bùvinti, -ina, -ino. buvìnti, -ìna, -ìno
1. raginti dar pabūti: Kol bùvinom, tol jis dar prieg mūs laikės.
2. pasilikti ilgesnį laiką, apsibūti: Jis ten nesibuvìna, tuoj grįš atgal. Mergaitei, matyt, tę negerai, tę ji nesibuvìna. Jis pas juos vis dar nenori bùvintis.
apsibùvinti apsibūti, priprasti: Tris dienas gėravo, kol nuotekuolė apsibùvino.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.