apipūtinti
pū̃tinti, -ina, -ino
1. pūsti 1: Būč baltai išskalbusi ir aukštai padžiausčiusi, kur vėjelis pūtino ir saulelė džiovino. Vėjelis pūtino, smilteles dulkino. Žemuogėlę vėjelis pū̃tino, našlaitėlę bernelis kalbino.
2. leisti atsipūsti, vėduoti: Pū̃tink, kol atpūtinsi arklius, ilgai važiavęs. Pū̃tinuos ant vėjo. Matyt buvo gūžį jau prisikrovęs [gandras],
nes pavaikščiojęs neužilgo (= netrukus) atsistojo ant vienos kojos, ramiai besipūtindamas šiltu vėjeliu.
apipū̃tinti. apipūsti 1: Apipū̃tina, t. y. apdžiovina vėjis laukus. Appūtina, appučia.
atpū̃tinti. leisti atsipūsti, atsikvėpti, atilsinti: Straptelėk ir atpū̃tink arklius, teatsipūtie. Gyvoliai pavasaringi – reik dažnai atpūtinti: negal kaip be galvos važiuoti. Reik atpū̃tinti plaučius bėgus.
išpū̃tinti
1. išpūsti 1: Aš tau pūsiu išpūtinsiu, iš šaknelių išjudinsiu.
2. išpūsti 5: Kas tą ragą išpūtino? Švento ryto ganytojis.
nupū̃tinti. nupūsti.
1. pučiant nunešti: Ne aš pats nešiu [gromatėlę],
nė kitam duosiu, – vėjeliu nupūtinsiu. Nusipūtinsiav skaudžius žodelius, graudžiosias ašareles, graudžiosias.
2. pučiant nudžiovinti: Grūdus plautus nupū̃tink vėju. nugairinti: Vėju nupūtinti teišleida karves, – kiaurai laiko kūtėse. Eina vėju nusipū̃tinti į pajūrį.
3. tyrame ore pavėdinti, pravėdinti: Išnešk kailinius laukan nupūtinti. Karves šera kūtėse, tik nusipū̃tinti pririša lauke. Eik, vaikuti, į lauką, nusipū̃tink.
4. nuklastyti: Grūdus nupū̃tinti gal be vėjo, su bertuve išberant.
papū̃tinti
1. vėjui pučiant padžiovinti: Reikėjo papū̃tinti rugius, kaip vėjis ore, t. y. džiovinti.
2. pasivėdinti tyrame ore, pasivaikščioti: Išleisk karves pasipū̃tinti iš kūtės. Eisiu vėju pasipū̃tinti.
supū̃tinti
1. supūsti 2: Subatos vakarelį skyniau rūtų vainikeliui, nei lietulio sulydinta, nei vėjelio supūtinta.
2. supūsti 7: Auštant karvedžiai lietuvių, supūtinusys trimilčius, į karę metės.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.