antvožti

vóžti, -ia, -ė, võžti

1. dengti, verti, kelti (dangtį, viršų, duris) atidarant: Ans vóžė kubilo sąvožinį. Antvožą voši, drobelę rėši, lakštelin padabosi i mane paminėsi. Eisiu į aukštą klėtelę, vošiu margą skrynelę. O kam tu vožei skrynelę, o kam tu raižei drobulę? Kiek skrynią voši, tiek graudžiai nusiverksi. Aš nevėriau svirnelio durelių, aš nevožiau margųjų skrynelių.
vožtinaĩ. Atrodė, kad čia ne jis šnara, o vožiasi karstas ir keliasi iš jo kažkas didelis, juodas, klaikus….

2. dangčiu, dubeniu dengti: Vóžk, kol užvoži vogoną su dangčiu. Reikia jau vóžt antvožas, tegul rūgsta tašla. Kam tokiu dideliu bliūdu bulbes vóži, mažesniu apvožk. dėti (galvos dangalą): Vóžk kepurę ant galvos. iš viršaus pridengti kuo: Gubas reikia vóžt, gali ilgas lietus būt. Jeigu pagados nėr, tai užvóždavom [pėdą ant gubos],
jeigu yr, tai nevóždavom. smaukti: Marijona per piršlybas nieko brolių neprašiusi, o tik verkusi ir vožusi ant akių skarelę.

3. merkti (akis): Blakstienos kaip švininės žemyn krinta, akis vožia. Kiekgi tų valandų, kad man akys teip vožiasi? Vožėsi sunkios blakstienos – buvau dvi naktis nemiegojęs.

4. dėti, kišti po kuo: Ponų laikais po bačka vóžė, po kubilu vóžė, plakė. Vištą pereklę reiks jau vóžti po bačka. I maudžiau, i vóžiau – vis tiek peri. Vóžiu vóžiu [vištas],
i vis prapuola kiaušiniai. Vóždavom žiedą po lėkšte [burdami]. | Čia vóžtos lubos – į tarpą dėta kita lenta. slėpti (jausmus).

5. skleistis, skirtis: Knyga taip buvo pripratusi Niauros vartoma, jog pati vožės tam tikrose jo paprastose vietose. Taukai nuog žarnų vóžiasi patys. Rožės kaip burnelės žiojos, vóžės. Ir kaip lelijos ir baltos rožės, saulės draugužės, žiojasi vožias.

6. kelti: Gaspadoriai, pas kuriuos tarnavo, paskui visai nebepažindavo, dabar iš tolo kepures vožia, kalbina. knoti, atskirti: Plaukai kepurę vóžia nuo pakaušio.

7. versti dugnu į viršų, į kitą pusę: Išėmę duoną iš pečiaus, aukštieninką vóžkite. Negali jų nuimt nuo petalnios, sutrupa, tai vóži an skuduro tuos blynus. Su bliūdeliu vóžia tešlą ant ližės ir kepa porminę duoną. Pavalgę [Kūčių] vakare vožia ant daržo puodus, kad daržovės augtų. dėti dugnu į viršų (gydant): Užtat labai rūpinamas, braukoma, vožiama ir geriama visokius vaistus, kad gumbas numalšint ir prie širdies neprileist. Ligonis mėgino vóžt ant gumbo puodynę. Kai skauda kairį šoną, dieglys – tai vožia sausas stiklines ir kloja garsvyčių kompresus. skandinti verčiant: Vokytis vóža anglų laivus i vóža.

8. smarkiai smogti: Kaip gerai gavo pats, ta daugiau nebvóža nėkam. Vóžė jam į galvą su plyta. Vóžė in dantis ir nuė [jo]. Senė kad vožė seniu [i] kupron lazda! Kap võš lazda ir užmuš. Kai vóžė par sprandą, tai i susileido. Kap vóžė į dešinį žandą, tai tep ir krito išsyk! Kai vóšiu dantysan, tai net kojom apsdengsi! Tai kad vožė su visa petalnia ir čirškuliais tam ponaičiui atapakaline ranka. Lazda stovi, vožk šuniui. | Liuob erzins, ka tau vóš [sutvirtindamas] vyskupas par snukį. Turėtų piginti, padėti žmonims, ne – vóža kuo daugiau mokėti. atsimušti: Kai vóžė [arklys] kūgin, apsivožė ratai, paskui vėl atsivertė. smarkiai griūti: Tep smarkiai aukštinykas vóžiau, kad net dabar dar skauda pakaušį. Pasitrauk nuo durų, dar kap vóši iš einančio autobuso. Kelias slidus kaip stiklas, kai vóžiaus, ir lūžo kojos kaulas.

9. atvirai tiesiai sakyti, rėžti: Ka tas vóžė jam, tai tas vėpt vėpt i nieko negal jam atsakyt. O aš jam akysa vóžiu, ir gana! Netylėk, vóžk atgaliau tokiam.

10. greitai eiti, traukti: Reikia vóžt namo. Vóžk tiesiai par lauką. Nežinau, kas per viens namie nerimdams išbėgo į svietą ir per girę vóždams paklydo.

11. smarkiai kam reikštis: Prakaitas tik eina, tik vóža, tik vóža. Lauke vóža (lyja) kaip iš viedro. Ineini [kavinėn] – nat vóžia (nemalonus kvapas) .

12. smarkiai atlikti bet kokį veiksmą: Vóžk (gerk) burnikę, a kas nutiks?! Dar vieną [butelį] mudvi būtum vóžę, kad būt kas davę. Grūdus vóža (beria) par petį su šiūpele. Brigadinykas vóžė ant stalo dvidešimt rublių.
antvóžti.

1. vožiant uždėti ant viršaus, užversti: Karbito įdės į koncervų skrynelę, antra antvóš.

2. užsidėti, užsismaukti: Antsivožk kepurę ant ausų, nušalsi ausis. Kožnas vyriškis ūdrine ar barsiukine kepure antsivožęs. Su kepure treineitiška antsivožęs.

3. užsipilti: [V] andens antsivóžė an spiruto i gėrė.
apvóžti. apvõžti, -ia (àpvožia), àpvožė

1. apdengti (dangčiu, dubeniu), uždengti: Apdengiu, apvožiu. Apvožiu, užvožiu. Puodą dangčiu apvóžti. Supjaustai [ajerų šaknis] ir vandeniu verdančiu užpili ir apvóži. Apvóžta trilitriu žvakė [kapinėse],
tai raztrūkęs stiklas. Kad buvę kuo apvóžt bačkelė, ne teip pridulkės. In nakties apvóžiu kvietkus bliūdu, kad nenušalt. Voras sugaunamas ir su riešuto kevalu apvožiamas ant vaiko bambos. Ans nusimovė kepališių, tą paukštelį padėjo, su kepališiu apvóžė. Tas rožes apvóžam – dangstyti reik. Kiaušinį vilna apvyniodavo, apvóždavo ir palikdavo [ieškodami vandens gyslos]. Ta gesyklė ne vien gal išnaikinti ugnį ant degančios vietos, bet ir lekančią ugnį apvožti ir užgesyti. | Kauliniais [vaisiais] vadinam, jei grūdas yra apvožtas kiautu. Dangus viską apvožęs laiko. Liūdnios dienos, dujotos, kaip su puodu apvožtì. Žemė blizgėjo, lyg stiklu apvožta. Naktis apvožusi žemę kaip paukštė gūžtą. Kaip su torelka apvóžė (suvaržė veiksmus) , čia mieste visai blogai. Po stiklu vaiko neapvóši. Burną perkreipė ir akis apsivožė. Mergele širdele, kap gulsi, niekočia apsivožk. Ilgai netrunkant jis atsigulė ir apsivožė ant savęs valtelę, bet užmigti negalėjo. Kažin ką seniejai atsikėlę darytų, tur būti, spruktų į grabą apsivóžti. Ka jau parejau [į miestą],
apsivóžiau kaip su gelda, taip i gyvenu. Dangus apsivóžęs kap puodu, moj bus lietaus. Tai ko čia mus mulkini?! Taip ir sakyk, kad jau apsivožęs (vedęs) ! Nuo ligos ir mirties su kubilu neapsivóši. apsisupti, apsimaukti: Skarele apsvóžus, gal kad nepažint.

2. vožiant pakišti: Aš an tos malkos akminų sėdėjau, po bačka buvau apvožtà. Vištą pereklę apvožia (apvožiu). Pereklę vištą po kokiu ryku apvoža. Kad višta neperėtų, aną laikė apvóžę po krežiu. Apvóžk vištą su katilu, kad vištyčiai nenušaltų. An pečiaus apvóžė [viščiuką],
pabuvo i atsigaiveno, atsidobėjo. Po loviu àpvožei, palaikai tris dienas, nekverkščia [višta]. Apvóžiu i kralką kai vištą, prisdūsuoja, jam šiulčiau. | Sukas in ūlyčelės veselia – ūžt lineika, i apvóžė abu jaunuosius. Apvóžė ją kai dangčiu, niekur neišeina, neišvažiuoja.

3. apversti apačia aukštyn: Išmazgojo puodą ir ant suolo apvóžė. Karalaitė tuoj išgėrė vyną, apvožė stiklelį ant stalo, ir suskambėjo aukso žiedas. Àpvoži taburetką, ir statukas. Ėmė ir apvožė vežimą. O ant ežero to krašto laivė didelė buvo išvilkta, apvožtà. Bangos laivą apvožė. Tas vežimas apsivóžė, arkliai nuklimpo. Lėkė kaip be galvos ir apsivóžė antraip vežimas. Užsimušo su mašina: apsivóžė i nebgalėjo atvožti tos mašinelės. Pininginė iškrito ir ana teip apsivóžė. Vienas vežimas į giliausią griovį apsivožęs, arkliai ant šonų suvirtę. Valtis apsivóžė. Laivas į upę apsivožęs. Amen muno jaunos dienelės: apsivóžėm kaip su kibitka. apversti: Vožt sau, ir apvóžė [pieną] ant stalo kipšūtis (vaikas) . Bevažiuojant bažnyčion geras arklys pasibaidė, kalamašką apvožė. Važiavo ir apsivóžė su savo motociklu. Užvažiavom ant kelmo ir apsivóžėm. Par menką plaukelį neapsivóžėm toj sąsukoj. Slidu, da apsvóši – nevažiuok mašina. Pogeris vežimukas šieno apsivóžė. Kada pry širdies (kai sergi širdimi) , gali greit apsivóžti (kristi negyvas) . apsilieti, apsipilti: Motriškos eina kvepėdamos, vóžte apsivóža su dikalonais.

4. paslėpti, nuslėpti: Apvožiu savo darbus.
su grabù apsivóžus eĩti baigti gyvenimą: Jau anūkai. paseno, o mes jau eĩnam su grabù apsivóžę.
atvóžti.

1. kiek atidengti, padaryti tarpą, nuimti dangtį, viršų, atverti: Atadengiu, atvožiu. Atverti, atdaryti, atvožti. Atvóžk rėtį ir paleisk tupinčią vištą ant kiaušinių. Atvožia šitą duonkepę – išeina kiaulė su paršais, iškriuksi. Atvóžė skrynės viršų ir parodė savo kraitį. Atvóžk skrynelę, išsiimk drobelę, ramink savo širdelę. Rasi rytą svirnelį atdarytą ir margąsias skryneles atvožtas. O tas vaikas atvóžė kubilaitį, iš po kubilaičio išlandino. Ką atvožì [Kalėdų rytą]:
jeigu žiedą, tai ištekėsi, jeigu rūtą, tai da mergausi. Atvožiamos durys. Atsivóžė tebokierką ir pašniaukė taboko. Tai aš atsivožčia tėvelių grabelius, tai aš pasiimčia mylimus tėvelius už baltų rankelių. Eiki į svirnelį prie margų skrynelių, atsivožki skrynužėles. Atsivožiau margą skrynią – nepakvipo vainikėlis. | Oi pulsiu pulsiu kryžium žemelėn, kad prasiskirtų siera žemelė ir atsivožtų grabo lentelė. Viskas prisemta, prianuota, tie dangčiai kaip atsìvožė. Spygliuota vaisių dėžutė prinokus atsivožia keturiomis išilginėmis siūlelėmis.

2. atmerkti akis, blakstienas: Aš nebeatvóžiu vokų, i tiek. Pati. buvo taip susopusi, taip silpna. Nesijudino, vien tik galėjo akis atvožti. Ji nieko nepasakė. Ir blakstienų neatvožė. Jo akys plačiai atvožtos. Atsivožusios žuvies akys į dangų žiūrėjo.

3. atversti, atskleisti: Iki šiol ties mumis atvožti dar tik pirmutiniai lakštai. Atvožė amžių knygas, parodė, kaip jos skaityti. Skleidžias rausvas pumpurėlis. Ligi ryto slėptą grožį spindinčioj taurėj atvožia. Jei knygą atvožtą palieki, tai pomėtį suvalgysi. Viens burtų žodis laimę mums atvožia, ir vienas žodis – atveria kapus. Atsivožė kningas ir pradėjo šlibždavoti litaniją. Kunigas Vizgirda, laikydamas atsivožtą knygą, ėmė patylomis skaityti bičių pašventimo maldeles. Jam. priėjus, velnių raštininkas atsivožė storas jaučio odos knygas. atplėšti: Atvožęs svetimą laišką, jau negali jo atiduoti pagal antrašą ir turi naikinti. atlenkti. įkirsti: Kam petys atvožtas iki juostos, kam galva pusiau perskelta.

4. šiurkščiai atsakyti, atkirsti, atrėžti, atšauti: Aš jam gerai atvóžiau, ir nutilo. Atvóžė, kaip su šlapiu lakatu par burną užvežė. Ji man tiesiog atvóžė. Ko tu be barzdos, – atvožė jam anie.

5. atsinešti, atsitempti: Dešims viedrų [v] andenio atsivóžiu, i jau tik ką einu.
kortàs atvóžti pasakyti paslaptį: Aš iš karto atvožiu visas kortas, iš karto pasakysiu visą jo paslaptį.
įvóžti

1. vožiant įdėti, įkišti, įstatyti: Įvóžk bliūdą į katilo dugną, ir nebėgs viralas. Įvóžiau lėkštelę į katilaitį, kad bulvės neatvėstų.

2. įdėti, įberti: Ir virėjas šį tą be eilės įvožia. Įvóžė druskos saują į putrą i parsūdė.

3. smarkiai suduoti: A matai, kaip yr, ta Vaičkus anam čia įvóžė.
pipìrų įvóžti prilupti: Įvóžė vaikui gerai pipìrų.
išvóžti, išvõžti, -ia (ìšvožia), ìšvožė

1. vožiant išpilti, išlieti: Visą grietinėlę išvóžiau. Karvė iš milžtuvės vandenį išvóžė, bet negerė. Gerai, kad neužsikabinau, but ir išsivõžę uogos. vožiant išimti: Košelyną išvóža iš formos ir padeda ant pleskės. Atšaldžius formoje išvožti ant lėkštelės.

2. ištraukti: Operavo, septynis litrus vandenio išvóžė iš manę.

3. daužiant išlošti: Ar daug išvóžei kiaušinių? Aš ne išvóžiau, o išričiau, išmušiau.

4. išsakyti, išrėžti: Aš ėmiau jai ir visą tiesą ìšvožiau.

5. išeiti: Nė motyna jam kašelę prikišo, nė tėvas rykų davė, turėjo išvóžti be nieko. Jis neklausdamas ir išvožė duonos plutą pasėmęs.

6. gausiai, godžiai išgerti: Senis išvožė [stiklelį] iki dugno ir, pildamas kitą, kalbėjo.
nuvóžti, nuvõžti, -ia (nùvožia), nùvožė

1. vožiant nuimti dangtį, antvožą, nudengti: Viršų kubilo nuvóžė ana. Nuvóžk puodą ir pasižiūrėk, ar išviręs viralas. Nuvóžė puodą, kad viralas neišbėgtų. Kai anos. pridyla, reikia jas nuvožt i reikia išplakt. Tuojau nuvožk puodelį nu žvakės. Nuvožk pavožtą vištą!. nuplėšti, nukelti (stogą): Vėjas šiaudinį stogą nuvožė žemyn. Jos. stogą nuvožė vokiečių granata.

2. nuimti, numauti, nusmaukti (kepurę): Kepurę nuvožti. Jei kas iš dvariečių nesuspėja prieš jį kepurės nuvožti, lazda užsimojęs nuo galvos numuša. Praeidamas Valentas nuvožė kepurę ir linkterėjo. Kepurę nusivožti. Piemuo nusivóžė savo kepurę ir kartu su visais karštai meldėsi. Nusivožiau nuo savo galvos kaukolėlį ir gėriau gėriau saldų vandenėlį. Ką bedarys žmogelis: nusivožė kepurę, nulenkė galvą. Nusivožė riestais bryliais skrybėlę, mandagiai paėmė jos ranką, paspaudė.

3. smūgiu numušti, nubrozdinti, nubraukti, nuplėšti: Kaip dribau, tai mat nùvožiau visą koją. Subadė [jautis] vaiką: kai dėjo kakton, nuvóžė [odą]. Pirštuo nuvožė nagą. Iš elektros iškrito, visai nosę nuvóžė. Virto, buvo nuvožtà visa kakta. Tylėk, varle, ba tuoj pakaušį nuvošiu. Saugokis, kad tau kas makaulės nenuvožtų. | Anas. nuėjo į kamarą, nuvožė pusę bakano duonos ir išėjo. Nusivóžiau pirštą visai: ve, nago nėra. Alpėjau nagą nusivóžusi. Nusivožė krumplį. Bėgdamas nusvóžė an akmenį visą gražiai piršto viršūnę. Bėgo ožka per miškelį, nusivožė sau ragelį. | Nusvožė toj skūra ir trūkinėja, ir skilinėja. Baisiai nusivóžė visa skūra nu narių. spaudžiant su kokiu įnagiu formuoti: Tu nuvóžk, o aš raitysiu virtienius. Piernykus prastai (paprastai) supjaustydavo kaip skrylius ar su stikline nuvoždavo.

4. nueiti.

5. nudirbti: Neką čia nuvoši ir skubėdamas.
káušą (pakáušį) nuvóžti užmušti: Na ir par ežerą rusas nuvožė vienam kaušą. Pakáušį būs kas nuvóžęs tam nevidonuo.
kepùrę nusivóžęs nuolankiai: Palauk, kepùrę nusivóžęs prašysys darbo.
pavóžti, pavõžti, -ia (pàvožia), pàvožė

1. uždengti dangčiu, uždėti ant viršaus: Uždengti, apdengti, pavožti, apglobti. Ten lesalo yr pavožtà, patrupink. Rudas visas [vyras],
kap voverė kad būtų an galvos pavožtà.

2. pakišti po apačia, uždengti pakišant: Pieną pavóžk po kubilu, kad katės neišlaktum. Pavóždavo vaiką po kubilo. Vištą pavóžiau po bačkos. Pavóžk po sietu vištą, matos, nori dėt kiaušinį. Ar pavožei vištą, ba kitap ji vis tiek kiaušinio nesudės. Reikia tą perekšlę vištą pavóžt po kubilu. Višta buvo pavóžta po kašele, ištraukė lapė. Kitą kokią lakstančią [vištą] pàvožiau, kas te žino, kaip te jy, sutrins [kiaušinius],
ir gatava. Kad pavasarį varnos viščiukų neišnešiotų, leidžiant pirmą kartą laukan, reikia pavožt po kraite ir parūkyt varnos plunksna, tuomet nelies nei vieno. Jeigu žąsis lieja kiaušinius, tai reikia ją pavožti po duonkubiliu, tai daugiau ji kiaušinių nebelies. Ir pavogei skauradėlę…, ir pavóžei po kepurėle. Kur aš tave, diedulia, paguldysiu? – Po suolu ir pavošiu po niekočia. Ta žmona sakė, kad reik žvakę pavožt po kubilu ir užgesyt žiburį. Po lėkšte pavóždavo raktą, rūtų šakelę, vainikėlį, žiedą ir molio šmotelį, ir traukia nemačiom. Vasarą – kaip po katilu pavóžtas, karščio pakelti negalì. Nė vienas tieg neuždega žvakės, idant ją turėtų pavóžt po ketvirčiu. Vaiko po puodu nepavóši. Po kepure jo nepavóši. Lept rėčka, pasivóžė višta. Daugiaus jis tą savo grabnyčių žvakę dieną užsidegęs, pasivožęs po puodu ir laukiąs nakties. Tu jau paimk, po puodu pasvóžk žvakę ir staigiai atvožk – pamatysi aitvarą. Sėdu kaip po puodu pasivóžusi, negirdu. Pastebėjęs, kad dingsta grūdai, šienas, kad kažkas kulia avižas, žmogus pasivožia grabnyčinę žvakę po puodu. Po puodu pasivóžęs pačios nerasi. Nuo giltinės po puodu nepasivoši. Kad užeina [liga],
po puodu pasivõžk – atras. Vis tiek mirsi, po puodu nepasivóši. Nors po puodu pasivožk, visur perkūnas pasieks. Reik padirbti, po stiklu pasivóžęs nebūsi.

3. atversti, padėti dugnu į viršų: Puodas pavóžtas, kad nepridulkėtų. Pavalgė, pàvožė [dubenėlį] ir nemazgoj [o]. Puodus išsiplauni, an to paties pripečio pavóžei, kad tę nei musia ineis, nei niekas. Katris atverstas, katris pàvožtas [puodas]. Nuometą seniau nuotakai dėdavo pasodinę ant pavožto duonkubilio, tai tam, kad iš jos būtų gera šeiminykė. Mėnuo smego į mišką. Eglės viršūnė jį skėlė pusiau, ir jis atrodė kaip žibintas, pavožtas ant tvoros statinio. Ant stalo pavožk tuščią sklenyčią, suduosi su (monų) lazdele ir atrasi sklenyčioje, ko norėsi – alaus ar arielkos. Jeronimas, pavožęs kortas ant stalo, pirštais bado. Viedrą pasivõžę žiūrim, nepasiekiam pažiūrėt pro langą. Vaikas pasivóžė kėdę, t. y. aukštynaiką padėjo. Dailidienė susimazgojo puodynes ir pasivóžė ant štakietų.

4. pasmaukti, pamauti (kepurę): Mickutis, pavožęs ant šono sudėvėtą kepurę, staiga išsipagiriojo.

5. šiurkščiai, nemandagiai pasakyti.

6. greitai nueiti: Visi vėl pavóžė prie jaučio ir vedės an lauko. Tei pasakęs ir pavóžė.
parvóžti. greitai, skubiai pareiti: Tai jau parvóžei?
pérvožti.

1. perkirsti į dvi dalis, pusiau, perdalyti: Nulupk kiaušį ir parvožk. Senovės dvigrivinį galėjo párvožti, ir buvo keturiasdešimt kapeikų (keturios grivinos).

2. primušti: Ateik tu mano priemenėn, ir aš pérvošiu.
pravóžti

1. kiek atidengti, padaryti tarpą, praverti, pradaryti: Pravóža [siloso] duobę, visi alpsta iš smarvės. Viename žvėryne beždžionės aptikusios skrynią su gyvatėmis, pravožusios ją ir šokusios atgal. Oi dukrele lelijėle, tu pravožkie margas skrynias. Skrynelę pravošiu, tave minavosiu, į žiedą žiūrėsiu, mislelėj turėsiu. Verkia rauda Stasiutelė an svirnelį prieidama, kuperkelį pravoždama, plonas drobes prarėždama. Kad grabo lentelės prasivožtų.

2. pramerkti, praplėšti akis: Akim jau nežiūria – pravóžia kiek i vėl užvožia. Iš nakties akis teip užtraukia, kad negaliu nė pravožt. Truputį atsikvočėjęs pravožiau vieną akį, paskui antrą. Vokai lyg sustyrę, sunkūs pravožti.

3. praskleisti knygos lapus: Aš godžiai čiupau knygutę, pravožiau ją ir pamačiau paveikslėlius.

4. greitai pro ką praeiti.
privóžti.

1. apdengti, pridengti, uždengti: Kunigaikštis delnu privožė akis. Nulyto, vėjų nutaršyto šiaudinio stogo privožta lūšna.

2. priglausti dugnu prie ko: Privoži puoduką prie sienos ir kalbi į puoduko dugną, o kaimynas [gretimoje kameroje] turi klausyti ausį pridėjęs prie sienos, be puoduko.

3. daug pripilti: Tau kad privóšiu alaus, tai tikrai neišgersi.

4. prigerti: Kap privóžėm, tai net turmoj atsidūrėm.

5. primerkti (akis): Juodmarės akys juodos, sunkiom vokom pusiau privožtos.

6. priblokšti, pritrenkti: Sunkios mintys privožė mane.
suvóžti

1. iš dviejų dalių vožiant suglausti; vieną ant kito sudėti: Vogoną išplovus, suvóžęs padėk, kad neparsimestų. Suvóžta mėsa skavardelėj i padėta šiultai. Mėsa irgi šiultai padėta, su molio bliūdais suvožta. Du bliūdai suvožtì tušti [girtuokliui vyrui] – ėsk. Retai kas čia pas mums įeina, pasižiūrėkim mudu, kas čia tuose bliūduose suvožta. Sugauna svirplį, i du spotkiuku, i suvóža ponai tie. Padirbo vieniuoleka kubilukų, nu i suvóžė tus dvikojus paukščius. Duonoj išgremžia, sviesto įdeda, suvožia. Juos. galima suslėgti iš kelių rūšių duonos arba suvožti po dvi riekeles. Kopūstų lapai suvožti, apdedi bulvių. Kampe tįsojo dvi iškapotomis skylėmis suvožiamos kaladės, kuriomis surakindavo rekrūtų kojas. Šitos rūsio dures suvóžiamos. Motinos kubilas nesuvožiamas, tėvo diržas nesulenkiamas, brolio žirgas nesulaikomas. Jiedviem susivožus, pasidaro kiauraviduris rutulys. suslėgti, suspausti: Sustingusį radau vežime – suvóžtas ragutėm i guli.

2. vieną prie kito priglausti, sujungti, sudėti: Tarp suvožtų̃ delnų. Suvóžk delnas, ir būs rieškutės. Suvožti pusrutuliai lengvai perskiriami. Nuėjo aniuolas ant marių, atdarė akmenį, rado krutant kirmėlaitę; pažiūrėjęs tą akmenį vėl suvožė. Ten, kur ties alkūne susivóžę šarvai.

3. visus sudėti dugnu į viršų: Suvóžk stiklines ant stalo, tegu padžius. Stiklines sumazgojau, suvóžiau. Tris lėkštes suvóžia [per Kūčias],
ražančių, žiedą i rūtą padeda. Ropines reikia išplauti ir suvožti.

4. užskleisti, užversti (knygą): Suvožęs kningą, žydas nulėkė pas savo susiedą, gavo tokią pat kningą, kurią rytą žmogui padavė. Steponas suvožė knygą.

5. suduoti, sušerti, sukirsti: Suvóžk par snapą, ko rėkauna. Kai suvóžiau per pečiais, tai net sulinko. Už tokias kalbas, žiūrėk, kad par pakaušį kas nesuvóžtų.

6. gausiai atseikėti: Visiems po pūrą miežių suvožė, o klebonui dar avižų tokį pat saiką.

7. sugerti, išgerti: Aplankęs klėtį ir su Kostu palenkęs iš butelio, dar suvožęs alaus, kalvis grįždavo raudonu sprandu.
žióbtus suvóžti nutilti (kalbėjus): Bene tai svarbu vietiniam žemaičiui, kad koks prašalaitis neįstengia suvožti savo žiobtų ir draskosi jų keliais kaip švento Jurgio smakas.
užvóžti, užvõžti, -ia (ùžvožia), ùžvožė

1. dangčiu uždengti (indą, patalpą): Užvóžk vogoną, sąvožinį kubilą. Užvóžti tinklu. Užvóžk, maž greičiau virs. Ir padėjo ant stalo bliūdą užvóžtą. Užvóžk puodynę, kad pelė neįkristų. I uzbono viršus tuo užvóžtas buvo. Kaip užvóži skrynią, tai neįlenda pacukai. Tos dėžutės dugnas užvóžiamas. Išgręžė skrynios apačią, įdėjo į tą skrynią pons savo pačią, užvožė ir užrakino. Mažne po kožnu jo. lapeliu yra apalus mažas grūdelis kiautelė [je] užvožtas. Viduje laikomas spižius vandens atsigerti ar virti nebuvo užvožiamas. Įsodino gilian rūsin, užvožė vario durim, užrakino didžiais raktais. Dėžė užsivóžė. padėti po dangčiu: Užvóžė vištą rėčiu. Meisą užvóžė bliūdu i paliko, – sukirmėjo. Gyveni gyveni, užvóš tavi grabe – i kaip negyvenęs. Tuoj šokęs į tą skrynę, įlipęs ir užsivožęs. Katiliukan užsivožus vištytė. Pavalgius večerę, toji ragana meška liepė tai mergaitei gulti ant pripečkos, o gelda užsivožti. Rodos, gulk graban i užsivožk (nebėra išeities) . Puodu užsivóžęs bobos nesurasi.

2. uždėti ant viršaus, ant angos, uždengti: Akmuo užvóžė duobės angą. Akmuo užvóžtas ant duobės. Kai smertis atsigulė grabe, tai žmogus akmenines duris užvožė. Ar svirnas užrakintas? – paklausė motina, užvoždama šulinio dangtį. Užkiši [stiklainio viršuje] balanytes, kad va merliukas tas neatšoktų, ir dangtelį paprastą užvóžei ir va kaip švieži [grybai]. Va, išgremžk kampelį ir dabar užvóžk tą pačią duoną. Kitas akmuo užvóžtas [girnose]. Užvóžk ant žolyno sklenyčią, kad geriau augtų. Žmogus uždegė žvakę, užvožė puodu, nuėjo į tvartą ir laukė. Pasisvadino žolę i užvóžė puodeliu. Kepure užvóžė [mėšlą] ir an to kelmiuko atsisėdo. Kaip vištą užleidžia perėti, reikia užvožti su kepure, tai viščiukai bus su kuodais. Uždegę [žvakigalius] pastato ant ligonio [turinčio trūkį] vidurių ant bambos ir užvožia uzbonėlį su lygiais zūbais. Ažvóžiau ragą telyčiai, prigydžiau. Niekur jokio vaizdo, jokio judesio, dangus atrodė lyg koks tuščias kevalas ant visko užvožtas. Kaip tik palenda po to kretilo [kurapkos],
ans sau tįst [virvutę],
tas kretilas ir užvóža visas. Ažuvožė didelius mokesčius. Kas norės, per dvi valandas [Lietuvą] kap plaštaka užvõš (užims) . Akėtėles an traktoriaus užsivõžę ir parvažiavę. iš viršaus pridengti: Statydavo gubas po devynias, o ant viršaus užvóždavo dešimtą [pėdą]. Kai kas da užvožia šieną pėdu [ant kupetos]; kai lyja, lietus neperlyja. [Kreivėnas] prieina prie avilio, užvožto eglės draska. užkišti vole: Ažuvožiu sūdą kokį.

3. uždėti apverčiant dugnu viršun: Išvelė́ji [duonkubilį] i užvóži [iki naujo kepimo]. Užvõžk puodynę an tvoros. Pamatė įkaltą žemėn kuolą ir ant jo užvožė dyką puodą nuo druskos.

4. užversti, užskleisti (knygą): Knygą užvóžiau ir pasidėjau. Bobutė pabengė skaityti litaniją, parsižegnojo, pabučiavo kningas, užvožė ir padėjo į skrynę. Tingi vaikas mokytis: tik pasėdėjo kiek prie stalo, žiūrėk, jau užvožė knygą, jau išlėkė ant ledo. Juzukas, pasilikęs vienas, žiūri žiūri knygon ir nieko nemato; tai pavarto ją, tai vėl užvožia ir taip be galo. Paskui greit užvoždavo knygelę ir paslėpdavo vėl toje pat vietoje, nė pačiupinėti neduodamas. Pagaliau [Mackevičius] užvožė knygelę ir ėmė galvoti.

5. užmauti, uždėti (kepurę), užtraukti (skarelę): Užvóžė kepurę ant galvos, davė ant subinę i pro duris. Kai kakta ažvóžta skarele, šiulčiau. Kakta aukštyn atversta ir kepurė ant šalies užvožta. [Lietuvių] kareivis vis ėjo į karą apsisiautęs meškiniu ar briediniu kailiu, žvėrio galvą užvožęs sau ant galvos. Kad išeina gaspadorius, užvóžiam jam ant galvos vainiką. | In kitų dantų ažvóžta dantes auksiniai. | Aš senis dažnai okuliorius ant nosies užvožęs skaitau. Eitų ir už ožio, bile čipką užvožė. Ans užsivóžęs ant akių kepurę ir moglina. Nesėdėk kepurę užsivóžęs lyg žydas. Ažsivóžus skarele didžiausia. Ažsivóžiau kepurę, kaunierių pastačiau, ir anys nepažįsta manęs. O jei prieš užtekėjimą saulės užsivožia miglos iš visų kraštų, tai yra ženklas lytaus tą dieną.

6. suduoti, užkirsti: Gerai jam užvožė per kepurę – tegul nelenda, kur nereikia. Tokims iš votkočio gerai užvõžtum, neblįstum. Tyly (tylėk) , brač, ba kap ažvóšiu, tai daugiau neūtarysi. Tę jam gerai užvóžė per sprandą. Geriau jo neerzink, da par kuprą užvóš. Plaktuku per pirštus užsivóžė.

7. šiurkščiai pasakyti: Senam žmoguo ka užvóžė! Kai užvóžė, ta kaip su mėšlu. Kai gerai užvóžiau, tai ir nutilo. Kur eisi, – ùžvožia [marti],
– negalima.

8. pridengti akis: .

Įrašas
Paaiškinimas	<b>vóžti, </b>-ia, -ė, võžti<br/>1. <span class="explanation">dengti, verti, kelti (dangtį, viršų, duris) atidarant: </span> Ans vóžė kubilo sąvožinį. Antvožą voši, drobelę rėši, lakštelin padabosi i mane paminėsi. Eisiu į aukštą klėtelę, vošiu margą skrynelę. O kam tu vožei skrynelę, o kam tu raižei drobulę? Kiek skrynią voši, tiek graudžiai nusiverksi. Aš nevėriau svirnelio durelių, aš nevožiau margųjų skrynelių. <br/><b>vožtinaĩ</b>. Atrodė, kad čia ne jis šnara, o vožiasi karstas ir keliasi iš jo kažkas didelis, juodas, klaikus…. <br/>2. <span class="explanation">dangčiu, dubeniu dengti: </span> Vóžk, kol užvoži vogoną su dangčiu. Reikia jau vóžt antvožas, tegul rūgsta tašla. Kam tokiu dideliu bliūdu bulbes vóži, mažesniu apvožk. <span class="explanation">dėti (galvos dangalą): </span> Vóžk kepurę ant galvos. <span class="explanation">iš viršaus pridengti kuo: </span> Gubas reikia vóžt, gali ilgas lietus būt. Jeigu pagados nėr, tai užvóždavom [pėdą ant gubos], jeigu yr, tai nevóždavom. <span class="explanation">smaukti: </span> Marijona per piršlybas nieko brolių neprašiusi, o tik verkusi ir vožusi ant akių skarelę. <br/>3. <span class="explanation">merkti (akis): </span> Blakstienos kaip švininės žemyn krinta, akis vožia. Kiekgi tų valandų, kad man akys teip vožiasi? Vožėsi sunkios blakstienos – buvau dvi naktis nemiegojęs. <br/>4. <span class="explanation">dėti, kišti po kuo: </span> Ponų laikais po bačka vóžė, po kubilu vóžė, plakė. Vištą pereklę reiks jau vóžti po bačka. I maudžiau, i vóžiau – vis tiek peri. Vóžiu vóžiu [vištas], i vis prapuola kiaušiniai. Vóždavom žiedą po lėkšte [burdami]. | Čia vóžtos lubos – į tarpą dėta kita lenta. <span class="explanation">slėpti (jausmus). </span> <br/>5. <span class="explanation">skleistis, skirtis: </span> Knyga taip buvo pripratusi Niauros vartoma, jog pati vožės tam tikrose jo paprastose vietose. Taukai nuog žarnų vóžiasi patys. Rožės kaip burnelės žiojos, vóžės. Ir kaip lelijos ir baltos rožės, saulės draugužės, žiojasi vožias. <br/>6. <span class="explanation">kelti: </span> Gaspadoriai, pas kuriuos tarnavo, paskui visai nebepažindavo, dabar iš tolo kepures vožia, kalbina. <span class="explanation">knoti, atskirti: </span> Plaukai kepurę vóžia nuo pakaušio. <br/>7. <span class="explanation">versti dugnu į viršų, į kitą pusę: </span> Išėmę duoną iš pečiaus, aukštieninką vóžkite. Negali jų nuimt nuo petalnios, sutrupa, tai vóži an skuduro tuos blynus. Su bliūdeliu vóžia tešlą ant ližės ir kepa porminę duoną. Pavalgę [Kūčių] vakare vožia ant daržo puodus, kad daržovės augtų. <span class="explanation">dėti dugnu į viršų (gydant): </span> Užtat labai rūpinamas, braukoma, vožiama ir geriama visokius vaistus, kad gumbas numalšint ir prie širdies neprileist. Ligonis mėgino vóžt ant gumbo puodynę. Kai skauda kairį šoną, dieglys – tai vožia sausas stiklines ir kloja garsvyčių kompresus. <span class="explanation">skandinti verčiant: </span> Vokytis vóža anglų laivus i vóža. <br/>8. <span class="explanation">smarkiai smogti: </span> Kaip gerai gavo pats, ta daugiau nebvóža nėkam. Vóžė jam į galvą su plyta. Vóžė in dantis ir nuė [jo]. Senė kad vožė seniu [i] kupron lazda! Kap võš lazda ir užmuš. Kai vóžė par sprandą, tai i susileido. Kap vóžė į dešinį žandą, tai tep ir krito išsyk! Kai vóšiu dantysan, tai net kojom apsdengsi! Tai kad vožė su visa petalnia ir čirškuliais tam ponaičiui atapakaline ranka. Lazda stovi, vožk šuniui. | Liuob erzins, ka tau vóš [sutvirtindamas] vyskupas par snukį. Turėtų piginti, padėti žmonims, ne – vóža kuo daugiau mokėti. <span class="explanation">atsimušti: </span> Kai vóžė [arklys] kūgin, apsivožė ratai, paskui vėl atsivertė. <span class="explanation">smarkiai griūti: </span> Tep smarkiai aukštinykas vóžiau, kad net dabar dar skauda pakaušį. Pasitrauk nuo durų, dar kap vóši iš einančio autobuso. Kelias slidus kaip stiklas, kai vóžiaus, ir lūžo kojos kaulas. <br/>9. <span class="explanation">atvirai tiesiai sakyti, rėžti: </span> Ka tas vóžė jam, tai tas vėpt vėpt i nieko negal jam atsakyt. O aš jam akysa vóžiu, ir gana! Netylėk, vóžk atgaliau tokiam. <br/>10. <span class="explanation">greitai eiti, traukti: </span> Reikia vóžt namo. Vóžk tiesiai par lauką. Nežinau, kas per viens namie nerimdams išbėgo į svietą ir per girę vóždams paklydo. <br/>11. <span class="explanation">smarkiai kam reikštis: </span> Prakaitas tik eina, tik vóža, tik vóža. Lauke vóža <span class="explanation"> (lyja) </span> kaip iš viedro. Ineini [kavinėn] – nat vóžia <span class="explanation"> (nemalonus kvapas) </span>. <br/>12. <span class="explanation">smarkiai atlikti bet kokį veiksmą: </span> Vóžk <span class="explanation"> (gerk) </span> burnikę, a kas nutiks?! Dar vieną [butelį] mudvi būtum vóžę, kad būt kas davę. Grūdus vóža <span class="explanation"> (beria) </span> par petį su šiūpele. Brigadinykas vóžė ant stalo dvidešimt rublių. <br/><b>antvóžti</b>. <br/>1. <span class="explanation">vožiant uždėti ant viršaus, užversti: </span> Karbito įdės į koncervų skrynelę, antra antvóš. <br/>2. <span class="explanation">užsidėti, užsismaukti: </span> Antsivožk kepurę ant ausų, nušalsi ausis. Kožnas vyriškis ūdrine ar barsiukine kepure antsivožęs. Su kepure treineitiška antsivožęs. <br/>3. <span class="explanation">užsipilti: </span> [V] andens antsivóžė an spiruto i gėrė. <br/><b>apvóžti</b>. apvõžti, -ia (àpvožia), àpvožė<br/>1. <span class="explanation">apdengti (dangčiu, dubeniu), uždengti: </span> Apdengiu, apvožiu. Apvožiu, užvožiu. Puodą dangčiu apvóžti. Supjaustai [ajerų šaknis] ir vandeniu verdančiu užpili ir apvóži. Apvóžta trilitriu žvakė [kapinėse], tai raztrūkęs stiklas. Kad buvę kuo apvóžt bačkelė, ne teip pridulkės. In nakties apvóžiu kvietkus bliūdu, kad nenušalt. Voras sugaunamas ir su riešuto kevalu apvožiamas ant vaiko bambos. Ans nusimovė kepališių, tą paukštelį padėjo, su kepališiu apvóžė. Tas rožes apvóžam – dangstyti reik. Kiaušinį vilna apvyniodavo, apvóždavo ir palikdavo [ieškodami vandens gyslos]. Ta gesyklė ne vien gal išnaikinti ugnį ant degančios vietos, bet ir lekančią ugnį apvožti ir užgesyti. | Kauliniais [vaisiais] vadinam, jei grūdas yra apvožtas kiautu. Dangus viską apvožęs laiko. Liūdnios dienos, dujotos, kaip su puodu apvožtì. Žemė blizgėjo, lyg stiklu apvožta. Naktis apvožusi žemę kaip paukštė gūžtą. Kaip su torelka apvóžė <span class="explanation"> (suvaržė veiksmus) </span>, čia mieste visai blogai. Po stiklu vaiko neapvóši. Burną perkreipė ir akis apsivožė. Mergele širdele, kap gulsi, niekočia apsivožk. Ilgai netrunkant jis atsigulė ir apsivožė ant savęs valtelę, bet užmigti negalėjo. Kažin ką seniejai atsikėlę darytų, tur būti, spruktų į grabą apsivóžti. Ka jau parejau [į miestą], apsivóžiau kaip su gelda, taip i gyvenu. Dangus apsivóžęs kap puodu, moj bus lietaus. Tai ko čia mus mulkini?! Taip ir sakyk, kad jau apsivožęs <span class="explanation"> (vedęs) </span> ! Nuo ligos ir mirties su kubilu neapsivóši. <span class="explanation">apsisupti, apsimaukti: </span> Skarele apsvóžus, gal kad nepažint. <br/>2. <span class="explanation">vožiant pakišti: </span> Aš an tos malkos akminų sėdėjau, po bačka buvau apvožtà. Vištą pereklę apvožia (apvožiu). Pereklę vištą po kokiu ryku apvoža. Kad višta neperėtų, aną laikė apvóžę po krežiu. Apvóžk vištą su katilu, kad vištyčiai nenušaltų. An pečiaus apvóžė [viščiuką], pabuvo i atsigaiveno, atsidobėjo. Po loviu àpvožei, palaikai tris dienas, nekverkščia [višta]. Apvóžiu i kralką kai vištą, prisdūsuoja, jam šiulčiau. | Sukas in ūlyčelės veselia – ūžt lineika, i apvóžė abu jaunuosius. Apvóžė ją kai dangčiu, niekur neišeina, neišvažiuoja. <br/>3. <span class="explanation">apversti apačia aukštyn: </span> Išmazgojo puodą ir ant suolo apvóžė. Karalaitė tuoj išgėrė vyną, apvožė stiklelį ant stalo, ir suskambėjo aukso žiedas. Àpvoži taburetką, ir statukas. Ėmė ir apvožė vežimą. O ant ežero to krašto laivė didelė buvo išvilkta, apvožtà. Bangos laivą apvožė. Tas vežimas apsivóžė, arkliai nuklimpo. Lėkė kaip be galvos ir apsivóžė antraip vežimas. Užsimušo su mašina: apsivóžė i nebgalėjo atvožti tos mašinelės. Pininginė iškrito ir ana teip apsivóžė. Vienas vežimas į giliausią griovį apsivožęs, arkliai ant šonų suvirtę. Valtis apsivóžė. Laivas į upę apsivožęs. Amen muno jaunos dienelės: apsivóžėm kaip su kibitka. <span class="explanation">apversti: </span> Vožt sau, ir apvóžė [pieną] ant stalo kipšūtis <span class="explanation"> (vaikas) </span>. Bevažiuojant bažnyčion geras arklys pasibaidė, kalamašką apvožė. Važiavo ir apsivóžė su savo motociklu. Užvažiavom ant kelmo ir apsivóžėm. Par menką plaukelį neapsivóžėm toj sąsukoj. Slidu, da apsvóši – nevažiuok mašina. Pogeris vežimukas šieno apsivóžė. Kada pry širdies <span class="explanation"> (kai sergi širdimi) </span>, gali greit apsivóžti <span class="explanation"> (kristi negyvas) </span>. <span class="explanation">apsilieti, apsipilti: </span> Motriškos eina kvepėdamos, vóžte apsivóža su dikalonais. <br/>4. <span class="explanation">paslėpti, nuslėpti: </span> Apvožiu savo darbus. <br/><b> su grabù apsivóžus eĩti</b> <span class="explanation">baigti gyvenimą: </span> Jau anūkai. paseno, o mes jau eĩnam su grabù apsivóžę. <br/><b>atvóžti</b>. <br/>1. <span class="explanation">kiek atidengti, padaryti tarpą, nuimti dangtį, viršų, atverti: </span> Atadengiu, atvožiu. Atverti, atdaryti, atvožti. Atvóžk rėtį ir paleisk tupinčią vištą ant kiaušinių. Atvožia šitą duonkepę – išeina kiaulė su paršais, iškriuksi. Atvóžė skrynės viršų ir parodė savo kraitį. Atvóžk skrynelę, išsiimk drobelę, ramink savo širdelę. Rasi rytą svirnelį atdarytą ir margąsias skryneles atvožtas. O tas vaikas atvóžė kubilaitį, iš po kubilaičio išlandino. Ką atvožì [Kalėdų rytą]: jeigu žiedą, tai ištekėsi, jeigu rūtą, tai da mergausi. Atvožiamos durys. Atsivóžė tebokierką ir pašniaukė taboko. Tai aš atsivožčia tėvelių grabelius, tai aš pasiimčia mylimus tėvelius už baltų rankelių. Eiki į svirnelį prie margų skrynelių, atsivožki skrynužėles. Atsivožiau margą skrynią – nepakvipo vainikėlis. | Oi pulsiu pulsiu kryžium žemelėn, kad prasiskirtų siera žemelė ir atsivožtų grabo lentelė. Viskas prisemta, prianuota, tie dangčiai kaip atsìvožė. Spygliuota vaisių dėžutė prinokus atsivožia keturiomis išilginėmis siūlelėmis. <br/>2. <span class="explanation">atmerkti akis, blakstienas: </span> Aš nebeatvóžiu vokų, i tiek. Pati. buvo taip susopusi, taip silpna. Nesijudino, vien tik galėjo akis atvožti. Ji nieko nepasakė. Ir blakstienų neatvožė. Jo akys plačiai atvožtos. Atsivožusios žuvies akys į dangų žiūrėjo. <br/>3. <span class="explanation">atversti, atskleisti: </span> Iki šiol ties mumis atvožti dar tik pirmutiniai lakštai. Atvožė amžių knygas, parodė, kaip jos skaityti. Skleidžias rausvas pumpurėlis. Ligi ryto slėptą grožį spindinčioj taurėj atvožia. Jei knygą atvožtą palieki, tai pomėtį suvalgysi. Viens burtų žodis laimę mums atvožia, ir vienas žodis – atveria kapus. Atsivožė kningas ir pradėjo šlibždavoti litaniją. Kunigas Vizgirda, laikydamas atsivožtą knygą, ėmė patylomis skaityti bičių pašventimo maldeles. Jam. priėjus, velnių raštininkas atsivožė storas jaučio odos knygas. <span class="explanation">atplėšti: </span> Atvožęs svetimą laišką, jau negali jo atiduoti pagal antrašą ir turi naikinti. <span class="explanation">atlenkti. </span> <span class="explanation">įkirsti: </span> Kam petys atvožtas iki juostos, kam galva pusiau perskelta. <br/>4. <span class="explanation">šiurkščiai atsakyti, atkirsti, atrėžti, atšauti: </span> Aš jam gerai atvóžiau, ir nutilo. Atvóžė, kaip su šlapiu lakatu par burną užvežė. Ji man tiesiog atvóžė. Ko tu be barzdos, – atvožė jam anie. <br/>5. <span class="explanation">atsinešti, atsitempti: </span> Dešims viedrų [v] andenio atsivóžiu, i jau tik ką einu. <br/><b> kortàs atvóžti</b> <span class="explanation">pasakyti paslaptį: </span> Aš iš karto atvožiu visas kortas, iš karto pasakysiu visą jo paslaptį. <br/><b>įvóžti</b><br/>1. <span class="explanation">vožiant įdėti, įkišti, įstatyti: </span> Įvóžk bliūdą į katilo dugną, ir nebėgs viralas. Įvóžiau lėkštelę į katilaitį, kad bulvės neatvėstų. <br/>2. <span class="explanation">įdėti, įberti: </span> Ir virėjas šį tą be eilės įvožia. Įvóžė druskos saują į putrą i parsūdė. <br/>3. <span class="explanation">smarkiai suduoti: </span> A matai, kaip yr, ta Vaičkus anam čia įvóžė. <br/><b> pipìrų įvóžti</b> <span class="explanation">prilupti: </span> Įvóžė vaikui gerai pipìrų. <br/><b>išvóžti, </b>išvõžti, -ia (ìšvožia), ìšvožė<br/>1. <span class="explanation">vožiant išpilti, išlieti: </span> Visą grietinėlę išvóžiau. Karvė iš milžtuvės vandenį išvóžė, bet negerė. Gerai, kad neužsikabinau, but ir išsivõžę uogos. <span class="explanation">vožiant išimti: </span> Košelyną išvóža iš formos ir padeda ant pleskės. Atšaldžius formoje išvožti ant lėkštelės. <br/>2. <span class="explanation">ištraukti: </span> Operavo, septynis litrus vandenio išvóžė iš manę. <br/>3. <span class="explanation">daužiant išlošti: </span> Ar daug išvóžei kiaušinių? Aš ne išvóžiau, o išričiau, išmušiau. <br/>4. <span class="explanation">išsakyti, išrėžti: </span> Aš ėmiau jai ir visą tiesą ìšvožiau. <br/>5. <span class="explanation">išeiti: </span> Nė motyna jam kašelę prikišo, nė tėvas rykų davė, turėjo išvóžti be nieko. Jis neklausdamas ir išvožė duonos plutą pasėmęs. <br/>6. <span class="explanation">gausiai, godžiai išgerti: </span> Senis išvožė [stiklelį] iki dugno ir, pildamas kitą, kalbėjo. <br/><b>nuvóžti, </b>nuvõžti, -ia (nùvožia), nùvožė<br/>1. <span class="explanation">vožiant nuimti dangtį, antvožą, nudengti: </span> Viršų kubilo nuvóžė ana. Nuvóžk puodą ir pasižiūrėk, ar išviręs viralas. Nuvóžė puodą, kad viralas neišbėgtų. Kai anos. pridyla, reikia jas nuvožt i reikia išplakt. Tuojau nuvožk puodelį nu žvakės. Nuvožk pavožtą vištą!. <span class="explanation">nuplėšti, nukelti (stogą): </span> Vėjas šiaudinį stogą nuvožė žemyn. Jos. stogą nuvožė vokiečių granata. <br/>2. <span class="explanation">nuimti, numauti, nusmaukti (kepurę): </span> Kepurę nuvožti. Jei kas iš dvariečių nesuspėja prieš jį kepurės nuvožti, lazda užsimojęs nuo galvos numuša. Praeidamas Valentas nuvožė kepurę ir linkterėjo. Kepurę nusivožti. Piemuo nusivóžė savo kepurę ir kartu su visais karštai meldėsi. Nusivožiau nuo savo galvos kaukolėlį ir gėriau gėriau saldų vandenėlį. Ką bedarys žmogelis: nusivožė kepurę, nulenkė galvą. Nusivožė riestais bryliais skrybėlę, mandagiai paėmė jos ranką, paspaudė. <br/>3. <span class="explanation">smūgiu numušti, nubrozdinti, nubraukti, nuplėšti: </span> Kaip dribau, tai mat nùvožiau visą koją. Subadė [jautis] vaiką: kai dėjo kakton, nuvóžė [odą]. Pirštuo nuvožė nagą. Iš elektros iškrito, visai nosę nuvóžė. Virto, buvo nuvožtà visa kakta. Tylėk, varle, ba tuoj pakaušį nuvošiu. Saugokis, kad tau kas makaulės nenuvožtų. | Anas. nuėjo į kamarą, nuvožė pusę bakano duonos ir išėjo. Nusivóžiau pirštą visai: ve, nago nėra. Alpėjau nagą nusivóžusi. Nusivožė krumplį. Bėgdamas nusvóžė an akmenį visą gražiai piršto viršūnę. Bėgo ožka per miškelį, nusivožė sau ragelį. | Nusvožė toj skūra ir trūkinėja, ir skilinėja. Baisiai nusivóžė visa skūra nu narių. <span class="explanation">spaudžiant su kokiu įnagiu formuoti: </span> Tu nuvóžk, o aš raitysiu virtienius. Piernykus prastai <span class="explanation"> (paprastai) </span> supjaustydavo kaip skrylius ar su stikline nuvoždavo. <br/>4. <span class="explanation">nueiti. </span> <br/>5. <span class="explanation">nudirbti: </span> Neką čia nuvoši ir skubėdamas. <br/><b> káušą (pakáušį) nuvóžti</b> <span class="explanation">užmušti: </span> Na ir par ežerą rusas nuvožė vienam kaušą. Pakáušį būs kas nuvóžęs tam nevidonuo. <br/><b>kepùrę nusivóžęs</b> <span class="explanation">nuolankiai: </span> Palauk, kepùrę nusivóžęs prašysys darbo. <br/><b>pavóžti, </b>pavõžti, -ia (pàvožia), pàvožė<br/>1. <span class="explanation">uždengti dangčiu, uždėti ant viršaus: </span> Uždengti, apdengti, pavožti, apglobti. Ten lesalo yr pavožtà, patrupink. Rudas visas [vyras], kap voverė kad būtų an galvos pavožtà. <br/>2. <span class="explanation">pakišti po apačia, uždengti pakišant: </span> Pieną pavóžk po kubilu, kad katės neišlaktum. Pavóždavo vaiką po kubilo. Vištą pavóžiau po bačkos. Pavóžk po sietu vištą, matos, nori dėt kiaušinį. Ar pavožei vištą, ba kitap ji vis tiek kiaušinio nesudės. Reikia tą perekšlę vištą pavóžt po kubilu. Višta buvo pavóžta po kašele, ištraukė lapė. Kitą kokią lakstančią [vištą] pàvožiau, kas te žino, kaip te jy, sutrins [kiaušinius], ir gatava. Kad pavasarį varnos viščiukų neišnešiotų, leidžiant pirmą kartą laukan, reikia pavožt po kraite ir parūkyt varnos plunksna, tuomet nelies nei vieno. Jeigu žąsis lieja kiaušinius, tai reikia ją pavožti po duonkubiliu, tai daugiau ji kiaušinių nebelies. Ir pavogei skauradėlę…, ir pavóžei po kepurėle. Kur aš tave, diedulia, paguldysiu? – Po suolu ir pavošiu po niekočia. Ta žmona sakė, kad reik žvakę pavožt po kubilu ir užgesyt žiburį. Po lėkšte pavóždavo raktą, rūtų šakelę, vainikėlį, žiedą ir molio šmotelį, ir traukia nemačiom. Vasarą – kaip po katilu pavóžtas, karščio pakelti negalì. Nė vienas tieg neuždega žvakės, idant ją turėtų pavóžt po ketvirčiu. Vaiko po puodu nepavóši. Po kepure jo nepavóši. Lept rėčka, pasivóžė višta. Daugiaus jis tą savo grabnyčių žvakę dieną užsidegęs, pasivožęs po puodu ir laukiąs nakties. Tu jau paimk, po puodu pasvóžk žvakę ir staigiai atvožk – pamatysi aitvarą. Sėdu kaip po puodu pasivóžusi, negirdu. Pastebėjęs, kad dingsta grūdai, šienas, kad kažkas kulia avižas, žmogus pasivožia grabnyčinę žvakę po puodu. Po puodu pasivóžęs pačios nerasi. Nuo giltinės po puodu nepasivoši. Kad užeina [liga], po puodu pasivõžk – atras. Vis tiek mirsi, po puodu nepasivóši. Nors po puodu pasivožk, visur perkūnas pasieks. Reik padirbti, po stiklu pasivóžęs nebūsi. <br/>3. <span class="explanation">atversti, padėti dugnu į viršų: </span> Puodas pavóžtas, kad nepridulkėtų. Pavalgė, pàvožė [dubenėlį] ir nemazgoj [o]. Puodus išsiplauni, an to paties pripečio pavóžei, kad tę nei musia ineis, nei niekas. Katris atverstas, katris pàvožtas [puodas]. Nuometą seniau nuotakai dėdavo pasodinę ant pavožto duonkubilio, tai tam, kad iš jos būtų gera šeiminykė. Mėnuo smego į mišką. Eglės viršūnė jį skėlė pusiau, ir jis atrodė kaip žibintas, pavožtas ant tvoros statinio. Ant stalo pavožk tuščią sklenyčią, suduosi su (monų) lazdele ir atrasi sklenyčioje, ko norėsi – alaus ar arielkos. Jeronimas, pavožęs kortas ant stalo, pirštais bado. Viedrą pasivõžę žiūrim, nepasiekiam pažiūrėt pro langą. Vaikas pasivóžė kėdę, t. y. aukštynaiką padėjo. Dailidienė susimazgojo puodynes ir pasivóžė ant štakietų. <br/>4. <span class="explanation">pasmaukti, pamauti (kepurę): </span> Mickutis, pavožęs ant šono sudėvėtą kepurę, staiga išsipagiriojo. <br/>5. <span class="explanation">šiurkščiai, nemandagiai pasakyti. </span> <br/>6. <span class="explanation">greitai nueiti: </span> Visi vėl pavóžė prie jaučio ir vedės an lauko. Tei pasakęs ir pavóžė. <br/><b>parvóžti</b>. <span class="explanation">greitai, skubiai pareiti: </span> Tai jau parvóžei? <br/><b>pérvožti</b>. <br/>1. <span class="explanation">perkirsti į dvi dalis, pusiau, perdalyti: </span> Nulupk kiaušį ir parvožk. Senovės dvigrivinį galėjo párvožti, ir buvo keturiasdešimt kapeikų (keturios grivinos). <br/>2. <span class="explanation">primušti: </span> Ateik tu mano priemenėn, ir aš pérvošiu. <br/><b>pravóžti</b><br/>1. <span class="explanation">kiek atidengti, padaryti tarpą, praverti, pradaryti: </span> Pravóža [siloso] duobę, visi alpsta iš smarvės. Viename žvėryne beždžionės aptikusios skrynią su gyvatėmis, pravožusios ją ir šokusios atgal. Oi dukrele lelijėle, tu pravožkie margas skrynias. Skrynelę pravošiu, tave minavosiu, į žiedą žiūrėsiu, mislelėj turėsiu. Verkia rauda Stasiutelė an svirnelį prieidama, kuperkelį pravoždama, plonas drobes prarėždama. Kad grabo lentelės prasivožtų. <br/>2. <span class="explanation">pramerkti, praplėšti akis: </span> Akim jau nežiūria – pravóžia kiek i vėl užvožia. Iš nakties akis teip užtraukia, kad negaliu nė pravožt. Truputį atsikvočėjęs pravožiau vieną akį, paskui antrą. Vokai lyg sustyrę, sunkūs pravožti. <br/>3. <span class="explanation">praskleisti knygos lapus: </span> Aš godžiai čiupau knygutę, pravožiau ją ir pamačiau paveikslėlius. <br/>4. <span class="explanation">greitai pro ką praeiti. </span> <br/><b>privóžti</b>. <br/>1. <span class="explanation">apdengti, pridengti, uždengti: </span> Kunigaikštis delnu privožė akis. Nulyto, vėjų nutaršyto šiaudinio stogo privožta lūšna. <br/>2. <span class="explanation">priglausti dugnu prie ko: </span> Privoži puoduką prie sienos ir kalbi į puoduko dugną, o kaimynas [gretimoje kameroje] turi klausyti ausį pridėjęs prie sienos, be puoduko. <br/>3. <span class="explanation">daug pripilti: </span> Tau kad privóšiu alaus, tai tikrai neišgersi. <br/>4. <span class="explanation">prigerti: </span> Kap privóžėm, tai net turmoj atsidūrėm. <br/>5. <span class="explanation">primerkti (akis): </span> Juodmarės akys juodos, sunkiom vokom pusiau privožtos. <br/>6. <span class="explanation">priblokšti, pritrenkti: </span> Sunkios mintys privožė mane. <br/><b>suvóžti</b><br/>1. <span class="explanation">iš dviejų dalių vožiant suglausti; vieną ant kito sudėti: </span> Vogoną išplovus, suvóžęs padėk, kad neparsimestų. Suvóžta mėsa skavardelėj i padėta šiultai. Mėsa irgi šiultai padėta, su molio bliūdais suvožta. Du bliūdai suvožtì tušti [girtuokliui vyrui] – ėsk. Retai kas čia pas mums įeina, pasižiūrėkim mudu, kas čia tuose bliūduose suvožta. Sugauna svirplį, i du spotkiuku, i suvóža ponai tie. Padirbo vieniuoleka kubilukų, nu i suvóžė tus dvikojus paukščius. Duonoj išgremžia, sviesto įdeda, suvožia. Juos. galima suslėgti iš kelių rūšių duonos arba suvožti po dvi riekeles. Kopūstų lapai suvožti, apdedi bulvių. Kampe tįsojo dvi iškapotomis skylėmis suvožiamos kaladės, kuriomis surakindavo rekrūtų kojas. Šitos rūsio dures suvóžiamos. Motinos kubilas nesuvožiamas, tėvo diržas nesulenkiamas, brolio žirgas nesulaikomas. Jiedviem susivožus, pasidaro kiauraviduris rutulys. <span class="explanation">suslėgti, suspausti: </span> Sustingusį radau vežime – suvóžtas ragutėm i guli. <br/>2. <span class="explanation">vieną prie kito priglausti, sujungti, sudėti: </span> Tarp suvožtų̃ delnų. Suvóžk delnas, ir būs rieškutės. Suvožti pusrutuliai lengvai perskiriami. Nuėjo aniuolas ant marių, atdarė akmenį, rado krutant kirmėlaitę; pažiūrėjęs tą akmenį vėl suvožė. Ten, kur ties alkūne susivóžę šarvai. <br/>3. <span class="explanation">visus sudėti dugnu į viršų: </span> Suvóžk stiklines ant stalo, tegu padžius. Stiklines sumazgojau, suvóžiau. Tris lėkštes suvóžia [per Kūčias], ražančių, žiedą i rūtą padeda. Ropines reikia išplauti ir suvožti. <br/>4. <span class="explanation">užskleisti, užversti (knygą): </span> Suvožęs kningą, žydas nulėkė pas savo susiedą, gavo tokią pat kningą, kurią rytą žmogui padavė. Steponas suvožė knygą. <br/>5. <span class="explanation">suduoti, sušerti, sukirsti: </span> Suvóžk par snapą, ko rėkauna. Kai suvóžiau per pečiais, tai net sulinko. Už tokias kalbas, žiūrėk, kad par pakaušį kas nesuvóžtų. <br/>6. <span class="explanation">gausiai atseikėti: </span> Visiems po pūrą miežių suvožė, o klebonui dar avižų tokį pat saiką. <br/>7. <span class="explanation">sugerti, išgerti: </span> Aplankęs klėtį ir su Kostu palenkęs iš butelio, dar suvožęs alaus, kalvis grįždavo raudonu sprandu. <br/><b> žióbtus suvóžti</b> <span class="explanation">nutilti (kalbėjus): </span> Bene tai svarbu vietiniam žemaičiui, kad koks prašalaitis neįstengia suvožti savo žiobtų ir draskosi jų keliais kaip švento Jurgio smakas. <br/><b>užvóžti, </b>užvõžti, -ia (ùžvožia), ùžvožė<br/>1. <span class="explanation">dangčiu uždengti (indą, patalpą): </span> Užvóžk vogoną, sąvožinį kubilą. Užvóžti tinklu. Užvóžk, maž greičiau virs. Ir padėjo ant stalo bliūdą užvóžtą. Užvóžk puodynę, kad pelė neįkristų. I uzbono viršus tuo užvóžtas buvo. Kaip užvóži skrynią, tai neįlenda pacukai. Tos dėžutės dugnas užvóžiamas. Išgręžė skrynios apačią, įdėjo į tą skrynią pons savo pačią, užvožė ir užrakino. Mažne po kožnu jo. lapeliu yra apalus mažas grūdelis kiautelė [je] užvožtas. Viduje laikomas spižius vandens atsigerti ar virti nebuvo užvožiamas. Įsodino gilian rūsin, užvožė vario durim, užrakino didžiais raktais. Dėžė užsivóžė. <span class="explanation">padėti po dangčiu: </span> Užvóžė vištą rėčiu. Meisą užvóžė bliūdu i paliko, – sukirmėjo. Gyveni gyveni, užvóš tavi grabe – i kaip negyvenęs. Tuoj šokęs į tą skrynę, įlipęs ir užsivožęs. Katiliukan užsivožus vištytė. Pavalgius večerę, toji ragana meška liepė tai mergaitei gulti ant pripečkos, o gelda užsivožti. Rodos, gulk graban i užsivožk <span class="explanation"> (nebėra išeities) </span>. Puodu užsivóžęs bobos nesurasi. <br/>2. <span class="explanation">uždėti ant viršaus, ant angos, uždengti: </span> Akmuo užvóžė duobės angą. Akmuo užvóžtas ant duobės. Kai smertis atsigulė grabe, tai žmogus akmenines duris užvožė. Ar svirnas užrakintas? – paklausė motina, užvoždama šulinio dangtį. Užkiši [stiklainio viršuje] balanytes, kad va merliukas tas neatšoktų, ir dangtelį paprastą užvóžei ir va kaip švieži [grybai]. Va, išgremžk kampelį ir dabar užvóžk tą pačią duoną. Kitas akmuo užvóžtas [girnose]. Užvóžk ant žolyno sklenyčią, kad geriau augtų. Žmogus uždegė žvakę, užvožė puodu, nuėjo į tvartą ir laukė. Pasisvadino žolę i užvóžė puodeliu. Kepure užvóžė [mėšlą] ir an to kelmiuko atsisėdo. Kaip vištą užleidžia perėti, reikia užvožti su kepure, tai viščiukai bus su kuodais. Uždegę [žvakigalius] pastato ant ligonio [turinčio trūkį] vidurių ant bambos ir užvožia uzbonėlį su lygiais zūbais. Ažvóžiau ragą telyčiai, prigydžiau. Niekur jokio vaizdo, jokio judesio, dangus atrodė lyg koks tuščias kevalas ant visko užvožtas. Kaip tik palenda po to kretilo [kurapkos], ans sau tįst [virvutę], tas kretilas ir užvóža visas. Ažuvožė didelius mokesčius. Kas norės, per dvi valandas [Lietuvą] kap plaštaka užvõš <span class="explanation"> (užims) </span>. Akėtėles an traktoriaus užsivõžę ir parvažiavę. <span class="explanation">iš viršaus pridengti: </span> Statydavo gubas po devynias, o ant viršaus užvóždavo dešimtą [pėdą]. Kai kas da užvožia šieną pėdu [ant kupetos]; kai lyja, lietus neperlyja. [Kreivėnas] prieina prie avilio, užvožto eglės draska. <span class="explanation">užkišti vole: </span> Ažuvožiu sūdą kokį. <br/>3. <span class="explanation">uždėti apverčiant dugnu viršun: </span> Išvelė́ji [duonkubilį] i užvóži [iki naujo kepimo]. Užvõžk puodynę an tvoros. Pamatė įkaltą žemėn kuolą ir ant jo užvožė dyką puodą nuo druskos. <br/>4. <span class="explanation">užversti, užskleisti (knygą): </span> Knygą užvóžiau ir pasidėjau. Bobutė pabengė skaityti litaniją, parsižegnojo, pabučiavo kningas, užvožė ir padėjo į skrynę. Tingi vaikas mokytis: tik pasėdėjo kiek prie stalo, žiūrėk, jau užvožė knygą, jau išlėkė ant ledo. Juzukas, pasilikęs vienas, žiūri žiūri knygon ir nieko nemato; tai pavarto ją, tai vėl užvožia ir taip be galo. Paskui greit užvoždavo knygelę ir paslėpdavo vėl toje pat vietoje, nė pačiupinėti neduodamas. Pagaliau [Mackevičius] užvožė knygelę ir ėmė galvoti. <br/>5. <span class="explanation">užmauti, uždėti (kepurę), užtraukti (skarelę): </span> Užvóžė kepurę ant galvos, davė ant subinę i pro duris. Kai kakta ažvóžta skarele, šiulčiau. Kakta aukštyn atversta ir kepurė ant šalies užvožta. [Lietuvių] kareivis vis ėjo į karą apsisiautęs meškiniu ar briediniu kailiu, žvėrio galvą užvožęs sau ant galvos. Kad išeina gaspadorius, užvóžiam jam ant galvos vainiką. | In kitų dantų ažvóžta dantes auksiniai. | Aš senis dažnai okuliorius ant nosies užvožęs skaitau. Eitų ir už ožio, bile čipką užvožė. Ans užsivóžęs ant akių kepurę ir moglina. Nesėdėk kepurę užsivóžęs lyg žydas. Ažsivóžus skarele didžiausia. Ažsivóžiau kepurę, kaunierių pastačiau, ir anys nepažįsta manęs. O jei prieš užtekėjimą saulės užsivožia miglos iš visų kraštų, tai yra ženklas lytaus tą dieną. <br/>6. <span class="explanation">suduoti, užkirsti: </span> Gerai jam užvožė per kepurę – tegul nelenda, kur nereikia. Tokims iš votkočio gerai užvõžtum, neblįstum. Tyly <span class="explanation"> (tylėk) </span>, brač, ba kap ažvóšiu, tai daugiau neūtarysi. Tę jam gerai užvóžė per sprandą. Geriau jo neerzink, da par kuprą užvóš. Plaktuku per pirštus užsivóžė. <br/>7. <span class="explanation">šiurkščiai pasakyti: </span> Senam žmoguo ka užvóžė! Kai užvóžė, ta kaip su mėšlu. Kai gerai užvóžiau, tai ir nutilo. Kur eisi, – ùžvožia [marti], – negalima. <br/>8. <span class="explanation">pridengti akis: </span>.
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.