apvardyti
var̃dyti, -ija (-yja. vardo), -ijo (-yjo. vardė).
1. duoti pavadinimą, įvardyti. . vardą duoti, krikštyti.
2. vardą sakyti, vardu vadinti: Nevar̃dijo nėkaip: stiebeliai, i gana. Galit man var̃dyt ir teip, ir teip. Pievų vardomų̃ nėr.
3. vieną po kito minėti, sakyti: Var̃dyti visus. Var̃dyk, kas tokie ten buvo. Pasiuto var̃dyti, kiek ko reik [pirkti],
rėka. Buvo ten susiedai, nepasidalijo tėvo žeme, aš nevar̃dysu anų. Ten autai ir kelnės milinės, viskas, – vardijo Janikė.
4. gydyti užkalbėjimu, burti, varduoti, žadėti: Jy jau tuos rožes var̃dydavo, i man nuvardijo. Kas rožėms suserga, vis pri anos eina var̃dyti.
apvar̃dyti.
1. pavadinti. . Ta kaima apsivar̃dija Šlapučiai.
2. užvardyti 2: Žaviklis apvar̃dyjo sopulį, t. y. nukalbėjo. Jis ma [n] apvar̃dijo tą koją, i nebetino. Želkščių ponas, Frankas, mokėjęs ugnį apvardyt. Apsivar̃dyju.
atvar̃dyti. pašalinti užbūrimą, atburti, atkalbėti: Ale reik mokėt gyvates i atvar̃dyt, o tei [p] tai jos galia užkapot i patį vardininką.
įvar̃dyti
1. duoti vardą, pavadinimą, pavadinti, praminti: Almenos. lankutės neįvar̃dytos. Tų miškų nėkas neįvar̃dydavo. Kas tas visas skyles įvar̃dijo! Neliuob tus daiktus kas įvar̃dijo. [Dvaro] inventoriuose įrašyta apie 120 apylinkės valstiečių, įvardytų daugiausia dviem asmenvardžiais. Tyrinėtojui pirmiausia rūpi, kokiais žodžiais įvardijama kokia nors sąvoka. | Knygą įvar̃dyti. Atsiranda aiškus reikalas temą įvardyti atitinkamu posakiu.
2. vieną po kito išminėti, pasakyti: Aš įvar̃dijau vardus gerų kaimynų ir tu var̃dyk savųjų. Sunku [girnų dalis] įvar̃dyti ir papasakoti. Įvar̃dijo, katrom reiks Kupiškin važiuot, o kai reikėjo, nebe kelios ir bevažiavot.
3. pabrėžtinai pasakyti, paaiškinti, pavadinti: Kol įsakmiai neįvar̃dija, neklauso. Pasakyk ir įvar̃dyk, kas turi tai padaryti. Aš jam įvar̃dijau, kad jis tę nueitų. Kas įvar̃dijo muni, ka atejai klausinėti? Suėmė jį už karalių, kad jis jį užgavo, tą man aiškiai Baltaragis įvardijo.
4. užburti, užkeikti: Tame kalne esanti bažnyčia įvar̃dyta. Tyli kaip įvar̃dytas.
5. pažymėti, paženklinti.
išvar̃dyti.
1. duoti vardą, pavadinimą, pavadinti, praminti: O tas kaimas, nežinau, ar yr kitaip išvar̃dytas.
2. vieną po kito išminėti, pasakyti: Išvar̃dijo visus, kas ką buvo pavogęs, ažmušęs. Išvar̃dijo tų besarmačių mergų pavardes. Visi išvar̃dyti prietaisai. Išvar̃dyt visas smulkmenas negaliu. Per visus pietus buvo išvardyta tiek asmenų ir vietų. Tarp tokių vienarūšių sakinio dalių, kurios sujungtos be jungtukų arba su jungtukais, kartojamais prieš kiekvieną iš jų, ryškiau pastebima išvardijamoji intonacija.
nuvar̃dyti.
1. prisakyti, priminėti vardų: Tas Lelis tai nuvar̃dytų jum.
2. nuburti, nukerėti: Ma [n] dukart rožę nuvar̃dijo Briedžio motina. Ar nuvardytum skaudulius, gyvatės inkirstus?
pavar̃dyti
1. įvardyti 1: Mamos pavar̃dyta, tai jis tep irgi vadina. Kiti (daiktovardžiai) maloniems, patogiems daiktams pavardyti. Ir išmokstame pavardyti kiekvieną augmenį, kurį tik atrandame.
2. paaiškinti, pasakyti: Gal jau kaime daugiau žinojo, ką pavar̃dyt. Man pavar̃dijo Braziukas, kad jūs tarėt tarėt, o nesutarėt.
3. užvardyti 2: Pasišaukė, ka pavar̃dytų: vėdavo vėdavo – ir pratrūko skaudulys.
pérvardyti. duoti kitą vardą, kitaip pavadinti.
pravar̃dyti. užvardyti:
1. Visuotiniais daiktovardžiais vadinasi tie vardai, kuriais pravardijame daugybę vienokių daiktų.
2. Visam amžiuo užkeikiau piningus, pravar̃dijau, kad kitas nerastų.
privar̃dyti. išvardyti 2: Jūs neprivardijot, kur jis nueitų.
užvar̃dyti.
1. duoti vardą, pavadinti: Užvar̃dyta gatvė kitoniškai. Užvar̃dytas buvo taip savotiškai. Mes visumet užvar̃dijam šventais vardais. | Nebeatsiminu, kaip ans ten buvo užvar̃dytas, vaidinimas tas. To vieta užsivar̃dyta Vilkduobe.
2. užkalbėti, užburti, užkeikti: Visaip užvar̃dys piningus. Man skaudėjo dantis, tai jis užvar̃dijo, kad neskaudėtų. Buvo čia mūsų sodžiuje viena senutė, kuri mokėjo užvardyti, ir gerai būdavo: tuoj kaip ir nebūta ligos!
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.