apjuokti
juõktis, -iasi, -ėsi. juõkti, -ia, -ė)
1. tam tikrais veido judesiais reikšti linksmumą, džiaugsmą, pasipiktinimą ir pan.: Aš norėjau verkti ir juoktis. Tos mergos vis vaipos, juõkias. Juõkias vaikis su atkragomis (su atkraga), dideliu juoku. Juokies pro ašaras. Andrius gražiai juokiasi. Ko juokies? Svietas juokiasi gerųjų. Kad duosiu nosin, tai net velnias juoksis! Kad tau sopėt dantį, tai nesijuõktum. Mėgsti juoktis iš kitų, kam pyksti, kitiems iš tavęs pasijuokus. Karalaitė įsakė nesijuoktis. Žmogų, kitam juokiantis, kartais ir verksmas ima. Jau metas būtų ir juokusis nustoti. Ko jis verkiąs, ko ji juokiantis? Sesers, pamačiusios Mikę besijuokiantį, klausė. Pirmasis vis juokdavęsis. Juokiančiųsi nevirkdyk. Kieno čia juokiamasi, juoktasi? Genys juokdamos nuo arklio užsileidęs ant puodų. Palaiminti, kurie nū verkiate, nes juoksitės. Ėgi mat gegutėlė dairos ir kėtojas, čia kukuodama verkia, čia juokias, kvatojas. Kumelė juõkias (žvengia, kruzena) . Arklys pamatė savo gaspadorių ir pradėjo juoktis. Ieškai ieškai rakto, o gal raktas kaba ant sienos ir juõkias. Pažiūrėk, mažu jau juokiasi (suvirusios, sukritusios) bulvės. Jo čebatas juokias (kiauras) . Užkulnys juokias, užsisiūk. Diena nakčiai juokėsi. Šviesa tamsai juokėsi. Juokiasi puodas, kad katilas juodas. Jaunystė svaigiam pokyly juokės. Juokės kalnai, ir vilnys kaip auksas žibėjo. Tos pačios akys juõkiasi, tos pačios verkia. Juokiasi kaip geležėlę radęs. Juõkiasi, pilvą susiėmęs. Juokiasi kai iš žalių batvinių. Kolei gyveni, tolei ir juokies. Dažnai juokies – žiūrėk, kad verkti netektų. Kap vaikas puola, tėvas už širdies stverias, o kap tėvas puola, vaikas juokias. Kad juokiasi, net plaučiai matos. Nesijuõk, kad kaimyno pirtis dega, nes gali ir tavo užsidegti. Senam girtam juokis, o aklam raišam nesijuokis. Ir juoktis ne visada yra sveika. Nėr akvačių bėdoj juoktis. | Ano pusė tokių niekų nejuõkia. Su verkiančiu verk, su juokiančiu juokis – ir būsi abiem geras. Verkiančius nuramdyk, juokiančiais pasidžiauk, ir būsi visų mylimas – ir verkiančių, ir juokiančių. Dabar ji, žmonelė, nieko nesakanti nei apie juokdavusįjį, nei apie bardavusįjį. Atlapatavo kai šešėlis, vėjo pučiamas, svieto juokiamas. Juokiamoji mimika. Juoktinas. Verkiantiemus bei juokiantiemus.
2. juokauti, juokus krėsti, nerimtai, juokaujant ką daryti: Ne, ne, nesupyk, juk bejuokamos. Kitas ir juokdamasis (kiti ir juokdamiesi) tiesą pasako. | Juokiu.
3. tyčiotis kuo; ką juokų objektu versti; niekinti: Bernai juokiasi manimi. Iš tavęs visi ne tik nastrais juokias. Visi manim juokiasi – sako, kad aš ir lapo bijąs. Tu juo nesijuok. Kuo tu juokiesi? Nesijuok iš seno: ir pats būsi senas. Juokis iš mažo, o ne iš seno, bo mažas nebebūsi, o senam reiks būt. Nesijuõk iš seno ar kolieko, pasijuok iš girto. Bijais, idant ižg tavęs žmonės nejuoktųs. Visi, kurie regia mane, juokiasi manimi. Nakties darbu diena juokias. Iš tavo darbo visi šunys juokias. | Manęs nejuõk. Juokte išjuokdamas. Ką pasakytas, ir ima tuoj kitą juõkti kaip pojuokas. Kas teip, kaip tu, savo tėvus juõkia? Pažinkie, mergele, anas tave juõkia. Ana juokia žemėn žmogų, o žmogus nesusipranta nujuokiamas. Tu nejuok iš vargšo žmogaus – jis ir teip nelaimingas. Ans tave, mane juokia. Juõk, kaip nori, jis nebijo. Juoktas, šieptas, nerūstavęs. Bejuokdamas kitą, neišjuok savęs. Juokte išjuokti. Juo juokte juokiasij. Kaip ir juokdamas smerties byla. Puodas puodą juokia. Kaip juoktinas žmogus be motinos kalbos.
apjuõkti, -ia (àpjuokia), àpjuokė.
1. palaikyti ką juokų objektu, pašiepti: Apjuokiu ją. Apjuoktas esmi. Àpjuokiau aš anus čystai. Kas nenutuokia, tą visi apjuokia. Visi, kurie mane reg, apjuok mane. Apjuokė visų akyse, kad gavo bėgti. Vesk, liurbi, nelauk, iki mergos apjuoks ir patį vesti ateis. Manęs, jaunos pijokėlės, neapjuokit. Bepiga mažas mušt, senas apjuokt. Jis buvo visų apjuokiamas, šiepiamas ir stumdomas. Mergaitė buvo apkaltinta, apjuokta ir iš namų išvaryta. Nenoris (nesinori) apjuokiamas. Visų. esme apjuokiami. Vyrai. apìjuokė jį. Išmonia. buvo. apjuoktà. Apjuoks anus.
apjuoktinaĩ. Apsijuõkiąs vienas kitą. Neapsijuok (nedaryk taip, kad iš tavęs žmonės juoktųsi) . Gana ir tep apsijuokiau – daugiau nejuokinsiu žmonių. Norėk kitą apjuokt, tai pats apsjuõksi. Save jūs apsijuokiat.
2. pralenkti ką, geriau už kitą pasirodyti; pašiepti: Šatiškiai apjuokė kitas parakvijas. Apjuoks duktė tetutes (ištekės – tetutės paliks netekėjusios) .
3. apgauti, suvilioti (merginą): Jis ne vieną mergą àpjuokė. | Mano duktė apjuokė tėvo numus. Adomų duktė apsijuokus.
atjuõkti, -ia, àtjuokė.
1. juoku už juoką atsiteisti: Baika, kad šiandiej tu pasijuokei, Šimiokas atjuõks (atkeršys už pajuokimą) tau, nebijok.
2. iki noro prisijuokti, prisijuokauti: Vis do žmonės negali atsijuõkt iš jo durnystės. Piemuo gerai atsijuokė. Seniau atsijuokt negalėdavom iš tokių pavardžių.
įsijuõkti, -ia, įsìjuokė
1. įsileisti juoktis: Kad įsìjuokė vaikai, tai nebegali susitūrėti. Kaip įsìjuokė, tai ir galų nėr. Įsijuoks, ir galo nebėr juoko. Šį vakarą vaikas įsijuokė, įsižaidė. Ji pasakojo apie matytus dyvus, ir visi įsijuokė iki ašarų.
2. įsileisti juokauti: Kad insjuõks, tai nei galo, nei krašto.
išjuõkti, -ia, ìšjuokė
1. pašiepti: Kiekvieną kartą jį sulaikydavo baimė būti išjuoktam ir nesuprastam. Sūnus ìšjuokė pijuką. Išjuokti pėdas (juoktis už akių) .
išjuoktinaĩ. Gardžiai ir išjuoktinai nusišypsojo. Juõkės iš visų, o išsìjuokė in savo galvos. Kitą išjuokdamas, pats saũ išsijuoksi. Išsijuõktų tokį žodį gavę, išsityčiotų. Išsijuoksì, išsijuoksì in savo galvos. Išsijuoksi šaltais dantim (ateis laikas, kada aš tau atkeršysiu) .
2. prisijuokti: Visi išsijuokė iki ašarų. Išsijuoktum žmonys, tokį žodį gavę.
3. juokiantis ko netekti: Ko pilvų neišjuokėm (juokais virtom) . .
4. vaidentis: Vadina (sako) , kad ties Girnapuse išjuõkia.
5. juokauti: Stasiutis išsijuokdamas pasakė, o Praniutė ir pavierijo.
nujuõkti, -ia (nùjuokia), nùjuokė
1. pašiepti: Nùjuokė ana vaikį, nučidijo. Ana buvo nuo visų nujuokta. Veik giria jis vokiečius, veik nujuokia juos. Martelė mano vargeliu nusijuokia.
2. pasileisti juoku, nusikvatoti: Nusijuokiu. Ėmė ir nùsjuokė vyrai. Ir moteriškė skardžiai nusijuokė. Svečiai nusijuokė. Aš jam nieko neatsakiau, tik sau nusijuokiau. Bernas nusijuokė iš kvailo pono ir išėjo. Kai jauna nusijuokia, dienelė prašvinta.
nusijuoktinaĩ. Nusijuoktinaĩ pigiai.
pajuõkti, -ia, pàjuokė
1. pašiepti: Jis pajuokė mergą. (iššidijo). Jie ne vienąkart pasijuokė iš mirties. Kitas iš tokio darbo tik pasijuoktų. Ko iš manęs juokiesi – pasijuoksi iš savo plikų vaikų, kap turėsi. Paniekino ir pàjuokėsi iž jo.
2. juoku pasileisti, pasilinksminti: [Jis] iškėlė savo formulavimo naudai dar vieną argumentą, iš kurio verta pasijuokti. Tur bent kartą metuose pasijuokti ir pasilinksminti, ben alaus atsigėręs. Pasìjuokėm, pasìjuokėm ir einam darbo dirbti. Da pasijuõk, labai gražiai juokies. Netrukus mirsiu, o nė pasijuokt neleidžia. Nesijuok, kai kitas krinta, pasijuok, kai patsai sugriūsi. Pasijuokt gali, kada čėso turi. Gana pasijuokiau. Pasijuoksi iš šaltų barščių – juokis, juokis. Šaltais dantim pasijuoksì. Pasijuoks diena iš nakties darbo.
3. pajuokauti: Maž nieko nemislydamas pasìjuokė, ė anas ir ažpyko. Sakiau, pasijuõksiu tavo broliui apie tą atsitikimą.
4. apgauti, suvilioti: Jų seserį buvo pajuokę.
5. pakerėti, apžavėti: Jautis pàjuoktas. Ka medį ėda arklys, ans yr pàjuoktas. Burtininkas vaiką pàjuokė.
6. pasivaidenti: Neik tan naman, tenai pajuokia. Ant kapinių dažnai pajuokia. Jų kamaroj seniau, sako, būdavo, pajuokia: tai lovą tąso, tai nukloja kalnius naktį.
parjuõkti, -ia, par̃juokė
1. lengvai, juokaujant parvežti: Parjuoktái (lengvai parvežtum) iš Kampinės treitą (trejetą) rozų bul'bų.
2. juokiantis pareiti: Parsijuõkia (pareina juokdamiesi) ir pjovėjai.
pérjuokti
1. išjuokti.
2. pakartotinai nusijuokti: Pársijuokam ir dabar, ano štukas atsiminę. Aš ir šiandieną pársijuokiau. Jau ne viens parsijuokė iš jos tų zyliojimų (išėjimų) . Jo kvailystes atsiminę, mans (= mes) ir dabar vis pársijuokiam.
prajuõkti, -ia, pràjuokė.
1. padaryti juoką pralenkiant: Mažasis didžiūsius vaikus prajuoka su skaitymu.
2. pradėti juoktis: Švipt mano kūdikis prasìjuokė. Prasìjuokiau tuščiai. Pikčiurnienė prasijuokė per miegą. Kerdžius iš avino mandrumo prasìjuokė. Gaidienė prikando lūpą, kad garsiai neprasijuoktų. Baravyką radus, ir širdis prasìjuoka. Saulė, prasijuokusi savo spinduliais, raižo šliaužiančio debesies skvernus.
prijuõkti, -ia, prìjuokė.
1. pašiepti: Bemesdama [audeklą] susijuokiau, savo dalelę prìjuokiau.
2. prikimšti: Maišą ir tarbelę prijuok ir užrišk.
3. prisilinksminti juokiantis: Prisijuokiau lig žiaunų. Galėjai prisijuokti iki sočiai.
4. prisijuokauti: Kiek norėdamys iš jo prisijuokė.
sujuõkti, -ia, sùjuokė
1. pašiepti, suniekinti: Anas nigdi nesujuoks kito ūturkos.
2. pasileisti juoku: Gražu, kaip ji susijuõkia. Reikėjo susijuokt, gal būt nor lauktuvių parvežęs. Susijuokė kaip gelžiuką radęs. Kad kiek, būčiau susijuokęs. Alkūnėmis stalą užgulę, lupa šutbulves, vis pasirinkdami iš kašės, kur daugiau susijuokusios – išsižiojusios (sukritusios) .
užjuõkti, -ia, ùžjuokė
1. pašiepti, juokais užrieti: Ji gėdinosi savo negražumo ir bijojo pasirodyti gatvėj, kad jos žmonės neužjuoktų. Jūs jį užjuoksit (bepajuokdami). Jei aš pagrįšiu, tai mane užjuõks namie.
2. pradėti juoktis; juokais leipti (alpti): Kad užsìjuokė – nė kvapo nebegali atgaut. | Ko neužsìjuokiau iš jo čiūdų (komedijų, išdaigų) . Užsijuokiau su tokiu piktjuokiu. Broliuk, tai tikras teatras – gali užsijuokti. Kuprą užsijuokiu (susiriečiu, susikūprinu besijuokdamas) .
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.