aprumbėti
rumbė́ti, -ė́ja (rum̃ba), -ė́jo. rùmbėti, -ėja, -ėjo. rembėti:
1. Medis, mozeris rùmbėte surumbėjęs. Rùmbė [ja] pirštai nuo procios, nuo darbo, skūra nuo mūšio. Nu darbo rankos rùmbė [ja].
2. Tos žaizdos niekaip nerumbėjo. Žievė didžiai palengvai terumbė [ja],
o paaugusio medžio paliekta retys par visą amžių.
3. vargingai, lėtai augti: Par žiemą tas vaikas rumbė́jo rumbė́jo ant vieta, o vasarą kaip rūgte rūgsta. Ans nė kiek nėr paaugęs, visai ant vietos rumbė́ [ja]. Koks ten ano augimas, rumbė́ja, ir gana! Paršeliai rumbėte rumbė [ja],
o neema kūno. Kaip gerai, ka padiegiau: rùmbėjo, rùmbėjo ir atsigavo. Iš pirma eglės rùmbėjo, o paskuo pasigavo, kaip šaknys atsigavo. Smiltėse pušys neauga, tik rùmbėja. Rumbėjo, rumbėjo i padvėsė. Pasėti javai be saulės vietoje rumbėjo. Tolimos šiaurės berželiai, pušaitės rumbėja, tarsi glaudžiasi prie žemės.
rumbė́tinai. Tas tavo vaikas rumbė́tinai rumbėja, kaž kumet ans paaugs.
4. menkėti, trauktis, raukšlėtis.
aprumbė́ti. surandėti, užsitraukti randu: Rona aprumbė́jusi. Ronos aprùmbėjo, t. y. užsidėjo rumbai. Aprùmbės tau plyšys rankų, t. y. rumbai užaugs. Aprùmbėjo vinis stemplėj, karvės įryta.
įrumbė́ti. sukietėti, sutvirtėti: Įrumbėjusios eglės gauruotas savo šakas pakėlė į dangų.
išrumbė́ti. nesparčiai, vargingai išaugti: Iki kantungo (šaukimo į armiją) išrumbė́si lig su bačka. Teip nėko nebišrumbė́jau (nebeišmiegojau) šią naktį.
nurumbė́ti.
1. pasidaryti rumbuotam, randuotam: Sutraukęs žemaičių 300 jočių, karėse nurumbėjusių rečiais ir visa datyrusių.
2. nurambėti 2: Karvės uodega nurumbė́jo. Nurùmbėjo šaknys kopūstų nuo džiovos, t. y. rumbomis apaugo ir nebtur skarumo.
3. nesparčiai, vargingai augant užskursti: Nurumbė́jęs medis yra labai žemas, bet šiek tiek storas. Gali būti ir žmogus nurumbė́jęs. Visos šiemet skiepytos obelaitės nurùmbėjo.
4. susitraukti: Viena ausė buvo tokia nurumbė́jusi.
surumbė́ti.
1. sukietėti, sudiržti: Pirštai surùmbėjo nuo darbo, nuo procios. Mozeris, medis surùmbėjęs. Surùmbė [ja] skūra nuo mūšio, nuo drėgnumo, t. y. susitrauka į rumbą. Nu mėšlų šakės i [r] ponaičio rankos surùmbės. Nesibaido jų surumbėjusių nuo sunkaus darbo rankų. Surumbėja rankos, darbus bedirbant. Lietuva tryliktojo amžiaus pabaigoje, o keturioliktojo pradžioje buvo tarsi kylys, kalamas į drūtą, pranariuotą ir surumbėjusį ąžuolinį kelmą. Pirštai apsiveja apie šaltą šautuvo vamzdį, ir surumbėję nagai susminga į delną. Jie visi surumbėję ir nepataisomi niekšai.
2. apsitraukti randais; gyjant sukietėti: Žaizda surumbė́jo. Užtvenksime kraują, ir surumbės ir suretės ronos. Surumbėjusi, rumbas įgavusi žievė. Parmušta koja žąsiuko jau surumbėjo. Surùmbėjo nulaužtas kaulas. Kad nebūtų surumbėjusi, tai aš tikrai tau ranką sveiką padaryčiau.
3. pasidaryti rambiam, sutingti: Dar jaunysta, dar nereiktų tokiam surùmbėjusiam būti. Kur ne kur tinginiai surumbėję arba smaguriai prie sienos atšliję snaudė. | Toki vyrai surùmbėję ir nesiskirsto (nesiveda) . Jo surumbėję jausmai.
4. pasidaryti klostėtam: Paraukytas, surumbėjęs.
užrumbė́ti. užsitraukti randu, užrandėti: Tos išgenėtosios vietos užrumbė [ja] žievė. Tokie gumbai, palikusys par kelerius metus, būtinai užrumbė [ja],
ir kamienas būtinai išsilygina. Jauna kaimynė supranta, kad čia žaizda ir ji dar neužrumbėjusi.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.