apmirkti
mir̃kti, -sta, -o.
1. būti panardintam į vandenį ar kokį kitą skystį, tūnoti vandenyje: Įmerktas medis mir̃ksta vandeny. Mirksta miežio grūdas, brinksta, tiktai neputoja. Šaknys vandeny mir̃ko. Jau trečia diena, kap pintys mirksta. Da nemirkę (neišmirkę) kanapės. | Jis šiandien vandenyje mirko (maudėsi) kelias valandas. Hipopotamui labai sunku žemėje vaikščioti, todėl jis mažne kiauras dienas vandenyje mirksta. Mirkdamas ligi kelių vandeny, jis atkasė žemes. O aš kaip šaltam vandeny mirkstu – man šiurpuliai eina par nugarą. Akės mir̃ksta ašarose (aptekusios ašaromis nuo verksmo), varginas gyvenimas. Gyvena, kaip svieste mirksta (ištekliuje gyvena) . Graži, kaip piene mirkusi (labai graži) .
2. ko gausiai turėti, ką po daug ar dažnai vartoti, nuolat ką daryti ar būti kokioje būsenoje: Kaip te ir nebeišgyt – vienuos vaistuos mir̃ksta. Kumečiai mirko prakaite (liejo prakaitą, prakaitavo) nuo sunkaus darbo. Ašarose mirksta (labai verkia) . Ką jis gyvens – išvien mirksta degtinėj. Ana mir̃ksta į tą šnapsą. Perdien arelkoj mir̃ksta. Kad turėtų šnapso, tai mir̃ktų ir mir̃ktų. | Visokiuos turtuos mirksta, o svečiui geresnio kąsnelio nepasiūlys. Jis skolose sulig kaklo mirksta. Pasakyk, kaip seniai mirksti papročiuose tuose (esi papratęs taip prastai daryti) ? O vienok mirksti griekuose (nuodėmingai gyveni) . O prastiejie mūs žmoneliai giliai mirksta nežinėj (nieko nežino, tamsūs) . būti apimtam ko: O Dievuliau, visa ūlyčia [liepsnose] mir̃ksta!
3. šlapti: Visą dieną ant lietaus reikėjo mirkti – kad negaučiau nors ligą.
apmir̃kti.
1. truputį, iš visų pusių sušlapti: Pats apmirkaũ, t. y. sušlapau. Sėdi kap apmir̃kęs (mieguistas, apsiblausęs) .
2. truputį sugesti, žūti nuo drėgmės: Čionai rugiai apmir̃ko. Apmir̃ko, apskendo bulbės daug kur.
3. apipūti: Rado tą pačią karvę, jau, žinoma, apmir̃kus.
atmir̃kti.
1. mirkstant atsiskirti, atkristi: Atmirko visi purvai. Jei lapai būna nešvarūs, juos pamirkyti šaltame vandenyje, kad nešvarumai atmirktų.
2. mirkstant suminkštėti.
įmir̃kti.
1. prisisunkti drėgmės ar ko kita: Medis šlopmė [je] įmir̃kęs, t. y. įžvigęs, įžlugęs, įžliurgęs, tekšo. Inmir̃kęs kai šiekšta. Kanapinės virvės įmirkę greičiau džiūsta negu lininės. Įmirkusiu, pilku taku per šlapius akmenis lipau ir lipau. Nuo įmirkusios žemės kilo rūkas. Kojinės galiukas įmirkęs krauju. Kotletas taip ir kvepia iš tolo: su svogūnais toksai, parudęs, sultyse įmirkęs. Vaikščiojo aplink jas. tepalais ir benzinu įmirkę žmonės. Kaip gera bus, atsisėdus prieš ugnį, apsišildyti ir išdžiovinti įmirkusias kojeles. Taip jau įmirkt degtinėj (pasidaryti girtuokliu), kad ir veidas pasidaręs baisus.
2. įprasti, įsitraukti (į blogą įprotį): Geri gėrėjai, įmir̃kę, ir tie pripažįsta, kad stipri degtinė. Iš jaunystos negėrė, tik paskui įprato, įmir̃ko – ir prašvilpė gyvenimą. Jie pasileidę, į šnapsą įmir̃kę. Įmir̃ko į tą rūkymą, ir negalia atprasti.
išmir̃kti.
1. mirkstant vandenyje suminkštėti, įgyti kokių nors ypatybių: Kruopos vandenyje turi gerai išmirkti. Silkė išmir̃ksta. Išmir̃ko pluta ir visai ištižo. Linai neišmirkę.
2. išgesti, išnykti mirkstant: Anie metai mūs bulbos išmir̃ko, supuvo.
3. išbūti kurį laiką mirkstant: Jau trejus metus išmirkau, o dar šešius reikia mirkti.
numir̃kti.
1. mirkstant atsiskirti, nukristi: Kišk rankas į karštą vandenį, tai visi nešvarumai numir̃ks. Šimtas ją žino, ar ta jų uodega nupūva, ar ji numir̃ksta.
2. mirkstant netekti kokių ypatybių: Numir̃ko silkės – jau gal valgyti. Nenumir̃kusi meisa, sūra. Numirko arbata, nebepritrauks geltonumo.
3. nugesti, sunykti mirkstant: Būtų geras vasarojus, kad ne per daug lytaus, kur prie palomių truputį numirkęs, labiau miežiai. Čia ne vienos bulbės, čia ir rugiai numirks. Čia būtinai reikia iškasti ravą. Lijo, prilijo, ir rugiai visiškai numir̃ko. Numirkusios šaknys: maža manta bėr iš tos žolės. Numirksta stogas po medžiu būdamas. | Šįmet tokia šlapia vasara, kad neit piemenim kojos numir̃ko. Numir̃ko šnapšė [je],
pašumo galva, ir išejo iš proto. Seniejai [girtuokliai] i numir̃ks to [je] šnabė [je]. | Erzvėtas numir̃ko (sudegė, supleškėjo, žuvo liepsnose) .
4. iškaisti, suprakaituoti: Numirkęs visas kap pelė šoko. Ryte arklys numirkęs, nukaitęs, ir pentinais šonai arkliui nubruznyti. Ieško vagies numir̃kę, šlapi.
pamir̃kti.
1. kurį laiką išbūti drėgmėje, vandenyje: Ilgesnį laiką pamirkę šlapesnėj dirvoj, rugiai nebedygsta. Medelis, vandenyje pamirkęs, atsigavo. Tegu da pamir̃ksta silkės – nebus tokios sūrios. Norėjo, idant. pamirkti, sušlapti ir nuvargti nevengtų.
2. prisisunkti drėgmės, vandens: Pamirkusi žemė. Kai rugiai šitep pamir̃kę, o užkaitina saulutė, tai greit noksta. Klevo sula artie šulinio nesaldi – [v] andeniu pamir̃kusi.
3. sunykti nuo drėgmės: Rugiai, kur žemosa vietosa, pamir̃ko.
pérmirkti. permir̃kti.
1. labai prisisunkti, prisigerti vandens ar kito skysčio, peršlapti: Žemė pármirkusi, žliurkčio [ja] einant – jau ištižo, išpijo. Vakare Viktutė sugrįžo visa šlapia ir permirkusi namo iš pievos. Nuo lietaus drabužiai permirko kiaurai. Taip smarkiai sulijo, kad pérmirko iki kaulų. Pakliuvo į tokį didelį lietų, kad pérmirko iki paskutinio siūlelio. Visas peršalęs, permirkęs. Toks jis pasirodė jai keistas – permirkęs mašinine alyva, suodinas ir apdriskęs. Pármirkęs arielka, kažin vaistai ar pagelbės.
2. per daug išmirkti vandenyje: Permirkęs kumpis. Jis pérmirko tame šnapse (persigėrė) .
pramir̃kti.
1. peršlapti kiaurai: Jo kelnės nuo šlapios žemės pramirksta kiaurai. Pramir̃ksta i tie geriejai stogai i laša. Lyja taip, jog jau iki gyvo kaulo pramirkau.
2. kurį laiką išbūti vandenyje mirkstant: Per žiemą pramirkęs paledėje.
primir̃kti.
1. prisisunkti, prisigerti drėgmės: Kailiniai primirko par lietų. Kubiliukas primir̃kęs alum. Žemė y [ra] primir̃kusi i nebsugera [v] andens. Primir̃kusias bulves nukasė, į rūsius supylė. Ėmėm gerti ligi pasigerdami, tikėdamiesi galą padarysią jūros ligai alkoholio primirkusiame kūne. | Tuomet ir tu buvai jų dvasios prisigėręs (prisprogęs), jų raugo prirūgęs, primirkęs.
2. ilgai išbūti lietuje, prišlapti: Ar gera piemenim ganyti! Primir̃ksta pervasar ant lietaus.
sumir̃kti.
1. visam prisisunkti, prisigerti vandens, sušlapti: Sumir̃ko drabužiai par lietų. Sumir̃kęs medis, nėkai. Vanduo šliukšt ant katino, o katinas šast sumirkęs ir nubėgo. Šita Gegeono sruoga vilnos, kuryji viduj žemės sausos sumirko. Ir vėl mėlynos jo akys sumirko nuo ašarų (paplūdo ašaromis) . Vyras jos seniai degtinėj sumirko (pasidarė girtuoklis) . Mano nei išdžiūvo, nei sumirko (niekas nepražuvo) , ar aš krutu, ar sergu.
2. suminkštėti, susileisti, ištižti: Išsileido kleckai, sumir̃ko – reikėjo pareit valgyt į laiką.
užmir̃kti. pažliugti: Vidurio srities dirvožemiai dėl mažiau laidžių uolienų yra dažnai paviršiuje užmirkę. Sutvirtintų šlaitų užmirkę dirvožemiai yra drėkinami iš šlaitų ištekančių mineralinių vandenų.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.