viešnia vadina todėl, jog ji ištekėdama netrukus paliaus būti numiške. Žemaičiai dainose savo numus dvarais vadina. Vai tu mane kalbinai ir vardeliu vadinaĩ. Sau mergelę budinau budinau ir vardeliu vadinau. Vadin mane sveteliu ir mylimu ženteliu. Dvejus trejus metelius uošvele vadino. Vaikai savo tėvų dainas atkartodami vadina tai senovės dainomis ir jas noria užmiršti. Abu kiemus Šimais vadìna. Nu tos pusės Alkos kalnas, aš nežinau, dėl ko aną teip vadìna. A tą upelį Smardonia vadìndavo. Tą ežeriuką Akia vadìno. Čia toliau yra pievos Šilai vadìnamos. Gyvulius pagal spalvą vadýdavom – vardų neturėjo. Arklius dažniausia vadìndavo po spalva: Juodis, Bėris, Širmis. Kokį plauką turėjo [galvijas],
teip i vadìnom. I po žmogaus pavardžia vadìndavo [arklius]. Ponas kur važinėjos, tie buvo atskirai staininiai tie vadinamiejai. Ir vadina šviesybę diena, o tamsybę nakti. Nesa kaip žmogus visokį gyvą žvėrį vadintų (pramintų), teipo turėtų vadinti būti. Ją. ne vienu vardu vadiname. Geras piemuo savąsias avis vadina vardu. Klausyk bei suprask…, kuo vadina chrikštą Dievas. Metus mūsų vadina vorotinkliais, žole, žiedu, dūmais arba garu, šešėliu… ir kitais vardais. Garbinkite jį ant cimbolų, kurie skamba, … visi draugėje vadinkit savuoju Ponu. [Dievas] liepęs vadinti tėvu, idant jį kožnas mylėtų. Vadinamot (vadiname tave) Pana viena. Vadysiamas. Kaip vadìnsi, vis nepagadinsi. Kap vadìno, tep nepagadino. Nors puodu vadýkit, tik ant žarijų nestatykit. Vadink mane kad ir pečium, bet duonos tau nekepsiu. Vadink mane vilku, tik duok man ėrelį. Savo vardu kitas vadyt gardu. turėti vardą: Kaip tai vadinas? Par tai ana vadìnas krosnis, kad yra sukrauta iš akmenų. Tas vadìnasis skersinukas. Tas darbas vadìnas kūlių krėtimas. Jūsump miškas, o mūsump medžias vadìnase. Tokia pilka žemė i šlapia – ana vadìnas šlynas. Keturis pėdus paima i suriša, tai boba vadìnasi. Ana. vadìnos stodainis. Neliuob vadinti vakarelis, nibrė vadìnos. Sambaris vadinos piemenų balius. Pri tų dainų būdavo trimitai arba ilgos trūbos statinės iš medžio, kurios vėl kaip ir dainos sutartinėmis vadinos. Katras šimtą metų išgyvenęs, gal atsimena, kaip senobiškai vadìnos. Nuo nykščio rankos ir nuo kulkšteno kojos aukščiau vadìnas čiurnis pirštinės arba pančekos. Ta jau skūriniai vadìndavos klumpiai, ta jau dideliai tie geri. Anas. vadìnas grambuolys. Čia yra krūmų daugel, ale kap anys vadìnas, tai nežinau. Visi nori sužinot, kuo tas arklys vadìnas. Dėl jūs atiduosiu pigiau, ale pasakykit man, iš kur esate ir kaip vadinatėse. Teip atrodo, ka vadýdavais bičiuliais [, kas dalydavosi bitėmis]. Cidabru mokėjo už bažnyčios pastatymą, užtat Cidabravas vadìnas. Miliausko tę diedas buvo, Vilku vadìnosi. Miestas Vilnium tevadìnas (tesivadìna). Mano gimtinė vadìnasi Juodkaimis. Tas inklonis vadìnas Dubis. Čia vadìndavos Bebrūnai, užtat ka bebrų daug. Vadìnasis Astragų ravas. Dėl ko vadìnos bradai – vandenio buvo tik ik šitam daikti. Niekap ana. nevadìnas. Didelė pelkė prie ežero Samanius vadìnos. Žinom šitą… vadinantįsi karaliumi. Šitą mes radome… bevadinantįsi Christumi karaliumi. Būdamas tikruoju ir pragimtuoju sūnumi Dievo, vienok iž nužeminimo sūnumi žmogaus vadinas. Kaip ir ansai Abromas, kad su Dievu kalbėjo, tad vadinos dulke ir pelenais. įvardyti kuo pagal kokią ypatybę: Vadina jį praraku. Jei muni velniu vadìna, aš vel [nia] s i būsiu. Nebnora šešku vadìnamas. Kriaučių buvo tų žydų – muno tėvai liuob vadýs, ten jau tas gerai siuvąs, tas gerai. Vadýdavo Palangos laume tą motrišką. Juk amžinatilsį Petrelį jie ir vadìno visai [p]. Ir tiesaus medžio negalėtumėme tiesiu vadinti, kreivo medžio niekad neregėję. Bijo vadinamas bepročiu. Viens taria per drąsus, o kits jį. lėtą vadìna. Mums juokas ema, ka negražiai vadìna. Vadindamas juos. terp visų paskučiausius ir kaip šiukšlėmis to svieto. Sekma diena teipajag bus šventa vadinama. Tave daugesni nevadins apleista, nei tavo žemę pūstyne. Sara klausė Abramo, ponu jį vadindavo. Ir todrinag ją. pagirtą vadina arba alga visos giminės. Aptartų, raganomis vadinamų bobų neužkenta, o kartais ir iš savo ūlyčių arba sodų išvaro. Kelkisi ir eik ing ūlyčią, kurią vadina tiesi. Veizdėk, idant nebūtumei ižg skaičiaus anų, kurie piktą geru, o gerą piktu vadina. Kurį svietas durniu vadìna, tam Dievas padeda. Ka nė į bažnyčią neita, vis tiek davatka vadìnas, i viskas, jei nežanota. Terp mūsų plikių gali vadintis karalium kaip terp aklų vienakis. Todrin raupuoti patogiai vadinasi heretikai. Pavasario nesulaukęs ponu nesivadink.

2. kviesti, skatinti, raginti ar reikalauti kur atvykti, dalyvauti: Nepakviestas, nevadintas. Vadinte (jį) vadinau. Į provą vadinu. Su strokais atbėga vadìnti. Kur vadydavo, tę eidavau dirbt. Pastojo an kelio i vadìna, kad eitų. Ale muni vadìna i vadìna. Ans vadìna į savo pusę važiuoti. Brolis vadìno man’ pas saũ. Jau visumet muno uošvį vadìns kiaulių pjauti. Ir šiandie buvau vadìnęs eit prie malkų. Atejo munęs vadìnti jau už auklę. Pijokas buvęs – niekas ano nebvadinąs siūti. Vadìna pirkion – suolai sustatyta [lalauninkams]. Pavaikščiojom po sodą, o pirkion tai nevadìno. Aš nevadìnta neidavau vakaruškos [na]. Tas šinkorius vadìno ir jį kortom grajyt. Vėl jau ją vadìna velnias šokt. Kai jis tave vadins vakaruot, niekaip neik. Motutė baras, verptų vadina. Gražiai vadino, aukštai sodino. Vakarinė žvaigždė ar nugirsta giesmė į tolimą šalį vadina! Širdelę raminčiau, prie savęs vadinčiau. Išeina uošvužėlė kaip tikra motinėlė, vadina nuo žirgelio. Vadink tėvelį, seną motinėlę, tegul man rokuoja didžią pasogėlę. Vadina mus tėvop savop. Dangun visą svietą tu liepei vadinti mieliai (meiliai?). Notejau vadintų teisųjų, bet nusidėjusių. Nelaimūs, kurie Viešpaties vadinančio, o tikrai ją savęsp traukiančio klausyt nenori. Daug yra vadintų, bet maž išrinktų. Tu mane tada vadinsi, mielas Tėve, ir nuog manęs neatstosi. Nerūp mun arti nei kulti, miegtu, kiek vien širdis vadina. Miegu, kiek tik širdis vadìna. Valgyk, jei širdis vadina. Visako buvo: ko tik širdis vadina. Nevadink vilko iš miško. Katė ant krosnies žiemą vadina. Atejo nabaštikas sapnė [je],
vadìnos su savim. Vadiniẽs viešnelę pirkiona. iškilmingai kviesti, prašyti į svečius kokia išskirtine proga: Jau kas žanijos, tas važiavo į vestuves vadìnti. Jei nevadìntas, tai kaip aš galiu eit! Svečiai patys siūlojas, o tu nevadinì. Po savaitės merginos tėvai vadìna in saũ. Kaip aš tą Galminą vadìnsiu į tą balių, ka nepažįstu. Balius kels, kumiečius vadìns visus. Jagu Pranukas apsitaisęs eina, tai žinok, kad vadìntas. Nu, į tas pintuves galės ateiti i nevadìnamys tokie jau paaugliai. Jau nevadìntas į budynę nebeina niekas, jeigu vadina kurį, tas eina. Rinkosi kviesti ir nevadinti. Ir nusiuntė tarnus savus vadintų kviestųjų ant svodbos. Nevadintam svečiui nėra vietos. Musys su šunimis nevadinamys eita į bankietą ir pirmi pradeda valgyti, nebūk ir tu tokiu. Liga ateita nevadinama. Prieis ožka pri vežimo nevadìnama. Nevadytas atėjai, nevarytas išeisi, ačiū tau, ką gerai tarnavai. Pečių į kūmas vadinti. kviesti vieniems kitus į svečius: Vienas kìtą vadìnasi ir neina. Ne giminės, bet vadintis tai vadinoms. samdyti: Į jomarką liuob važiuos šeimynos vadìnti.

3. balsu ar ženklu kreiptis, šaukti, kad išgirdęs ar pamatęs grįžtų, ateitų, atsilieptų: Vadýk darbininkus. Eik vadiñ’ sniedot. Vadìnk jau linų rovėjas valgytų. Aš jį pradė [ja] u vadìnt: – Dėde, eikš! Par tus darbus negirda nė vadinamas pri pietų. Da dešimtos valandos nėr, o jau vadìna pusryčio. Viena [antis] stveria i kitas vadìna: kle kle kle. Trūbai kareivių vadina ant mūšos. Vadìna svečius gert. Pradėjau vadìnt [vyrą]:
eikiam gi, visi skirstos, nebegražu. [Viešpats] mus nepaliaudamas vadina ir šaukia savęsp. budinti, žadinti: Dukrytė Dievo siunčia jau aušrelę vadinti miegančių iš margo sapno.
kapaĩ vadìna namõ. Man’ jau seniai kapaĩ vadìna namõ.
per šãlį vadìnti pravardžiuoti: Nugi kožną kaip nebūt par šãlį vadìndavo.
ponù nevadìna nepriklauso: Tavęs tas peilis ponù nevadìna.
apvadìnti. pavadinti, praminti, įvardinti: Kap apvadìna kas, tep ir lieka. Jį visi durnium apvadìno. turėti vardą: Kap jūs apsivadìnat? Nu to laiko ir ans. apsivadìno popo miškas.
atvadìnti.

1. senuoju vardu pavadinti: Žmonės paskui ilgai vadino Kiškio mišką Davainio giria, tik vėliau susigriebė, atvadino atgal gražiuoju Kiškio miško vardu.

2. atkviesti, atprašyti, prišaukti; pareikalauti kur atvykti dalyvauti: Tik ant juoko mane čia atvadino. Atvadìno daktarą, liepė gulti į ligoninę. Žalnierių pulkas ant tos vietos atvadintas tapė. Nebsumanydamas ką bedaryti su pagonimis, atvadino iš žemės šventos zokanykus. Alų padarysiu, svečius suprašysiu, pakol tave, jaunuolėle, pas sau atvadinsiu. Tad sugrįžo Pilotas ing rotušę ir, atvadinęs Jėzų, klausė. Paraonas atvadino Abraomą savęsp. Todėlei atvadino jis prietelius savo ir kalbėjo jiemus. O Jėzus, atvadinęs savęsp kūdikį, pastatė jį viduje jų. Atvadink darbinykus ir duok jiems algą. Aš sausumą atvadinau bei ant žemės, bei ant kalnų, ant javų. Atsivadino daugiau velnių. Atsivadink dabar kaimynus savo. Atsivadinaũ vandenį: paspaudi mygtuką ir teka vanduo.

3. atsiliepti, atsišaukti: Tada einu in kapinių, pašaukiu jo, paverkiu, neatsivadìna ir einu namo.
įvadìnti

1. pavadinti, praminti: Pyksta, kam jį teip anvadìno.

2. šaukti, kreiptis (ppr. ko prašant): Nottremia ir notmeta nė vieno, vienok nor’, idant jo ieškotų ir įvadintų. Jog visokias, kursai įvadina vardo Tėvo, ižganytas bus.

3. įkviesti, įprašyti: Negalėjau aš žentą įvadìnti į vidų. Bus koks žmogus gryčioj, tai neįvadìnsi valgytų – svetimų sarmatydavos. Kodė viena vištelė ore, invadiñ’ pirkion. Ir nebeįvadinsi Sauliaus į vidų vasaros mėnesieną. Seklytėlėn įvadinus, midum čestavojo. Įvadink elgetas (elgetos) ir raišus ir būsi palaimintas. Musti tą ligą įvadináu. Gert norint pigu į karčemą įvadinti. Muni tat įsìvadinęs daktaras paklausė, a sutiktumiat [operuotis]. Čia viena [musė] įlipo ir kitą įsivadìno. Gerti norintį pigu karčemon įsivadinti.
išvadìnti.

1. pakviesti, pašaukti, kad ateitų ar nueitų, paraginti, paprašyti kartu išeiti; išvilioti: Išvadinu ant rankos (kautis) . Led išvadinaũ vyrą iš karčemos. Kur nueisi, jo neišvadýsi, kol neprisisotina (neprisigeria) . Atejo i išvadìno vaiką iš numų. Atejo pri lango ten alkieriaus, brolį išvadìno. Aš ir išvadináu mamunę tą savo, sakau, antai, veizėk, tanciavo [ja]. Trečiąkart ligoninėn nebeišvadiñs manę. O kad aš jį išvadìnčia pavasarį, tai gal nuvažiuotum pas jum. Tasai pranašavimas pagal literą išmanos apie žmones žydų, kurios buvo išvadintos ižg vergystės Egipto. Vytaudas brolį Jogailos Narimantą išvadino į vaidą. Takelius praminsi, žirgą nuvarginsi, kolei mane jaunuolėlę iš čia išvadinsi. O žvirblelis pelėdėlę išvadino šokt. Anie moka vogti: piningus iš kišenės kaip vadinte išvadina. | Mirė, mažniais i muni išvadìno (po jo mirties ir aš susirgusi vos neiškeliavau) . Už durų išsivadìno ir primušė. Antaniukas atėjo, išsivadìno tetę. Išsivadináu lauko [iš geriančių kompanijos] – prisisprogs dar. Sūnus išsivadino savo motiną tėvo ieškotų. Pirmiausia išsivadìno jie vyriausiąjį Eglės sūnų Ąžuolą į girią. Karalienė išsivadino Anskį į antrą galą, kur stovėjo marčios lova ir visas kitas jos kraitis.

2. pavadinti, praminti, įvardyti: Visap išvadìna: ir ratelis, ir polka. Kur juos. spėsi išvadýt visus vardais. Gana to, kad žmonės ėmė manyti, jog išsipravardžiuoti galvijais pažemina, o gyvulius žmoniškai išvadinti juos paaukština. Tep jį ir ižvadìno – Vilku.

3. išpravardžiuoti, iškoneveikti, išdergti: Išvadinti pijuku, vagimi. Jie išvadìno mane senmerge. Sakuotnugariais i smalabambiais, visaip išvadýdavo [miškuose gyvenančius]. Jie mani vėl kvaila išvadìno. Boba visaip išvadìno, išbuvo. Išvadinaũ aš jį ir vėpla, ir kerėpla, o tas nieko. I tą pačią apstrošija, visokia išvadina. Kur už durių, aną bi kaip ten ir išvadìnsam [žiedą dalijant]. Žmogų dar gali kiaule išvadìnt. Ir vyrą išvadino užperiu kiaušiniu. Iš manęs tyčiojos: vieni bepročiu, kiti bedieviu išvadino. Senelis piktas bedieviais išvadìna, labai baras. Vaikai turi mokytis iš tų vadovėlių, kuriuos mokytojai yra išvadinę netikusiais. Munęs mergės nepažino, žilu ožiu išvadìno. Abu vogė, abu kitus vagimis išvadino, kai tie savo vilnas pažino. Moterys išsibarė, išsivadìno.
nuvadìnti

1. nukviesti, nuvilioti: Pas gydytoją jos nenuvadìnsi. Jau tu tę neisi, tavę nenuvadýsi. Slūginė bijodamasis bėgus ant aukšto ją. nuvadyt. Ir Lapė pas radybas kūmą nuvadino. In klėtelę nuvadino, už stalelio pasodino. [Mokytojas] buvo nusivadìnęs mokyklėn prie mokinių, šitą, nu ką jau papasakot. Jį nusivadino pas savę tarnautų. Tada jį karalius nusivadìno gražiai namo. Žirgą perlakstyčiau, važį sudaužyčiau, pakol tave jaunuolytę pas saũ nusvadìnčiau.

2. pavadinti, įvardinti: Gal anie kaip nors i nusivadìno tus savo laukus.
pavadìnti.

1. vardą duoti, praminti: Pavadinaũ ją gyvate. Iš mažumės kaip pavadìna, teip ir būna visą čėsą. Nemoku pavadìnti naujų tų daiktų. Tas už bažnyčiai antrame gale gyvena, ans yra Barkus pavadìnamas. Pagal žmogų pavadìno [lauką]:
Plaktys – Plaktinė. Kas labai dažnai varsto duris, tą bružu pavadina. Man’ vis tiek pavadiñs ažu žydą. Kad taũ pavadiñs angelu, tai būsi angelu, kad pavadiñs velniu, ir būsi velnias. Šilas pavadìnta. Jaučias tai mūsų Dvyliu pavadintas. Buvo žuvys kaip gyvatės, pavadìnami vijūnai. Graži mergina, bet gražuole jos nepavadinsi. Anos šalies svotas didžiu pašauktas, mažu pavadintas. Ant ko pažinai, mano brolužėli, kad pavadinaĩ mane seserėle? Motule, senute, neprakalbinki, našlelio ženteliu nepavadink. Ižpažinėjai šventieji … pavadinti sūnumis Dievo. O šviesybe pasaulio todrin [vyskupai ir šventieji] yra pavadinti, jog ant to nuog jo. pašaukti, idant ir žodžiu, ir darbu širdų žmonių tamsybes ižtremtų. Kaip pavadýsi, teip nepagadysi. Kaip pavadìno, taip nepagadino. Nors ir puodu pavadink, bet pečiun nestatyk. Pastačiau stačiukus, pabirinau biručiukus, pavadinau svečiukus. įgyti vardą: Tie Kregždėnai todėl pasivadìno, ka tę buvo daug molinių namų [su kregždžių lizdais]. Būdavo, atsiranda kur gudresnis koksai, žmogus senesnis, tai anas pasivadìna daktaru. Kaip ans pasivadìna tamstos darbas, rašai i skaitai? Tai Vilius, sakote, ponu pasivadino, ką? Su žmonėmis atsisėdo ir kiaule pasivadino. turėti vardą: Aš užmiršau, kaip jis pasivadìnag, tas kalnas. Kaip ta tora pasivadìnos, nežinau. Aš nežinau, kaip ta vieta dabar pasivadìna. Ale va kaip pasivadìna tos brastos! pašaukti vardu: Dabar kad i nežmoniški vardai, bi tik kitoniški: nesmagu nė pavadìnt. Gal i labai užpyko, ka aš aną par ciocelę pavadináu. įvardyti kuo pagal kokią ypatybę: Ižgirdo, jog ją. palaiminta pavadino tarp moterų. Herodas pavadinęs [Jėzų] slapte išmintingųjų. Kvailu jo nepavadìnsi, ale dulkinu maišu muštas. būti ištartam: Pasivadìna anas. metūs kartą.

2. pakviesti, pašaukti, pareikalauti kur atvykti, dalyvauti: Pavadintas, pakviestas. Lakštas tieson pavadinąs. Aš pavadìntas slūžyti. Jei patys nesudera, vienas antrą tieson pavadina. Eik, pavadìn’ Adelią. Pavadìn’ jo, teima manęs. A man to moteris pavadìnt? Neažmiršk pirtin pavadìntie. Pavadýk ją, ką ji noria, tą tedaro. Liūbu nueiti visur, kas tik kur pavadýs an dienų, ten ir eisiu. Ka pabaigs [linus minti],
liuob būs nūbangos: pavadìns muzikantą, pritaisys valgyti skaniai, jauniejai pašoks, padainiuos. Ejau pro šalį, tai dar ir į gryčią pavadìno. Kas tarnauti pavadìndavo, kol galėjau, ejau. Pavadináu žentą, atdeviau [ūkį],
nebgaliu bedirbti. Jei kada pavadinì, užlekia kas. Ką pamatysi einant par laukus, tą i pavadìnk į kūmas. Leka kibirkštys ant munęs, kad brėži [degtuką] – dar muni į kūmas pavadìns. Mirdamas pavadino pas savęs sūnus visus tris palaiminti ir aplemti laimę. Pavadìnkiat jaunus vaikelius su dalgiais dėl to menko rugio grūdo, to kirtimo. O meškiną pavadysim, malkas mums kapos. Pavadìnsiu meistrelį, … išpjaudinsiu lenteles. Boba sūrį varpė, pavadino marčią. [Kristus] pamatė [žvejus],
… bevaržančius tinklus savus ir pavadino juos. Pažinkimėg tad…, jog mus pavadint teikės ižg turgaus to, tai yra menkumo. Pavadino jis du iš tarnų ūkio savo. Ir pavadino tą, ir bylojo jamui. Pavadino tieg bado ant žemės. | Anam jau nusibodo gyventi, sako: Dieve duok, pavadýk muni pas sevi. Joks gydytojas nieko nebepadės. Ji greit bus pavadinta (mirs) , Martynėli. Eik tu, dukrel, duoną iš kamaros pavadìnk (atnešk) . Daug yra pavadintų, a maž išrinktų. Toks tokį pažino ir ant alaus pavadìno. Toks tokį pažino ir į kūmus pavadìno. Pavadyk vilką į namus. Anas par rytą pasvadìno žmones ir nuejo. Pirma būdavo i pasisamdyti, o dabar ir pasivadýti nėra. Penkis vyrus pavadìnęs [is] turiu. Pasivadìno kokią bobutę, katra sugebėjo [pagelbėti],
i gimdė. Pasdirbsma giros ir pasvadìnsma susiedus. Pasìvadys kokį muzikantą – su armonija, su dainoms. Pasivadìno lenktynėsan: palūkỹ, suslyginsma! O kada jau suaugo į metus, pasivadinęs kokį kaimyną, išvažiavo į piršlius. Pasivadino tas senis siuvėčius siūt. Toks tokį pažino ir alaus gerti pasivadino, – murmėjo rūsčiai Strypeikienė.

3. balsu ar ženklu kreiptis, pašaukti, kad išgirdęs ar pamatęs grįžtų, ateitų, atsilieptų: Nulėk, pavadìnk man’ tėvą. O ta kita išbėgo pro duris pavadìnti vaikelio pri pusrytės. Pirtį iškuls rugių, pavadìns pri pusryčiais jau. Kad kabysis, pavadỹs miliciją. Pasiuntė vaiką, kad pavadytų senuką pietų valgyt. Važiavo kelučiu žmogus ir pavadino – sėsk.
parvadìnti.

1. parkviesti, sugrąžinti: Parvadinu te sa rykšte kūdikį. Jijė parvadìno manę namoniu. Liepė parvadìnti numie. Siuntė tėvelis savo dukrelę brolelio parvadìnti. Su rykšte kūdikį į kapus nenuvarysi, su pyragu neparvadinsi.

2. pavadinti, pakviesti, pašaukti į kieno namus, pareikalauti kur atvykti, dalyvauti: Jei susergi, tujau parvadini daktarą. Senolis dideliai serga, prašė kunigą parvadìnti. Parvadìnot muni, nu o kad anie munęs nepripažįsta. Karalių ant sūdo parvadìno. Čia tas klebonas tatai jau rokuojąs, kam parsivadìnot. Parsivadìno [supykusią] motyną, nutapšnojo visaip – dabo [ja] vaiką. Po tam ir susirgusi, kad norint parvadinusys spaviednyką spaviedojas, ale vienok nieku būdu slepamąjį grieką netrivožija pasakyti. Pirmadienį parsivadìno abu pas savę, pavakarieniavom visi kartu.
pérvadinti.

1. kitaip, naujoviškai pavadinti: Vėl jie kiteip pérvadina tą patį žodį. Daug tę pérsivadino kas.

2. pavadinti, duoti vardą: Tas [katinas] Liciperis párvadintas.

3. pakviesti pereiti per ką.
pravadìnti.

1. pravardę duoti, praminti (ppr. pagal kokį bruožą ar įprotį): Tep jį pravadìno – Gailusiai. Jis turėjo pasgavimą tokį „matai, broli“, tai ir pravadìno broluku. Būsiu ūkinykas, eisiu šienaut, – sakydavo. Ir pravadìno ūkinyku. Seniau ir žmones viseip pravadindavo: tą Rudį Pypkinu pravadìno. Keli gyventojai to kaimo Dievuliukais pravadinti. Taip kaimynas nuo kaimyno „ponu“ jį ir pravadino.

2. vardą suteikti, pavadinti: Kap, vaikai, pravadìnsim itą teliuką? Ir pravadìno in jo vardo kiemą (kaimą) . Miežiai kadai derėjo čia, tai ir pravadìno Miežionys. Pasileis eržilus į tus intakus, nu to ir pravadìno Eržvilku. Vilko birže buvo pravadýta, ka vilkai čia gyveno. Mūsų sala pravadìnta Juodel [ė] nai. Balsiukiniai urvai buvo miške, teip ir pravadìntas miškas. Ėjo mergaitė namo ir prigėrė, tai ir pravadìno Mergų bala. Kumelbalis už Kanciagalio: kumelės tenai nuklimpdavo, tai pravadìno. Buvo akmuo, bet kas jį pravadìno [Raudonuoju],
tai nežinau. Negalėjo ažliptie, sunku – ir pravadìno Velniakalniu. Čia seniau buvo mūsų pravadìnta Šimšės gatvė. Per juos tę kitep laukai pravadìnta. Pravadìnta i pravadìnta, itai nuo ko, nežinau. įvardyti kuo pagal kokią ypatybę: Kiti vis pravadìna, kad Maliūnienė tokia, Maliūnienė šiokia. Tepabengiasi, prašau, piktybė piktųjų ir pravadyk teisąjį.
privadìnti.

1. pavadinti, pakviesti, pašaukti, pareikalauti kur atvykti, dalyvauti: Vadino vadino i privadìno [iš kaimo] pri savęs. Ledva jį privadino pasirašyt. Beprivadìnsi vaikus: nėkas pri žemės nebnora dirbti. Ką reikės tau, rupūžės niekaip neprivadinsi, negalia. To smerčio nei ano nelabojo privadýsi, nei išvarysi. Ana atsikėlusi, privadìnusi aną pri savęs ir nutvėrusi už čiupryna gerai nuravėjo. Privadintasis liekorius Rupšiui tuojau tą ranką nupjovė. Ir privadinęs mažą bernelį pastatė jį viduryje jų. Jumus ir jūsų vaikamus pareitis šis pažadėjimas ir visiemus, kurie toli yra, kurius Dievas… privadins. | Šlovė kožną privadino gerą tėviškei daryti. Mama prisivadìno muni pri savęs. Mumsių (mūsiškių) neprisivadýsi nė iš tolo. O to babutė prisivadìnus tuos vaikus labai pribarė. Motynėlė pasibusdama, dukrytėlę prisivadìndama. privilioti (ppr. maloniais, įprastais garsais ar dovanomis): Privadìnk prie savęs šunį ir sugausi. Sakos mokąs privadìnti tetervinus su liežuviu ir su švilpeliu. Tenai atejo, idant žmones… gero darymais savais meile uždegtų, dovanomis privadintų.

2. daugelį ar visus suvadinti, sukviesti, sutelkti, surinkti: Bočia mirdama sakė visų sūnų savęsp privadìnt. Susiedėlių privadinom, užu stalo pasodinom. Troba privadinta vištų, vištyčių ir belesą žmonių suneštus kiaušius. Ir kad buvo diena, privadino Viešpatis Christus savęsp mokytinių savų. Prisivadìno svečių, gėrė, ūžė. Jam tik prisikviesti, prisivadìnti – kadgi, žmogel, nėr ant ko: nei mėsos, nei alaus – ant ko gi vadinsi!

3. pravardžiuoti, praminti: Žmones mane visap privadìna.
razvadìnti. išvadinti, išprašyti: Razvadìno namop.
suvadìnti.

1. daugelį ar visus sušaukti, suprašyti ar pareikalauti kur atvykti, dalyvauti: Saimą suvadinti. Ana suvadìno kaimynus. Jis suvadìno visuotiną susiejimą. Sūdžia šio svieto tau pasirodys ir, ponus taip kaip ir mus sūdop suvadìnęs, algą kiekvienam, kaip pelnęs yr, sudavadys. Todėlei nueik ir suvadink vyresnius.

2. daugelį ar visus sukviesti, sutelkti, surinkti: Į pirtį linus sunešė, išdžiovino, i suvadìno kaimo žmonis, vaikius i mergas linų minti. Tatai visa pamilija suvadìnta aplinkuo sėda. Prašo suvadìntie giminę. Suvadìnk visas gimines ant mamunelės pagrabo. Gimines suvadìndavo, krikštynas keldavo dideles. Bagotas ūkininkas buvo, visą savo sodą (kaimą) suvadìno [į vestuves]. Diedas suvadìno visas paukštes. Karalius tuojaus suvadino kalvius iš visų šalių ir nukalė lazdą iš dvylikos štangų. Suvadino baimę (daugybę) gydytojų. Kryžiuočių seniai suvadinti svečiai į vaišes per Lietuvą traukia. Suvadino [Marija] padermes ir pažįstamųjų, kuriems ji išejimą savą apsakė. Drin to didumo suvadintųjų ir surinktųjų bažnyčia Christaus turėjo būt ne paslėpta nei uždengta, bet žymi, regėtina. Per savo šventą užgimimą Dievo tėvo meilėna suvadino. Po tam liepė Judas žmones suvadinti trūba. Po tam buvo žmonės vėl suvadintos ir meldėsi pagalbos nuog Dievo Izraelio. Prieš pačias vestuves susivadìna kaimynus, svečius. Mūsų vyrai eidavo į kitą kaimą i mergytes susivadìndavo. Vėdarus padarius liuob i susiedus susivadìns tą vakarą. Suvadindamos žmones, mažne kas dieną sakė pamokslus. Tėvas, susivadinęs susiedus, uliavojo. Tada susivadino anie vyrai, kurie buvo namuose, … ir pavijo vaikus Dan.
užvadìnti.

1. vardą duoti, pavadinti, praminti, užvardinti: Kaip ta knyga užvadintà? Ir užvadìno šviesą diena, o naktį – tamsa. Ramučių dvarą užvadìno da Davalgainių dvaru. Duobės buvo, kiaulės buvo paknisę, tai ir Knystuškės užvadìno. turėti vardą: Kap tas daiktas užsivadìna? Nežinau, kaip tie šaltiniai užsivadìna. Pas mus visokiausių [gėlių] buvo labai daug, apsimiršau, kap užsivadìno. Tenai pieva užsivadìndavo Palazdinys.

2. vardu šaukti, kreiptis, minėti: Prasmuko vyrai, o su jais ir užvadintas Bindoku. Dažnai tankiai savo mergelę vardeliu užvadýsiu.

3. iš anksto pakviesti, paprašyti kur atvykti, dalyvauti: Užvadinti darbininkai. Ana užvadino svečius.

Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'razvadinti' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI ^BETA

Įrašas
Paaiškinimas	<b>vadìnti</b> (-ýti), -ìna, -ìno. <br/>1. <span class="explanation">vardą duoti, praminti; šaukti (vardu, pavarde ir pan): </span> Vardą duomi, vadinu, algoju. Vadina, šaukia, pramena jį praraku. Ją. margoj [i] vadìnk. Tą patį daiktą visaip vadìna: vieni vienaip vadìna, kiti kitaip vadìna. Žmogus jei ką nesuprant ar ką nepažino, tai visados tą daiktą stebuklu vadina. Dabar vadìnam miškas, seniau vadino medė. Dabar [svirną] jau klėčia vadina. Vadìnam mes jau iš senovės <span class="explanation">kūtės</span>, kur gyvoliai stova. Trečiasis trobesys buvo vadinamas klėtis. Buvo tokie iš juodo molio juodpuodžiai vadìnami. Tokie moliniai puodžiukai būdavo, košviriais i vadìndavo. Buvo tokie dideli dideli loviai, milveliu vadìns. Ne kilometru, ale mylia vadýdavo. Apvalūs pailgi akmenukai vadinami velniapirščiais. Buvo nintys vadìnamos iš siūlų sumazgytos. Launinkais seniūnai buvo vadìnami anksčiau. Kalvį seniau geležium vadìnę. Mekynelės šitos paims, supils su grūdeliais, sugrus, vadìndavo bėralu. Dabar vadina gripas, seniau buvo slanktas. Dabar skrandis, tada tai gumbu vadìno. Kur muša musis, ta y [ra] plekšnė vadìnama. Tie didiejai varnai taip i vadìnami – krankliais. Visap tuos būžius vadìna: ir prūsokais, ir bambardieriais. Tie geltoni vabolai y [ra] vadìnamys popieriniai. Sraujanosiais vadìndavo, o dabar aš nežinau, kaip te juos vadìna – kraujažolėm. Tropnais vardais žiniuonys tuos medžius vadìnę. Moma mane vadìna jos vaikai. Mamos mamą mes. vadìnom matušė. Anas iš mažantes vis močiute vadìna. Vis man rodos, ten šaukia kažin kas, vis man rodos, vadina vardu. Aną, būdavo, vadýs Rutkevyčia, o ans jau, būdavo, rašys, ka Rutkus. Vadina visap mane, kap išmano. Salemonu mane vadinìt. Diegliai žino, kap jį vadìno! Kaip šunį vadìno [užkurį], nekentė. Tatai tas lašinskis, tatai tas meisėdis vadìnamasis. Kataras jūs pasakėt, kap tetulį vadìntie? Aš aną marčia vadináu. Jau muni pradėjo meistru vadìnti kalvis tas. Sako, ir vagys bičiuliu vienas kitą vadìna. Mes visi Klaipėdos krašto žmonys buvom vokiečiais vadìnami. Buvo susirinkę ir vadinamieji vakaro šeimininkai, tvarkdariai. Sesuo seserį viešnia vadina todėl, jog ji ištekėdama netrukus paliaus būti numiške. Žemaičiai dainose savo numus dvarais vadina. Vai tu mane kalbinai ir vardeliu vadinaĩ. Sau mergelę budinau budinau ir vardeliu vadinau. Vadin mane sveteliu ir mylimu ženteliu. Dvejus trejus metelius uošvele vadino. Vaikai savo tėvų dainas atkartodami vadina tai senovės dainomis ir jas noria užmiršti. Abu kiemus Šimais vadìna. Nu tos pusės Alkos kalnas, aš nežinau, dėl ko aną teip vadìna. A tą upelį Smardonia vadìndavo. Tą ežeriuką Akia vadìno. Čia toliau yra pievos Šilai vadìnamos. Gyvulius pagal spalvą vadýdavom – vardų neturėjo. Arklius dažniausia vadìndavo po spalva: Juodis, Bėris, Širmis. Kokį plauką turėjo [galvijas], teip i vadìnom. I po žmogaus pavardžia vadìndavo [arklius]. Ponas kur važinėjos, tie buvo atskirai staininiai tie vadinamiejai. Ir vadina šviesybę diena, o tamsybę nakti. Nesa kaip žmogus visokį gyvą žvėrį vadintų (pramintų), teipo turėtų vadinti būti. Ją. ne vienu vardu vadiname. Geras piemuo savąsias avis vadina vardu. Klausyk bei suprask…, kuo vadina chrikštą Dievas. Metus mūsų vadina vorotinkliais, žole, žiedu, dūmais arba garu, šešėliu… ir kitais vardais. Garbinkite jį ant cimbolų, kurie skamba, … visi draugėje vadinkit savuoju Ponu. [Dievas] liepęs vadinti tėvu, idant jį kožnas mylėtų. Vadinamot <span class="explanation"> (vadiname tave) </span> Pana viena. Vadysiamas. Kaip vadìnsi, vis nepagadinsi. Kap vadìno, tep nepagadino. Nors puodu vadýkit, tik ant žarijų nestatykit. Vadink mane kad ir pečium, bet duonos tau nekepsiu. Vadink mane vilku, tik duok man ėrelį. Savo vardu kitas vadyt gardu. <span class="explanation">turėti vardą: </span> </span> </span> </span> Kaip tai vadinas? Par tai ana vadìnas krosnis, kad yra sukrauta iš akmenų. Tas vadìnasis skersinukas. Tas darbas vadìnas kūlių krėtimas. Jūsump miškas, o mūsump medžias vadìnase. Tokia pilka žemė i šlapia – ana vadìnas šlynas. Keturis pėdus paima i suriša, tai boba vadìnasi. Ana. vadìnos stodainis. Neliuob vadinti vakarelis, nibrė vadìnos. Sambaris vadinos piemenų balius. Pri tų dainų būdavo trimitai arba ilgos trūbos statinės iš medžio, kurios vėl kaip ir dainos sutartinėmis vadinos. Katras šimtą metų išgyvenęs, gal atsimena, kaip senobiškai vadìnos. Nuo nykščio rankos ir nuo kulkšteno kojos aukščiau vadìnas čiurnis pirštinės arba pančekos. Ta jau skūriniai vadìndavos klumpiai, ta jau dideliai tie geri. Anas. vadìnas grambuolys. Čia yra krūmų daugel, ale kap anys vadìnas, tai nežinau. Visi nori sužinot, kuo tas arklys vadìnas. Dėl jūs atiduosiu pigiau, ale pasakykit man, iš kur esate ir kaip vadinatėse. Teip atrodo, ka vadýdavais bičiuliais [, kas dalydavosi bitėmis]. Cidabru mokėjo už bažnyčios pastatymą, užtat Cidabravas vadìnas. Miliausko tę diedas buvo, Vilku vadìnosi. Miestas Vilnium tevadìnas (tesivadìna). Mano gimtinė vadìnasi Juodkaimis. Tas inklonis vadìnas Dubis. Čia vadìndavos Bebrūnai, užtat ka bebrų daug. Vadìnasis Astragų ravas. Dėl ko vadìnos bradai – vandenio buvo tik ik šitam daikti. Niekap ana. nevadìnas. Didelė pelkė prie ežero Samanius vadìnos. Žinom šitą… vadinantįsi karaliumi. Šitą mes radome… bevadinantįsi Christumi karaliumi. Būdamas tikruoju ir pragimtuoju sūnumi Dievo, vienok iž nužeminimo sūnumi žmogaus vadinas. Kaip ir ansai Abromas, kad su Dievu kalbėjo, tad vadinos dulke ir pelenais. <span class="explanation">įvardyti kuo pagal kokią ypatybę: </span> </span> </span> Vadina jį praraku. Jei muni velniu vadìna, aš vel [nia] s i būsiu. Nebnora šešku vadìnamas. Kriaučių buvo tų žydų – muno tėvai liuob vadýs, ten jau tas gerai siuvąs, tas gerai. Vadýdavo Palangos laume tą motrišką. Juk amžinatilsį Petrelį jie ir vadìno visai [p]. Ir tiesaus medžio negalėtumėme tiesiu vadinti, kreivo medžio niekad neregėję. Bijo vadinamas bepročiu. Viens taria per drąsus, o kits jį. lėtą vadìna. Mums juokas ema, ka negražiai vadìna. Vadindamas juos. terp visų paskučiausius ir kaip šiukšlėmis to svieto. Sekma diena teipajag bus šventa vadinama. Tave daugesni nevadins apleista, nei tavo žemę pūstyne. Sara klausė Abramo, ponu jį vadindavo. Ir todrinag ją. pagirtą vadina arba alga visos giminės. Aptartų, raganomis vadinamų bobų neužkenta, o kartais ir iš savo ūlyčių arba sodų išvaro. Kelkisi ir eik ing ūlyčią, kurią vadina tiesi. Veizdėk, idant nebūtumei ižg skaičiaus anų, kurie piktą geru, o gerą piktu vadina. Kurį svietas durniu vadìna, tam Dievas padeda. Ka nė į bažnyčią neita, vis tiek davatka vadìnas, i viskas, jei nežanota. Terp mūsų plikių gali vadintis karalium kaip terp aklų vienakis. Todrin raupuoti patogiai vadinasi heretikai. Pavasario nesulaukęs ponu nesivadink. <br/>2. <span class="explanation">kviesti, skatinti, raginti ar reikalauti kur atvykti, dalyvauti: </span> Nepakviestas, nevadintas. Vadinte (jį) vadinau. Į provą vadinu. Su strokais atbėga vadìnti. Kur vadydavo, tę eidavau dirbt. Pastojo an kelio i vadìna, kad eitų. Ale muni vadìna i vadìna. Ans vadìna į savo pusę važiuoti. Brolis vadìno man’ pas saũ. Jau visumet muno uošvį vadìns kiaulių pjauti. Ir šiandie buvau vadìnęs eit prie malkų. Atejo munęs vadìnti jau už auklę. Pijokas buvęs – niekas ano nebvadinąs siūti. Vadìna pirkion – suolai sustatyta [lalauninkams]. Pavaikščiojom po sodą, o pirkion tai nevadìno. Aš nevadìnta neidavau vakaruškos [na]. Tas šinkorius vadìno ir jį kortom grajyt. Vėl jau ją vadìna velnias šokt. Kai jis tave vadins vakaruot, niekaip neik. Motutė baras, verptų vadina. Gražiai vadino, aukštai sodino. Vakarinė žvaigždė ar nugirsta giesmė į tolimą šalį vadina! Širdelę raminčiau, prie savęs vadinčiau. Išeina uošvužėlė kaip tikra motinėlė, vadina nuo žirgelio. Vadink tėvelį, seną motinėlę, tegul man rokuoja didžią pasogėlę. Vadina mus tėvop savop. Dangun visą svietą tu liepei vadinti mieliai (meiliai?). Notejau vadintų teisųjų, bet nusidėjusių. Nelaimūs, kurie Viešpaties vadinančio, o tikrai ją savęsp traukiančio klausyt nenori. Daug yra vadintų, bet maž išrinktų. Tu mane tada vadinsi, mielas Tėve, ir nuog manęs neatstosi. Nerūp mun arti nei kulti, miegtu, kiek vien širdis vadina. Miegu, kiek tik širdis vadìna. Valgyk, jei širdis vadina. Visako buvo: ko tik širdis vadina. Nevadink vilko iš miško. Katė ant krosnies žiemą vadina. Atejo nabaštikas sapnė [je], vadìnos su savim. Vadiniẽs viešnelę pirkiona. <span class="explanation">iškilmingai kviesti, prašyti į svečius kokia išskirtine proga: </span> Jau kas žanijos, tas važiavo į vestuves vadìnti. Jei nevadìntas, tai kaip aš galiu eit! Svečiai patys siūlojas, o tu nevadinì. Po savaitės merginos tėvai vadìna in saũ. Kaip aš tą Galminą vadìnsiu į tą balių, ka nepažįstu. Balius kels, kumiečius vadìns visus. Jagu Pranukas apsitaisęs eina, tai žinok, kad vadìntas. Nu, į tas pintuves galės ateiti i nevadìnamys tokie jau paaugliai. Jau nevadìntas į budynę nebeina niekas, jeigu vadina kurį, tas eina. Rinkosi kviesti ir nevadinti. Ir nusiuntė tarnus savus vadintų kviestųjų ant svodbos. Nevadintam svečiui nėra vietos. Musys su šunimis nevadinamys eita į bankietą ir pirmi pradeda valgyti, nebūk ir tu tokiu. Liga ateita nevadinama. Prieis ožka pri vežimo nevadìnama. Nevadytas atėjai, nevarytas išeisi, ačiū tau, ką gerai tarnavai. Pečių į kūmas vadinti. <span class="explanation">kviesti vieniems kitus į svečius: </span> Vienas kìtą vadìnasi ir neina. Ne giminės, bet vadintis tai vadinoms. <span class="explanation">samdyti: </span> Į jomarką liuob važiuos šeimynos vadìnti. <br/>3. <span class="explanation">balsu ar ženklu kreiptis, šaukti, kad išgirdęs ar pamatęs grįžtų, ateitų, atsilieptų: </span> Vadýk darbininkus. Eik vadiñ’ sniedot. Vadìnk jau linų rovėjas valgytų. Aš jį pradė [ja] u vadìnt: – Dėde, eikš! Par tus darbus negirda nė vadinamas pri pietų. Da dešimtos valandos nėr, o jau vadìna pusryčio. Viena [antis] stveria i kitas vadìna: kle kle kle. Trūbai kareivių vadina ant mūšos. Vadìna svečius gert. Pradėjau vadìnt [vyrą]: eikiam gi, visi skirstos, nebegražu. [Viešpats] mus nepaliaudamas vadina ir šaukia savęsp. <span class="explanation">budinti, žadinti: </span> Dukrytė Dievo siunčia jau aušrelę vadinti miegančių iš margo sapno. <br/><b> kapaĩ vadìna namõ</b>. Man’ jau seniai kapaĩ vadìna namõ. <br/><b>per šãlį vadìnti</b> <span class="explanation">pravardžiuoti: </span> Nugi kožną kaip nebūt par šãlį vadìndavo. <br/><b>ponù nevadìna</b> <span class="explanation">nepriklauso: </span> Tavęs tas peilis ponù nevadìna. <br/><b>apvadìnti</b>. <span class="explanation">pavadinti, praminti, įvardinti: </span> Kap apvadìna kas, tep ir lieka. Jį visi durnium apvadìno. <span class="explanation">turėti vardą: </span> </span> </span> </span> Kap jūs apsivadìnat? Nu to laiko ir ans. apsivadìno popo miškas. <br/><b>atvadìnti</b>. <br/>1. <span class="explanation">senuoju vardu pavadinti: </span> Žmonės paskui ilgai vadino Kiškio mišką Davainio giria, tik vėliau susigriebė, atvadino atgal gražiuoju Kiškio miško vardu. <br/>2. <span class="explanation">atkviesti, atprašyti, prišaukti; pareikalauti kur atvykti dalyvauti: </span> Tik ant juoko mane čia atvadino. Atvadìno daktarą, liepė gulti į ligoninę. Žalnierių pulkas ant tos vietos atvadintas tapė. Nebsumanydamas ką bedaryti su pagonimis, atvadino iš žemės šventos zokanykus. Alų padarysiu, svečius suprašysiu, pakol tave, jaunuolėle, pas sau atvadinsiu. Tad sugrįžo Pilotas ing rotušę ir, atvadinęs Jėzų, klausė. Paraonas atvadino Abraomą savęsp. Todėlei atvadino jis prietelius savo ir kalbėjo jiemus. O Jėzus, atvadinęs savęsp kūdikį, pastatė jį viduje jų. Atvadink darbinykus ir duok jiems algą. Aš sausumą atvadinau bei ant žemės, bei ant kalnų, ant javų. Atsivadino daugiau velnių. Atsivadink dabar kaimynus savo. Atsivadinaũ vandenį: paspaudi mygtuką ir teka vanduo. <br/>3. <span class="explanation">atsiliepti, atsišaukti: </span> Tada einu in kapinių, pašaukiu jo, paverkiu, neatsivadìna ir einu namo. <br/><b>įvadìnti</b><br/>1. <span class="explanation">pavadinti, praminti: </span> Pyksta, kam jį teip anvadìno. <br/>2. <span class="explanation">šaukti, kreiptis (ppr. ko prašant): </span> Nottremia ir notmeta nė vieno, vienok nor’, idant jo ieškotų ir įvadintų. Jog visokias, kursai įvadina vardo Tėvo, ižganytas bus. <br/>3. <span class="explanation">įkviesti, įprašyti: </span> Negalėjau aš žentą įvadìnti į vidų. Bus koks žmogus gryčioj, tai neįvadìnsi valgytų – svetimų sarmatydavos. Kodė viena vištelė ore, invadiñ’ pirkion. Ir nebeįvadinsi Sauliaus į vidų vasaros mėnesieną. Seklytėlėn įvadinus, midum čestavojo. Įvadink elgetas (elgetos) ir raišus ir būsi palaimintas. Musti tą ligą įvadináu. Gert norint pigu į karčemą įvadinti. Muni tat įsìvadinęs daktaras paklausė, a sutiktumiat [operuotis]. Čia viena [musė] įlipo ir kitą įsivadìno. Gerti norintį pigu karčemon įsivadinti. <br/><b>išvadìnti</b>. <br/>1. <span class="explanation">pakviesti, pašaukti, kad ateitų ar nueitų, paraginti, paprašyti kartu išeiti; išvilioti: </span> Išvadinu ant rankos <span class="explanation"> (kautis) </span>. Led išvadinaũ vyrą iš karčemos. Kur nueisi, jo neišvadýsi, kol neprisisotina <span class="explanation"> (neprisigeria) </span>. Atejo i išvadìno vaiką iš numų. Atejo pri lango ten alkieriaus, brolį išvadìno. Aš ir išvadináu mamunę tą savo, sakau, antai, veizėk, tanciavo [ja]. Trečiąkart ligoninėn nebeišvadiñs manę. O kad aš jį išvadìnčia pavasarį, tai gal nuvažiuotum pas jum. Tasai pranašavimas pagal literą išmanos apie žmones žydų, kurios buvo išvadintos ižg vergystės Egipto. Vytaudas brolį Jogailos Narimantą išvadino į vaidą. Takelius praminsi, žirgą nuvarginsi, kolei mane jaunuolėlę iš čia išvadinsi. O žvirblelis pelėdėlę išvadino šokt. Anie moka vogti: piningus iš kišenės kaip vadinte išvadina. \| Mirė, mažniais i muni išvadìno <span class="explanation"> (po jo mirties ir aš susirgusi vos neiškeliavau) </span>. Už durų išsivadìno ir primušė. Antaniukas atėjo, išsivadìno tetę. Išsivadináu lauko [iš geriančių kompanijos] – prisisprogs dar. Sūnus išsivadino savo motiną tėvo ieškotų. Pirmiausia išsivadìno jie vyriausiąjį Eglės sūnų Ąžuolą į girią. Karalienė išsivadino Anskį į antrą galą, kur stovėjo marčios lova ir visas kitas jos kraitis. <br/>2. <span class="explanation">pavadinti, praminti, įvardyti: </span> Visap išvadìna: ir ratelis, ir polka. Kur juos. spėsi išvadýt visus vardais. Gana to, kad žmonės ėmė manyti, jog išsipravardžiuoti galvijais pažemina, o gyvulius žmoniškai išvadinti juos paaukština. Tep jį ir ižvadìno – Vilku. <br/>3. <span class="explanation">išpravardžiuoti, iškoneveikti, išdergti: </span> Išvadinti pijuku, vagimi. Jie išvadìno mane senmerge. Sakuotnugariais i smalabambiais, visaip išvadýdavo [miškuose gyvenančius]. Jie mani vėl kvaila išvadìno. Boba visaip išvadìno, išbuvo. Išvadinaũ aš jį ir vėpla, ir kerėpla, o tas nieko. I tą pačią apstrošija, visokia išvadina. Kur už durių, aną bi kaip ten ir išvadìnsam [žiedą dalijant]. Žmogų dar gali kiaule išvadìnt. Ir vyrą išvadino užperiu kiaušiniu. Iš manęs tyčiojos: vieni bepročiu, kiti bedieviu išvadino. Senelis piktas bedieviais išvadìna, labai baras. Vaikai turi mokytis iš tų vadovėlių, kuriuos mokytojai yra išvadinę netikusiais. Munęs mergės nepažino, žilu ožiu išvadìno. Abu vogė, abu kitus vagimis išvadino, kai tie savo vilnas pažino. Moterys išsibarė, išsivadìno. <br/><b>nuvadìnti</b><br/>1. <span class="explanation">nukviesti, nuvilioti: </span> Pas gydytoją jos nenuvadìnsi. Jau tu tę neisi, tavę nenuvadýsi. Slūginė bijodamasis bėgus ant aukšto ją. nuvadyt. Ir Lapė pas radybas kūmą nuvadino. In klėtelę nuvadino, už stalelio pasodino. [Mokytojas] buvo nusivadìnęs mokyklėn prie mokinių, šitą, nu ką jau papasakot. Jį nusivadino pas savę tarnautų. Tada jį karalius nusivadìno gražiai namo. Žirgą perlakstyčiau, važį sudaužyčiau, pakol tave jaunuolytę pas saũ nusvadìnčiau. <br/>2. <span class="explanation">pavadinti, įvardinti: </span> Gal anie kaip nors i nusivadìno tus savo laukus. <br/><b>pavadìnti</b>. <br/>1. <span class="explanation">vardą duoti, praminti: </span> Pavadinaũ ją gyvate. Iš mažumės kaip pavadìna, teip ir būna visą čėsą. Nemoku pavadìnti naujų tų daiktų. Tas už bažnyčiai antrame gale gyvena, ans yra Barkus pavadìnamas. Pagal žmogų pavadìno [lauką]: Plaktys – Plaktinė. Kas labai dažnai varsto duris, tą bružu pavadina. Man’ vis tiek pavadiñs ažu žydą. Kad taũ pavadiñs angelu, tai būsi angelu, kad pavadiñs velniu, ir būsi velnias. Šilas pavadìnta. Jaučias tai mūsų Dvyliu pavadintas. Buvo žuvys kaip gyvatės, pavadìnami vijūnai. Graži mergina, bet gražuole jos nepavadinsi. Anos šalies svotas didžiu pašauktas, mažu pavadintas. Ant ko pažinai, mano brolužėli, kad pavadinaĩ mane seserėle? Motule, senute, neprakalbinki, našlelio ženteliu nepavadink. Ižpažinėjai šventieji … pavadinti sūnumis Dievo. O šviesybe pasaulio todrin [vyskupai ir šventieji] yra pavadinti, jog ant to nuog jo. pašaukti, idant ir žodžiu, ir darbu širdų žmonių tamsybes ižtremtų. Kaip pavadýsi, teip nepagadysi. Kaip pavadìno, taip nepagadino. Nors ir puodu pavadink, bet pečiun nestatyk. Pastačiau stačiukus, pabirinau biručiukus, pavadinau svečiukus. <span class="explanation">įgyti vardą: </span> Tie Kregždėnai todėl pasivadìno, ka tę buvo daug molinių namų [su kregždžių lizdais]. Būdavo, atsiranda kur gudresnis koksai, žmogus senesnis, tai anas pasivadìna daktaru. Kaip ans pasivadìna tamstos darbas, rašai i skaitai? Tai Vilius, sakote, ponu pasivadino, ką? Su žmonėmis atsisėdo ir kiaule pasivadino. <span class="explanation">turėti vardą: </span> </span> </span> </span> Aš užmiršau, kaip jis pasivadìnag, tas kalnas. Kaip ta tora pasivadìnos, nežinau. Aš nežinau, kaip ta vieta dabar pasivadìna. Ale va kaip pasivadìna tos brastos! <span class="explanation">pašaukti vardu: </span> Dabar kad i nežmoniški vardai, bi tik kitoniški: nesmagu nė pavadìnt. Gal i labai užpyko, ka aš aną par ciocelę pavadináu. <span class="explanation">įvardyti kuo pagal kokią ypatybę: </span> </span> </span> Ižgirdo, jog ją. palaiminta pavadino tarp moterų. Herodas pavadinęs [Jėzų] slapte išmintingųjų. Kvailu jo nepavadìnsi, ale dulkinu maišu muštas. <span class="explanation">būti ištartam: </span> Pasivadìna anas. metūs kartą. <br/>2. <span class="explanation">pakviesti, pašaukti, pareikalauti kur atvykti, dalyvauti: </span> Pavadintas, pakviestas. Lakštas tieson pavadinąs. Aš pavadìntas slūžyti. Jei patys nesudera, vienas antrą tieson pavadina. Eik, pavadìn’ Adelią. Pavadìn’ jo, teima manęs. A man to moteris pavadìnt? Neažmiršk pirtin pavadìntie. Pavadýk ją, ką ji noria, tą tedaro. Liūbu nueiti visur, kas tik kur pavadýs an dienų, ten ir eisiu. Ka pabaigs [linus minti], liuob būs nūbangos: pavadìns muzikantą, pritaisys valgyti skaniai, jauniejai pašoks, padainiuos. Ejau pro šalį, tai dar ir į gryčią pavadìno. Kas tarnauti pavadìndavo, kol galėjau, ejau. Pavadináu žentą, atdeviau [ūkį], nebgaliu bedirbti. Jei kada pavadinì, užlekia kas. Ką pamatysi einant par laukus, tą i pavadìnk į kūmas. Leka kibirkštys ant munęs, kad brėži [degtuką] – dar muni į kūmas pavadìns. Mirdamas pavadino pas savęs sūnus visus tris palaiminti ir aplemti laimę. Pavadìnkiat jaunus vaikelius su dalgiais dėl to menko rugio grūdo, to kirtimo. O meškiną pavadysim, malkas mums kapos. Pavadìnsiu meistrelį, … išpjaudinsiu lenteles. Boba sūrį varpė, pavadino marčią. [Kristus] pamatė [žvejus], … bevaržančius tinklus savus ir pavadino juos. Pažinkimėg tad…, jog mus pavadint teikės ižg turgaus to, tai yra menkumo. Pavadino jis du iš tarnų ūkio savo. Ir pavadino tą, ir bylojo jamui. Pavadino tieg bado ant žemės. \| Anam jau nusibodo gyventi, sako: Dieve duok, pavadýk muni pas sevi. Joks gydytojas nieko nebepadės. Ji greit bus pavadinta <span class="explanation"> (mirs) </span>, Martynėli. Eik tu, dukrel, duoną iš kamaros pavadìnk <span class="explanation"> (atnešk) </span>. Daug yra pavadintų, a maž išrinktų. Toks tokį pažino ir ant alaus pavadìno. Toks tokį pažino ir į kūmus pavadìno. Pavadyk vilką į namus. Anas par rytą pasvadìno žmones ir nuejo. Pirma būdavo i pasisamdyti, o dabar ir pasivadýti nėra. Penkis vyrus pavadìnęs [is] turiu. Pasivadìno kokią bobutę, katra sugebėjo [pagelbėti], i gimdė. Pasdirbsma giros ir pasvadìnsma susiedus. Pasìvadys kokį muzikantą – su armonija, su dainoms. Pasivadìno lenktynėsan: palūkỹ, suslyginsma! O kada jau suaugo į metus, pasivadinęs kokį kaimyną, išvažiavo į piršlius. Pasivadino tas senis siuvėčius siūt. Toks tokį pažino ir alaus gerti pasivadino, – murmėjo rūsčiai Strypeikienė. <br/>3. <span class="explanation">balsu ar ženklu kreiptis, pašaukti, kad išgirdęs ar pamatęs grįžtų, ateitų, atsilieptų: </span> Nulėk, pavadìnk man’ tėvą. O ta kita išbėgo pro duris pavadìnti vaikelio pri pusrytės. Pirtį iškuls rugių, pavadìns pri pusryčiais jau. Kad kabysis, pavadỹs miliciją. Pasiuntė vaiką, kad pavadytų senuką pietų valgyt. Važiavo kelučiu žmogus ir pavadino – sėsk. <br/><b>parvadìnti</b>. <br/>1. <span class="explanation">parkviesti, sugrąžinti: </span> Parvadinu te sa rykšte kūdikį. Jijė parvadìno manę namoniu. Liepė parvadìnti numie. Siuntė tėvelis savo dukrelę brolelio parvadìnti. Su rykšte kūdikį į kapus nenuvarysi, su pyragu neparvadinsi. <br/>2. <span class="explanation">pavadinti, pakviesti, pašaukti į kieno namus, pareikalauti kur atvykti, dalyvauti: </span> Jei susergi, tujau parvadini daktarą. Senolis dideliai serga, prašė kunigą parvadìnti. Parvadìnot muni, nu o kad anie munęs nepripažįsta. Karalių ant sūdo parvadìno. Čia tas klebonas tatai jau rokuojąs, kam parsivadìnot. Parsivadìno [supykusią] motyną, nutapšnojo visaip – dabo [ja] vaiką. Po tam ir susirgusi, kad norint parvadinusys spaviednyką spaviedojas, ale vienok nieku būdu slepamąjį grieką netrivožija pasakyti. Pirmadienį parsivadìno abu pas savę, pavakarieniavom visi kartu. <br/><b>pérvadinti</b>. <br/>1. <span class="explanation">kitaip, naujoviškai pavadinti: </span> Vėl jie kiteip pérvadina tą patį žodį. Daug tę pérsivadino kas. <br/>2. <span class="explanation">pavadinti, duoti vardą: </span> Tas [katinas] Liciperis párvadintas. <br/>3. <span class="explanation">pakviesti pereiti per ką. </span> <br/><b>pravadìnti</b>. <br/>1. <span class="explanation">pravardę duoti, praminti (ppr. pagal kokį bruožą ar įprotį): </span> Tep jį pravadìno – Gailusiai. Jis turėjo pasgavimą tokį „matai, broli“, tai ir pravadìno broluku. Būsiu ūkinykas, eisiu šienaut, – sakydavo. Ir pravadìno ūkinyku. Seniau ir žmones viseip pravadindavo: tą Rudį Pypkinu pravadìno. Keli gyventojai to kaimo Dievuliukais pravadinti. Taip kaimynas nuo kaimyno „ponu“ jį ir pravadino. <br/>2. <span class="explanation">vardą suteikti, pavadinti: </span> Kap, vaikai, pravadìnsim itą teliuką? Ir pravadìno in jo vardo kiemą <span class="explanation"> (kaimą) </span> </span>. Miežiai kadai derėjo čia, tai ir pravadìno Miežionys. Pasileis eržilus į tus intakus, nu to ir pravadìno Eržvilku. Vilko birže buvo pravadýta, ka vilkai čia gyveno. Mūsų sala pravadìnta Juodel [ė] nai. Balsiukiniai urvai buvo miške, teip ir pravadìntas miškas. Ėjo mergaitė namo ir prigėrė, tai ir pravadìno Mergų bala. Kumelbalis už Kanciagalio: kumelės tenai nuklimpdavo, tai pravadìno. Buvo akmuo, bet kas jį pravadìno [Raudonuoju], tai nežinau. Negalėjo ažliptie, sunku – ir pravadìno Velniakalniu. Čia seniau buvo mūsų pravadìnta Šimšės gatvė. Per juos tę kitep laukai pravadìnta. Pravadìnta i pravadìnta, itai nuo ko, nežinau. <span class="explanation">įvardyti kuo pagal kokią ypatybę: </span> </span> </span> Kiti vis pravadìna, kad Maliūnienė tokia, Maliūnienė šiokia. Tepabengiasi, prašau, piktybė piktųjų ir pravadyk teisąjį. <br/><b>privadìnti</b>. <br/>1. <span class="explanation">pavadinti, pakviesti, pašaukti, pareikalauti kur atvykti, dalyvauti: </span> Vadino vadino i privadìno [iš kaimo] pri savęs. Ledva jį privadino pasirašyt. Beprivadìnsi vaikus: nėkas pri žemės nebnora dirbti. Ką reikės tau, rupūžės niekaip neprivadinsi, negalia. To smerčio nei ano nelabojo privadýsi, nei išvarysi. Ana atsikėlusi, privadìnusi aną pri savęs ir nutvėrusi už čiupryna gerai nuravėjo. Privadintasis liekorius Rupšiui tuojau tą ranką nupjovė. Ir privadinęs mažą bernelį pastatė jį viduryje jų. Jumus ir jūsų vaikamus pareitis šis pažadėjimas ir visiemus, kurie toli yra, kurius Dievas… privadins. \| Šlovė kožną privadino gerą tėviškei daryti. Mama prisivadìno muni pri savęs. Mumsių <span class="explanation"> (mūsiškių) </span> neprisivadýsi nė iš tolo. O to babutė prisivadìnus tuos vaikus labai pribarė. Motynėlė pasibusdama, dukrytėlę prisivadìndama. <span class="explanation">privilioti (ppr. maloniais, įprastais garsais ar dovanomis): </span> Privadìnk prie savęs šunį ir sugausi. Sakos mokąs privadìnti tetervinus su liežuviu ir su švilpeliu. Tenai atejo, idant žmones… gero darymais savais meile uždegtų, dovanomis privadintų. <br/>2. <span class="explanation">daugelį ar visus suvadinti, sukviesti, sutelkti, surinkti: </span> Bočia mirdama sakė visų sūnų savęsp privadìnt. Susiedėlių privadinom, užu stalo pasodinom. Troba privadinta vištų, vištyčių ir belesą žmonių suneštus kiaušius. Ir kad buvo diena, privadino Viešpatis Christus savęsp mokytinių savų. Prisivadìno svečių, gėrė, ūžė. Jam tik prisikviesti, prisivadìnti – kadgi, žmogel, nėr ant ko: nei mėsos, nei alaus – ant ko gi vadinsi! <br/>3. <span class="explanation">pravardžiuoti, praminti: </span> Žmones mane visap privadìna. <br/><b>razvadìnti</b>. <span class="explanation">išvadinti, išprašyti: </span> Razvadìno namop. <br/><b>suvadìnti</b>. <br/>1. <span class="explanation">daugelį ar visus sušaukti, suprašyti ar pareikalauti kur atvykti, dalyvauti: </span> Saimą suvadinti. Ana suvadìno kaimynus. Jis suvadìno visuotiną susiejimą. Sūdžia šio svieto tau pasirodys ir, ponus taip kaip ir mus sūdop suvadìnęs, algą kiekvienam, kaip pelnęs yr, sudavadys. Todėlei nueik ir suvadink vyresnius. <br/>2. <span class="explanation">daugelį ar visus sukviesti, sutelkti, surinkti: </span> Į pirtį linus sunešė, išdžiovino, i suvadìno kaimo žmonis, vaikius i mergas linų minti. Tatai visa pamilija suvadìnta aplinkuo sėda. Prašo suvadìntie giminę. Suvadìnk visas gimines ant mamunelės pagrabo. Gimines suvadìndavo, krikštynas keldavo dideles. Bagotas ūkininkas buvo, visą savo sodą <span class="explanation"> (kaimą) </span> </span> suvadìno [į vestuves]. Diedas suvadìno visas paukštes. Karalius tuojaus suvadino kalvius iš visų šalių ir nukalė lazdą iš dvylikos štangų. Suvadino baimę <span class="explanation"> (daugybę) </span> gydytojų. Kryžiuočių seniai suvadinti svečiai į vaišes per Lietuvą traukia. Suvadino [Marija] padermes ir pažįstamųjų, kuriems ji išejimą savą apsakė. Drin to didumo suvadintųjų ir surinktųjų bažnyčia Christaus turėjo būt ne paslėpta nei uždengta, bet žymi, regėtina. Per savo šventą užgimimą Dievo tėvo meilėna suvadino. Po tam liepė Judas žmones suvadinti trūba. Po tam buvo žmonės vėl suvadintos ir meldėsi pagalbos nuog Dievo Izraelio. Prieš pačias vestuves susivadìna kaimynus, svečius. Mūsų vyrai eidavo į kitą kaimą i mergytes susivadìndavo. Vėdarus padarius liuob i susiedus susivadìns tą vakarą. Suvadindamos žmones, mažne kas dieną sakė pamokslus. Tėvas, susivadinęs susiedus, uliavojo. Tada susivadino anie vyrai, kurie buvo namuose, … ir pavijo vaikus Dan. <br/><b>užvadìnti</b>. <br/>1. <span class="explanation">vardą duoti, pavadinti, praminti, užvardinti: </span> Kaip ta knyga užvadintà? Ir užvadìno šviesą diena, o naktį – tamsa. Ramučių dvarą užvadìno da Davalgainių dvaru. Duobės buvo, kiaulės buvo paknisę, tai ir Knystuškės užvadìno. <span class="explanation">turėti vardą: </span> </span> </span> </span> Kap tas daiktas užsivadìna? Nežinau, kaip tie šaltiniai užsivadìna. Pas mus visokiausių [gėlių] buvo labai daug, apsimiršau, kap užsivadìno. Tenai pieva užsivadìndavo Palazdinys. <br/>2. <span class="explanation">vardu šaukti, kreiptis, minėti: </span> Prasmuko vyrai, o su jais ir užvadintas Bindoku. Dažnai tankiai savo mergelę vardeliu užvadýsiu. <br/>3. <span class="explanation">iš anksto pakviesti, paprašyti kur atvykti, dalyvauti: </span> Užvadinti darbininkai. Ana užvadino svečius.

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.