apteisinti
téisinti (-yti), -ina, -ino.
1. laikyti nekaltu, nesmerktinu, užtarti, ginti: Téisink mane nuo pakalbų, apšokimų. Vieni jį kaltina, kiti téisina. Tą vaikelį visumet téisini. Tų mergų visi Tryškiai netéisina – geros…. Netéisink tu jo! [Mindaugas] žūsta teisindamas ir teisdamas save. Šitai išsirodo tavo griekai, kurius pirm darydavai… nekaltus pražudydamas bei kaltuosius teisindamas. Iš jo. prapuolimo ne džiaugtisi, bet jį teisinti. Vienas teisina savo, kitas savo. aiškintis dėl savo elgesio, įrodinėti savo teisumą: Téisinosi esąs nekaltas. Aš téisinuos, sakau, ka mun piningų reik. Téisinkis nesitéisinusi – pati norėjai to vargo. Munie maluosis, téisinsis, o aš viską aiškiai matau. Netéisinaus, tylėjau kaip žemė. Tas teisinos kaip drūtas nieko nežinąs. Jis… vis dar moka savo paties akyse teisintis. Padagienė norėjo teisintis, kad ji to tikrai nepastebėjusi. Matau, kaip Jonas raukosi ir rausta, kaip nevykusiai teisinasi esąs blogas oratorius. Téisinosi nuovargiu. Ūkiai, kurie nesinaudoja aviacijos paslaugomis, teisinasi jos brangumu. Téisinkis nesitéisinęs – teisus nebūsi. Kas kaltas, tas teisinasi.
2. pripažinti teisiu, be kaltės, nenusidėjusiu: Iš žodžių nes tavo būsi teisintas. Mus nuog griekų teisink.
3. argumentuoti, pagrįsti kuo kieno tinkamumą, pateisinti: Tą statybą jis teisino dviejų išmintingų vabzdžių, bitės ir voro, pavyzdžiu.
4. teistis, bylinėtis: Ir anksčiau ir teismai buvo, ir téisinosi [vyrai su žmonomis] – šventi nebuvo. Jiej téisinosi su kaimynais už žemę.
aptéisinti.
1. pateisinti
1. Moka dabar vaikai apsitéisinti.
2. išteisinti 2: Žmogus buvo nekaltas, dėl to ir teismas aptéisino. Aptéisins, dabok. Abu ale tapė apteisintu ir paleistu.
3. pripažinti teisiu, atleisti kaltes, išteisinti: Nuog griekų mes apteisinti, tave turėsim šlovinti. Dievas Sūnų savo atsiuntė…, jeib… mums malonę gautų, Dieviep mus apteisintų. Apteisina mus, griešnuosius ir kaltuosius, po akim savo Tėvo. Iš tavo žodžių būsi apteisinamas ir iš tavo žodžių būsi atsūdijamas. Toktai Ponas Dievas… jį apteisino arba jam dovanojo griekų atleidimą.
atitéisinti. atatéisinti. attéisinti.
1. įrodyti, įtikinti esant ką teisų, nekaltą, apginti: Atitéisinau aš jįjį, jau jis nebus urpiamas, olbijamas. pasiaiškinti dėl savo elgesio, įrodinėjant savo teisumą: Išsikalbu, atsiteisinu. Jis atsibraižo atsitéisyt i nedrįsta įeit. Tuomi tu negali atsitéisinti. Rasi kaip atsiteisinti norėdamas darąs. Su nežinojimu negalės nei vienas atsiteisinti.
2. pasiteisinti, pasiaiškinti: Pirmasis jo prietelių tuojaus atsiteisino, kad jis dėl kitų veikalų negalįs drauge eiti.
įtéisinti.
1. pripažinti teisėtu, atitinkančiu įstatymus, leistinu: Laikas neteisėtumo neįteisina. Įtéisinti faktines vedybas. Kiekviena rimtesnė sąjunga turi būti įteisinta. laikyti tinkamu, priimtinu: Urbanistikoje buvo įteisintas taisyklingas miestų planavimas.
2. suteikti tam tikras teises, įgalioti.
ištéisinti.
1. įrodyti esant teisų, laikyti nekaltu, apginti: Aš išteisinu antvyskupį, jis turėjo teisę patvirtinti naują draugiją. pasiaiškinti dėl savo elgesio, įrodinėjant savo teisumą: Versk an manę bėdą ir išsitéisysi. Jau neišsiteisysi, aš tave paduosiu in sūdą. Nuvestas ant kartuves, jis sako: duokit gi man išsitéisint. Dieną prokuroras atvykęs paprašė išsiteisinti. Tad esi kaltas ižtéisintis jam ižg to. Neišmetinės ten. tokių nuodėjų, iš kurių galėtumi išsiteisinti. | Turu dar išsiteisinti, dėl ko aš rašau: darbun-si, dirvo-si.
2. pripažinti teisiamąjį esant nekaltą, nebaustiną: Maloningas teismas ištéisino kaltininką. A tu negalėtumi stoti mun už advokatą, kaip noris ištéisyti muni? Sūdas tą žmogų neva išteisino, ale ponas davė jam rykščių, kiek tik jo prakeikta širdis velijo. Nežinau, kaip nuteis, bet tikiuosi išteisinama. Išteisinamąjį sprendimą Berlyno aukščiausioji teismo įstaiga patvirtino.
3. laikyti teisiu, nenusidėjusiu, atleisti kaltes: O teip patis vienas intikėjimas nė vieno neižtéisys, nė vieno neižganys. Nes iš savo žodžių (pagal tai, ką esi kalbėjęs) būsi išteisintas ir iš savo žodžių būsi pasmerktas.
4. įrodyti, pagrįsti tinkamumą: Tarp Jauniaus terminų yra nemaža tokių, kurie sunku, bent man, išteisinti žmonių kalbos dėsniais. Reikia ištéisinti žėdną žodį.
5. pripažinti esant leistiną, nesmerktiną: Ieškojimas laimės kaipo priežastis bėgimo į Ameriką yra neišteisinamas. Apsileidimą gali išteisinti sunkus gyvenimas.
6. įvykti, pasitvirtinti: Neužilgu paregėsi, argi mano žodžiai neišsiteisins. Vis (visa) išsiteisino, idant išsipildytų raštas.
nutéisinti.
1. pasakyti, įrodyti esant teisų, nekaltą, apginti: Nutéisink mane, bo aš prapulsiu. Jūs este, kurie patys save nuteisinate po žmonėmis, bet Dievas pažįsta širdis jūsų. Savo kalčią ant jo suvertusios, mislijosi nusiteisinusios. pasiaiškinti dėl savo elgesio, įrodyti savo teisumą: Nusitéisino, kad nežinojo. Duok man nusitéisint. Privatiška skunda gavo viršų, o man nebuvo leista nusiteisinti. Aleksandras, pamojęs ranka ant nutilimo, norėjo prieš žmones nusiteisinti. Jei norėčia nusiteisinti, mano žodžiai patys mane paskandintų. Neženk į sūdą su tarnu tavo, nes nė vienas nenuositeisins pryš tavi.
2. pripažinti teisiamąjį esant nekaltą, nebaustiną, išteisinti: Par jų melagystę sūdžia nekaltą pakaltina, o kaltą nuteisina.
3. laikyti teisiu, nenusidėjusiu: Iš darbų esti nuteisintas žmogus. Jo smerčia mes išganyti, viera mūsų nuteisinti ir už gerus paskaityti. O veidamainis nebuvo nutéisintas, norint turėjo intikėjimą tikrą. Pasakyk tu pirm piktybes tavąsias, idant būtumbei nuteisintas. O anas, būdamas teisus, nuteisys daug tarnų mano. Nuteisins daug jų, tai yra padaris juos teisumis ir garbą amžiną duos. Parejo tasai nuteisintas namuosn savo. Kas numirė, nuteisintas yra nuog grieko. Mumis nusiteisinusius par spaviedę, papena kūnu savo ir pastiprina.
4. pagrįsti, patvirtinti, įrodyti: Vyrai, nebturėdamys kito dovado nuteisinti savo rubos, tujaus metė žemėn nu galvos savą kepurę. Nuteisinta yra išmintis nuog vaikų savo. Ir nuteisinama esti išmintis nuog visų sūnų savo.
patéisinti.
1. teigti, įrodyti ką esant teisų, nekaltą, nesmerktiną, apginti: Be reikalo pirma žmoną jo pakaltindavom, o jį patéisindavom. pasiaiškinti dėl ko nors, įrodyti savo teisumą: Pasitéisinęs nuovargiu, jis išėjo namo. Mun reik važiuoti pasitéisinti. Ką pasakysi sau pasiteisinti? Jis dar téisinas! Ką gi pasitéisysi, kad visi tavę nukaltino. Nė vienas negali pasiteisinti nežinojęs įstatymo. Ir bloga padaręs mokėdavo pasiteisinti. Pasitéisinti vyresnybei. | Kuo čia tie raštų žmonės pasiteisina savo gramatikos taisyklėmis – nieku gyvu negaliu suprasti.
2. pagrįsti, įrodyti esant svarbų: Be patéisinamos priežasties. Patéisinamasis raštas. Pasitéisinamasis raštas.
3. pripažinti esant leistiną, nesmerktiną: Nevykusį pasielgimą reikia patéisinti nepatyrimu. Negali būti jokių, kad ir sudėtingiausių, aplinkybių, kurios pateisintų išdavystę, susitaikymą su niekšyste. Tokį žiaurumą jie pateisino kaip neišvengiamą blogybę. Patéisinama klaida. Daryti tai, ko protas nepatéisina.
patéisinamai. Nepateisinamai eikvojama nervų ir raumenų energija išsenka.
4. dokumentaliai patvirtinti (išlaidų teisėtumą): Išlaidas patéisino sąskaitomis. Patéisinamasis dokumentas.
5. įvykdyti, atlikti, kas patvirtintų tai, ko buvo tikimasi, neapvilti: Vaikinai ėmėsi darbo, stengėsi pateisinti tėvų ir ūkio vadovų pasitikėjimą. Svečio kalba nepateisino į jį sudėtų lūkesčių. išsipildyti, įvykti: Laikas bėgo, o sudėtos į geresnį gyvenimą viltys nepasiteisino. Kapitono pranašavimai visiškai pasiteisino. pasirodyti esant reikalingam, naudingam, tikslingam: Pasiteisino kiekvieną ketvirtį rengiamos įmonių vadovų, cechų, skyrių vadovų dienos.
prasitéisinti. įrodyti savo teisumą, apsiginti, išsiteisinti. .
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.