x
pinãklis [pranc. pinacle < lot. pinnaculum — kraigas], keturkampis, į viršų smailėjantis bokštelis, užbaigiantis bokštą, frontoną, kontraforsą, vimpergą;
būdingas gotikos architektūrai.
© Tarptautinių žodžių žodynas, 1985
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.