prokurãtorius [lot. procurator — globėjas, valdytojas, patikėtinis]:
1. sen. Romoje — privatus ir valstybinis pareigūnas, ėjęs prievaizdo, ūkvedžio, teismo įgaliotinio, mokesčių rinkėjo, vietininko, imperatoriaus žemių valdytojo pareigas;
2. asmuo, teikęs teis. pagalbą asmenims ir atstovavęs jiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teismuose;
3. Švedijos parlamento pareigūnas.
© Tarptautinių žodžių žodynas, 1985
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.