indùkcija [lot. inductio — paskatinimas, įvedimas]:
1. log. samprotavimas, kuriame nuo atskirų faktų, žinių einama prie bendresnių;
2. mat. įrodymo ir apibrėžimo metodas, pagrįstas perėjimu nuo išvados, teisingos sveikojo skaičiaus n atveju, prie išvados, teisingos skaičiaus atveju;
3. fizikinio reiškinio sužadinimas išorinėmis magnetinėmis elektromagnetinėmis jėgomis;
4. fiziol. jaudinimo ir slopinimo sąveika nerviniame centre: atsiradęs jaudinimas sukelia slopinimą (neigiamoji indukcija ), atsiradęs slopinimas — jaudinimą (teigiamoji indukcija ).
© Tarptautinių žodžių žodynas, 1985
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.