akmenė́ti, -ė́ja, -ė́jo.
1. virsti į akmenį, kietėti, stingti. . Taip esu sielos skausmo apimta, jog rankos svyra, mintys akmenėja.
2. psichiškai šiurkščiam, nejautriam darytis: Akmenė́ja širdis. Dėdė vis labiau akmenėja.
širdìs akmenė́ja. darosi nejautrus, šiurkštus.
įakmenė́ti. įkietėti, pasidaryti kaip akmeniui: Dirva įdžiūvo, tiesiog įakmenė́jo.
suakmenė́ti.
1. pavirsti į akmenį, sukietėti, sudžiūti: Yra medžių suakmenė́jusių. | Tep suakmenė́jusi (įdžiūvusi) žemė, kad negali įkast.
2. pasidaryti nejudriam, sustingusiam: Suakmenė́jau, nepajudu iš vietos. Augustinas įslinko trobon, sunkiai vilkdamas suakmenėjusias kojas, ir kaip maišas sudribo ant suolo. Klausėsi suakmenėję. Mūsų širdyse nyku. Mūsų veidai suakmenėję.
širdìs suakmenė́jo. pasidaryti nejautriam: Daug turinčio širdis suakmenėjusi.
užakmenė́ti. užkietėti.
širdìs užakmenė́jo pasidarė nejautrus: Akmenėjo, kol užakmenė́jo jo širdìs.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.