antvaryti

.
varýti, vãro, vãrė

1. versti judėti kuria nors linkme, ginti, vyti: Varýt arba gỹt – tai čia tas pats. Aplinkui varyti, apvaryti, apvyti. Atpenč varyti. Varyk arklius, bandą laukan. Krūvon varyti, suvaryti. Reikia bus pekų varýt. Metas jau gyvuliai laukan varýtie. Saulė pateka – ir varaĩ [galvijus],
saulė sėda – ir jau namo geni. Rytą [kerdžius] triū triū triū, ir jau turi būt an kojų, varýt karves. Triūbys triūbys [kerdžius] – vãro visi iš kiemų bandas, eina piemenys ir gena. Rytą paskėlė ir vãro laukan [gyvulius],
kas ką turi. Nušylavo kiek, karves i vãro laukan. Mano tėvynėj piemenai gyvį vãro. [Pavasarį] kiek pirkioj yra žmonių – tai visi eina, visi vãro keltavas. Kiaules vãrėm ganytie. Tiks varýti pavasarį veršius, gyvolius į ganinklą. Varýdavom [gyvulius] į ganyklas, į kūlynus. Už tų medžių bandotakis Panemunio, kur bandą vãro. Varýdavo par visą gatvę visus gyvulius kožnas savo. Gyvulius vãroma an linijos. Toli gi i varýt: per sėtą, per kelią. Gyvoliai tolie vãromi į laukus. Ta liuobam karves, arklius tat varýsma į tas ganyklas ganyti. Varýdavom irgi teip pat: du pirma, du iš paskos, kiti – šonuose. Vãrėme keturiesa pulukus – nesuvãrėm. Ka žąsis vãro, ta būruko [je] teip vãro, o ka anos vienos eita, ta teip kaip lenciūgą trauka. Gyvolius paskuo vãrė būriais, pulkais. Botagas yra, šmukšteri, o tep tai daugiausia žodžiu varaĩ. Vieną [karvę] varaĩ – kita atgalio [eina]. Vienus [žąsų pulkus] varaĩ, kiti lenda. Kiaules ka vãro [į ganyklą],
tai atskirai [nuo bandos]. Varýsim [gyvulius] ant rasų – Jurgio rasa vaistai dėl gyvulių. Reikia jau karves varýtie an Jurgio rasos. Varýt reikia [karves] an lubino. Pirmąkart kai varydavo į lauką, smilkydavo. Ans turėjo ganyti karves, ta ankstie vãro lauk. Visumet nu ryto varýdavo, šešto [je] karves į bandą. Anas varìs karves po dvyliktai. Kiaules varýdavo [į ganyklą] vėliau, po pusryčio. Kiaules varýkiat, kuilio nepalikiat! Kelissyk variaũ arklius naktin. Kap pradeda nuo galo, tai vãro vãro [kaimo gyvulius]. Vaikas nežino nei iš kur pagrąžint, nei iš kur varýt. Tos telyčios buvo nevãromos, išpenėtos. Atejo su šautuvu: varýk varýk kumelę su pakinktais gerais, ratus – visa ką atadavėm [į kolchozą]. Kaip tu ginsi palšus jaučius, varýk vieškelėliu. Bandelę variaũ, purve stovėjau, per elksnių lapus aušros žiūrėjau. Bandelę variau, raselę braukiau, par ašarėles tako nemačiau. Kad aš nemačiau saulelės tekanti, kad aš negirdėjau bandelės vãranti. Ganydama varýdama šitep gailiai verkė. Vãro namo gyvulius, [jie] stveria, ėda, graužia – badas. Varomíejai gyvoliai noria gerti. Vãro in šulnį gert karves. Telingų karvių tai nevarýdavo girdyt žiemą. Apie šulinį varaĩ [karves] ir nekabina [daržo]. Varýsiu į kūtę – karvės gyliuo [ja]. Parpiečio varýdavo namo [karves]. Mama, keltuvų nevarýk tvartan. Vãro ji tuos teliukus uždaryt. Nevarýk telioko avelinin tvartelin. Varýsme kiaulę an tekius. Žąsis ir tai varýte varýdavo Rygon pėsčias. Žmogelis žąsis varė į miestą parduoti. Kad į Kauną varýdavom karves, pėkščias naini (nueini) , pėkščias pareini. Tuokart varýsiam į kūtę karves visumet, lauke bijos žmonys palikti – pavogs. Tas. pareis pats, nereiks nė vesti, nė varýti – nėko. Varáu numie tą šunaitį, duodu su akminims, tas šunaitis neita numie. | Kieno tatai, ką pirm savęs varai? Tris blusas pagavo, in upelį varo. Koks gyvulys, teip reikia i varýt. Mar̃čios vãro tėvus iš numų, anas ar varýs kita parėjusi. Nagas – utį į Rygą varỹtum. O tiej ponai, tiej poneliai, ir jiej dėl pinigo blusą turgun varỹtų. Ot skūpi – už rublį utėlę varýtų Rygon pėsčia. Buvo žmonių, ka jis už centą varýdavo utėlę į Kauną. Dėl kapeikos blusą in Vilnių varỹtų. Dėl rublio utėlę į Telšius varỹtų. Už centą utėlę į Kauną varytų. Tas Pondievą vãrė iš trobos.
varýtinai. varýtinos: Tus žydus vãrė varýtinos lauk iš miesto. Eina par ūlyčią, vãrosi [bandą] ir trūbina [skerdžius]. Užstovas jau trūbija – ir tada iš kiemo varaĩs jau. Žagarą padavė – ir varýkis aveles su kiaulėm. A da stovi pasienė [je],
– ar eisi pry darbo, karves tujau varýties. Varýsimės ravuosna. Nebevarýkimės, sakom, toliaus gyvulių. Seniau varýdavomės su karvėm – lig kẽlių purvynė, maklynė. Piemenėliai vãrosi su galvijais laukan. Ir varaũsi aš tais žąsis be kamašų, tiktai su klumpėm tom, apmuštiniais. [Prieš pietus] apent varýkis žąsis į pūdymus ganinti. O klegesys! Rodos, kad prūsai žąsis varosi! Būsi, būsi, paskiau ateis – varýkias numie karves. Ir vãromos tus gyvolelius. Kėlėsi mano sesytė, varomės pekus namon. Bernas nusivarė ožką, priganė priganė, vakarop varos namo. Vãrėsi arklius kiekvienas į savo tvartą. Varykitės galvijus iš šių pievų. apsukui ginti (ppr. arklį) dirbant kokį darbą: Vėliau atsirado arkliniai [mintuvai] – arklį vãro ratu. Arklį kinkys, išklos klojimą, tą rulį į rinkį, tą arklį i varýs. Arklį vieną pakinkys rejo [je] ir varýs par tus nekultus šiaudus. Įkinkydavo arklį į bliukį ir varýdavo į ratą. Ten staliukas buvo vidury [maniežo],
žmogus sėdžia i vãro tuos arklius aplinkui. Varýs arklį viršuo, su volu ir išmùš. Su velenu vãrėm arklį. Vienas žmogus vãro arklius, kitas meta tarp valkų. Aš atsiminu – liuobam eiti arklių varýti minant. Mes tie paaugliai tą arklį liuobam varýti. Reikia varýt arkliai. – atsisėdi an rato, ale galva apsisuka. Arklius vãro ir suka tą mašiną. Nu daugiau su arkliu varaĩ priklojęs – i iškulia. Puõdynė [je] esu vãręs arklius, molį taisiau puodininkams. važiuojant, jojant raginti (arklius) greitai ar greičiau bėgti: Varau, raginu arklius. Aš vienas varýsiu arklius, ar ką – senas žmogus. Užgavėnių vakarą pasikinko arklius gerus, vienas atsistoja į kubilą, kiti su botagais tuos arklius vãro. Tas. dar tą kumelę vãro ten jau kiek įmanydamas. Nevarýk taip arklio! | Joja greit, an visų keturių vãro [arklį]. Berneli jaunas, margas dobilėli, vai ar toli josi, žirgelį varysi? Tęnai aš josiu, žirgą varysiu, jauną galvelę tę aš guldysiu. Vai kaip aš išjosiu iš tėvo dvaro, bėk, mano žirgeli, nevaromas. Sėdái in arklio raitas ir arklį vãrai, kap arklys bėga. važiuoti: Šilta, malonu važiuot [autobusu],
tai ne su arkliu varýtis. Nusibodo labai arkliais važiuot – [būdavo] vãromės vãromės į Kauną. Penkiese jau galėjo varytis [su vežimu] pilnu žingsniu kad ir nelygiu, vis įkalniau sukančiu keleliu.

2. prievarta (ppr. suimtuosius) versti eiti, vesti: Vėliau kazokai atjojo, visus vãrė par miestą mušdami su nagaikoms. Dar toliau varìs an Prūsų gronyčios per lygus laukus, kur nėra ūlyčios. Tuoj keleliu aficieriai jojo, pirma save rekrūtėlius varė. Kai mus varė pirmą lauką, užkukavo gegužėlė, kai mus varė trečią lauką, užgiedojo sakalėlis. Iškasė giliausias duobes ir vãrė ir guldė [žmones] gyvus beveik. Klyksena, šauksena, ka vãrė pri duobės [sušaudyti] – kuriam širdis nesprogo. Šalip vãrės tum taku, spardydami stribokiškai. Apginklavo mumis i pradėjo varýties į frontą.

3. versti ką nors daryti, atlikti kokį darbą (ppr. nuėjus, nuvykus), liepti, raginti, siųsti: Galvotrūksčiais varau, stakenu. Staigu varyti, spirti, versti. Varýti prie darbo. Būlo, eis varýt darban. Statyt reikėjo – prie darbo anksčiausia varýdavo. Nu mažilelės pri darbo vãrė, dykų nėkas nelaikė. Atejo varýt su bizūnu pie darbų. Pats dirba, vaikelius varo pri darbo. Reik varýti į darbus, nebūs slinki [vaikai]. Išbiurina tėvai vaikus – nevãro dirbt. Po pusryčio į kitą darbą liuob varýti. Ką vãrė nevãrė [į darbus] – vis Janavičių. Nuvežė [Sibiran],
taigi ieško, vãro darban [tremtinius]. Liuob varýs kaimas. dvarams dirbti. Linų daug kas turėjo, varýs i vėl minti. Ta tokius vaikus jau toms saujėms skaidyti vis jau varýdavo naktimis. Atėjo žiema – tai in mašiną vãrė kult. Priejus darbylaikuo ir į tus laukus aną vãrė. Aš anus variáu jau mėšlų kabinti po pokaičio. Varýdavo bobas dvaran šieno grėbt. Tuosna burokuosna vãro – tokia betvarkė. Senesnius paleidžia važiuot ir bažnyčion, jaunuosiuos gi laukuos vãro. Darban vãrė kasdien, prieg budavojimo, prieg mūravojimo. Vãrė žmonis apkasų kast, dirbt, i tie, i tie. Rusai vãrė pulkais [į puolimą] in smerčio, in kulkas. Pri tų apkasų mūso nevãrė. Pūdymus, griovius apkasti varýs. Tėvelis varýdavo į mišką grėbti skujų. Būdavo, mum, piemenis, varýdavo malkų neštų. Iš pradžių, ka abudu sustojo [į kolchozą],
motriškų nedidliai tevãrė dirbti. Aš jau tokia be votago vãroma buvau. Kur vãrė, čia ėjom po visas padalijas. Varu variáu uogauti – vis tiek nejo. Bet poni mumi tankiai bara, ankstie mus pri darbo varo. Pamotė labai neapkentė savo podukros, visur ją varydavo dirbti. Kiti mietus antkišę vãro mokyties. Kas iš to ėjimo, kad varýta eina [į mokyklą]. Tinginys – su diržu reik pri kningų varýti. Bažnyčion varo kiekvieną sekmadienį [būdavo] – bedievio [samdinio] nereikia. Moma vãro: eik paguly, eik pamiegy. Saulė nusileidžia, i gulti visus vãro. Varykit mergas gulti, įsikarkė kaip vištos, negali nė išvaryti. Mane varo perpietės nugult. Tankiai turiu varyti miegoti, nes sėdi per naktis, perrašinėdama gramatiką ar eiles. Varýkit namo – pardien sėdžiu. Varýkiat muni numo karvių milžt. Varáu nešties tų ramulių – nenora. Visus vãrė už to stalo. Daug reikalas vãro [į jūrą],
daug noras. Atvažiavo greitoja – tai mane varýte išvarė ligoninėn. Rogėmi važiav [o],
vãrė mus Pariečėn [į teismą]. Kas mus vãrė per tokią̃ lietų – šlapi šlapi. Lig paskutinio varìs, kad gyvas – ir eik [į puolimą]. Tavę marčios nekęs, broliai slūžytų varìs. Jei varýsit [tarnauti],
tai aš imsiu, prie ežero nueisiu ir nusiskandysiu. Bėgsi ir nevãroma. Vienus riša, antrus veža, trečius pėkščius varo [kariuomenėn]. Ai varė varė mudu brolelius in tą Seidoką, in slauną miestą. Vai varys varys mus, tris brolelius, in svetimą šalelę, in karaliaus žemelę. Dar šalnelė nenukritus, an šalnelės basą varo, per ugnelę duoną duoda. Vãro savo tarną pažiūrėt, ar tas senelis gyvas, ar miręs. Kitą rytą ir vėl varą tą durnių pas spąstus pasižiūrėti. Dabar bobutė vãro vištytę, kad atnešt pinigų. Ir kas metai Anykščius miško kuoptų vãrė. Bet mėnesyj gegužės, šį pat pavasarį, padūmes užmokėti ir liepė, ir varė. Mes per sylą varomi [dirbti] esme ir kačei apilstam, tačiau atilsio negaunam. Kunigas … pradėjęs dvasios varomas evangeliją apsakyti. Kam prašais varomas? | Varýk varýk (vadink, prašyk, kviesk) , varýk varýk, gerai, ka da daugiau [kūlėjų],
o karts kokie trys, tai kur ten!. Lėkt myžimas vãro. Lapkričio šalnos, darganos ir šalti vėjai varė žmones į pastoges ir šiltas pirkias. Pavasaris dainuodamas varo visus į laukus. Bėda vãrė. Prieis karvė pri sieto i nevãroma. Tinginį pirma savęs varyk. Alkanas pilvas ir tinginį darban varo. Darbas darbą vãro. Varyk arklį avižom, o ne botagu. Niekas su pagaliu į dangų nevãro. Varo kaip žydo arklį, kol suklumpa.
varýtinai. varýtinos: Į mokyklą daba vãro varýtinos – šiokį tokį krapšto. Vãros kartu vaikus ravėt. prievarta tekinti: Mama mane vartè (varyte) vãrė už vyro. Vãro už nemielo tik dėl pinigų. Mergaitei reikia eit, kad ir senas, kad ir negražus – tėvai vãro. Už nemylimo bernelio man‘ varyte varo. Mane varė tėvutėlis už to šelmio bernužėlio. Sena motinėlė man‘ barė, man‘ barė, už seno našlelio eit varė, eit varė. Mano tėvelis ne toksai yra, kad mane verkiant varỹs už vyro. Nepatinka man bernelis, vãro mane tėvukelis. Šio dirvelė, to dirvelė rudenyston, vãro mane motinelė dieveryston. versti persikelti: Dabar gi vãro vienon draugėn (į gyvenvietę) . Nevarìs, ale netaisis nė gryčios. Vãrė iš ūlyčių, vėlei suvarė kaip ūlyčion (gyvenvietėn) . Esam vienkiemė [je],
nėkas nevãro į grupines. versti įstoti: Su šautuvu vãrė į kulkozą, daba – imkiat žemės.

4. versti palikti esamą vietą, ginti kur nors šalin, lauk: Varýk vištas iš pirkios. Variaũ variaũ vištas iš [tik pasėtų] rugių – vis tiek išlesė. Reik kiaules varýt iš dirvos lauk. Jeigu varýsi su šluota [žaltį],
tai jis daugiau neateis. Pradėjo su mietais varýti [čigonus],
ka pradėjo vištas vogti. Katras nemokė́s kulti į būrį [spragilu],
vãro šalin. Svečio varýt niekada nevãrom. Teulioja, nevarýk. Nevãrai jų niekur. Tėvas dukrelę barė, svetelius laukan varė. Kam varyti, kam badyti, – duris atdaryti, ir išeis, išvažiuos myliami sveteliai. Vãraite jūs jį. Nesibark, aš ir nevãromas išeisiu. Aš tavęs nei prašau, nei varaũ. Kol‘ jūs manęs namo nevãrot? Jeigu manęs nevarìs, čia būsiu. Sėdi savo pirkioj ir sėdės, kas jį varìs. Niekas gi nevãro, kaip gyvenai, taip ir gyvenk. Tujau užstojo muni mesti lauk iš gyvenimo, varýti lauk. Kap sužinojo mano tėvulis, jis mane barė ir iš namų vãrė. Anyta barė, šešuras vãrė, už mane jauną nieks neužtarė. Ojė, galiat [eiti]:
mes nė vãrom, nė draudžiam. Muni, sakau, nusenusį žmogų vãro iš trobos lauk. Aš šaukiau: nevarýk tu jo, tegu būna! Tai jūs nenorite manęs klausyti? Ir varote mane už ją (vietoj jos) šalin! Šalin varo muni jauną, šalin veda muno žirgelį – to liūdžiu. Tai netropijau savo bernelio, vis mane bara, vis šalin varo. Senūsius varýti reik į pryšininkę. Krau [ja] s varýte vãro numie iš tų mūrų (iš miesto) . Visi mañ‘ [girtuoklį] bara, duris atadaro ir laukan vãro. Da nepersiskyrė, bet kasdien ją vãrąs. Atėjo žvirblelis pelėdą varýt, su smaigais, su straigais pelėdą varýt. Eš regėjau vargus mano žmonių Egipte ir jų šauksmą girdėjau ant tų, kurie juos varo (verčia). Bet jus ir iš čia varyte varys. O ans prašė jį labai, kad jo nevarytų iš anos žemės. O Jėzus, įejęs bažnyčion, pradėjo varyt oran tus, kurie pardavinėjo ir pirko bažnyčioj [karvelius]. Tokios išlaidos iš gyvenimo (sodybos) nevarỹs.
varýtinai. varýtinos: Išvariau varýtinai. Ar tai toks supranta, kas yra savigarba? Išvarys varytinai – įlįs pro plyšelį, ir vėl čia. Įkyrėjo už gėrimą, varýtinos išgrūdo lauko [n]. Jau varo iš kojos velnią – rūkia tęnaja. O sprandas tinti vis nesiliovė [gyvatei įkandus],
ir dūšią iš kūno varė. Ir muš tą žmogų, ka ten tą velnią varýs lauk. Prūsų vyriausybė tada jau pradėjo iš mokyklų varyti lietuvių kalbą. Atėjau neprašytas, išeisiu nevarytas. Ateik neprašoma, išeik nevãroma. Jei atėjo žmogus neprašytas, tai ir išeis nevarytas. Kas peikia savo tavorą, tą iš turgaus varo. Kas savo negiria (peikia), tą iš turgaus varo. Tiršta putra šeimynos nevãro. Skolos daiktus išveda, patį varyte išvaro. Nevaryk kiaulę iš žirnių, pati išeis. Pirmo perkančio, lygstančio i pirmo piršties atvažiavusio nevarýk. Motriškosios plikį iš namų varo. Mažas Jonukas varo iš miško žąsis pasraitojęs kelnaites. Toj susdėjus rankas an galvos vaikšto, kad ją vaikai vãros (stumia iš namų) .

5. šalinti iš organizmo: Bezdo žievė gerai vandeniui iš vidurių varýt. [Liepynas] žiedais bites penėjęs, saldų medų daręs, ligas visas lietuvių su prakaitu vãręs. Jau rąžuliai vãro lauk ligą. Ajerų šaknys varo kirmėles [iš vidurių]. Kirmėlių vãromasis vaistas. Ekspirinas (aspirinas) prastas – nevãro in prakaito. Lakišių ir laukinių našlaičių sudžiovinus virt arbatą: visokias ligas varo iš vidaus. Rakštis: deda kiškio taukus, geriaus prieš rakštį – tie stuma, varo laukan. Kadugys gydąs vandens putmenis, varąs vėjus. Varo jos. ir priepuolą nuo žmogaus sudėtos sausos į arielką gerant rytą vakarą. šalinti iš organizmo liaukų išskyras: Ašara ašarą vãro – negalima išturėt iš sopulio. Bjauriai žalios lūšio akys – net ašaras iš akių vãro. Visa tai buvo taip apetitinga, jog net nosį suko ir seilę varė. Džiovintų [aviečių] vaisių ir šakelių arbata vartojama prakaitui varyti. Aguona varo prakaitą ir ramina skausmus. Man ašaras vãro. Pūliauna [akys] – kap tiktainos oran, i ašaras vãro. Man seiles pradeda varýt, kap tik ką žuvalgau. Kai su akiniais žiūri, tai gerai, o jei be akinių, tai ašaras ir vãro. Seilę tik varo, kai blogumas užeina. Rytą man galva ūžia, seiles tik vãro ir visa. tuštintis, šlapintis: Paralyžavo – gulia pasliaukas, po savim viską vãro. Pro vieną pusę pilam, pro antrą varýkiam lauku. Vãro kraujais par visus vidurius. Vãro seilėm, žaliaukėm, Jėzau! Ožiukai turėtų spiriukais varýt. Nevarýk tep stačias, galima ir pritūpt. Primušo, kraujais varýte vãrė. Kad tau vidurius susuktų ir tris dienas varytum, kelnių neužsimaudamas. Vãro kaip iš medijono. Nesrėbk nesrėbk tos sriubos – surūgusi: varýsi par tris pušis i par obelies šaką. Anta palenkto medžio visi šunes vãro. versti ką nors tuštintis, šlapintis: Jį teip vãro oran tas alus, jis alaus visai nebegalia gert. Obūlys ir alus myžti vãro. Neėsk priš miegą, obūlys myžti vãro. Šlapimo varomasis (vaistas). Vãro lauk – ir myžt, ir sausai. Mane, būdavo, vãro labai šlapintis. Muni vãro ant srutos, ir nėko nėra. Naktį mañ‘ vãro laukan – atskėliau ir ejau. Kas čia y [ra] – teip tankiai vãro lauku. Jeigu šlapintis vãro, pirmi vaistai – takažolė. šalinti nuo organizmo paviršiaus, daryti, kad nukristų, nuslinktų: Užsigavau pirštą, o dabar nagą vãro. Nuo nago atstojo ta panagė, i ėmė varýt nagą. Vãro nagą – užjuodavus. Dėk alijošiaus – nevarìs nago. Oi, ko oželis tvoroj bliauna, ba jį svoteliai pjauna, an dvaro skūra karo, svoteliam nagus varo. | Ale ir šaltis, net nagus vãro (gelia) . kreivinti, sukioti (ppr. kaulus, sąnarius): Ka tik šalčiau – skauda, o skausmas, toks kaulo skausmas, ka vãro kaulą iš kaulo. Mun jau kojas teip čia vãrė į vidų, susirietusi jau bevaikščiojau. Kad gyvolį iš kaulų varo, reik plauti garlių sriuba. Ai, sąnarius vãro lauk. Tas prisitąsęs, nuo radikulito pradėjo sąnarius varýt.

6. daug ko ar sunkiai gabenti iš vietos į vietą: Mėšlo vežimus į lauką varýti. Dvejais vãrėm ir greit suvežėm tais durpas. Iš miškų liuob varýs, liuob maus pušis. Grįžta vyrai iš miško tik pavakare, ir visuomet Jonas pirmasis varo didžiulį vežimą žabarų. Visus į laužą varė dampius, ruzvelkius. Skryneles vežė, pasogą varė. Dukrele mano, širdele mano, kur pasogą varysi, baltą šarvą statysi. Varìs turgun – ùžlipė pinigas an sprando. Vilnas vãrė į Rygą. Žydai arbatą, daugiáu arbatą varýdavo (veždavo iš Prūsų ir pardavinėdavo) . Gyvolius žydai supirks, į Liepoją varýs. Iš Lietuvos vãro maistą šalonais (ešelonais) . Lietuva sūrius, sviestus, bikonus vãrė į užsienius, gyvolius. Dabar tą kiaulę mėson vãrom – reikia pinigų. Šitą avelę jau mėson vãro, ažtata ją i paleidė. nešti: Kur žmogus po vieną maišą neša, jis po du vãro. | Kur bitės stipros, tai vãro ir vãro medų. stumti: Mergiotė dviratį vãro. | Šėpą varýk prie sienos. Rykštės skiemenims varyti (audžiant) . Esu ejusi ir aš mėterių tų varýti į Jūrą. Jau mėterius plukdo – mes eisma varýti, nu krašto stumdlioti. Stoguo kloti reik turėti šiaudų vãromąją lentalę. Ganyklos sodan nevarýk. Rubežių atgalios varyti. Dviračiu variaũs par vagą. Varýkis dviratį. O aš varaũsi su tuo pienu. perdavinėti: Taip ragindamos varė stiklelį paeiliuo aplink stalą. Varydavo per rankas sagą arba tikrą žiedą. plukdyti: Medžiagą (medieną) vãrė upe. Sielį vãro dviejuose. Surišti sienojai ir vandeniu vãro. Sudarinėjau ir variaũ troptus – jaunas buvau. Riša kalades karklais, tai pririša daug ir vãro, po kelias lovas varýdavo, daug tę jų pririšdavo. Styrinykas rąstus vãrė Nemnu. Liuob varýs ten kleptarius (popiermalkes) Alantu. Vis varýdavo sielius in Kauną. Anies, sielnykai, sielius varýdavo net Vilniun. Sienolius pariša žagarais ir vãro [v] andeniu. Varýdavo į Tilžę tuos medžius. Per vasarą varýdavom medžius, būdavo, kad ir prigeria [žmonės]. Ta upė nevaroma tėra. Karo čėse nesvãrė troptų. irkluoti: Aš variaũ laivą, pavargau, vėjas daugiau vãro atgal. Luotai buvo varomi kartimis ir irklais, pakeldavo porą trejetą žmonių. Vilk trauk lynelį, varyk laivelį, kelk muni par Nemunelį. O ir sulaužiau uosio irklelį, laivelį bevarydams. Iš Kauno laivelį varýdavau. Užlipo ponas ant ponios, kiša sausą int šlapią. – Padėk, Dieve, man varyt! versti tekėti, srūti: Tas vanduo sūkuriu važiuoja: sukas vis į rundą į rundą – tik kas jį vãro? Raigrodan vãrė vandinis. Matei, prieš kalną kokį vandenį vãro. Kur Nevėžis gryną vandenį savo ing Nemuną varo. Tai mačiau antelę ant marių, pirma savęs vilnelę mušančią, šalin savęs maurelius varančią. | Kraujo varomasis organas. Kas bėga nevaromas? tekėti, srūti: Vanduo pradeda varýti (lietis) , apverta viską. pilti: Vãro [v] andenį pienan, ir pirmūnės – žinom mes! dėti į krūvą, krauti: Dobilus į kūgius vãro. Silpnas buvau, bet reikėjo iš jaujos pėdus vilkt, šiaudus varýt lauko [n]. Iškrės tus šiaudus, o tus pagrėbus visus varýs taip į kerčią. Jūs varýkiat pakūges, o aš eisu atvažiuoti su vežimu. Dvi iš jų. šakelėmis ėmė nuo krašto ir skleisdamos varė šiaudus toliau, o kitos dvi mynė. Pro kluono duris virto debesys dulkių. Žmonės varė iš ten šiaudus, krovė į stirtas. Varýk tas žemes, ligi kol valioji [nuo kanalo],
tik mano trobikės nenuversk. Rugius varo iš pelų, po to pelus suvaro į peludę. Nei kam bereik – skabyti i varýti į nūšlavas. Kam tu varaĩ tų malkų į tą pečių tiek daug: sudegysi stubą. Kam žmogus turi varýt mėšlus į kito širdį?! daryti iškilusį, brinkinti: Ajerai drėgni ir jos. nevãro iš apačių, ji nekyla [kepant]. Nuog miltų vãro (brinkina) tešmenį. knisti, rausti, versti: Kurmis žemes vãro lauku. Kurmys vãro žemę viršun ir rausia. Vãrė išvarė šernai bulbes. Kurmis jei rudenį labai žemę vãro aukštyn, daro kaupus, tai rudenį didelio šalčio nenumatoma. virsti, griūti: Išsipūtė tas bokšto kampas, i vãrė su tais akmenim. nešti, stumti. Pečius (garvežys) varo dūmus, tuoj važiuosim. Išves, būdavo, pro lubas kaminėlį, ir varo liepsną į pat šiaudus. Grūdai lekia toliau [vėtant],
o pelus vėjas atgalio vãro. Sniegas, vėjo varomas, pridengė vaiką – tik iš po sniego skvernelis juodavo. Mūs pirkios langas išmuštas, ir vãro vėjas vidun. Šaltis, vėjas varo per plyšius – drugį gali gaut. Papūsk, vėjeli, varyk miglelę, pabudink vieversėlį. Vei, kaip iš vakarų tamsių rūstaudami [vėjai] vėl jau į žiemius bei rytus pradeda trauktis, ir žiemos šalčius pas mus į Lietuvą vãro. Ir Ponas varė saulėtekį (rytų vėjį) ing žemę tą visą dieną ir tą visą naktį bei ryto metą, atvedė saulėtekis žiogus. Nesa jis. sklando ir muša lengvojį orą, varo ir perdalija aną su savo lakiojamaisiais sparnais. Žmogus turia būt kaip auksas, o ne kaip šiaudas, vėjo šen ir ten vãromas. Žiemą pustymai – su sniegu vãro. Jeigu smarkiai par dieną vãro (šąla) , gali vakare pyškėt par Nemuną. Da porą dienų teip varýs, viskas nugers. Jei taip varýs [temperatūrą] – iškepsma. gairinti: Burną man labai vãro vėjas. Idand daugiaus nebūtumbime veikėjais, kurie kaipo vilnys siūbuojas ir vedami (varomi) yra visokių vėjų mokslo. pūsti: Kalvis su dumplėms vãro ugnį. Arbaunios sparnai, kur vėją vãro. Dumtuvės padaryta vėju varýt. staigiai sviesti, mesti: Kap vãrė sniego gniūžte in langą, varge! Paimk akmenį ir varýk in varną. | Varýk (papjovęs) gaidį į kruopus! mušant kirsti, tvoti: Varýk gerai iš atkalės (iš kairės) .

7. su jėga smeigti, kalti: Varýk kuolą abierankiais, ba žemė kieta. Tą virbą vãro vãro gilyn. Reikia suprast, kap cviekas varýt kanopon (kaustyti arklį) . Aguonos grūdais apdengt ir vienan grūdan penkis cviekus varýt. Uknolis sulinko ir vis da vãro. Šmakštels [batsiuvys] yla į padą, stato vinį, varo plaktuku, o toji nenori gilyn. Dantus tašė iž ąžuolo, o tada vãrė in akėčių. Kaip klynus vãro, tai teip spaudžia [tekinant aliejų],
kad pradeda bėgt. Tada nebekasė [pasiekę vandens gyslą],
vãrė klynus, leidė bitonus. Kai karalaitė kelsis, užsėsk in pečių ir varyk galvon kleinokus. Terpu balkių dedam samanas, vãrom šypus. Bačkai lankus par galvą vãro. Apkaustom stebules, tada vãrom stipinus stebulėn. Tuokart žmogus išsikirto kuo didžiausį kuolą ir pradėjo varyt meškai į pasturgalį, kad net plyšta. Kylis kylį vãro. Kylys kylį, o šlėga – visus vãro. Klynas klyną vãro, o šlėga – visus. Vinis vinį varo. Kūjis kūjį varo, o pleišis – visus. kišti, brukti: Ka variáu į stiklą pirštą. Vãro par nosį tą gumą (guminę žarnelę) , turi skrandis tę valytis. Kaip pajutus meška, kad pilvas prarėžtas, nesavu balsu subliovus… ir lendančias žarnas pirmutinėm kojom niaurodama ėmus vėl pilvan varýt. | Kam tu varaĩ (duodi per prievartą) karvei tus runkulius? Vãrė vãrė, kol jau galėjo, paskuo nebįgalia, nebįkerta į kerčią. Anas vãro jau kaip geras vyras. braukti: Net ūkanotos uogos, o par pirštus varaũ. Pirma an retų [šepečių] pertrauki [linus],
o paskui jau an tankesnių varaĩ, šukuoji. Su pirštų galais varaũ prie galvos, kad galėčiau paimt už pažiaunių. Sueis vyrai kaip ragai su medinėms klumbėms, iš klumbių sniegą varýs (krapštys) . Minkštas dalgis viepas, kietas brėžant su vinia, vãros šnirpšdamas.

8. versti veikti, judėti, sukti, stumti (mechanizmus): Vanduo suka tuos visokius ratus ir vãro girnas. Buvo didis malūnas, ans vãrė tris girnas. Vandens malūnas vandeniu vãromas. Atsivežė gerą turbiną, kur iš šono vãrė, suko vanduo. Nu ir pask atsirado arklinės [kuliamosios],
su arkliu vãromos. Buvo arkliais vãroma [linų mynimo] mašina – aplink vãro. O kur didelė mašinikė arklinė, šešiais arkliais varýs. Iš tolie parvežė cielinę mašiną, aštuoniais arkliais vãromą. Vokyčių buvo tokios mašinos, su lenciūgais vãromos. Tas y [ra] ratelio šniūras vãromasis. Vienos [dumplės] buvo su vėju vãromos, su tekiniu tokiu. Motorą vãro elektra. Pirma eit vežimas, garu varomasis, kursai visus kitus turi traukti. Vãromasis diržas, skriemulys. Elektros varomoji jėga. Vãromasis buomas. Varantysis mechanizmas. Velenas tegali būti tik varantysis ir varomasis. Kap jiej. parvažiuoja, vãro ir vãro elektrą (labai eikvoja) . daryti ką aplink, sukti: Smetoną pasišildai, i sviesto įsidedi, i varýk aple puodelį į ritinį. Vãro vãro (suka) , – i pasidaro pilnas bliūdas [kastinio]:
česnakų prideda, deda į pelenvietę.

9. leisti, tirpdyti: Pavasario saulė greit sniegą vãro. Jau saulelė šviečia, žiemos sniegą varo. Pradės varýt sniegą, balą padaris. Lietum vãro sniegą. Kiek buvo prisnigę, tai jau baigia sniegą varýt. Matai, kaip šiemet vãro: ne sniegu, ne lietum, o saulyte ir ūkana. Jau trečiokart jį. vãro. Sniegą varýs su saule, nebūs nė kokio paleidimo. Išnešė vanduo [užtvanką] sniegą vãrant, i neužsilaikė tas prūdas. Kai sniegą vãro, tada sula teka. Kap ne lietum vãro sniegą, tai, sako, per karves pieno nėra. Kai sniegu sniegą vãro, tada gerai – smetonos daug. Būdavo, vãro sniegą, i žolė žaliuoja. Kada pavasarį šalin sniegą varo, tada Šešupė gili pasidaro. Nevãro sniego, turi kai akmeny. Anais metais Nerį vãrė. | Tai jau žiemą vãro. Pasiuto kelią varýti, skubėkiam mišką vežti.

10. stengtis sukelti kokią būklę ar būseną: Kaip anie vãrė tą baimę, taip tebvãro. Yra tokių – vãro vãro tą paniką. Rankom nieko nebepadirbu, teip vãro dieglius. Rūkalas tus kosulį vãro. Negaliu pasakot – dūką (dusulį) vãro. Kad išgertau, tai ne tep varýtų dūką, tai dar pagiedotau. | Varýs ans vėl mandagumą anai (muš, kad būtų mandagi) , ka eis sienoms. Vien mažyn varáus: pradeda širdis salti nu menko darbo. Ko dabar draskotės, ligos nesivarýkit. stumti į kokią būklę ar būseną: Ale kad prie bado vãro: bulvės vandeny, rugiai kviečiai vandeny. Jeigu jis.

Įrašas
Paaiškinimas	. <br/><b>varýti, </b>vãro, vãrė<br/>1. <span class="explanation">versti judėti kuria nors linkme, ginti, vyti: </span> Varýt arba gỹt – tai čia tas pats. Aplinkui varyti, apvaryti, apvyti. Atpenč varyti. Varyk arklius, bandą laukan. Krūvon varyti, suvaryti. Reikia bus pekų varýt. Metas jau gyvuliai laukan varýtie. Saulė pateka – ir varaĩ [galvijus], saulė sėda – ir jau namo geni. Rytą [kerdžius] triū triū triū, ir jau turi būt an kojų, varýt karves. Triūbys triūbys [kerdžius] – vãro visi iš kiemų bandas, eina piemenys ir gena. Rytą paskėlė ir vãro laukan [gyvulius], kas ką turi. Nušylavo kiek, karves i vãro laukan. Mano tėvynėj piemenai gyvį vãro. [Pavasarį] kiek pirkioj yra žmonių – tai visi eina, visi vãro keltavas. Kiaules vãrėm ganytie. Tiks varýti pavasarį veršius, gyvolius į ganinklą. Varýdavom [gyvulius] į ganyklas, į kūlynus. Už tų medžių bandotakis Panemunio, kur bandą vãro. Varýdavo par visą gatvę visus gyvulius kožnas savo. Gyvulius vãroma an linijos. Toli gi i varýt: per sėtą, per kelią. Gyvoliai tolie vãromi į laukus. Ta liuobam karves, arklius tat varýsma į tas ganyklas ganyti. Varýdavom irgi teip pat: du pirma, du iš paskos, kiti – šonuose. Vãrėme keturiesa pulukus – nesuvãrėm. Ka žąsis vãro, ta būruko [je] teip vãro, o ka anos vienos eita, ta teip kaip lenciūgą trauka. Gyvolius paskuo vãrė būriais, pulkais. Botagas yra, šmukšteri, o tep tai daugiausia žodžiu varaĩ. Vieną [karvę] varaĩ – kita atgalio [eina]. Vienus [žąsų pulkus] varaĩ, kiti lenda. Kiaules ka vãro [į ganyklą], tai atskirai [nuo bandos]. Varýsim [gyvulius] ant rasų – Jurgio rasa vaistai dėl gyvulių. Reikia jau karves varýtie an Jurgio rasos. Varýt reikia [karves] an lubino. Pirmąkart kai varydavo į lauką, smilkydavo. Ans turėjo ganyti karves, ta ankstie vãro lauk. Visumet nu ryto varýdavo, šešto [je] karves į bandą. Anas varìs karves po dvyliktai. Kiaules varýdavo [į ganyklą] vėliau, po pusryčio. Kiaules varýkiat, kuilio nepalikiat! Kelissyk variaũ arklius naktin. Kap pradeda nuo galo, tai vãro vãro [kaimo gyvulius]. Vaikas nežino nei iš kur pagrąžint, nei iš kur varýt. Tos telyčios buvo nevãromos, išpenėtos. Atejo su šautuvu: varýk varýk kumelę su pakinktais gerais, ratus – visa ką atadavėm [į kolchozą]. Kaip tu ginsi palšus jaučius, varýk vieškelėliu. Bandelę variaũ, purve stovėjau, per elksnių lapus aušros žiūrėjau. Bandelę variau, raselę braukiau, par ašarėles tako nemačiau. Kad aš nemačiau saulelės tekanti, kad aš negirdėjau bandelės vãranti. Ganydama varýdama šitep gailiai verkė. Vãro namo gyvulius, [jie] stveria, ėda, graužia – badas. Varomíejai gyvoliai noria gerti. Vãro in šulnį gert karves. Telingų karvių tai nevarýdavo girdyt žiemą. Apie šulinį varaĩ [karves] ir nekabina [daržo]. Varýsiu į kūtę – karvės gyliuo [ja]. Parpiečio varýdavo namo [karves]. Mama, keltuvų nevarýk tvartan. Vãro ji tuos teliukus uždaryt. Nevarýk telioko avelinin tvartelin. Varýsme kiaulę an tekius. Žąsis ir tai varýte varýdavo Rygon pėsčias. Žmogelis žąsis varė į miestą parduoti. Kad į Kauną varýdavom karves, pėkščias naini <span class="explanation"> (nueini) </span>, pėkščias pareini. Tuokart varýsiam į kūtę karves visumet, lauke bijos žmonys palikti – pavogs. Tas. pareis pats, nereiks nė vesti, nė varýti – nėko. Varáu numie tą šunaitį, duodu su akminims, tas šunaitis neita numie. | Kieno tatai, ką pirm savęs varai? Tris blusas pagavo, in upelį varo. Koks gyvulys, teip reikia i varýt. Mar̃čios vãro tėvus iš numų, anas ar varýs kita parėjusi. Nagas – utį į Rygą varỹtum. O tiej ponai, tiej poneliai, ir jiej dėl pinigo blusą turgun varỹtų. Ot skūpi – už rublį utėlę varýtų Rygon pėsčia. Buvo žmonių, ka jis už centą varýdavo utėlę į Kauną. Dėl kapeikos blusą in Vilnių varỹtų. Dėl rublio utėlę į Telšius varỹtų. Už centą utėlę į Kauną varytų. Tas Pondievą vãrė iš trobos. <br/><b>varýtinai</b></b></b>. varýtinos: Tus žydus vãrė varýtinos lauk iš miesto. Eina par ūlyčią, vãrosi [bandą] ir trūbina [skerdžius]. Užstovas jau trūbija – ir tada iš kiemo varaĩs jau. Žagarą padavė – ir varýkis aveles su kiaulėm. A da stovi pasienė [je], – ar eisi pry darbo, karves tujau varýties. Varýsimės ravuosna. Nebevarýkimės, sakom, toliaus gyvulių. Seniau varýdavomės su karvėm – lig kẽlių purvynė, maklynė. Piemenėliai vãrosi su galvijais laukan. Ir varaũsi aš tais žąsis be kamašų, tiktai su klumpėm tom, apmuštiniais. [Prieš pietus] apent varýkis žąsis į pūdymus ganinti. O klegesys! Rodos, kad prūsai žąsis varosi! Būsi, būsi, paskiau ateis – varýkias numie karves. Ir vãromos tus gyvolelius. Kėlėsi mano sesytė, varomės pekus namon. Bernas nusivarė ožką, priganė priganė, vakarop varos namo. Vãrėsi arklius kiekvienas į savo tvartą. Varykitės galvijus iš šių pievų. <span class="explanation">apsukui ginti (ppr. arklį) dirbant kokį darbą: </span> Vėliau atsirado arkliniai [mintuvai] – arklį vãro ratu. Arklį kinkys, išklos klojimą, tą rulį į rinkį, tą arklį i varýs. Arklį vieną pakinkys rejo [je] ir varýs par tus nekultus šiaudus. Įkinkydavo arklį į bliukį ir varýdavo į ratą. Ten staliukas buvo vidury [maniežo], žmogus sėdžia i vãro tuos arklius aplinkui. Varýs arklį viršuo, su volu ir išmùš. Su velenu vãrėm arklį. Vienas žmogus vãro arklius, kitas meta tarp valkų. Aš atsiminu – liuobam eiti arklių varýti minant. Mes tie paaugliai tą arklį liuobam varýti. Reikia varýt arkliai. – atsisėdi an rato, ale galva apsisuka. Arklius vãro ir suka tą mašiną. Nu daugiau su arkliu varaĩ priklojęs – i iškulia. Puõdynė [je] esu vãręs arklius, molį taisiau puodininkams. <span class="explanation">važiuojant, jojant raginti (arklius) greitai ar greičiau bėgti: </span> Varau, raginu arklius. Aš vienas varýsiu arklius, ar ką – senas žmogus. Užgavėnių vakarą pasikinko arklius gerus, vienas atsistoja į kubilą, kiti su botagais tuos arklius vãro. Tas. dar tą kumelę vãro ten jau kiek įmanydamas. Nevarýk taip arklio! | Joja greit, an visų keturių vãro [arklį]. Berneli jaunas, margas dobilėli, vai ar toli josi, žirgelį varysi? Tęnai aš josiu, žirgą varysiu, jauną galvelę tę aš guldysiu. Vai kaip aš išjosiu iš tėvo dvaro, bėk, mano žirgeli, nevaromas. Sėdái in arklio raitas ir arklį vãrai, kap arklys bėga. <span class="explanation">važiuoti: </span> Šilta, malonu važiuot [autobusu], tai ne su arkliu varýtis. Nusibodo labai arkliais važiuot – [būdavo] vãromės vãromės į Kauną. Penkiese jau galėjo varytis [su vežimu] pilnu žingsniu kad ir nelygiu, vis įkalniau sukančiu keleliu. <br/>2. <span class="explanation">prievarta (ppr. suimtuosius) versti eiti, vesti: </span> Vėliau kazokai atjojo, visus vãrė par miestą mušdami su nagaikoms. Dar toliau varìs an Prūsų gronyčios per lygus laukus, kur nėra ūlyčios. Tuoj keleliu aficieriai jojo, pirma save rekrūtėlius varė. Kai mus varė pirmą lauką, užkukavo gegužėlė, kai mus varė trečią lauką, užgiedojo sakalėlis. Iškasė giliausias duobes ir vãrė ir guldė [žmones] gyvus beveik. Klyksena, šauksena, ka vãrė pri duobės [sušaudyti] – kuriam širdis nesprogo. Šalip vãrės tum taku, spardydami stribokiškai. Apginklavo mumis i pradėjo varýties į frontą. <br/>3. <span class="explanation">versti ką nors daryti, atlikti kokį darbą (ppr. nuėjus, nuvykus), liepti, raginti, siųsti: </span> Galvotrūksčiais varau, stakenu. Staigu varyti, spirti, versti. Varýti prie darbo. Būlo, eis varýt darban. Statyt reikėjo – prie darbo anksčiausia varýdavo. Nu mažilelės pri darbo vãrė, dykų nėkas nelaikė. Atejo varýt su bizūnu pie darbų. Pats dirba, vaikelius varo pri darbo. Reik varýti į darbus, nebūs slinki [vaikai]. Išbiurina tėvai vaikus – nevãro dirbt. Po pusryčio į kitą darbą liuob varýti. Ką vãrė nevãrė [į darbus] – vis Janavičių. Nuvežė [Sibiran], taigi ieško, vãro darban [tremtinius]. Liuob varýs kaimas. dvarams dirbti. Linų daug kas turėjo, varýs i vėl minti. Ta tokius vaikus jau toms saujėms skaidyti vis jau varýdavo naktimis. Atėjo žiema – tai in mašiną vãrė kult. Priejus darbylaikuo ir į tus laukus aną vãrė. Aš anus variáu jau mėšlų kabinti po pokaičio. Varýdavo bobas dvaran šieno grėbt. Tuosna burokuosna vãro – tokia betvarkė. Senesnius paleidžia važiuot ir bažnyčion, jaunuosiuos gi laukuos vãro. Darban vãrė kasdien, prieg budavojimo, prieg mūravojimo. Vãrė žmonis apkasų kast, dirbt, i tie, i tie. Rusai vãrė pulkais [į puolimą] in smerčio, in kulkas. Pri tų apkasų mūso nevãrė. Pūdymus, griovius apkasti varýs. Tėvelis varýdavo į mišką grėbti skujų. Būdavo, mum, piemenis, varýdavo malkų neštų. Iš pradžių, ka abudu sustojo [į kolchozą], motriškų nedidliai tevãrė dirbti. Aš jau tokia be votago vãroma buvau. Kur vãrė, čia ėjom po visas padalijas. Varu variáu uogauti – vis tiek nejo. Bet poni mumi tankiai bara, ankstie mus pri darbo varo. Pamotė labai neapkentė savo podukros, visur ją varydavo dirbti. Kiti mietus antkišę vãro mokyties. Kas iš to ėjimo, kad varýta eina [į mokyklą]. Tinginys – su diržu reik pri kningų varýti. Bažnyčion varo kiekvieną sekmadienį [būdavo] – bedievio [samdinio] nereikia. Moma vãro: eik paguly, eik pamiegy. Saulė nusileidžia, i gulti visus vãro. Varykit mergas gulti, įsikarkė kaip vištos, negali nė išvaryti. Mane varo perpietės nugult. Tankiai turiu varyti miegoti, nes sėdi per naktis, perrašinėdama gramatiką ar eiles. Varýkit namo – pardien sėdžiu. Varýkiat muni numo karvių milžt. Varáu nešties tų ramulių – nenora. Visus vãrė už to stalo. Daug reikalas vãro [į jūrą], daug noras. Atvažiavo greitoja – tai mane varýte išvarė ligoninėn. Rogėmi važiav [o], vãrė mus Pariečėn [į teismą]. Kas mus vãrė per tokią̃ lietų – šlapi šlapi. Lig paskutinio varìs, kad gyvas – ir eik [į puolimą]. Tavę marčios nekęs, broliai slūžytų varìs. Jei varýsit [tarnauti], tai aš imsiu, prie ežero nueisiu ir nusiskandysiu. Bėgsi ir nevãroma. Vienus riša, antrus veža, trečius pėkščius varo [kariuomenėn]. Ai varė varė mudu brolelius in tą Seidoką, in slauną miestą. Vai varys varys mus, tris brolelius, in svetimą šalelę, in karaliaus žemelę. Dar šalnelė nenukritus, an šalnelės basą varo, per ugnelę duoną duoda. Vãro savo tarną pažiūrėt, ar tas senelis gyvas, ar miręs. Kitą rytą ir vėl varą tą durnių pas spąstus pasižiūrėti. Dabar bobutė vãro vištytę, kad atnešt pinigų. Ir kas metai Anykščius miško kuoptų vãrė. Bet mėnesyj gegužės, šį pat pavasarį, padūmes užmokėti ir liepė, ir varė. Mes per sylą varomi [dirbti] esme ir kačei apilstam, tačiau atilsio negaunam. Kunigas … pradėjęs dvasios varomas evangeliją apsakyti. Kam prašais varomas? | Varýk varýk <span class="explanation"> (vadink, prašyk, kviesk) </span>, varýk varýk, gerai, ka da daugiau [kūlėjų], o karts kokie trys, tai kur ten!. Lėkt myžimas vãro. Lapkričio šalnos, darganos ir šalti vėjai varė žmones į pastoges ir šiltas pirkias. Pavasaris dainuodamas varo visus į laukus. Bėda vãrė. Prieis karvė pri sieto i nevãroma. Tinginį pirma savęs varyk. Alkanas pilvas ir tinginį darban varo. Darbas darbą vãro. Varyk arklį avižom, o ne botagu. Niekas su pagaliu į dangų nevãro. Varo kaip žydo arklį, kol suklumpa. <br/><b>varýtinai</b></b></b>. varýtinos: Į mokyklą daba vãro varýtinos – šiokį tokį krapšto. Vãros kartu vaikus ravėt. <span class="explanation">prievarta tekinti: </span> Mama mane vartè <span class="explanation"> (varyte) </span> vãrė už vyro. Vãro už nemielo tik dėl pinigų. Mergaitei reikia eit, kad ir senas, kad ir negražus – tėvai vãro. Už nemylimo bernelio man‘ varyte varo. Mane varė tėvutėlis už to šelmio bernužėlio. Sena motinėlė man‘ barė, man‘ barė, už seno našlelio eit varė, eit varė. Mano tėvelis ne toksai yra, kad mane verkiant varỹs už vyro. Nepatinka man bernelis, vãro mane tėvukelis. Šio dirvelė, to dirvelė rudenyston, vãro mane motinelė dieveryston. <span class="explanation">versti persikelti: </span> Dabar gi vãro vienon draugėn <span class="explanation"> (į gyvenvietę) </span>. Nevarìs, ale netaisis nė gryčios. Vãrė iš ūlyčių, vėlei suvarė kaip ūlyčion <span class="explanation"> (gyvenvietėn) </span>. Esam vienkiemė [je], nėkas nevãro į grupines. <span class="explanation">versti įstoti: </span> Su šautuvu vãrė į kulkozą, daba – imkiat žemės. <br/>4. <span class="explanation">versti palikti esamą vietą, ginti kur nors šalin, lauk: </span> Varýk vištas iš pirkios. Variaũ variaũ vištas iš [tik pasėtų] rugių – vis tiek išlesė. Reik kiaules varýt iš dirvos lauk. Jeigu varýsi su šluota [žaltį], tai jis daugiau neateis. Pradėjo su mietais varýti [čigonus], ka pradėjo vištas vogti. Katras nemokė́s kulti į būrį [spragilu], vãro šalin. Svečio varýt niekada nevãrom. Teulioja, nevarýk. Nevãrai jų niekur. Tėvas dukrelę barė, svetelius laukan varė. Kam varyti, kam badyti, – duris atdaryti, ir išeis, išvažiuos myliami sveteliai. Vãraite jūs jį. Nesibark, aš ir nevãromas išeisiu. Aš tavęs nei prašau, nei varaũ. Kol‘ jūs manęs namo nevãrot? Jeigu manęs nevarìs, čia būsiu. Sėdi savo pirkioj ir sėdės, kas jį varìs. Niekas gi nevãro, kaip gyvenai, taip ir gyvenk. Tujau užstojo muni mesti lauk iš gyvenimo, varýti lauk. Kap sužinojo mano tėvulis, jis mane barė ir iš namų vãrė. Anyta barė, šešuras vãrė, už mane jauną nieks neužtarė. Ojė, galiat [eiti]: mes nė vãrom, nė draudžiam. Muni, sakau, nusenusį žmogų vãro iš trobos lauk. Aš šaukiau: nevarýk tu jo, tegu būna! Tai jūs nenorite manęs klausyti? Ir varote mane už ją <span class="explanation"> (vietoj jos) </span> šalin! Šalin varo muni jauną, šalin veda muno žirgelį – to liūdžiu. Tai netropijau savo bernelio, vis mane bara, vis šalin varo. Senūsius varýti reik į pryšininkę. Krau [ja] s varýte vãro numie iš tų mūrų <span class="explanation"> (iš miesto) </span>. Visi mañ‘ [girtuoklį] bara, duris atadaro ir laukan vãro. Da nepersiskyrė, bet kasdien ją vãrąs. Atėjo žvirblelis pelėdą varýt, su smaigais, su straigais pelėdą varýt. Eš regėjau vargus mano žmonių Egipte ir jų šauksmą girdėjau ant tų, kurie juos varo (verčia). Bet jus ir iš čia varyte varys. O ans prašė jį labai, kad jo nevarytų iš anos žemės. O Jėzus, įejęs bažnyčion, pradėjo varyt oran tus, kurie pardavinėjo ir pirko bažnyčioj [karvelius]. Tokios išlaidos iš gyvenimo <span class="explanation"> (sodybos) </span> nevarỹs. <br/><b>varýtinai</b></b></b>. varýtinos: Išvariau varýtinai. Ar tai toks supranta, kas yra savigarba? Išvarys varytinai – įlįs pro plyšelį, ir vėl čia. Įkyrėjo už gėrimą, varýtinos išgrūdo lauko [n]. Jau varo iš kojos velnią – rūkia tęnaja. O sprandas tinti vis nesiliovė [gyvatei įkandus], ir dūšią iš kūno varė. Ir muš tą žmogų, ka ten tą velnią varýs lauk. Prūsų vyriausybė tada jau pradėjo iš mokyklų varyti lietuvių kalbą. Atėjau neprašytas, išeisiu nevarytas. Ateik neprašoma, išeik nevãroma. Jei atėjo žmogus neprašytas, tai ir išeis nevarytas. Kas peikia savo tavorą, tą iš turgaus varo. Kas savo negiria (peikia), tą iš turgaus varo. Tiršta putra šeimynos nevãro. Skolos daiktus išveda, patį varyte išvaro. Nevaryk kiaulę iš žirnių, pati išeis. Pirmo perkančio, lygstančio i pirmo piršties atvažiavusio nevarýk. Motriškosios plikį iš namų varo. Mažas Jonukas varo iš miško žąsis pasraitojęs kelnaites. Toj susdėjus rankas an galvos vaikšto, kad ją vaikai vãros <span class="explanation"> (stumia iš namų) </span>. <br/>5. <span class="explanation">šalinti iš organizmo: </span> Bezdo žievė gerai vandeniui iš vidurių varýt. [Liepynas] žiedais bites penėjęs, saldų medų daręs, ligas visas lietuvių su prakaitu vãręs. Jau rąžuliai vãro lauk ligą. Ajerų šaknys varo kirmėles [iš vidurių]. Kirmėlių vãromasis vaistas. Ekspirinas <span class="explanation"> (aspirinas) </span> prastas – nevãro in prakaito. Lakišių ir laukinių našlaičių sudžiovinus virt arbatą: visokias ligas varo iš vidaus. Rakštis: deda kiškio taukus, geriaus prieš rakštį – tie stuma, varo laukan. Kadugys gydąs vandens putmenis, varąs vėjus. Varo jos. ir priepuolą nuo žmogaus sudėtos sausos į arielką gerant rytą vakarą. <span class="explanation">šalinti iš organizmo liaukų išskyras: </span> Ašara ašarą vãro – negalima išturėt iš sopulio. Bjauriai žalios lūšio akys – net ašaras iš akių vãro. Visa tai buvo taip apetitinga, jog net nosį suko ir seilę varė. Džiovintų [aviečių] vaisių ir šakelių arbata vartojama prakaitui varyti. Aguona varo prakaitą ir ramina skausmus. Man ašaras vãro. Pūliauna [akys] – kap tiktainos oran, i ašaras vãro. Man seiles pradeda varýt, kap tik ką žuvalgau. Kai su akiniais žiūri, tai gerai, o jei be akinių, tai ašaras ir vãro. Seilę tik varo, kai blogumas užeina. Rytą man galva ūžia, seiles tik vãro ir visa. <span class="explanation">tuštintis, šlapintis: </span> Paralyžavo – gulia pasliaukas, po savim viską vãro. Pro vieną pusę pilam, pro antrą varýkiam lauku. Vãro kraujais par visus vidurius. Vãro seilėm, žaliaukėm, Jėzau! Ožiukai turėtų spiriukais varýt. Nevarýk tep stačias, galima ir pritūpt. Primušo, kraujais varýte vãrė. Kad tau vidurius susuktų ir tris dienas varytum, kelnių neužsimaudamas. Vãro kaip iš medijono. Nesrėbk nesrėbk tos sriubos – surūgusi: varýsi par tris pušis i par obelies šaką. Anta palenkto medžio visi šunes vãro. <span class="explanation">versti ką nors tuštintis, šlapintis: </span> Jį teip vãro oran tas alus, jis alaus visai nebegalia gert. Obūlys ir alus myžti vãro. Neėsk priš miegą, obūlys myžti vãro. Šlapimo varomasis (vaistas). Vãro lauk – ir myžt, ir sausai. Mane, būdavo, vãro labai šlapintis. Muni vãro ant srutos, ir nėko nėra. Naktį mañ‘ vãro laukan – atskėliau ir ejau. Kas čia y [ra] – teip tankiai vãro lauku. Jeigu šlapintis vãro, pirmi vaistai – takažolė. <span class="explanation">šalinti nuo organizmo paviršiaus, daryti, kad nukristų, nuslinktų: </span> Užsigavau pirštą, o dabar nagą vãro. Nuo nago atstojo ta panagė, i ėmė varýt nagą. Vãro nagą – užjuodavus. Dėk alijošiaus – nevarìs nago. Oi, ko oželis tvoroj bliauna, ba jį svoteliai pjauna, an dvaro skūra karo, svoteliam nagus varo. | Ale ir šaltis, net nagus vãro <span class="explanation"> (gelia) </span>. <span class="explanation">kreivinti, sukioti (ppr. kaulus, sąnarius): </span> Ka tik šalčiau – skauda, o skausmas, toks kaulo skausmas, ka vãro kaulą iš kaulo. Mun jau kojas teip čia vãrė į vidų, susirietusi jau bevaikščiojau. Kad gyvolį iš kaulų varo, reik plauti garlių sriuba. Ai, sąnarius vãro lauk. Tas prisitąsęs, nuo radikulito pradėjo sąnarius varýt. <br/>6. <span class="explanation">daug ko ar sunkiai gabenti iš vietos į vietą: </span> Mėšlo vežimus į lauką varýti. Dvejais vãrėm ir greit suvežėm tais durpas. Iš miškų liuob varýs, liuob maus pušis. Grįžta vyrai iš miško tik pavakare, ir visuomet Jonas pirmasis varo didžiulį vežimą žabarų. Visus į laužą varė dampius, ruzvelkius. Skryneles vežė, pasogą varė. Dukrele mano, širdele mano, kur pasogą varysi, baltą šarvą statysi. Varìs turgun – ùžlipė pinigas an sprando. Vilnas vãrė į Rygą. Žydai arbatą, daugiáu arbatą varýdavo <span class="explanation"> (veždavo iš Prūsų ir pardavinėdavo) </span>. Gyvolius žydai supirks, į Liepoją varýs. Iš Lietuvos vãro maistą šalonais <span class="explanation"> (ešelonais) </span>. Lietuva sūrius, sviestus, bikonus vãrė į užsienius, gyvolius. Dabar tą kiaulę mėson vãrom – reikia pinigų. Šitą avelę jau mėson vãro, ažtata ją i paleidė. <span class="explanation">nešti: </span> Kur žmogus po vieną maišą neša, jis po du vãro. | Kur bitės stipros, tai vãro ir vãro medų. <span class="explanation">stumti: </span> Mergiotė dviratį vãro. | Šėpą varýk prie sienos. Rykštės skiemenims varyti <span class="explanation"> (audžiant) </span>. Esu ejusi ir aš mėterių tų varýti į Jūrą. Jau mėterius plukdo – mes eisma varýti, nu krašto stumdlioti. Stoguo kloti reik turėti šiaudų vãromąją lentalę. Ganyklos sodan nevarýk. Rubežių atgalios varyti. Dviračiu variaũs par vagą. Varýkis dviratį. O aš varaũsi su tuo pienu. <span class="explanation">perdavinėti: </span> Taip ragindamos varė stiklelį paeiliuo aplink stalą. Varydavo per rankas sagą arba tikrą žiedą. <span class="explanation">plukdyti: </span> Medžiagą <span class="explanation"> (medieną) </span> vãrė upe. Sielį vãro dviejuose. Surišti sienojai ir vandeniu vãro. Sudarinėjau ir variaũ troptus – jaunas buvau. Riša kalades karklais, tai pririša daug ir vãro, po kelias lovas varýdavo, daug tę jų pririšdavo. Styrinykas rąstus vãrė Nemnu. Liuob varýs ten kleptarius <span class="explanation"> (popiermalkes) </span> Alantu. Vis varýdavo sielius in Kauną. Anies, sielnykai, sielius varýdavo net Vilniun. Sienolius pariša žagarais ir vãro [v] andeniu. Varýdavo į Tilžę tuos medžius. Per vasarą varýdavom medžius, būdavo, kad ir prigeria [žmonės]. Ta upė nevaroma tėra. Karo čėse nesvãrė troptų. <span class="explanation">irkluoti: </span> Aš variaũ laivą, pavargau, vėjas daugiau vãro atgal. Luotai buvo varomi kartimis ir irklais, pakeldavo porą trejetą žmonių. Vilk trauk lynelį, varyk laivelį, kelk muni par Nemunelį. O ir sulaužiau uosio irklelį, laivelį bevarydams. Iš Kauno laivelį varýdavau. Užlipo ponas ant ponios, kiša sausą int šlapią. – Padėk, Dieve, man varyt! <span class="explanation">versti tekėti, srūti: </span> Tas vanduo sūkuriu važiuoja: sukas vis į rundą į rundą – tik kas jį vãro? Raigrodan vãrė vandinis. Matei, prieš kalną kokį vandenį vãro. Kur Nevėžis gryną vandenį savo ing Nemuną varo. Tai mačiau antelę ant marių, pirma savęs vilnelę mušančią, šalin savęs maurelius varančią. | Kraujo varomasis organas. Kas bėga nevaromas? <span class="explanation">tekėti, srūti: </span> Vanduo pradeda varýti <span class="explanation"> (lietis) </span>, apverta viską. <span class="explanation">pilti: </span> Vãro [v] andenį pienan, ir pirmūnės – žinom mes! <span class="explanation">dėti į krūvą, krauti: </span> Dobilus į kūgius vãro. Silpnas buvau, bet reikėjo iš jaujos pėdus vilkt, šiaudus varýt lauko [n]. Iškrės tus šiaudus, o tus pagrėbus visus varýs taip į kerčią. Jūs varýkiat pakūges, o aš eisu atvažiuoti su vežimu. Dvi iš jų. šakelėmis ėmė nuo krašto ir skleisdamos varė šiaudus toliau, o kitos dvi mynė. Pro kluono duris virto debesys dulkių. Žmonės varė iš ten šiaudus, krovė į stirtas. Varýk tas žemes, ligi kol valioji [nuo kanalo], tik mano trobikės nenuversk. Rugius varo iš pelų, po to pelus suvaro į peludę. Nei kam bereik – skabyti i varýti į nūšlavas. Kam tu varaĩ tų malkų į tą pečių tiek daug: sudegysi stubą. Kam žmogus turi varýt mėšlus į kito širdį?! <span class="explanation">daryti iškilusį, brinkinti: </span> Ajerai drėgni ir jos. nevãro iš apačių, ji nekyla [kepant]. Nuog miltų vãro <span class="explanation"> (brinkina) </span> tešmenį. <span class="explanation">knisti, rausti, versti: </span> Kurmis žemes vãro lauku. Kurmys vãro žemę viršun ir rausia. Vãrė išvarė šernai bulbes. Kurmis jei rudenį labai žemę vãro aukštyn, daro kaupus, tai rudenį didelio šalčio nenumatoma. <span class="explanation">virsti, griūti: </span> Išsipūtė tas bokšto kampas, i vãrė su tais akmenim. <span class="explanation">nešti, stumti</span>. Pečius <span class="explanation"> (garvežys) </span> varo dūmus, tuoj važiuosim. Išves, būdavo, pro lubas kaminėlį, ir varo liepsną į pat šiaudus. Grūdai lekia toliau [vėtant], o pelus vėjas atgalio vãro. Sniegas, vėjo varomas, pridengė vaiką – tik iš po sniego skvernelis juodavo. Mūs pirkios langas išmuštas, ir vãro vėjas vidun. Šaltis, vėjas varo per plyšius – drugį gali gaut. Papūsk, vėjeli, varyk miglelę, pabudink vieversėlį. Vei, kaip iš vakarų tamsių rūstaudami [vėjai] vėl jau į žiemius bei rytus pradeda trauktis, ir žiemos šalčius pas mus į Lietuvą vãro. Ir Ponas varė saulėtekį (rytų vėjį) ing žemę tą visą dieną ir tą visą naktį bei ryto metą, atvedė saulėtekis žiogus. Nesa jis. sklando ir muša lengvojį orą, varo ir perdalija aną su savo lakiojamaisiais sparnais. Žmogus turia būt kaip auksas, o ne kaip šiaudas, vėjo šen ir ten vãromas. Žiemą pustymai – su sniegu vãro. Jeigu smarkiai par dieną vãro <span class="explanation"> (šąla) </span>, gali vakare pyškėt par Nemuną. Da porą dienų teip varýs, viskas nugers. Jei taip varýs [temperatūrą] – iškepsma. <span class="explanation">gairinti: </span> Burną man labai vãro vėjas. Idand daugiaus nebūtumbime veikėjais, kurie kaipo vilnys siūbuojas ir vedami (varomi) yra visokių vėjų mokslo. <span class="explanation">pūsti: </span> Kalvis su dumplėms vãro ugnį. Arbaunios sparnai, kur vėją vãro. Dumtuvės padaryta vėju varýt. <span class="explanation">staigiai sviesti, mesti: </span> Kap vãrė sniego gniūžte in langą, varge! Paimk akmenį ir varýk in varną. | Varýk <span class="explanation"> (papjovęs) </span> gaidį į kruopus! <span class="explanation">mušant kirsti, tvoti: </span> Varýk gerai iš atkalės <span class="explanation"> (iš kairės) </span>. <br/>7. <span class="explanation">su jėga smeigti, kalti: </span> Varýk kuolą abierankiais, ba žemė kieta. Tą virbą vãro vãro gilyn. Reikia suprast, kap cviekas varýt kanopon <span class="explanation"> (kaustyti arklį) </span>. Aguonos grūdais apdengt ir vienan grūdan penkis cviekus varýt. Uknolis sulinko ir vis da vãro. Šmakštels [batsiuvys] yla į padą, stato vinį, varo plaktuku, o toji nenori gilyn. Dantus tašė iž ąžuolo, o tada vãrė in akėčių. Kaip klynus vãro, tai teip spaudžia [tekinant aliejų], kad pradeda bėgt. Tada nebekasė [pasiekę vandens gyslą], vãrė klynus, leidė bitonus. Kai karalaitė kelsis, užsėsk in pečių ir varyk galvon kleinokus. Terpu balkių dedam samanas, vãrom šypus. Bačkai lankus par galvą vãro. Apkaustom stebules, tada vãrom stipinus stebulėn. Tuokart žmogus išsikirto kuo didžiausį kuolą ir pradėjo varyt meškai į pasturgalį, kad net plyšta. Kylis kylį vãro. Kylys kylį, o šlėga – visus vãro. Klynas klyną vãro, o šlėga – visus. Vinis vinį varo. Kūjis kūjį varo, o pleišis – visus. <span class="explanation">kišti, brukti: </span> Ka variáu į stiklą pirštą. Vãro par nosį tą gumą <span class="explanation"> (guminę žarnelę) </span>, turi skrandis tę valytis. Kaip pajutus meška, kad pilvas prarėžtas, nesavu balsu subliovus… ir lendančias žarnas pirmutinėm kojom niaurodama ėmus vėl pilvan varýt. | Kam tu varaĩ <span class="explanation"> (duodi per prievartą) </span> karvei tus runkulius? Vãrė vãrė, kol jau galėjo, paskuo nebįgalia, nebįkerta į kerčią. Anas vãro jau kaip geras vyras. <span class="explanation">braukti: </span> Net ūkanotos uogos, o par pirštus varaũ. Pirma an retų [šepečių] pertrauki [linus], o paskui jau an tankesnių varaĩ, šukuoji. Su pirštų galais varaũ prie galvos, kad galėčiau paimt už pažiaunių. Sueis vyrai kaip ragai su medinėms klumbėms, iš klumbių sniegą varýs <span class="explanation"> (krapštys) </span>. Minkštas dalgis viepas, kietas brėžant su vinia, vãros šnirpšdamas. <br/>8. <span class="explanation">versti veikti, judėti, sukti, stumti (mechanizmus): </span> Vanduo suka tuos visokius ratus ir vãro girnas. Buvo didis malūnas, ans vãrė tris girnas. Vandens malūnas vandeniu vãromas. Atsivežė gerą turbiną, kur iš šono vãrė, suko vanduo. Nu ir pask atsirado arklinės [kuliamosios], su arkliu vãromos. Buvo arkliais vãroma [linų mynimo] mašina – aplink vãro. O kur didelė mašinikė arklinė, šešiais arkliais varýs. Iš tolie parvežė cielinę mašiną, aštuoniais arkliais vãromą. Vokyčių buvo tokios mašinos, su lenciūgais vãromos. Tas y [ra] ratelio šniūras vãromasis. Vienos [dumplės] buvo su vėju vãromos, su tekiniu tokiu. Motorą vãro elektra. Pirma eit vežimas, garu varomasis, kursai visus kitus turi traukti. Vãromasis diržas, skriemulys. Elektros varomoji jėga. Vãromasis buomas. Varantysis mechanizmas. Velenas tegali būti tik varantysis ir varomasis. Kap jiej. parvažiuoja, vãro ir vãro elektrą <span class="explanation"> (labai eikvoja) </span>. <span class="explanation">daryti ką aplink, sukti: </span> Smetoną pasišildai, i sviesto įsidedi, i varýk aple puodelį į ritinį. Vãro vãro <span class="explanation"> (suka) </span>, – i pasidaro pilnas bliūdas [kastinio]: česnakų prideda, deda į pelenvietę. <br/>9. <span class="explanation">leisti, tirpdyti: </span> Pavasario saulė greit sniegą vãro. Jau saulelė šviečia, žiemos sniegą varo. Pradės varýt sniegą, balą padaris. Lietum vãro sniegą. Kiek buvo prisnigę, tai jau baigia sniegą varýt. Matai, kaip šiemet vãro: ne sniegu, ne lietum, o saulyte ir ūkana. Jau trečiokart jį. vãro. Sniegą varýs su saule, nebūs nė kokio paleidimo. Išnešė vanduo [užtvanką] sniegą vãrant, i neužsilaikė tas prūdas. Kai sniegą vãro, tada sula teka. Kap ne lietum vãro sniegą, tai, sako, per karves pieno nėra. Kai sniegu sniegą vãro, tada gerai – smetonos daug. Būdavo, vãro sniegą, i žolė žaliuoja. Kada pavasarį šalin sniegą varo, tada Šešupė gili pasidaro. Nevãro sniego, turi kai akmeny. Anais metais Nerį vãrė. | Tai jau žiemą vãro. Pasiuto kelią varýti, skubėkiam mišką vežti. <br/>10. <span class="explanation">stengtis sukelti kokią būklę ar būseną: </span> Kaip anie vãrė tą baimę, taip tebvãro. Yra tokių – vãro vãro tą paniką. Rankom nieko nebepadirbu, teip vãro dieglius. Rūkalas tus kosulį vãro. Negaliu pasakot – dūką <span class="explanation"> (dusulį) </span> vãro. Kad išgertau, tai ne tep varýtų dūką, tai dar pagiedotau. | Varýs ans vėl mandagumą anai <span class="explanation"> (muš, kad būtų mandagi) </span>, ka eis sienoms. Vien mažyn varáus: pradeda širdis salti nu menko darbo. Ko dabar draskotės, ligos nesivarýkit. <span class="explanation">stumti į kokią būklę ar būseną: </span> Ale kad prie bado vãro: bulvės vandeny, rugiai kviečiai vandeny. Jeigu jis.
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.