apknebinėti
knebinė́ti, -ė́ja, -ė́jo. knẽbinėti, -ėja, -ėjo
1. knibinėti, krapštinėti, rakinėti, čiupinėti: Jis tuos senus šovinius knebinė́jo knebinė́jo, ir nunešė pirštą. Ką tu ten knebinė́ji dziegorių, dar sugadinsi! Vaikas šautuvą beknebinė́damas mažne nusišovė. Ką tu čia knebinė́ji nusitvėręs, ar nori pagadyt?! Laužadis sėdėjo gale stalo knebinėdamas pypkę. Jis knebinėjo dėmę ant staltiesės. Jis ilgai knebinėja, čiupinėja, bet vis dėlto pataiso. Pasidėk kokį daiktą, tujau ir būs vaikai beknebinėjantys. Gintarą gyventojai rankioja, kerpes knebinėdami. Knebinėk neknebinėjęs – negal atrišt. Knebinė́k (paišinėk, ištraukinėk), kol išknebinėsi visus padaigus antyčių. Ką tu čia knebinėji! Kad valgai, tai kaip reikia valgyk! O velnias paskui jį – vis ropinėja ar knebinėja nagom iš žemės šakneles. Man ir jums įgriso jau ir šitos klaidelės beknebinėti. Dabar jie naują istoriją knebinėja iš visų pusių. Jonas kažko knebinėjosi po knygas. Ilgai knebinėjies, kol mezgą atmezgi. Tiek ir težinąs, kaip tą mūrį saugoti ir su pypke knebinėtis. Glust [katinas] prie žemės – nor sučiupt besiknebinėjant [varnėną].
2. dirbti smulkų rankų darbą; pamažu ką dirbinėti: Netolimais kaži ką knebinėdama boba bambėjo. Valeras vėl ėmė knebinėti savo dailiadaiktį. Žvilgterėjęs pamatė, kad jis knebinėja kažin kokį smulkų darbelį. Ji jokio darbo nedirba, o šiaip ką knebinė́ja. Kad žmogus begalėtumi, galėtumi trobo [je] by ką knẽbinėti. Viena „saviškiui“ prosavo kakloryšius, kita, rudeniui besiartinant, pirštines knebinėjo (mezgė) . Su pjautuvu rugius po vieną knebinėja. Tu, martele, vis knebinėdama ir knebinėdama; kad tau pirštai neįsmilksta. | Knebinėjo knebinėjo (menkai dirbo), nė pusės pievos neišpjovė. Knebinė́ji (dirbi) kaip višta. Tas mūsų kriaučius knebinėjasi ilgai, bet pasiuva gerai. Verčiau pamiegoti, negu su kokiais darbeliais knebinėtis. Ką tu čia knebinė́jies, einam geriau išsimaudyti!
3. vaginėti: Duktė ateidama vis knebinė́ [ja] mažmožius nuo matės, išnešio [ja] daiktus slapta.
apknebinė́ti
1. su pirštais aplupinėti.
2. apsikrapštinėti; apsitvarkyti: Tik didumą padarykit, o paskui vienas apsiknebinėsi [trobas]. | Kol tu apsiknebinėji, nusibosta laukti.
atknebinė́ti.
1. atkrapštinėti: Aš va skląstį su peiliu atknebinė́ju. atnarplioti: Knebinėjai, knebinėjai ir atknebinė́jai tą mazgą.
2. po truputį atsiiminėti: Atknebinė́ti skolą.
išknebinė́ti
1. išžiūrinėti smulkiai, iškrapštinėti: Jis išknebinėjo viską, aliai vieną siūlelį ir skutelį. Vis išknebinė́ta, iščiupinėta viskas. Kad aš gauč kur pirštinę seną išknebinė́t (išardyti), tai išmokč tuos baroniukus dirbt. Apžiūri, kas nasruose yra, išknebinėja (išrankioja) trupinius, mėsgalius iš dantų. Tik ką išknebinėjau (išnarpliojau, išaiškinau) skundos mazgą.
2. kurį laiką praleisti dirbant ką smulkų: Jis visą dieną išknebinėjo ir nieko gero nepadarė.
3. susirengti, išsitaisyti: Da kol ana išsiknebinė́s, – greičiau!
nuknebinė́ti.
1. nukrapštinėti, nulupinėti: Nuknebinėjo ligonis iš viršaus saldumas ir paliko kita. nugnaibyti: Žiūrėk, vaikai nuknebinės uogas.
2. padaryti ką knebinėjant: Kol tą tinklą nuknebinėsiu, ilgai truks.
paknebinė́ti.
1. pačiupinėti, pakrapštinėti: Tas būbkis vieną kitą ryšelį paknebinėjo.
2. kiek padirbinėti: Šaunus vaidila galėjo šiek tiek nuobodžiauti, dėl to ir pamėgino šį tą paknebinėti. Nagingasis stalius vis surasdavo čia reikalą pasiknebinėti.
praknebinė́ti. prakrapštyti: Gyventojai praknebinėjo lygesnį vandeniui taką.
suknebinė́ti.
1. sugrabalioti, sučiupinėti: Taip nagai sustiro, kad nebesuknebinė́ju ir virvių. Durų klėmkos nesuknebinė́ja [sušalusiomis rankomis].
2. sulesinėti: Kam šluoji varškę? Viščiukai suknebinės.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.