rūstas

rū́stas, -à.

1. rūstus 1: Ant alkūnės pasirėmęs, sėdi rūstas, nešnekus. Rūstas karalius nuvedino jį kalinion. Jin pusė aičvaro: visa tokio smarkaus, rū́sto pabūdo. Svečio [je] šalelė [je] rūsti žmonelės, atšiauri jų malonė. Jeib tave n’užkluptų kokie rūsti žmones. Po lokiu gimęs rū́stas žmogus. Ar negailėjais, kad pažadėjai … rūsto tėvo sūnyčiui? Rūsti anyta, rūstos mošelės. Antrieji jam rodo rūstą veidą.
rūstaĩ. Tuokart aš būsiu karelė [je] kirstas ir po kojų rūstai pamintas. Smarkiai ir rūstai atsiliepia. Tai rūstai sakė tėvelis. Rūstai atsakiau, nenutylėjau: nutraukė bajorėlis. Ir kalbėjo rūstai su jais.

2. rūstus 6: Ei, ateis ateis rudens dienužėlės, rūsta mūsų sesužėlė, rūsta mūsų seselė. Radau rū́stą, liūdną savo jauną mergužę. O, mergytė, o, jaunoji, ko rūsta taip vaikščioji? Neigi rū́stas augau, visas mylėjau, tik vienos tenorėjau. Su rūsta širdele išleidžiu tave. Jos rūsta širdis suminkštėjo. Klausė karaliūnas, ko rū́stas žirgelis? Rū́stas veidas. Balsas daugiaus rūstas, nekaip linksmas. Kad ir turiu pamotelę, anos yra rūsta širdelė. Dieverėlio širdis rūsta, o martelės da [r] rūstesnė. Oi, graudina rūstaisiais žodeliais. O linksmas vakarojimas tankiai rūstą rytmetį daro. Visose pusėse rūsta diena lietuviams rodės. Lietuviai ir žemaičiai rūpesnė [je] niekumet nenusiminė, kartais rūstose dienose braidydami kraujūse savo brolių. Teip svetimoj šalėj vargstu rūstas dienas! Pabudę naktį varykim rūstą: dienos šviesesnės ateitis rausta. Susiraukusi kaip naktis rūsta įejo. Reiks ištekėti į aną didį rūstą kiemelį. Svietas pavirsta rūstas, gailas.
rū́sta. Ok, Dievulėliau, kaip ma [n] rū́sta, neturiu matušės.
rūstaĩ. Injojęs į miestą, klausia, dėl ko čia visur teip rūstai (gedulas) . Ei, mergaite lelijaite, ko tu rūstai augai? Tas paukštis [zylė] cypcio [ja] rūstai, skelbdamas gaspadoriuo didžius speigus, pusnis ir pūgas ar darganas. Ko taip labai rūstai giedi?

• Tarptautiniai žodžiai: rustas

Įrašas
Paaiškinimas	<b>rū́sta</b>s, </b>-à. <br/>1. rūstus 1: Ant alkūnės pasirėmęs, sėdi rūstas, nešnekus. Rūstas karalius nuvedino jį kalinion. Jin pusė aičvaro: visa tokio smarkaus, rū́sto pabūdo. Svečio [je] šalelė [je] rūsti žmonelės, atšiauri jų malonė. Jeib tave n’užkluptų kokie rūsti žmones. Po lokiu gimęs rū́stas žmogus. Ar negailėjais, kad pažadėjai … rūsto tėvo sūnyčiui? Rūsti anyta, rūstos mošelės. Antrieji jam rodo rūstą veidą. <br/><b>rūstaĩ</b></b>. Tuokart aš būsiu karelė [je] kirstas ir po kojų rūstai pamintas. Smarkiai ir rūstai atsiliepia. Tai rūstai sakė tėvelis. Rūstai atsakiau, nenutylėjau: nutraukė bajorėlis. Ir kalbėjo rūstai su jais. <br/>2. rūstus 6: Ei, ateis ateis rudens dienužėlės, rūsta mūsų sesužėlė, rūsta mūsų seselė. Radau rū́stą, liūdną savo jauną mergužę. O, mergytė, o, jaunoji, ko rūsta taip vaikščioji? Neigi rū́stas augau, visas mylėjau, tik vienos tenorėjau. Su rūsta širdele išleidžiu tave. Jos rūsta širdis suminkštėjo. Klausė karaliūnas, ko rū́stas žirgelis? Rū́stas veidas. Balsas daugiaus rūstas, nekaip linksmas. Kad ir turiu pamotelę, anos yra rūsta širdelė. Dieverėlio širdis rūsta, o martelės da [r] rūstesnė. Oi, graudina rūstaisiais žodeliais. O linksmas vakarojimas tankiai rūstą rytmetį daro. Visose pusėse rūsta diena lietuviams rodės. Lietuviai ir žemaičiai rūpesnė [je] niekumet nenusiminė, kartais rūstose dienose braidydami kraujūse savo brolių. Teip svetimoj šalėj vargstu rūstas dienas! Pabudę naktį varykim rūstą: dienos šviesesnės ateitis rausta. Susiraukusi kaip naktis rūsta įejo. Reiks ištekėti į aną didį rūstą kiemelį. Svietas pavirsta rūstas, gailas. <br/><b>rū́sta</b>. Ok, Dievulėliau, kaip ma [n] rū́sta, neturiu matušės. <br/><b>rūstaĩ</b></b>. Injojęs į miestą, klausia, dėl ko čia visur teip rūstai <span class="explanation"> (gedulas) </span>. Ei, mergaite lelijaite, ko tu rūstai augai? Tas paukštis [zylė] cypcio [ja] rūstai, skelbdamas gaspadoriuo didžius speigus, pusnis ir pūgas ar darganas. Ko taip labai rūstai giedi?
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.