.
skrem̃bti, -ia (-a), -ė (-o).
1, krimsti, barti, peikti: Skrembiaũ vaikus, kad nešėltų, t. y. baudžiau, skriblijau. Anos neskrembs kita kitos, kad numaldysi. Skrembiáu aš mergikę, bariau [už ėjimą su vaikiais].
2. raginti, liepti: Poni vėl kasdien skrembia Zosę būti su visais geruoju. Dabar ir tamsta jau žinosi tą savo ponaitį skrembti, kad būtų atsargus.
3. plėšti, reikalauti: Skrem̃ba iš saviškio, kaip iš svetimo. Kam daba skrembì žmogų?! Veizdėkite, plėškite ir mane, skrembkite, – šokos senis.
apskrem̃bti, -ia (àpskrembia), àpskrembė. apiplėšti, apgrobti: Mortė žadėjo važiuoti, visus nuo krašto apskrembti.
priskrem̃bti, -ia (prìskrembia), prìskrembė. priversti: Kai prìskrembė, tuoj viską ir išpasakojo.
suskrem̃bti, -ia (sùskrembia), sùskrembė.
1. paraginti, paliepti: Suskrembiau, kad greičiau duotų valgyti.
2. subarti: Aš vaikus savo sùskrembu, kad nejodytumias.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.