rūstybė
rūstýbė. rūstỹbė. rū́stybė.
1. pykčio, nepasitenkinimo jausmas, rūstumas: Ar gal laukiate, kad nauji dievai jus apgintų nuo Perkūno rūstybės? Motinai neduodant, krito ant žemės, spardėsi, šaukė ir pamėlynavo iš rūstybės. Kasdieną rūstybė, kasdien neteisybė, kasdien patsai galvą graužia, o ramybės nėra [ištekėjus]. Užverda kraujas rūstybe. Toji pana užsidegė rūstybe. Meška užsidegė rūstybe, suriko piktu balsu. O tu, kunigaikšti, žodžiu ir darbu kiršini teisingą Dievo rūstybę. Iš kur ta anos piktybė, rūstýbė?! Kodėlei tavo rūstybė nor įkiršti (pakiršti) ant tavo žmonių. Bei tada mano rūstybė pakirš, kaip aš jus kalaviju nužavinsiu. Rūstybėsp kursta [u]. Nepadės lobis dieno [je] rūstybės. Pasmerkia rū́stybes, barnis, vaidus ir nopykantas. Sergėkimės visokių kerštų, rū́stybių. Tu esi ponas mielaširdingas ir maloningas, neveikus rūstybėsp. Tėvai, neingivadžiokiat rūstybėn sūnelių jūsų. Dažnu verksmu maldyk rū́stybę. Aš siųsiu ugnį rūstybės savo. Tuo sau visi ant teisios rūstybės tavo uždirbame. Rūstybė galanda protą. Mergos rūstýbė trečiame mete pasipela.
2. liūdnumas: Kas aprašys tą rūstybę (nuliūdimą), kokia Žemaičiūse ir Lietuvo [je] toj verkamo [je] dieno [je] rados.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.