x
leukoplãkija [gr. leukos — baltas + gr. plax (kilm. plakos) — plokštė], gleivinės lėtinio uždegimo pavienis arba dauginis židinys, kuris susidaro, ragėjant epiteliui, pvz., burnos ertmės Δ.
© Tarptautinių žodžių žodynas, 1985
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.