x
altõrius [lot. altar < altus — aukštas]:
1. aukuras;
senovėje — paaukštinta aukojimų vieta;
2. daugelio religijų kulto apeigų atlikimo vieta;
krikščionių bažnyčioje — tam tikras stalas (mensa), prie kurio dvasininkas laiko pamaldas.
© Tarptautinių žodžių žodynas, 1985
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.