.
kur̃sti, -ta, kur̃to.
1. darytis kurčiam, negirdinčiam: Ausys kur̃sta nuo trenksmo, nuo bildesio. Kurstù kasdien vis labiau. Plačios jūsų burnos, galit daug išrėkti, net ausys kursta. Nuo tokio alaso man ausys kur̃sta. Akys temsta, ausys kur̃sta, nosis raudonuoja.
2. darytis negirdimam, duslėti: Kursta aidas tylumoj. Tolsta ir kursta ratų dardėjimas ant pirmojo gruodo.
apkur̃sti.
1. pasidaryti kurčiam: Apkurstu, kurčiu tampu. Apkur̃to jis iš galvos skaudėjimo. Kuomet kas nors ausyje pagenda, žmogus ar gyvulys apkursta. Frankui apkurto ausys nuo tų rėksnių. Apkur̃to ir apniemėjo. Jeigu jos ausys būtų geriau girdėjusios, tai nuo vaikų cypimo, nuo riksmo jos būtų vis tiek apkurtusios. Mat lietuvių dūšios … plikuos plotuos, be miško, lyg tartum apkursta, tartum džiūsta nuo saulės ir palengvėl skursta. Ar apkurtaĩ, kad šaukiamas neatsiliepi? Jis į senatvę apkur̃to. Ausim apkurtaũ, o akim da regiu.
2. nutilti: Laukai apkur̃tę, niekur nesgirdi giedant. Veltui šauktumei, vėjelis apkurto. | Daba jau skausmas lyg biskį apkur̃tęs, o į pradžią kai skaudėjo!
3. pasidaryti tuščiam: Apkur̃tę miežiai. Apkurtęs riešutis.
atkur̃sti.
1. vėl pradėti girdėti, atgauti girdėjimą: Jau jis atkur̃to ir girdi, t. y. atsidarė jam ausys. Akli atako, kurtiniai atkurto. Jis pernai buvo kurčias, bet šįmet atkur̃to.
2. atsiminti, atsižinti, atsikvošeti: Buvau pamiršęs, ale tik atsikurtaũ.
įkur̃sti. apkursti: Įkur̃to man ausys nuo vaikų rėksmo. Jau ausys inkur̃sta, zumbos beklausant.
nukur̃sti. apkursti: Aš nukurtau iš ligos.
prakur̃sti; . atkursti
1.
užkur̃sti.
1. nustoti girdėjimo, apkursti: Bet jūs nei užkurtę man klausyt nenorėjot. Atrodė, kad tai tik užkurtusios ausys kartoja tą įsismelkusį iki gyvo kaulo ūžesį. Be miško užkursti žmogus. Mūsų ausys buvo užkurtusios. Ant abiejų ausų užkurtáu.
2. būti nevaisingam, be grūdų: Užkurtusios avižos. Tai užkurtę miežiai, nieko iš jų nebus.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.