ant

.
añt.

1. Čia añt stogo pernai gandras savo lizdą turėjo. Ant vežimo sėdėjo. Žiūrėk, kol saulė gerai pakils, tol ant kalniukų tūrėsis ledukai. Ant tos upės buvo labai didelis tiltas. Čia dar šilčiau, bet ant kaimų, ant vidurio lauko da baisiau atrodo. Supuvo medžiai ant vandens, šilkai žėglaičių – klėtužėlėj. Rūdi balnelis ant gembelės. Ant tetušio kapo purienos žydėjo. Atguldama palikau, o keldama nebradau ant pirštelio žiedelį, ant galvos vainikėlį. Mano sesutė darbininkėlė sumerkė žlugtelį ant ežerėlio. Aš ant kalnelio viršaus stovėsiu. Aš stoviu ant kapais. Lanka yra ant kalnais – pri drėgnos vietos. Peilis yra ant stalu. Lietuvių giminė gyvena ant upėmis Elba, Odera. Ant drūtos šakos pareitisi drūtas vagis. Ant žemės sėdįs netur kur nukristi. Ant galvos gali kuolą tašyt, nieko nesakys. Ant savo kiemo šuva ir vilko nebijo. Ant savęs nė vežimo nemato, o ant kito ir šapelį pamato. Lopas ant lopo – adatos nė dūrio.

2. Padėk knygą ant stalo. Paleiski žirgelį ant pūdymėlio. Eisiu ant kalno, ant to kalnelio, kur palaidoti mano tėveliai. Gulk ant mano kelelių, ant baltų rankelių. Šviečia šviesi saulutė ir ant žaunierelio. Ant palinkusio medžio ir ožkos lipa. Svečiai į vidų – akys ant lentynos. Užsodino kaip velnią ant pinigų puodo. Kai šuva, ant šėko atsigulęs – nei pats ėda, nei kito prileidžia.

3. Žmonės būriais vieni ant miesto, kiti ant namų traukia. Ant miško žiūrėjo, į mišką ir išėjo. Višta nuėjo karkindama ant klėties. Ei sesytės, negelkytės, ant kur ved kelelis? Ant kur man važiuoti? – Važiuok ant Mažučių, nuvažiuosi į Alksnėnus. Añt kur nuvažiavo? – Ant Skuodo! Eina ant namų (namų linkui, į namų pusę, į namus). Eik ant šen, ne ant ten. Visi trys ant šen artinosi. Katrul suksva valtužę? Ar ant Pakalnės, ar ant Vorusnės, ar ant Rusnės kiemelio. Ant sausų miškų būtų sau nudardėję. Nusisuko ant sienos ir apsiklojo. Ir parodė vieškelėlį ant didžiojo kiemužėlio. Ant Plungės einant yr Alkvos kalnas. Skubino bernužėlis ant šunelių balso. Nuvažiavo ant Klaipėdai. Añt kur vėjas pučia, añt ten ir šakos linksta. | Kelias eit ant Vilkyčių link. Jis važiavo ant Kuršo, ant Prūsų linkui. Eik ant Trakų linkais, linkai. Eik ant šen linkai.

4. Ligota, ant saulės neina, tai ir balta. Padžiauk marškinius ant saulės. Negaliu ant saulės kepintis, tuoj apkeipstu. Pastatei arklius visą dieną ant kaitros. Nebūk ant lietaus, eik padangtėn. Kam stovi ant lytaus, nesilydink! Ar tau lapų tųjų gaila, kur taip blaškosi ant vėjo? Užvėjoj ne tep šąla, kap ant vėjo. Ant oro pabuvus, ir valgyt daugiau valgosi. Stovėk, bernyti, ant oro. Ant vėju pakabinti lapai kraipos.

5. prie, šalia. Ant didžiakelio žemė maišyta. Margiai – pievos dideliai pelkėtos ant Salantų kelio. | Vanduo buvo jiemus mūrais ant dešinės ir kairės.

6. Kam dabar pyksti ant manęs. Jis nepraleidžia progos piktai paniurzgėti ant Petro. Aš ant jo akies neturiu (jo nekenčiu) . Rūsčią širdelę ant jos turėjai. Vis kalbėjo ir apkalbėjo ant manę, jaunos martelės. Ant manęs visi liežuvį padėję (juokiasi iš manęs) . Jis ant manęs tą piktąją paskalbą pramanė. Dukryte mano, jaunoji mano, ant ko panūdo tavo širdelė? O ir palenkė mano širdelę ant jaunojo bernelio. Ponai turėjo didelę valią ant žmonių. Medžioklė añt lapių. Vakar ėjau su didele meškere añt šapalų. Šnekėjo šnekėjo ant tos Antosės, kad ta neklauso, niekai. Kaip turi ant tokio sakyti (kaip reikia tokį daiktą vadinti) ? Jau neturiu ką sakyt ant to žodžio (neturiu ką ir atsakyti) . Reikia turėt ir protą, ir gailestį ant žmogaus. Daba ant mirsenos (apie mirtį) galvoju. Ant manęs ir akmuo susimiltų, o tu nenori susimilti. Ant gero patark, ant blogo subark. Nuo vilko bėgo, ant meškos antbėgo.

7. iš. Bitys savo motiną pažįsta ne ant balso, bet ant jos kvapo. Aš jį ant akių pažinau. Ant žiedužėlio būtau mergelė, ant vainikų našlelė. Jau ant saulės numanau, ka netoli pietūs. Añt jos plunksnelių raiba gegelė, tik ant balselio mano dukrelė. Ant ko tu mane supratai: ar ant smulkiųjų žingsnelių, ar ant skaisčiųjų veidelių? Ant plunksnų gali numanyt, kas per paukštis. Ant ko mulkį pažintum, kad ne ant juoko. Ant burnos numanysi šaukšto didumą. Ant veido numanyti, kas esąs. Tik añt rando (kaktoje) ją teatsimenu. Ant visko matyti, kad daug kur buvęs. Jis ant savo sūnaus matė, kad jis jokios dalies neturi. Tiek jis pažįsta, kap šuva ant mėnulio.

8. Kuolinga greita ant kojų. Ant veido visai panašūs, tik ne vieno dydžio. Ant akių jis žvalus, bet darbo nepadirba, ir gana. Tai kas, kad ant virkščių didelės [bulbės],
ale kaip ant šaknų? Žaloja gera ant ėdimo. Aš labai sunkus ant miego. Kad jau bjauri, tai ant visko (visais atžvilgiais) . Taip laimingai gyveno ir buvo jau ant senatvės (senas) . Saulutė jau ant laidos. Kai añt lytaus, tėtis pasima brezentą. Sominis (šiaurės vakarų vėjas) nėr palankus ant žvejybai. Ant visų vyriausias. Ant diamento nėr akmenies kietesnio. Leido žmogų ant savo veido. Ant savo gero kiekvienas ponas. Ant aruodo ir kiaulė gaspadinė.

9. Aš ant tų saldainių kaip vilkas ant gėriuko. Ant silkės, ant žuvelės tai jam širdis sąla. Jis ant tos žuvies kaip katė. Ant karvelių vaiko galva pramušta.

10. Išėjo ant visos dienos (= visai dienai) miškan kirsti. Gali būti, kad ant nakties (= nakčiai) gausime lietaus. Samdyčiau ant metų (= metams) dvi tris audėjėles. Ant ilgo (= ilgam) atvažiavot, ar ant trumpo (= trumpam) ? Tegul šitas valgis bus ant paskutinos (= paskutinis). Ant šio meto (= šiuo metu) oro sąlygos leido insėt. Tik ant rytojaus (= rytojaus dieną), saulei tekant, ėjo į aukštą kalną. Atvažiuodavo ant metų (= per metus) kartą. Aš į darželį įeinu po tris sykius ant dienos (= per dieną). Ar norit dabar kaulą graužti, ar ant senatvės. Ant pavasario visi javai pabringsta. | Kai ant ano laiko (= aną laiką) atmeni, tai drūčiai smagu būdavo. Ant galyp galo (= galų gale) atėjo pas poną. Ant tų žodžių (= sulig tais žodžiais) įėjo poni. Plekš ant žodžio (= sulig tuo žodžiu) ir nukrito nuo žardininko. Tu perki tuos namus ant seno ir ant jauno (vis ketini, o neperki) . Jau ant dvyliktos (= pradžia dvyliktos), eisiu pietus virt. Zosikė ant pavakarės (= artinantis pavakarei, į pavakarę, vakarop) nubėgo pas Petronės motiną. Praėjo ir metai, praėjo ir antri, jau ir ant trečių metelių negrįžta bernelis. Nuo švento Jurgio ant Visiems Šventiems ganysi galvijus. Mes jojom nuog saulės užtekėjimo ant nusileidimo.

11. Klupo žirgas ant kojelių. Aš pasirėmiau ant rankų. Kogi rymot ant rankelių? Sunešiosi aukso žiedą ant baltų rankelių. Mat be galo mes mėgom prie kūdros ant pilvų atsigulę gulėt. Ant kulšės gulėti. Sučiupo jį už ausies ir tempė kaip jautį ant virvės į stalą. Ant galvos išmuščiau (stačia galva išgrūsčiau), jeigu drįstų ateiti į mano namus. Bausiu tave, žirgužėli, mokinsiu ant kojelių. Pasiuvau motinai suknutę ant savęs. Koks iš jo darbininkas, kad ant dalgio snaudžia. Joja mano broliai ant širmų žirgų. Atjojo našlužis ant juodo kuino. Antukai lekia ant sparnų. Ar ant traukinio (traukiniu) parvažiuos? Ant oro (oru) lekia. Ant lapais kepta duona švari. Ant smuiko žaisk man, aš tau užmokėsiu. Žmonės sėdėjo jose taip pat apsidarę milais, bet austais ant medvilnės. Vieną sykį iš drebančių rankų senelio iškrito tas bliūdelis ir sudužo ant šmočiukų. Paršelį pirkau ant nematymo (nematydamas) . Atadaviau žemę ant pusės (už pusę derliaus) . Kad pradėjo rėkt ant viso miesto, net žmonės subėgo. Pareita Barbė pakapiais, parneš dūdas ant pečiais. Ant tora (tvora) užsikvempęs rūkiau. Miestelį visą ant dūmais pakėlė (sudegino) . Ir piemeniui nelengva: visa diena ant kojų ir ant kojų. Einu einu, o vis ant vietos.

12. Ateik ant alaus. Vyras buvo meistras, muzikantas, ant sukraus, ant duonos liūb uždirbs. Broliai pasitaisė valgymų ir pasiėmė juos ant kelio. Žmonės laikė bites ant medaus (medui) . Vešiu, sako, jį į miestą ir atiduosiu ant mokslo. Nevedęs atrodė ant gyvenimo (tinkamas gyvenimui), ir nusiskyriau, o pasirodė – niekai. Jie ant pinigų serga (gobšūs) . Visi tik ant to grožio. Tūls žioplys kartais pusnuogis ant apjuoko rėplinėja. Jo draugai ant juoko padėjo prie muzikos peilį. Taip jis pirma padarė ant keršto. Ant tuščio Vibra nevapa! Jis derėjosi ant savo apavo. Bridau juodą purvynėlį vis tėvužiui ant gero. Mano vyras ant dienų išėjo (atlikti dienų) . Tu ant mano galvos visa tai padarei. Rašyk tatai ant atminimo.

13. Sode bus ant šimto (= apie šimtą) medžių. Pažyčyjau pernai aš jam ant poros centnerių rugių. Kiek pats turi metų ant devynių (dešimtų) ?

14. Viena ant daktarės (= daktare), kita ant vaistininkės (= vaistininke) mokinasi. Išleidau dukrelę ant vargelių (= į vargelius). Pagaliau išmainė tą paukštelį ant dvaro (= į dvarą).

Įrašas
Paaiškinimas	. <br/><b>añt</b>. <br/>1. Čia añt stogo pernai gandras savo lizdą turėjo. Ant vežimo sėdėjo. Žiūrėk, kol saulė gerai pakils, tol ant kalniukų tūrėsis ledukai. Ant tos upės buvo labai didelis tiltas. Čia dar šilčiau, bet ant kaimų, ant vidurio lauko da baisiau atrodo. Supuvo medžiai ant vandens, šilkai žėglaičių – klėtužėlėj. Rūdi balnelis ant gembelės. Ant tetušio kapo purienos žydėjo. Atguldama palikau, o keldama nebradau ant pirštelio žiedelį, ant galvos vainikėlį. Mano sesutė darbininkėlė sumerkė žlugtelį ant ežerėlio. Aš ant kalnelio viršaus stovėsiu. Aš stoviu ant kapais. Lanka yra ant kalnais – pri drėgnos vietos. Peilis yra ant stalu. Lietuvių giminė gyvena ant upėmis Elba, Odera. Ant drūtos šakos pareitisi drūtas vagis. Ant žemės sėdįs netur kur nukristi. Ant galvos gali kuolą tašyt, nieko nesakys. Ant savo kiemo šuva ir vilko nebijo. Ant savęs nė vežimo nemato, o ant kito ir šapelį pamato. Lopas ant lopo – adatos nė dūrio. <br/>2. Padėk knygą ant stalo. Paleiski žirgelį ant pūdymėlio. Eisiu ant kalno, ant to kalnelio, kur palaidoti mano tėveliai. Gulk ant mano kelelių, ant baltų rankelių. Šviečia šviesi saulutė ir ant žaunierelio. Ant palinkusio medžio ir ožkos lipa. Svečiai į vidų – akys ant lentynos. Užsodino kaip velnią ant pinigų puodo. Kai šuva, ant šėko atsigulęs – nei pats ėda, nei kito prileidžia. <br/>3. Žmonės būriais vieni ant miesto, kiti ant namų traukia. Ant miško žiūrėjo, į mišką ir išėjo. Višta nuėjo karkindama ant klėties. Ei sesytės, negelkytės, ant kur ved kelelis? Ant kur man važiuoti? – Važiuok ant Mažučių, nuvažiuosi į Alksnėnus. Añt kur nuvažiavo? – Ant Skuodo! Eina ant namų (namų linkui, į namų pusę, į namus). Eik ant šen, ne ant ten. Visi trys ant šen artinosi. Katrul suksva valtužę? Ar ant Pakalnės, ar ant Vorusnės, ar ant Rusnės kiemelio. Ant sausų miškų būtų sau nudardėję. Nusisuko ant sienos ir apsiklojo. Ir parodė vieškelėlį ant didžiojo kiemužėlio. Ant Plungės einant yr Alkvos kalnas. Skubino bernužėlis ant šunelių balso. Nuvažiavo ant Klaipėdai. Añt kur vėjas pučia, añt ten ir šakos linksta. | Kelias eit ant Vilkyčių link. Jis važiavo ant Kuršo, ant Prūsų linkui. Eik ant Trakų linkais, linkai. Eik ant šen linkai. <br/>4. Ligota, ant saulės neina, tai ir balta. Padžiauk marškinius ant saulės. Negaliu ant saulės kepintis, tuoj apkeipstu. Pastatei arklius visą dieną ant kaitros. Nebūk ant lietaus, eik padangtėn. Kam stovi ant lytaus, nesilydink! Ar tau lapų tųjų gaila, kur taip blaškosi ant vėjo? Užvėjoj ne tep šąla, kap ant vėjo. Ant oro pabuvus, ir valgyt daugiau valgosi. Stovėk, bernyti, ant oro. Ant vėju pakabinti lapai kraipos. <br/>5. <span class="explanation">prie, šalia</span>. Ant didžiakelio žemė maišyta. Margiai – pievos dideliai pelkėtos ant Salantų kelio. | Vanduo buvo jiemus mūrais ant dešinės ir kairės. <br/>6. Kam dabar pyksti ant manęs. Jis nepraleidžia progos piktai paniurzgėti ant Petro. Aš ant jo akies neturiu <span class="explanation"> (jo nekenčiu) </span>. Rūsčią širdelę ant jos turėjai. Vis kalbėjo ir apkalbėjo ant manę, jaunos martelės. Ant manęs visi liežuvį padėję <span class="explanation"> (juokiasi iš manęs) </span>. Jis ant manęs tą piktąją paskalbą pramanė. Dukryte mano, jaunoji mano, ant ko panūdo tavo širdelė? O ir palenkė mano širdelę ant jaunojo bernelio. Ponai turėjo didelę valią ant žmonių. Medžioklė añt lapių. Vakar ėjau su didele meškere añt šapalų. Šnekėjo šnekėjo ant tos Antosės, kad ta neklauso, niekai. Kaip turi ant tokio sakyti <span class="explanation"> (kaip reikia tokį daiktą vadinti) </span> ? Jau neturiu ką sakyt ant to žodžio <span class="explanation"> (neturiu ką ir atsakyti) </span>. Reikia turėt ir protą, ir gailestį ant žmogaus. Daba ant mirsenos <span class="explanation"> (apie mirtį) </span> galvoju. Ant manęs ir akmuo susimiltų, o tu nenori susimilti. Ant gero patark, ant blogo subark. Nuo vilko bėgo, ant meškos antbėgo. <br/>7. <span class="explanation">iš</span>. Bitys savo motiną pažįsta ne ant balso, bet ant jos kvapo. Aš jį ant akių pažinau. Ant žiedužėlio būtau mergelė, ant vainikų našlelė. Jau ant saulės numanau, ka netoli pietūs. Añt jos plunksnelių raiba gegelė, tik ant balselio mano dukrelė. Ant ko tu mane supratai: ar ant smulkiųjų žingsnelių, ar ant skaisčiųjų veidelių? Ant plunksnų gali numanyt, kas per paukštis. Ant ko mulkį pažintum, kad ne ant juoko. Ant burnos numanysi šaukšto didumą. Ant veido numanyti, kas esąs. Tik añt rando (kaktoje) ją teatsimenu. Ant visko matyti, kad daug kur buvęs. Jis ant savo sūnaus matė, kad jis jokios dalies neturi. Tiek jis pažįsta, kap šuva ant mėnulio. <br/>8. Kuolinga greita ant kojų. Ant veido visai panašūs, tik ne vieno dydžio. Ant akių jis žvalus, bet darbo nepadirba, ir gana. Tai kas, kad ant virkščių didelės [bulbės], ale kaip ant šaknų? Žaloja gera ant ėdimo. Aš labai sunkus ant miego. Kad jau bjauri, tai ant visko <span class="explanation"> (visais atžvilgiais) </span>. Taip laimingai gyveno ir buvo jau ant senatvės <span class="explanation"> (senas) </span>. Saulutė jau ant laidos. Kai añt lytaus, tėtis pasima brezentą. Sominis <span class="explanation"> (šiaurės vakarų vėjas) </span> nėr palankus ant žvejybai. Ant visų vyriausias. Ant diamento nėr akmenies kietesnio. Leido žmogų ant savo veido. Ant savo gero kiekvienas ponas. Ant aruodo ir kiaulė gaspadinė. <br/>9. Aš ant tų saldainių kaip vilkas ant gėriuko. Ant silkės, ant žuvelės tai jam širdis sąla. Jis ant tos žuvies kaip katė. Ant karvelių vaiko galva pramušta. <br/>10. Išėjo ant visos dienos (= visai dienai) miškan kirsti. Gali būti, kad ant nakties (= nakčiai) gausime lietaus. Samdyčiau ant metų (= metams) dvi tris audėjėles. Ant ilgo (= ilgam) atvažiavot, ar ant trumpo (= trumpam) ? Tegul šitas valgis bus ant paskutinos (= paskutinis). Ant šio meto (= šiuo metu) oro sąlygos leido insėt. Tik ant rytojaus (= rytojaus dieną), saulei tekant, ėjo į aukštą kalną. Atvažiuodavo ant metų (= per metus) kartą. Aš į darželį įeinu po tris sykius ant dienos (= per dieną). Ar norit dabar kaulą graužti, ar ant senatvės. Ant pavasario visi javai pabringsta. | Kai ant ano laiko (= aną laiką) atmeni, tai drūčiai smagu būdavo. Ant galyp galo (= galų gale) atėjo pas poną. Ant tų žodžių (= sulig tais žodžiais) įėjo poni. Plekš ant žodžio (= sulig tuo žodžiu) ir nukrito nuo žardininko. Tu perki tuos namus ant seno ir ant jauno <span class="explanation"> (vis ketini, o neperki) </span>. Jau ant dvyliktos (= pradžia dvyliktos), eisiu pietus virt. Zosikė ant pavakarės (= artinantis pavakarei, į pavakarę, vakarop) nubėgo pas Petronės motiną. Praėjo ir metai, praėjo ir antri, jau ir ant trečių metelių negrįžta bernelis. Nuo švento Jurgio ant Visiems Šventiems ganysi galvijus. Mes jojom nuog saulės užtekėjimo ant nusileidimo. <br/>11. Klupo žirgas ant kojelių. Aš pasirėmiau ant rankų. Kogi rymot ant rankelių? Sunešiosi aukso žiedą ant baltų rankelių. Mat be galo mes mėgom prie kūdros ant pilvų atsigulę gulėt. Ant kulšės gulėti. Sučiupo jį už ausies ir tempė kaip jautį ant virvės į stalą. Ant galvos išmuščiau <span class="explanation"> (stačia galva išgrūsčiau), </span> jeigu drįstų ateiti į mano namus. Bausiu tave, žirgužėli, mokinsiu ant kojelių. Pasiuvau motinai suknutę ant savęs. Koks iš jo darbininkas, kad ant dalgio snaudžia. Joja mano broliai ant širmų žirgų. Atjojo našlužis ant juodo kuino. Antukai lekia ant sparnų. Ar ant traukinio <span class="explanation"> (traukiniu) </span> parvažiuos? Ant oro <span class="explanation"> (oru) </span> lekia. Ant lapais kepta duona švari. Ant smuiko žaisk man, aš tau užmokėsiu. Žmonės sėdėjo jose taip pat apsidarę milais, bet austais ant medvilnės. Vieną sykį iš drebančių rankų senelio iškrito tas bliūdelis ir sudužo ant šmočiukų. Paršelį pirkau ant nematymo <span class="explanation"> (nematydamas) </span>. Atadaviau žemę ant pusės <span class="explanation"> (už pusę derliaus) </span>. Kad pradėjo rėkt ant viso miesto, net žmonės subėgo. Pareita Barbė pakapiais, parneš dūdas ant pečiais. Ant tora <span class="explanation"> (tvora) </span> užsikvempęs rūkiau. Miestelį visą ant dūmais pakėlė <span class="explanation"> (sudegino) </span>. Ir piemeniui nelengva: visa diena ant kojų ir ant kojų. Einu einu, o vis ant vietos. <br/>12. Ateik ant alaus. Vyras buvo meistras, muzikantas, ant sukraus, ant duonos liūb uždirbs. Broliai pasitaisė valgymų ir pasiėmė juos ant kelio. Žmonės laikė bites ant medaus <span class="explanation"> (medui) </span>. Vešiu, sako, jį į miestą ir atiduosiu ant mokslo. Nevedęs atrodė ant gyvenimo <span class="explanation"> (tinkamas gyvenimui), </span> ir nusiskyriau, o pasirodė – niekai. Jie ant pinigų serga <span class="explanation"> (gobšūs) </span>. Visi tik ant to grožio. Tūls žioplys kartais pusnuogis ant apjuoko rėplinėja. Jo draugai ant juoko padėjo prie muzikos peilį. Taip jis pirma padarė ant keršto. Ant tuščio Vibra nevapa! Jis derėjosi ant savo apavo. Bridau juodą purvynėlį vis tėvužiui ant gero. Mano vyras ant dienų išėjo <span class="explanation"> (atlikti dienų) </span>. Tu ant mano galvos visa tai padarei. Rašyk tatai ant atminimo. <br/>13. Sode bus ant šimto (= apie šimtą) medžių. Pažyčyjau pernai aš jam ant poros centnerių rugių. Kiek pats turi metų ant devynių (dešimtų) ? <br/>14. Viena ant daktarės (= daktare), kita ant vaistininkės (= vaistininke) mokinasi. Išleidau dukrelę ant vargelių (= į vargelius). Pagaliau išmainė tą paukštelį ant dvaro (= į dvarą).
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.