x
sardãras [persų k. särdār < sär — galva + dār — laikantis, turintis]:
1. Osmanų imperijoje — lauko armijos vadas;
2. britų valdomame Egipte — britų karininkas, vadovavęs Egipto valdovo (chedivo) armijai;
3. Irane ir Afganistane — genties vadas, didikas.
© Tarptautinių žodžių žodynas, 1985
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.