apgūžti
.
gū̃žti, -ia, -ė
1. aptūpti, sparnais dengti, laikyti šiltai, glausti: Višta gū̃žia vištelius.
2. šiltai laikyti, šiltai supti: Aš gūžiù vištytį, t. y. dedu į pūkus, kad sušiltų. Aš gūžiúos, t. y. lendu į kailinius.
3. pritūpti. lenktis: Mūs vištos beveik visos gū̃žia (tupiasi, kai nori kas pagauti) . Šita višta gū̃žia, pagausi.
4. trauktis į krūvą, į kamuolį, riestis: Stačias gū̃žkis, kaip višta, sparnus išskėtusi, gū̃žiasi ant žemės, kad ją paimtumei. Jis gūžėsi iš šalčio ir baimės. Senelė vis labiau gūžėsi, lyg norėdama visai išnykti.
5. gaudyti: Gūžiaũ gūžiaũ vištą, bet nepagūžiaũ.
6. gūžtauti
1. Višta gūžias, gal lietaus bus. Vištos tuoj pradės dėti – jau gū̃žiasi.
7. glaustis, šlietis: Naminės vištos gūžėsi į pastoges. | Viena prie kitos gūžėsi mažos valstiečio bakūžės.
8. glausti, globoti, saugoti: Idant mumis toliau gūžtumi. Stiprink mane ir gūžk.
9. siausti galvas. Kopūstų lapai gū̃žiasi jau į galvas, t. y. siaučia (galvas).
apgū̃žti, -ia (àpgūžia), -ė (àpgūžė).
1. apdengti sparnais: Kita višta visų kiaušinių neapgū̃žia. Kiek apgū̃žia žąsis, tiek ir leidžia perėti. Višta jau visų vištukų nebàpgūža – taip užaugo. Kampe višta viščiukus àpgūžė. Ant skiedryno [višta] apsigū̃žusi vištukus, o keturių jau nebesą.
2. apdengti; apkamšyti: Kojas apgū̃žti yra apkamšyti, kad būtų šilta. | Bobos laiko apgūžusios senus daiktus, nėkam neduoda.
3. nuleisti šakas: Buvom sulindę po ta apgūžusia egle.
atgū̃žti. tyliai ateiti: Mes žiūrim, kas čia daba atgū̃žia temstant.
įgū̃žti. įtraukti, įlįsti: Jie kaklą apykaklėn ingūžia. Miega įsigūžęs (įlindęs į patalus) . Įsigūžęs į skrandą, sėdėjo tėvas. Įsigū̃žęs į kalnierių ėjo, bala jį ten pažinti galėjo.
išgū̃žti, -ia (ìšgūžia), -ė (ìšgūžė).
1. šiltai išlaikyti, išsaugoti: Kaip žąsytį ìšgūžiau šiltai po patalais.
2. išperėti: [Perkūnas],
išgūžęs savo šilima perą, paleido jį į pasaulę.
pagū̃žti, -ia (pàgūžia), -ė (pàgūžė)
1. aptūpti; palįsti po sparnu. Višta pagūža, o kalakutė nesumano. Kiti, pasigūžę po svetimu sparnu, šaiposi.
2. pasirinkti mylimąją: Turėjo panelę pagū̃žęs [is].
3. pritūpti, tūptelėti. Gera višta gaudoma pàgūžia. Gaudžiau gaudžiau vištą, bet galop ir man pagūžė. Višta gaudoma pasigū̃žia.
4. patupdyti. Pagū̃žk vištą. Pàgūžiau vakar gaidį. Pasigūžiau vištytę.
5. pasilenkti: Pagal tvorą ji eina pasigūžus. Pasigūždamas nudulkėjo per krūmus.
prigū̃žti, -ia (prìgūžia), -ė (prìgūžė).
1. pritūpti; prigulti: Jau ir jauniklukės vištaitės prigūžia, jau tuoj dės. Vilkas prigūžė ir šliaužia in avis. Žiūrėk, kap katinas prigūžęs žvirblį tykoja. Arklys bėga net prigū̃žęs. Mano višta, kai gaudau, prisigū̃žia. Kogi prisigūžei kaip višta, gaidį pamačiusi? Šuva prisìgūžė, lyg matydamas kiškį. Jis peršėrė arkliui botagu, tai širmis net prisìgūžė.
2. tyliai daugeliui prieiti, prisirinkti: Visi prigūžė prie stalo. Ir prigūžė pilna trobelė baisiausių baidyklių.
3. prisišlieti, prisiglausti: Linkutienė prisigūžė arčiau prie Viliaus. | Stovėjo jos. prisigūžusios prie kalnelio, aukštais medžiais apaugusios.
sugū̃žti, -ia (sùgūžia), -ė (sùgūžė)
1. surinkti paukščiukus po sparnais: Višta sugū̃žia vištelius savus po sparnais savais.
2. pritūpti, atsitūpti: Vištos gaudomos susigūžia. Šmukštelėjo pro atviras duris ir susigūžė prie sienos. Susigūžiam po medžiu.
3. susitraukti, susilenkti; susiglausti: Medžiai sugūžia – susieina šakos su šakoms. Matė, kaip juodu susigūžusiu parėjo iš laukų. Ne lovoj atsigulė, bet kampe susìgūžė. Tada mes susigūžėm ir kentėm. Vaikelis susigūžęs kupso, gunkso. Jis, susigū̃žęs į kuprą, į kailinius, ringso ant vežimo, kad šalta. Žąsinas stovi susigū̃žęs, kaklą sutraukęs. Aš pasitūpsiu vežimo gale, susigūšiu, nebus nė šalta. Ji susigūžė nuo šitų žodžių.
4. būriu greit kur sueiti, susispiesti: Sùgūžė būrys varnų, tai nurinks visus grūdus. Visi vaikai sugūžė prie lango. Neprieteliai vienoje vietoje susigūžė. Spietlius vienoje kupetoje susigūžia kaip kamūlys pailguotinas.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.