šnãbždinti, -ina, -ino. šnabždìnti, -ìna, -ìno. šnabždėti:
1. Vyrų spragilas eita šniokšdamas, o motriškų tik šnãbždina šiaudus. Dirbo i vaikai [su spragilais] – kiek šnãbždinsi (pajėgsi suduoti spragilu), tiek. Šnãbždinti popierį pradėjau. Vėjas ūžia, paskutinius lapus nuo šakų drasko, nubirusius žemėn šnabždina ir nešioja. Kiek šnãbždinomos naktims, nusitvėrę spragilus, oi, oi!
2. Kas po šėpą šnãbždinas?
3. šnarėti: Lyna, šnãbždina dailiai, be krušos.
4. šnabždėti
4.
5. šnabždant išūžti, išvarginti: Šnabždina galvelę par spaviednę, t. y. daug prikalba.
6. pašnibždomis įkalbinėti: Muni šnabždino eiti vogti.
7. palengva rašyti skrebinant, čežinant plunksnai: Šnãbždina, šnãbždina, kol vieną žodį parašo – nė kantrybės jau nebėr.
8. čiaukšnojant, čepsint valgyti: Šnãbždina kankolynę, o košės neprakabina nė kabinte.
apšnãbždinti. aprengti šnabždančiais drabužiais: Savo paną silkais apšnãbždino.
pašnãbždinti. pašnabždėti 2: Anoms. tinka pašnãbždinti su ragais į kūlius. | Pašnãbždino į stogą – visas lytus (mažai lijo) .
sušnãbždinti. sušnabždėti 1: Voverėlė, šokdama į tankumyną, sušnabždina šakeles.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.