zeñkis (zeņķis). zénkis.
1. vaikinas, jaunuolis: Senas, nebe zeñkis, nepritinka su mergaitėm išdykaut. Jis ir zenkiù kai būdavo, niekur neidavo. Zeñkiai iš anksto papirkdavo tą senį, kad išrinkt patinkamą paną. Zeñkiai tai gražiai dainuoja. Zeñkiai labai nori mergas pabučiuot. To lupimo nebijojau, bil tik zenkį priviliojau. Kai iš lempų dūmai rūksta, tai Tauniūnų zenkiai dūksta. Šoka zenkiai be čebatų, mergos su kamašais.
2. berniukas, paauglys: Su dviem mažiem zeñkiam kur palakstysi. Mergaitė vyresnė, zeñkis jaunesnis. Nauji tavo vyro kailiniai atliko, o mano zeñkis neturia. Tie zeñkiai daug nebijo [gyvatės],
su botagais kerta. Sodą mum išpurto (iškrečia) Kazimiero zeñkis.
3. samdinys, vaikinas, bernas: Anas zeñkis da kaip negyvas (kietai miega) . Kūly įriša zenkį. Petras pasamdė tokį zenkelį. Šiemet mano zeñkis tikęs.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.