garbstýti, gar̃bsto, gar̃bstė.
1. girti, garbinti: Garbstėm, vaišinom svetelius. Garbstėm ir vaišinom tris dienas naktis, o lig šiol nežinom, kuo vardu žaltys. Visi jį gar̃bsto. Sakalas paskui lėkė, gegutę garbstydamas: „Gegutė tai paukštelė, plunksnelės jos raibosios“. Šičion kur gerai kariavęs, tikrai viernai prakaitavęs, bus tenai tikrai garbstytas.
2. raudoti mirusiojo žodžiais išskaičiuojant, išminint jo darbus ir dorybes; labai gailint verkti: Motina garbstydama globstė kūdikį, glaudė ant rankų. Mirusį sūnų motina gar̃bsto. Gar̃bsto, klykia, verkia motina pasikukčiodama numirusio sūnaus. Kam jo tiek daug garbstaĩ? Ko čia garbstot? Negarbstýk, ką padės, mamos neprikelsi. Kai ima žodžiais garbstýt, visus išvirkdo. | Kai tik tėvas subarė, tuoj vaikas ėmė garbstýti (verkti) .
3. piktais žodžiais minėti, keikti, plūsti; apkalbėti: Jis toks žmogus, visi jį gar̃bsto.
apgarbstýti.
1. apraudoti, apverkti: Mirusį apgarbstýk. Grįžom apgar̃bstę Onytę.
2. apkalbėti: Ji mėgsta kaimynus apgarbstýti.
išgarbstýti. išgirti, išgarbinti: Tu išgarbstei mane giesme.
pagarbstýti. pagirti, pagarbinti: Kada tik tave atmena, tada pagar̃bsto už dovanas.
sugarbstýti. visus išgirti, išgarbinti: Kieno darbus sugarbstýti. Jis sugarbstė iš visų kraštų žmonis, t. y. pasakojo garbindamas, tas šen, tas ten esąs.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.