.
dūkìnti (-ýti), -ìna, -ìno, dū̃kinti, -ina, -ino. dūkti:
1. Gerk nedū̃kinęs.
2. Kam tu dar padūkusį dūkini? Nedūkìnk šuniuko – sudraskys kelnes!
3.
apdūkìnti; . apdūkti 2: Aš aną apdū̃kinau, t. y. durniumi padariau. Vieni apdūkę, kiti apdūkinti. Atskirti bent po keliolika litų sau alkoholiu apsidūkinti.
įdūkìnti, įdū̃kinti. įdūkti 2: Įpykino, įdūkìno bulių, tas neit žemę kasa. Kad tu mane įdūkinsi, tai pirmučiausiai aš tau per galvą mušiu.
išdūkìnti
1. išerzinti, įpykinti: Su tuo savo barimu tik berną išdūkinaĩ.
2. išdūkti
2.
nudūkìnti. nudūkti 1: Nenudū̃kink alų, uždenk kuo! Nenudū̃kinkiat liekarstas, užkiškiat butelką!
padūkìnti, padū̃kinti.
1. papykinti: Padūkinai tu jįjį, kad jis taip padūko. Ar tave patį jau šėtons padū̃kino visą?
2. padūkti
1. Bet dar ir toliaus taip bus, kad sviets pasidū̃kys.
sudūkìnti. sudūkti 2: Sudū̃kinti yra padūkėliu padaryti. Pekliškas razbaininks mūsų gadynę su savo mokslais velniškais sudū̃kina visą.
uždūkìnti. uždūkti: Kas tą bernioką taip uždūkìno?
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.