x
beneficija [lot. beneficium — geradarystė]:
1. V. Europoje ankstyvaisiais vid. amžiais žemės valda be paveldėjimo teisės, skiriama karaliaus arba stambaus feodalo savo vasalui už tarnybą (dažn. karinę);
2. pelninga tarnyba, kurią dvasininkams teikdavo katalikų bažnyčia.
© Tarptautinių žodžių žodynas, 1985
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.