stul̃bti, -sta, -o. stùlbti; stirti, stingti iš nustebimo ar išgąsčio: Visai nebuvo dėl ko stul̃bti.
apstul̃bti. apstùlbti. iš nustebimo, susijaudinimo ar išgąsčio sustingti, nutirpti, apmirti: Pamačiau, kad klojimas dega, ir apstulbaũ: nebegaliu paeit, nė žodžio ištart. Pamatė ugnį ir apstul̃bo. Ana net apstul̃bo, savo vyrą išvydusi. Net apstulbáu iš baimės. Nužiūrėtas vaikas rėkia, žviegia, apstul̃bsta. Puodžiūnas net apstulbo nuo tokios naujienos. Visur aš ją matau su kūdikiu ant rankos apstulbusiom akim ir padrikais plaukais. Motina kurį laiką kaip apstulbusi žiūrėjo į sūnų. Vaikas lyg apstul̃bęs gūrinėja po laukus. Sėdėjau, sėdėjau kaip apstul̃bęs ir nieko negirdėjau. Ko čia stovi kaip apstul̃bęs?!
nustul̃bti. apstulbti: Teip nustulbaũ, ka nė iš vietos nepaeinu. Jie nustulbę klausėsi šios keistos kompozicijos.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.