apskriausti
.
skriaũsti, skriaũdžia, skriaũdė.
1. daryti skriaudą, nuoskaudą, neteisybę, engti, spausti: Kam tu skriaudì tą moterišką. Nenoriu aš par daug teip apgaudinėti, skriaũsti motrišką su vaikais. Sunki dalia našlaičio: visi jį skriaudžia, o niekas neužtaria. Kas neskriaudžia tą nelaimingą prastą žmogų? Dramos herojus – visų skriaudžiamųjų gynėjas. Jo lūpos suvirpa, akys pilnos ašarų kaip skriaudžiamo kūdikio. Tegu atvažiuo [ja] ir ana, ką čia dabar ją skriaũsi! Kad jis man šitą mergaitę skriaustų̃?! Ir bitė skriaudžiama gelia. Ėriuką todėl visi skriaudžia, kad jis tyli. Didesnį gerbk, mažesnį neskriausk. Mes gyvename gražiuoju. Nesipykstam, nesiskriaudžiam, neteisybę patys baudžiam. | Dievaliau, neskriaũskiatos! teikti sielvartą: Tokiam darbui, kuriuo moters širdis skriaudžiama, nepritariu ir nepritarsiu. Žodis skriaudžia, žodis ir glaudžia.
2. nepakankamai duoti, daryti žalą, nuostolį: Su valgiu motiną ėmė skriaũst. Maistu labai skriaũdė ūkininkai. Man' neskriaũsdavo valgiais. Reikė nuo savęs skriaũdęs jam duot (sau mažiau pasilikti) . Turtingam gerai: draugus apdovanoti gali be nuostolių, savęs neskriausdamas. | Tą žemę skriaudžia, o savo taiso. Geriau sau terioti nekaip kitą skriausti. Save skriaũsdavos, o piningus į žemę kasdavo.
apskriaũsti, apskriaũdžia, àpskriaudė.
1. padaryti kam nuoskaudą, nuskriausti: Našlaitį ar biedną visi linkę apskriaũst. Atsargiai su anuo žmogum: anas gali ką nors apskriaũst. Ar prižiūrėtojas senelių neapskriaũdžia? Žemės darbinykus apskriaũdžia.
2. padaryti kam nuostolį, žalą: Apskriaũdžia par daug [vestuvių] pulką – šitiek bromų (reikia vis išsipirkti kelią) . Visokie vertelgos pasipelnė, apskriausdami darbininkus. Duos cukraus – tai save apsiskriaũdžia.
nuskriaũsti, nuskriaũdžia, nùskriaudė.
1. padaryti skriaudą, nuoskaudą: Ans čystai nuskriaudė anus, t. y. nukrividijo. Nenuskriausk slūginės. Svarbiausias uždavinys – išgyventi taip amžių, kad savo darbais nenuskriaustai kitų ir nepriverstai jų kentėti. Likimo nuskriaustíeji. Kaip tėvas gali nuskriaũst vaiką?! Nuskriaũst žmogus – labai blogai. Jis jautėsi nùskriaustas. Spalio audra atnešė laisvę nuskriaustiems ir pažemintiems. Vieną nuskriaudus, visi užstoja. Pavargėlį žmogelį nuskriaudė. Labai mažo [je] trobikė [je] buvo, buvo nu visų nùskriaustas. Kuo juodu maitinas tose gamtos nuskriaustose šalyse, pačiuodu težino. Likimas nuskriaudė, labai nuskriaudė tave. Gailisi kaip motutė, vaikelį nuskriaudus. Darbštus, ne laidokas mano vaikas, Dievas nenuskriaudė nei sveikata, nei protu. Dūsauja kaip pono Dievo nuskriaustas.
2. nepakankamai duoti, padaryti žalą, nuostolį: Tėvas, padalydamas turtą, vieną sūnų nuskriaudė. Duosiu iš savo dalies, kad kitų nenuskriaũsčiau. Buvo i tokių ūkininkų, katrie ir nū̃skriaudė miegu ir valgiu [samdinius]. Ka tik kaip sumažinti uždarbį, ka tik nuskriaũsti žmogų!. Be reikalo nusiskriaudžia ir pinigus iš paskutinio pilantys. Nenusiskriaũdžia savęs anas, nebijok.
3. išniekinti: Ponas nuskriaudė Gertrūdą.
[nė̃] vabalė̃lio (mùsės) nenuskriaũsti būti labai geram, švelniam: Numiršta mažas vaikas, kuris musės dar nenuskriaudė, ir jau visos sodžiaus moterys bijo iš pirkios išeiti, vos tik sutemo. Savo gyvenime aš vabalėlio nesu nuskriaudęs. Jis jau toks visiem geras, kad nė̃ vabalė̃lio nenuskriaũs.
paskriaũsti, paskriaũdžia, pàskriaudė. kiek nuskriausti. .
priskriaũsti, priskriaũdžia, prìskriaudė.
1. truputį nuskriausti: Visi mane, našlę, priskriaũdžia.
2. pridaryti daug skriaudų. .
suskriaũsti, suskriaũdžia, sùskriaudė
1. padaryti nuostolį, nuskurdinti: Kad karas mūsų nebūtų suskriaũdęs! Užejo vokyčiai – sùskriaudė žmonis. Gan, ką gan, [žandarai] jį vis sučiupdavo ir suskriaũsdavo (atimdavo kromelį) .
2. suskausti: Oi, kaip man širdis sùskriaudė!
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.