apversti

ver̃sti, ver̃čia, ver̃tė.

1. daryti, kad griūtų, parvirstų ant šono, griauti, mesti: Versk kūlvertais vežimą šieno. Ans muni ver̃ta, aš i vėl sėdu. Kiaulės lovį ver̃čia, ėst nori. Veršis tuo verčia viedrą ant šono – turi dabot. Matai, kaip jau siaurai pradėjo tekėt medus, reikia ver̃st kubilas. Ariant vienon pusėn ver̃čia žemę [plūgelis]. Bangos laivelį ver̃čia. Jau toks šaltas ir didelis vėjas, kad iš kojų ver̃čia. Ka pakilo toks vė [ja] s, ka vedvi ver̃tė iš kojų. Toki audra buvo, ka ver̃tė iš kojų eitant. Atpūškoję aikštėn, turim sustoti, vėjas verčia iš kojų, ir sniego gilu, kartais nuklimpstam ligi pažastų. Sraunus vanduo – iš kojų ver̃čia. Sūkurys pasidarydavo – ir ver̃čia arklius. | Nuovargis vertė iš kojų. Ir mažas kelmas vežimą verčia (ir smulkmenos padaro didelę žalą) . Ne didysis kelmas vežimą ver̃čia. Mažas kupstas (keras) didelį (didį) vežimą verčia. Ne didysis akmuo vežimą verčia, mažasis. Menka galiu paeit, kaži kap ver̃čia mane. Šiton pusėn verčia – i negaliu paeit. Jeigu tiesiai žiūri – nieko, o jei kiek į šoną, tuoj ir ver̃čia. Kai atsisėdi [ant sofos],
įlendi – ver̃čia aukštielnioką. Jeigu žiemą žmogų ver̃čia (liga guldo į lovą) , daktarą ar prisišauksi? pjaunant, kertant, laužiant guldyti: Būlo, ver̃čiam sausynus (sausuolius) , pjaunam an malkos. Ver̃skiat šakainį – smelka rasodną kaip velnias. Pradėjo mišką ver̃st. Geriausius rąstus malkoms verčia. Imkie kirvį ir matiką, versk ant šono aržuolus ir ardyk žemę. Vertì pradalges – linksmiai šienauti. Paprastai tėvas eina pirmas ir verčia plačią pradalgę, nepalikdamas nė žolelės. Didelėm pradalgėm rugius ver̃tė. Ilgi rugiai, dideli, nebuvo kaip į pradalgę ver̃sti. | Pustys dalgelį, ver̃s pradalgėlę. | I pjauna, i ver̃ta tus medžius. Gražus žvėriukas [bebras],
o plaukia, neša medžius, ver̃čia. Tačiau tu nežinai ir niekada nesužinosi, ką jauti, kai tau liepia sėsti ant traktoriaus ir versti žydinčias obelis. Pasiutusi audra, medžius ver̃ta. Kap ej [o] Dusia (pakilęs Dusios ežero vanduo) , tai labai ver̃tė medžius. Plieninis ungurys girią ver̃čia. Matė kertant, o nematė vertant. Rugiai nesiver̃čia ant pradalgės. skersti, pjauti (ppr. gyvulį): Kiaulę ver̃s šią savaitę, atveš meisikės. žudyti, kauti: Vokietys žmones ver̃tė. marinti: Ale kaip tas vėžys ver̃čia žmones. medžioti, gaudyti: Geras katinas: pacukus ver̃čia, reik lašinių duot.

2. mesti, blokšti, sviesti žemyn ar gilyn: Šieną gal biskį ir ne sausą suvežėm, o paskum mum pradėjo kaist, tai vėl ver̃tėm žemėn. Jeigu pantai aukštai, keturi penki vyrai paspėjo ver̃sti [šiaudus žemyn]. Ver̃sk [aplytą] kupstį i džiovink. Ir vėlei drūtas vėjas gausdamas lėkė ant visko, taršydamas šieną, puolė ant kupsčių, vertė nuo jų didelius sluoksnius žemyn. Iš mašinos ver̃čia [šieną] terp durų, kad greičiau būtų. Kap jiej invažiav [o] [vandenin],
kap juos ver̃tė ton upėn, tai jiej ko neužsitapino. [Vėtra] stogus žemėn ver̃ta. Pranis pabūgo savo žodžių ir dvilinkai susiriesdamas vertė ir vilko [linų] pundus. Tėvas ver̃čia iš vežimo mėšlą, o mes tai kratom. Su vertykle versk linus. Aš nuo galo nenoriu ver̃st, einu šiaudų nešt. Perniai neturėjom kur dėt [obuolių],
tai vežėm rateliais ir ver̃tėm [į žvyrduobę]. Grybas [sūdytas] kap pagauna kvapo, tai jau neišvirs – ver̃sk laukan. Karstas buvo nuleistas į kapą, ir duobkasiai ėmė versti žemes. Įsakė ponas savo bernam, kad vežtų kuo didžiausius akmenis ir verstų į tą šulnį. Tenai, kur mušas (kariauja) , šimtais ver̃ta į duobes, kremta vyrai kaip varmai. Šaudė, ver̃tė į duobę i paskiau a kalkių pylė viršuo. Kas tik papuolo, tos [na] žvyrduobės [na] ver̃tė, o paskiau sutvarkė, tai dabar kapeliai. Tuomet ūmai į pragarą visus teverčia kruvins mano kardo smūgis! tempti, traukti, kad išvirstų: Tai būčiau stvėręs ir vertęs jį į griovį. Muni ver̃ta iš lovos lauk, i gan. Atgulu pasigulėti, kaip aš nekeluos, plaukus rauna vaikas i ver̃ta iš lovos.

3. smarkiai stumiant, daužant daryti, kad virstų, griūtų, laužti: Ver̃čia karvė duris ragais. Anas nuej [o] ver̃st vartus. Su buldozeriu tuos [Kryžių kalno] kryžius ver̃tė žemė [n]. Jei ver̃s kryžių, naują statysim. Ver̃čia tvoras, ver̃čia važiuodami. Tos kiaulės man tuoj tvoras pradės ver̃st iš alkanumo. Atjo [jo] šelmis bernelis, vertė svirno dureles. Pradėjo kareiviai duris verstie, pradė [jo] siratėlė gailiai verktie. Jūrios bangas ver̃čia. griauti, ardyti: Ver̃st reikia laužai ir statyt nauji namai. Tas visas trobas ver̃s, visus suvarys į vieną drūžę. Mūsų triobas kitą metą ver̃s. Jaują ver̃tė, atplukdė an šič, paskui traukė ir statė. [Vaiskas] ėmė šaudyt, ver̃st gryteles, kur buvo netoli. Turėjom ver̃st [seną gryčią],
atėjom čia gyvent. Krantus vėl verčia [Nemunas],
kito kelio ieško, lyg kitur nutekės. Pečius daba nereikalingas, ale ką darysi, – nejau ver̃si?! Išrietėjo vartomi kaulai, ver̃tė kapus. Tos meškos nori verst pečių, o tą paskutinį [plėšiką] užmušt. Traktorius jau ver̃ta tas kopas, lygina jau. | [Vėtra] ver̃tė triobas, nugriovė katriem medžius. Tie patys ver̃tė ūkes, draskė, tie patys Lietuvą kela, o kaip! Ana kurčia, koc namą ver̃sk [, neišgirs] !

4. rauti iš šaknų, traukti, plėšti (iš žemės): Reikia ver̃st lauk tą krūmą – jis viską stelbia. Pradėjo tus kelmus ver̃sti, plėšti lauk. Raunam kelmus, kertam krūmus, verčiam akmenis. Pavakarėje, šeštadienį broliai ima dalbas, kastuvą, kirvius ir verčia kelmą. Oi, kas žiemą man žaliuoti, kad vėjelis labai pučia, iš šaknelių mane verčia. Atlinguoja šmėkla karo, kalnus, kelmus versdama. Tai užderėjo vasarojus, kap siena – nat iš šaknų ver̃čias. Javai užsinešė, net iš dirvos ver̃čias. Tas kelmas kaip ver̃tės, kaip šėrė šaknim man par tą ranką.

5. guldyti į šalį (žemę): Palyčia žemę griauna, verčia. Tiesian šonan (dešinėn) ver̃čia žagrė. Tai ji. labai gražiai vertė. Arklius pasišėriau ir su plūgu verčiù. Daba su traktoriais ver̃ta. Te prikišta mėšlo, plūgas nebever̃čia. Ver̃tė žemę kap lubiną tokiu plūgu. Čia verstuvė būs, ka ver̃stum žemes. Krygom ver̃čia, aria dobilieną. | Plūgas ver̃čia vagą. Ver̃čia vagą kaip lentą. Tiej noragai ir ta žagrė ver̃čia vagą. Vagos daugiaus ver̃stos su plūgu. Salako apylinkių artojai pirmą vagą versdavo į lauko vidų, ir, jų manymu, dėl to javai turėję iš dirvos griūte griūti. Artojas nebevers gilios vagos. Arklas lengvai rausė drėgną žemę, ir blizganti saulėj velėna, tiesi kaip styga, vertėsi paskui artoją. Kad arė rudenį, krygos ver̃tės – teip buvo aždžiūvę. Mūs žemė tokia, kad kaladom ver̃čiasi, kap ari. rausti, knisti: Veršis (bulius) piktas – ragais žemę ver̃čia. Ver̃sta suversta šernų bulbos. Šnipu ver̃čia, knisa kiaulė. Žolę karvė ver̃tė, ver̃tė nosia, širdijos, – tvarte pilna musių. rausiant kelti į viršų: Kad kurmiai ver̃čia žemę, žiemos nebus. Du melsvi kurmiai žemę verčia. kastuvu skverbti, gilinti: Nušilę ka kasa, ka ver̃ta grovius! Įkasę durpes, su spatu ver̃čia – i nulaužia tankiai spatą. kelti (iš žemės) skverbiant (ppr. bulves): Pabaigėm bulves ver̃st. Seniau bulves ver̃sdavo su šake. Vyrai su šakėm ver̃čia [bulvių kerus].

6. viršutinę pusę keisti apatine: Ver̃sk antraip akmenį. Nespėjai sudėt į kupečius, perlijo – i vėl ver̃sk [šieną]. Nebežinau, katras [minkomos duonos] šonas nèverstas, gal šitas? Kepamus maisto produktus galima versti tik gerai apkepus jų pirmajai pusei. antraip sukti: Pradužo katro [margutis],
ver̃sk kitą galą. Išbąla to drobė gražiai, viena pusė išbalo, vertì ant antros pusės. Drobę išbaltina in saulės, upėn neša, ver̃čiasi drobė. sklaidyti į šalis, kad geriau džiūtų: Tiktai ver̃skiat šieną, eisma grėbti. Su grėblio kotais reik ver̃sti šieną. Kad plonai sukloja, tai nereikia ver̃st linų. Kiaurą dieną ver̃tė linus, tik patamsiukais parėjo. Mano tėvas liuobėjo ver̃sti pradalges, kad greičiaus padžiūtų. Šienas nèverstas, darže sėdžia, o gieda: „Pone karaliau, duok lietaus“. Vaitiškio ūsai prasiskyrė į šalis tartum grėbliakočiu verčiama pradalgė. vožti, verti, daryti: Kiek skrynę ver̃suot, tiek graudžiai verksuot. skleisti (knygos puslapį, lapą): Ver̃sti lapą. Vaikai verčia puslapį po puslapio. Verčiu aš knygos šimtametės senus, pageltusius lapus. Verčia [kunigas] brevijoriaus puslapius, lūpos šnibžda žodžius. Kažkaip man tie lapai po penkis iš karto verčiasi – nemoku.

7. keisti gulimą padėtį, sukti, ridenti nuo vieno šono ant kito: Reikdavo ją ir ver̃st, ir valgydint – sunkus ligonis buvo. Kaip ver̃čia, neatverčia – guli kaip negyvas. [Ligonis] rėkia verčiantỹs, jį visą sopa. Kad užeina skaudėt, reikia ver̃stis aukštinykai. Verčiuos ant kairiojo šono, pagalvin spaudžiuos. Kaip verčiuos, tik skauda, kaip guliu, neskauda. Vaikas jau i ver̃čias [lovutėje],
i kelias, – nemažas jau. Ant vieno šono pakyrsta [meškai] gulėti – ver̃tas ant kito. I sėdys, i stojys, i vieneip vertýs i kiteip vertýs – didiliai prasta naktis buvo. Taip viską galvoj parėmęs, verčiasi kunigėlis ant paskutinio šono. Vertės ant vieno šono – negerai, vertės ant antro – dar blogiau. Ale kad pailsiu, aš versiuos ant šono, o tu sėsk ant kito šono. Sveikatos neturiu: kad biskį kas, tuo pradeda ver̃stis (smarkiai plakti) širdis.

8. išorinę pusę keisti vidine: Ver̃sti kišenę. Tu laidyk ir parplovinėk grobus, aš ver̃su – taip būs greičiau. Versk šiaip, versk teip, o vis išvirkščioji pusė (ir šiaip bėda, ir taip bėda) . Vanduo traukė grobą žemyn, ir pats grobas ver̃tės. persiūti kita puse: Drabužį ver̃sti. Verstà suknelė. Rūbas, sako, ver̃st nemožna.

9. risti, raičioti: Ir aš nu kalno kūlį verčiáu. Kūlius ver̃čia vaikai ant pievos. Ar moki kūlę ver̃sti? Vaikai kūlį ver̃čia. Kitas lėkdamas kūlį ver̃s iš to džiaugsmo. Žingsnį žengsi, kūlį ver̃si – i numie. Reik kūlį ver̃sti, ka gandrą pamatai pirmą kartą. Kūliùs ver̃čia, kad rugiai iš dirvos virstų. | Buvo atlėkę lėktuvu, ver̃tė kūlį, mirties kilpą darė.

10. ristis, ridentis (ppr. verčiantis per galvą): Ver̃stis per galvą. Ver̃čias lėkdamas verstinis karvelis, o paprasti karveliai nesìverčia. O tas avinas vis verstis per galvą, per galvą, išsinėrė iš virvutės. Pempę pamatęs, verskis per galvą – bus laimė per visus metus. Neliesk manęs! Jei prisiliesi – nuo kalno versiuos! [Boba] padėjo an tokios lopetos ir mane norėjo mest į pečių prikūrytą, tai aš pamatęs, kad man jau karšta bus, verčiausi nuo tos lopetos ir išsisukau koją. Kūliu verčiuosi. [Mergaitė] kūliu per galvą verčiasi, šokinėja pritūpdama, rankom lyg sparnais mosuoja. Verčias kap zuikis pakalnėn.

11. daug (ppr. be tvarkos) dėti, krauti, mesti: Ver̃sk šieną čia. Ver̃sti į krūvą, į kupetą. Pašarą ver̃sdavo kašikais karvėm. Kaip išdžiūna [nurauti žirniai],
ver̃čiam klaimuos, su kultuvais kuliam. Į laidarą liuob ver̃sti mėšlą. Neversk karvei vieno šieno, padaryk kratinio. Ir kraudavome, ir versdavome nesigailėdami glėbius žalių eglišakių ant ugnies, kad tik tirštesni dūmų kamuoliai pakiltų. Vežė ir ver̃tė in klojimo [javus]. Davė davė, iš kluono ver̃tė ver̃tė viena [rugius į mašiną]. Kloja, ver̃čia pašarą po kojom. Iš miško slenka rogės su rąstais, kuriuos verčia prie upės. Pradėjo [velnias] laužtie medžius, an kelio verstie. Mūs kapuos vienas kito kaulus ver̃čia (daug prilaidota) .
verstinaĩ. Piktumą vienas kitam verstinaĩ ver̃tam. Vertúos akminus pudamentuo. gausiai duoti, tiekti: Tėvai ver̃čia ir ver̃čia [miestelėnams] vaikami. | Menkiausias susirinkimas kulkoze – ver̃ta šnapšo vagonais. Mažai primelžu – nèbvertam pieno į pieninę. Iž užsienio ver̃čia ver̃čia viską, Lietuvos [prekių] nieko nereikia.
verstinaĩ. verstinõs: Kuperatyvai piningus verstinõs ver̃tas: veža prekes tolie, į Rosiją. Šimtus ver̃tas tik iš pieno: dvi karvi melža, o du seniai. Jiems tę tik pinigai verčiase, geriau negalia būt. puikiai auginti: Patręša, kokius javus laukai ver̃ta. daug (ko), gausiai berti, barstyti: Trąšų nebuvo, mėšlus ver̃tė. Pelenus, smėlį ver̃sti ant ledo. Pelenus ver̃tam lauko [n]. Rytais Amilia košė bulvių sagoną ir vertė tiesiai ant stalo. Nešdavo, ver̃sdavo bačkon šitas uogas. Gal druskos never̃st daug: kam reikės – įsidės. Obuolių daugis – i kiaulėmi ver̃čiam. Šiemet svietas bulbas ver̃čia maišais. Gyvenimas – audra! Vertė ant manęs smėlio kalnus, laužė man pečius. Rūsijai duoti, kaip į kiaurą maišą ver̃sti – nėr tvarkos. gausiai pilti, lieti (ppr. skystį): Never̃sk tiek, niekas neišgers. Tę viską pila, ver̃čia – pažliugę jau. Neša vandenį ir šitais kabliais ver̃čia an sienojų [per gaisrą]. Pila ver̃čia Nemnan, nuo Gardino kokis rudas vanduoj plaukia. Bitės jau pradėjo į perus versti (nešti) medų. Visą sielvartą ver̃sti ant ko. Keli vyrukai palei didelį langą stačiai iš butelių į gerkles verčiasi alų. gausiai ar be paliovos gerti (ppr. svaigiuosius gėrimus): Stiklą po stiklo ver̃čia. Pasileido visi, ver̃čia didis mažas. Visi sprogo i sprogsta, ver̃ta stikliukus. Kad ver̃čia, tai ver̃čia! Smurglini, murini [vyrai] tik ver̃ta į gerklę, tik ver̃ta! Į gerklę ver̃ta kokį rašalą, kokius maurus – i serga. Prisitraukė artyn ąsotį su alum ir nebepaleido, tik pylė stiklinę po stiklinės ir vertė sau. Pabalusį kaip ožio akis [spiritą],
nenusistojusį ir šiltą, vertė į gerkles.

12. smarkiai, gausiai snigti arba lyti (ppr. pučiant gūsingam vėjui): Tokie bjaurie i nejudėk iš trobos – pūga ver̃ta. Dideliais plostais verčia. Žiemą ver̃čia sniegai iš apačios (pusto per pamatus) . Lietus lijo, kaip iš viedro vertė. O lauke girdėtis baisiausia audra: žaibai, perkūnija, lytus kai su viedru verčia. Ruduo – i ver̃ta, jug visumet taip. Kiaurą vasarelę ver̃tė, apipuvo viskas – daba [r] tuščià. Ver̃ta par kiauras dienas. Atjuoduo [ja] debesis – ver̃s! Taip ver̃čia sniegą, virsta rogės. Visą dieną vertė sniegą kap plostais – ir kailinaičiai, ir nešulaitis šlapias. Nenustoja pusčius ir ver̃tus sniego. Deda lytus, kaip iš viedro ver̃ta. Ka pradėjo tokiais ubago kąsniais ver̃sti, kelio nematyti. Sniegą ver̃čia kaip iš karties. Lijo, ver̃tė kaip iš kibiro. Ver̃čia kap vyžais lauke (sninga didelėmis snaigėmis) .
verstinaĩ. Nelijo nelijo, ka pradės, verstinaĩ užver̃s. užnešti sniegu, užpustyti: Ver̃sti kelią.

13. be tvarkos griozti, rausti, naršyti, atkakliai ko ieškoti: Vertė, kniso, taršė, naršė trobą, paskui ir tvartą, ir kluoną. Ten gulėjo ant stalo baisybė žibančių žiedų; ji ėmė juos versti ir ieškoti prasto, bet negalėjo rasti. Išgirsi čia, išgirsi ten, – [žandarai] žmones pridraskę, prikėlę, – kratę, vertę ir… nieko nerandą. Kratė, vertė kamarą, vis piningų ieškojo. Ta boba ver̃ta visus pašalius, ieško. O lenda, o ver̃čia – toks knisius. Ką čia vertì svetimus daiktus, a gražu, vaikali, taip daryti!? Versiù visą šėpą, perversiu ik alda daiktelio – vis tep rasiu. Tik eina, tik kniausia, tik ver̃čia – ieško pavogt. Nėr daikto pirkioj šitiem vaikynam, siunta, ver̃čia visa ką. Ieško su žiuburiu, eina, ver̃ta po klėtę, po kūtę. Puolė prie skrynios, ėmė verstis – ištraukė pagalvį, paklodę, duknas. Pykši kas, kamaroj ver̃čias.

14. kreipti, lenkti, sukti į kurią nors pusę, kuria nors linkme, keičiant padėtį: Sklydį verčiáu į kitą pusę, nedevės. Aš plaukus verčiù į viršų. Vyrai jau plaukus kirpdavo, kiti ant šono ver̃tė, kiti teip išskleidė. Aukštyn verstaĩs plaukais vaikis mun pats kirtis (patinka) . Kitąsyk, kad da aš buvau jaunas, tai apie mus visur buvo miškai, kad viršiūnę pamatyt galvą verčiant aukštyn ir kepurė nukrisdavo. Raguites ver̃čia, paleido kelią. Staigiai nesusuksi žagrę, ver̃čia su žmogum. Vė madas ver̃čia in senovę. Žmogus šiame sviete vislab ir pačią bėdą ant naudos verta. Kada žmogus žmogų reg piktai alba griekuosu kokiuosu gyvenantį, tada jis kaltas yra jį mokyti ant tikro bei gero kelio versti. Širdis mūsų tavęsp versk. Neverčiau piktop širdies. Ant geriausio verčiu (versti). Ką Dievopi, Kristauspi ver̃sti. Ver̃čiame savo valią Dievui ant garbės. Dievas siuntė tankiai pranašus, kurie anus parsergėtų ir į tikrą tikėjimą verstų. Negerai aiškinti, į piktą versti. Kaip į mėlenumą ver̃ta (turi mėlyną atspalvį) . Ver̃ta ant miego (labai norisi miego) . Ver̃ta ant atdrėkio. Visaip mūsų tyko didžios priegados, ir rodos, kad mūsų ministeriai patys iš tikro nežino, katrul ver̃stis. Vidurvasaris vertėsi kiton pusėn. Praėjo vasara, ir, rudeniui verčiantis vis gilyn ir niūryn, ji galėjo persižegnoti ir pasakyti amen. Dienos ver̃čias an pavasarį. Oras ver̃čias an sniego. Ver̃tas motriška į kitą vierą. Ver̃sties ing Liuterį. Prie Dievo verstis. Amžinai bus išganyti …, kurie pakūtą darydami Dievop verčiasi. savaip ar priešingai aiškinti, komentuoti: Kas jūso neprotas savaip viską ver̃sti. Viską antraip ver̃ta (priešingai kalba) . Ver̃tė taip, ka iš gyvolio žmogus – i daro kaip gyvoliai. Papratusios motriškos viską į blogą ver̃sti (blogai išaiškinti) . Jaunuomenė badėsi į pašones ir savaip vertė kalbėtojo žodžius. vertinti: Versk, ko vertas anas. kreipti (akis): Dangun dažnai akis verčia. Kursai piktai daro, tasai šviesybės nekenčia, ant tamsybių akis verčia. gręžti, grąžinti, sukti atgal, keisti (kieno) judėjimo kryptį: Vituli, kur tu tę vertì karves?! Kiaules verčiau bent kelis kartus. Kur rytoj ver̃sies (eisi) ? perkant geresniu keisti: An pavasario reiks ir mum jau ver̃st arklys. | Versk tą žemę ir gyvensi kaip ponas. skirti: Už nestojimą į kamisiją [naujokams] dideles baudas ver̃ta. daryti posūkį, vingį, suktis. Kelias per tą kapinyną ver̃čias ing čia. Kad ir ver̃sis kur takutis, vis tiek eikit tiesiai.

15. vienos kalbos tekstą išdėstyti kita kalba: Versti svetimąjį tekstą į lietuvių kalbą. Tuo metu jis. vertė su mokiniais „Visuomenės įnamius“ ir mačiau ant stalo ištaisytus rankraščius. Viso svieto raštus, knygas lietuviškan versiù. Gyvenimo pabaigoje jis. lietuvių kalba kūrė gana skambias ir stilingas giesmes ir vertė Bibliją. Pradėtos novelės nepabaigiau ir siunčiu verstą Prūso apysakėlę. Parenkant ir derinant, kas verstina ir kaip tekstas taisytinas, Mažvydui turbūt daug padėjo jo profesorius Stafilas. Ver̃čiamosios raidės.

16. kalbėti ar rašyti kitaip negu įprasta, įgimta, keisti kalbą, tarmę: Aš savo kalbos nèvertu (kalbu tik žemaitiškai) . Varniškiai ver̃ta tą kalbą kiteip. Toks didliai verstõs kalbos. Kitos pusės verstèsnė kalba, žodis. Ana nėr vertantì kalbos. Ėmė gramatiką ver̃st (naujoviškai kalbėti) . Garbėdiev, kad nugi atsimainė vis, ir kiek noriant vertam savo gi tėvų liežuvį.
verstaĩ. Iš mokyklos parvažiuo [ja],
verstaĩ šneka. Ans verstaĩ kalba, iš gudiško. Lietuviai (aukštaičiai) verstai kalba. Užmiršo žemaitiškai šnekėti, šneka verstaĩ. Žemaičiai Panevėžio gyventojus vadina gudais, o liežuvį – verstai kalbėjimu. Versčiaũ rašytos knygos aš nesuprantu.

17. daryti kitokį, mainyti, keisti: Žemę ver̃sti dykynėmis. Versti ing titnagą. Ver̃sti garais (kietą kūną). Mišrąjį skaičių verčiame netikrąja trupmena. Verčiau žmogum, pavirto sukčium. Saulutė kildama kaitino iš aukšto ir baltąją šalną vertė į tankią miglą. Dalį gautų daiktų sau suvartodavome, kitus versdavome į pinigą, ir būdavo antra alga. Tiesioginę kalbą verčiant netiesiogine kalba, paprastai kinta tarinio nuosaka. Mechaninė variklio energija siurblyje verčiama hidrauline. Aš griaunu tavo pergales, verčiu jas pralaimėjimais. Leido [Kęstutis] rimtus pulkus į visas šalis, kurie plėšdamys plačiai platesniai degino, teriojo ir vis į kūlį ir vandenį vertė. Miestus … verskit į pelenus. Šešis kodžius akmens vertė vynan pilnus vandens. Christus vertęs buvo vandenį vynana. Ing skudurus ver̃sti, draskyti. Reikia vengti draugijų gyvenime asmens nesusipratimų ir nereikia jų versti visuomenės klausimu. Paprotį įstatymu ver̃sti. O prisiegą laužąs į ką savę verčia! [Viešpats] išmintingųjų mokslą į paikystę verčia. Pamariškiai negalėjo iš dyvų išeiti: jie dar nebuvo matę moters, kuri iš vokietės – tokia jie laikė Reginą – verstųsi lietuve. Žmogus tura būti žmogus, į gyvolį never̃sties. Pajuodę kaulai, jau in žemes ver̃čiasis. Lietuviai neprivalys daugiaus važiuoti į Suvalkus ir ten verstiesi į lenkus! Duona kūnu jog verčiase, vynas krauju jog stojase, mes turiam prisakymą. Vertėse drėgnumas mano ing sausimus vasaros. O kad būt Kazys nusimanęs, koks jis kvailas buvo, tyčia susilaikydamas nuo to, kas žemę dangum verčia, nuo tos neegoistinės meilės reiškimo! Verčias ir vilku, ir lape. Verskis vilku, verskis meška – kaip tiek, teip tiek. Verskis vilku, verskis meška – vis tiek žvėris. Su Bagdonu [matininkas] didžiai suteikė: tas jau neįmanė, kaip jam įtikti, katinu ir šunimi vertės. manyti turint kokių ypatybių, laikyti ką kuo: Mane durnu ver̃čia. Autakoju močią ver̃čia. Tave už netikusį ver̃čia. Nieko nedarykit per barnę aba morną šlovę, bet per nusižeminimą teverčia vienas kitą prakilnesniu neig save. dėtis, tartis kuo, kokiu esant, apsimesti kuo: Jis ver̃čiasi labai už gudrų, o kai reik, nieko gera neišmano. Už durnį ver̃sties nenoru. Jiej ver̃čiasi lenkais. keisti fazę. Agurkai reikia [sodinti],
kai ver̃čias mėnuo. Pilnam mėnesiui mažėjant, apie Alytų sakydavo, kad jis verčiasi. burtų galia teikti vienai būtybei kitos būtybės pavidalą, išorę, formą: Visokiom baidyklėm ana. ver̃tės. keistis: Ver̃čias i ver̃čias tas gyvenimas. Ver̃sis laikai, būs geriau gyventi. Kas te gali žinot, kap per dešim tūkstančių metų ver̃tėsi. Tas jų gyvenimas dusyk an dienos ver̃čiasi. Ver̃tės ver̃tės tie pinigai. Vyrų kaip vyrų, o motriškų mados vis ver̃tas i ver̃tas. Čia jau daug ver̃tėsi kunigų. Kada nors vis tiek ver̃sis! Jau ver̃čiasi: žiemą baltas, vasarą žalias (keičia pažiūras pagal reikalą) .

18. šalinti iš valdžios, atimti valdžią, galią valdyti: Kada dar cėrių ver̃tė. Tais metais pradėjo ver̃sti valdžią. Tokių jau vyrų buvo, sugalvojo važiuoti ver̃sti valdžią žemynais. Jį jau ver̃čia iš pirminykų. Karaliùs ver̃ta nu sosto šalin, i gana. Užėjo cicilikų metai, sąmaištis – mokytojas pradėjo susirinkimuose prakalbas sakyti, carą nuo sosto versti.

19. iš savęs leisti išeiti (iškilti, ištrykšti, išplūsti, išvirsti): Kunkulą ver̃sti. Ir mūsų trobų kaminai vertė dūmus tyliais rytmečiais aukštyn. Šaltinis nesustodamas verčia vis naujus vandenis. Ugnikalnis ver̃čia laivą ir pelenus. Tarytum staiga prasiveržė ugnikalnis ir kraterio gerklė spjaudė akmenis, vertė lavą. Iš kalno tik ver̃čiasi šaltinis, šaltas šaltas [vanduo]. Žmonės kalba, kad tai sūrus šaltinėlis giliai iš žemelės verčias. Tę vanduo ver̃čias – verda i verda. Va kap ver̃čiasi tusai šaltinis! Iš kalno versmė ver̃čiasi. Į padangę vertėsi ir kilo tirštų dūmų kamuoliai. Iš kaminų dūmai kunkulais verčiasi visu debesiu. Smirdi degantỹs šienas, dūmai tep ver̃čiasi. Ver̃tas dūmai į trobą: sūdės du metai nešluostytos. Netrukus suliepsnojo kūtės, ir ėmė verstis dūmai iš pono Skrodskio kabineto. Kad užsikuria [kūlelis],
tai net liepsna kaminan ver̃čias. Dūmai iš gerklės vertėsi tep kap iš kamino. Sykiu su lava verčiasi ir vandens garai. Matė kalną, apsemtą ugnia ir debesiu, iš kurio vertėsi griausmas su žeibu. Seniau, būdavo, kubiluos rūgsta [alus],
tai puta lipa, ver̃čias per viršų. Kadgi rūgsta alus, kad ver̃čias puta. Jau vanduo puode kunkulais ver̃čiasi. Garas iš arklių prusnų vertėsi raudonais kamuoliais besileidžiančios saulės užlietoje lygumoje. Durys girgždėjo, gerai neužsidarė, ir pro plyšius, ypačiai žiemą, vertėsi į vidų šaltis. Pas mus upeliai žalio vyno, iš kraštų taisos žali šilkai, iš dugno ver̃čias balti perlai. Iš jo burnos vertėsi degtinės smarvė. Ver̃tas baisūs žodžiai iš burnos, keika – žemė linksta. Man akysè žarijos ver̃čiasi. Pyktis kamuoliais vertėsi iš širdies. Nuo verksmo verčias marių sietuva. rastis: Iš kur tai ver̃čias visi itiej su barzdom. Verčias ir verčias darbai kaip iš peklos. Iš kur te jos ir kalbos tiek verčias? Iš kur tas lietus verčiasi? Ir iš kur jiej. ver̃čias? veržtis, virsti, plūsti, trykšti, lietis: Šaltinis ver̃čia. Ugnikalnis ver̃čia. Iš gilie ver̃ta žiubalas (nafta) . Dūmų kap iš pečio verčia iš burnos [rūkant].

20. gausiai sunktis, pilti. Alsuoti sunkiai, prakaitas ver̃ta. Prakaitai ver̃čiasi – sunkus darbas. padėti, skatinti išsiskirti (prakaitui): Liepžiedžių arbata ver̃ta prakaitą. Ver̃ta prakaitą nasturcijų žiedai.

21. lįsti, kištis, išvirsti į paviršių: Gieda lenkai, gyslos ver̃čiasi an kaklų (nori perrėkti lietuvius) . Labai šiton kojon gyslos ver̃čias. Levas suspaudė vilką nemielaširdingai, net to žarnos pradėjo verstis. O jy. iš vidurių ver̃čias, jy turi išeit iž vidaus.

22. gausiai berti (spuogais, šašais): Ją visą pakūnės ėmė ver̃sti. Veidą ėmė spaugais ver̃st. Ne toks niežėjimas – pradėjo ver̃sti šašais. Ver̃ta muno paršus, i neišgydau. Ver̃tė tris dienas [tymais] po valiai, tris dienas nesėsdinėj [o]. Raudonligė – tai ne mėlynės: labiau ant viršų ver̃čia. Duoda gert midaus arba arielkos, kad į lauką verstų. Jei kiauniežėmis verčia, reikia iš lauko atbulą dagilį parvilkti ir pasismilkyti juo, tuomet sugys buvusios ir nustos vertę. Jeigu vaikas išgąsčio kiek turia, a špuogiukai pradeda verst, duoda dirvinių našlaičių arbatytės. gausiai rastis, piltis. Tiej raupai pradėj [o] ver̃stis, jis visas pajuodo. Rankos pirmiau išpursta, o vėliau ima luptis oda, verčiasi pūslės.

23. jėga brautis, spraustis, grūstis, veržtis: Žmonių daug, ver̃tamos kitas per kitą. Ką labiau kryžokai ver̃tėsi pilin, tą lietuviai stipriau gynėsi. Ėst nėra ko, kiaulės griaužia [gardus],
ver̃čias lauk. Agar nematai, kaip bitelės ver̃čias iš avilio, renkas vienan kamuolin. Spiečius iš avilio ima ver̃stis. Liūliai (kirminai) ver̃čiasi iš žemės. Musės ver̃čias į vidų, kai saulė užšildo. knibždėti: Sekmadienį krūmai ver̃čias – kas tę žmonių!

24. būriu greitai kur pajudėti, pasipilti: Tiesiog ant ko su umaru eiti, virsti, ver̃stis. Staiga sujudo žmonės, ėmė verstis į lauką, prie kalbėjimo tiesiog. Nuo Vadoklių ver̃čiasi ir ver̃čiasi [rusų kariuomenė]. Žmonės dūtkūliais ver̃tėsi iš miesto. Puol kulkos tankios kaipo ledai, Napoleons verčiasi visur linkai.

25. turėti verslą, iš ko gyventi: Siūti, siuvėjo amatu verstis. Seniau visi ver̃sdavosi iš savo ūkės. Aš gi verčiaũs iš gyvulio. Su arkliais ver̃sdavos anas. Aš karvę turiu, iš karvės verčiúos. Su žąsims menkiau ver̃sdavomos. Ką padarysi, visokiais amatais ver̃tas. Su meistrysta ver̃tas. Žmones iš miškų ver̃tės. Ver̃tės iš audimo moteriškos ir mergos. Jam reikėtų kiteip ver̃stis. Mės jau nèsverčiam niekap. Matai, kaip žmonys ver̃tas – vogimu, plėšimais, i širdės leida. Tiek metų vagimis ver̃tėmos (vogėme iš kolchozo) . Kuo jis dabar verčiasi tenai? Jis verčiasi tekinimu, tekintojo darbu. Žmonės ramūs ir darbštūs, senoviškai verčiasi ir gyvena. Kuo dabar besiver̃si [nieko nebetekęs] ? Matas tašė malksnas. Tomis besiversdamas pasistatė sau krūme trobelę. Milžo po šešetą karvių, o pienu vis dėlto nesivertė; užtat patys gražiai maitinosi. Sako, pieną statyčiu, ver̃sčiuos iš pieno. Kitas vėl, norėdamas versties ir pelnyties, augina teip pat taboką. Žinai, kad mums pinigų reikia, verskimsime, kaip galima. Anas, kuris buvo ėmęs penkius talentus, vertėsi jais ir nupelnė kitus penkius. Vežta (vežėjo amatu) verčiuosi.

Sapnininkas: Apversti

Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'apversti' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI ^BETA

Įrašas
Paaiškinimas	<b>ver̃sti, </b>ver̃čia, ver̃tė. <br/>1. <span class="explanation">daryti, kad griūtų, parvirstų ant šono, griauti, mesti: </span> Versk kūlvertais vežimą šieno. Ans muni ver̃ta, aš i vėl sėdu. Kiaulės lovį ver̃čia, ėst nori. Veršis tuo verčia viedrą ant šono – turi dabot. Matai, kaip jau siaurai pradėjo tekėt medus, reikia ver̃st kubilas. Ariant vienon pusėn ver̃čia žemę [plūgelis]. Bangos laivelį ver̃čia. Jau toks šaltas ir didelis vėjas, kad iš kojų ver̃čia. Ka pakilo toks vė [ja] s, ka vedvi ver̃tė iš kojų. Toki audra buvo, ka ver̃tė iš kojų eitant. Atpūškoję aikštėn, turim sustoti, vėjas verčia iš kojų, ir sniego gilu, kartais nuklimpstam ligi pažastų. Sraunus vanduo – iš kojų ver̃čia. Sūkurys pasidarydavo – ir ver̃čia arklius. \| Nuovargis vertė iš kojų. Ir mažas kelmas vežimą verčia <span class="explanation"> (ir smulkmenos padaro didelę žalą) </span>. Ne didysis kelmas vežimą ver̃čia. Mažas kupstas (keras) didelį (didį) vežimą verčia. Ne didysis akmuo vežimą verčia, mažasis. Menka galiu paeit, kaži kap ver̃čia mane. Šiton pusėn verčia – i negaliu paeit. Jeigu tiesiai žiūri – nieko, o jei kiek į šoną, tuoj ir ver̃čia. Kai atsisėdi [ant sofos], įlendi – ver̃čia aukštielnioką. Jeigu žiemą žmogų ver̃čia <span class="explanation"> (liga guldo į lovą) </span>, daktarą ar prisišauksi? <span class="explanation">pjaunant, kertant, laužiant guldyti: </span> Būlo, ver̃čiam sausynus <span class="explanation"> (sausuolius) </span>, pjaunam an malkos. Ver̃skiat šakainį – smelka rasodną kaip velnias. Pradėjo mišką ver̃st. Geriausius rąstus malkoms verčia. Imkie kirvį ir matiką, versk ant šono aržuolus ir ardyk žemę. Vertì pradalges – linksmiai šienauti. Paprastai tėvas eina pirmas ir verčia plačią pradalgę, nepalikdamas nė žolelės. Didelėm pradalgėm rugius ver̃tė. Ilgi rugiai, dideli, nebuvo kaip į pradalgę ver̃sti. \| Pustys dalgelį, ver̃s pradalgėlę. \| I pjauna, i ver̃ta tus medžius. Gražus žvėriukas [bebras], o plaukia, neša medžius, ver̃čia. Tačiau tu nežinai ir niekada nesužinosi, ką jauti, kai tau liepia sėsti ant traktoriaus ir versti žydinčias obelis. Pasiutusi audra, medžius ver̃ta. Kap ej [o] Dusia <span class="explanation"> (pakilęs Dusios ežero vanduo) </span>, tai labai ver̃tė medžius. Plieninis ungurys girią ver̃čia. Matė kertant, o nematė vertant. Rugiai nesiver̃čia ant pradalgės. <span class="explanation">skersti, pjauti (ppr. gyvulį): </span> Kiaulę ver̃s šią savaitę, atveš meisikės. <span class="explanation">žudyti, kauti: </span> Vokietys žmones ver̃tė. <span class="explanation">marinti: </span> Ale kaip tas vėžys ver̃čia žmones. <span class="explanation">medžioti, gaudyti: </span> Geras katinas: pacukus ver̃čia, reik lašinių duot. <br/>2. <span class="explanation">mesti, blokšti, sviesti žemyn ar gilyn: </span> Šieną gal biskį ir ne sausą suvežėm, o paskum mum pradėjo kaist, tai vėl ver̃tėm žemėn. Jeigu pantai aukštai, keturi penki vyrai paspėjo ver̃sti [šiaudus žemyn]. Ver̃sk [aplytą] kupstį i džiovink. Ir vėlei drūtas vėjas gausdamas lėkė ant visko, taršydamas šieną, puolė ant kupsčių, vertė nuo jų didelius sluoksnius žemyn. Iš mašinos ver̃čia [šieną] terp durų, kad greičiau būtų. Kap jiej invažiav [o] [vandenin], kap juos ver̃tė ton upėn, tai jiej ko neužsitapino. [Vėtra] stogus žemėn ver̃ta. Pranis pabūgo savo žodžių ir dvilinkai susiriesdamas vertė ir vilko [linų] pundus. Tėvas ver̃čia iš vežimo mėšlą, o mes tai kratom. Su vertykle versk linus. Aš nuo galo nenoriu ver̃st, einu šiaudų nešt. Perniai neturėjom kur dėt [obuolių], tai vežėm rateliais ir ver̃tėm [į žvyrduobę]. Grybas [sūdytas] kap pagauna kvapo, tai jau neišvirs – ver̃sk laukan. Karstas buvo nuleistas į kapą, ir duobkasiai ėmė versti žemes. Įsakė ponas savo bernam, kad vežtų kuo didžiausius akmenis ir verstų į tą šulnį. Tenai, kur mušas <span class="explanation"> (kariauja) </span>, šimtais ver̃ta į duobes, kremta vyrai kaip varmai. Šaudė, ver̃tė į duobę i paskiau a kalkių pylė viršuo. Kas tik papuolo, tos [na] žvyrduobės [na] ver̃tė, o paskiau sutvarkė, tai dabar kapeliai. Tuomet ūmai į pragarą visus teverčia kruvins mano kardo smūgis! <span class="explanation">tempti, traukti, kad išvirstų: </span> Tai būčiau stvėręs ir vertęs jį į griovį. Muni ver̃ta iš lovos lauk, i gan. Atgulu pasigulėti, kaip aš nekeluos, plaukus rauna vaikas i ver̃ta iš lovos. <br/>3. <span class="explanation">smarkiai stumiant, daužant daryti, kad virstų, griūtų, laužti: </span> Ver̃čia karvė duris ragais. Anas nuej [o] ver̃st vartus. Su buldozeriu tuos [Kryžių kalno] kryžius ver̃tė žemė [n]. Jei ver̃s kryžių, naują statysim. Ver̃čia tvoras, ver̃čia važiuodami. Tos kiaulės man tuoj tvoras pradės ver̃st iš alkanumo. Atjo [jo] šelmis bernelis, vertė svirno dureles. Pradėjo kareiviai duris verstie, pradė [jo] siratėlė gailiai verktie. Jūrios bangas ver̃čia. <span class="explanation">griauti, ardyti: </span> Ver̃st reikia laužai ir statyt nauji namai. Tas visas trobas ver̃s, visus suvarys į vieną drūžę. Mūsų triobas kitą metą ver̃s. Jaują ver̃tė, atplukdė an šič, paskui traukė ir statė. [Vaiskas] ėmė šaudyt, ver̃st gryteles, kur buvo netoli. Turėjom ver̃st [seną gryčią], atėjom čia gyvent. Krantus vėl verčia [Nemunas], kito kelio ieško, lyg kitur nutekės. Pečius daba nereikalingas, ale ką darysi, – nejau ver̃si?! Išrietėjo vartomi kaulai, ver̃tė kapus. Tos meškos nori verst pečių, o tą paskutinį [plėšiką] užmušt. Traktorius jau ver̃ta tas kopas, lygina jau. \| [Vėtra] ver̃tė triobas, nugriovė katriem medžius. Tie patys ver̃tė ūkes, draskė, tie patys Lietuvą kela, o kaip! Ana kurčia, koc namą ver̃sk [, neišgirs] ! <br/>4. <span class="explanation">rauti iš šaknų, traukti, plėšti (iš žemės): </span> Reikia ver̃st lauk tą krūmą – jis viską stelbia. Pradėjo tus kelmus ver̃sti, plėšti lauk. Raunam kelmus, kertam krūmus, verčiam akmenis. Pavakarėje, šeštadienį broliai ima dalbas, kastuvą, kirvius ir verčia kelmą. Oi, kas žiemą man žaliuoti, kad vėjelis labai pučia, iš šaknelių mane verčia. Atlinguoja šmėkla karo, kalnus, kelmus versdama. Tai užderėjo vasarojus, kap siena – nat iš šaknų ver̃čias. Javai užsinešė, net iš dirvos ver̃čias. Tas kelmas kaip ver̃tės, kaip šėrė šaknim man par tą ranką. <br/>5. <span class="explanation">guldyti į šalį (žemę): </span> Palyčia žemę griauna, verčia. Tiesian šonan <span class="explanation"> (dešinėn) </span> ver̃čia žagrė. Tai ji. labai gražiai vertė. Arklius pasišėriau ir su plūgu verčiù. Daba su traktoriais ver̃ta. Te prikišta mėšlo, plūgas nebever̃čia. Ver̃tė žemę kap lubiną tokiu plūgu. Čia verstuvė būs, ka ver̃stum žemes. Krygom ver̃čia, aria dobilieną. \| Plūgas ver̃čia vagą. Ver̃čia vagą kaip lentą. Tiej noragai ir ta žagrė ver̃čia vagą. Vagos daugiaus ver̃stos su plūgu. Salako apylinkių artojai pirmą vagą versdavo į lauko vidų, ir, jų manymu, dėl to javai turėję iš dirvos griūte griūti. Artojas nebevers gilios vagos. Arklas lengvai rausė drėgną žemę, ir blizganti saulėj velėna, tiesi kaip styga, vertėsi paskui artoją. Kad arė rudenį, krygos ver̃tės – teip buvo aždžiūvę. Mūs žemė tokia, kad kaladom ver̃čiasi, kap ari. <span class="explanation">rausti, knisti: </span> Veršis <span class="explanation"> (bulius) </span> piktas – ragais žemę ver̃čia. Ver̃sta suversta šernų bulbos. Šnipu ver̃čia, knisa kiaulė. Žolę karvė ver̃tė, ver̃tė nosia, širdijos, – tvarte pilna musių. <span class="explanation">rausiant kelti į viršų: </span> Kad kurmiai ver̃čia žemę, žiemos nebus. Du melsvi kurmiai žemę verčia. <span class="explanation">kastuvu skverbti, gilinti: </span> Nušilę ka kasa, ka ver̃ta grovius! Įkasę durpes, su spatu ver̃čia – i nulaužia tankiai spatą. <span class="explanation">kelti (iš žemės) skverbiant (ppr. bulves): </span> Pabaigėm bulves ver̃st. Seniau bulves ver̃sdavo su šake. Vyrai su šakėm ver̃čia [bulvių kerus]. <br/>6. <span class="explanation">viršutinę pusę keisti apatine: </span> Ver̃sk antraip akmenį. Nespėjai sudėt į kupečius, perlijo – i vėl ver̃sk [šieną]. Nebežinau, katras [minkomos duonos] šonas nèverstas, gal šitas? Kepamus maisto produktus galima versti tik gerai apkepus jų pirmajai pusei. <span class="explanation">antraip sukti: </span> Pradužo katro [margutis], ver̃sk kitą galą. Išbąla to drobė gražiai, viena pusė išbalo, vertì ant antros pusės. Drobę išbaltina in saulės, upėn neša, ver̃čiasi drobė. <span class="explanation">sklaidyti į šalis, kad geriau džiūtų: </span> Tiktai ver̃skiat šieną, eisma grėbti. Su grėblio kotais reik ver̃sti šieną. Kad plonai sukloja, tai nereikia ver̃st linų. Kiaurą dieną ver̃tė linus, tik patamsiukais parėjo. Mano tėvas liuobėjo ver̃sti pradalges, kad greičiaus padžiūtų. Šienas nèverstas, darže sėdžia, o gieda: „Pone karaliau, duok lietaus“. Vaitiškio ūsai prasiskyrė į šalis tartum grėbliakočiu verčiama pradalgė. <span class="explanation">vožti, verti, daryti: </span> Kiek skrynę ver̃suot, tiek graudžiai verksuot. <span class="explanation">skleisti (knygos puslapį, lapą): </span> Ver̃sti lapą. Vaikai verčia puslapį po puslapio. Verčiu aš knygos šimtametės senus, pageltusius lapus. Verčia [kunigas] brevijoriaus puslapius, lūpos šnibžda žodžius. Kažkaip man tie lapai po penkis iš karto verčiasi – nemoku. <br/>7. <span class="explanation">keisti gulimą padėtį, sukti, ridenti nuo vieno šono ant kito: </span> Reikdavo ją ir ver̃st, ir valgydint – sunkus ligonis buvo. Kaip ver̃čia, neatverčia – guli kaip negyvas. [Ligonis] rėkia verčiantỹs, jį visą sopa. Kad užeina skaudėt, reikia ver̃stis aukštinykai. Verčiuos ant kairiojo šono, pagalvin spaudžiuos. Kaip verčiuos, tik skauda, kaip guliu, neskauda. Vaikas jau i ver̃čias [lovutėje], i kelias, – nemažas jau. Ant vieno šono pakyrsta [meškai] gulėti – ver̃tas ant kito. I sėdys, i stojys, i vieneip vertýs i kiteip vertýs – didiliai prasta naktis buvo. Taip viską galvoj parėmęs, verčiasi kunigėlis ant paskutinio šono. Vertės ant vieno šono – negerai, vertės ant antro – dar blogiau. Ale kad pailsiu, aš versiuos ant šono, o tu sėsk ant kito šono. Sveikatos neturiu: kad biskį kas, tuo pradeda ver̃stis <span class="explanation"> (smarkiai plakti) </span> širdis. <br/>8. <span class="explanation">išorinę pusę keisti vidine: </span> Ver̃sti kišenę. Tu laidyk ir parplovinėk grobus, aš ver̃su – taip būs greičiau. Versk šiaip, versk teip, o vis išvirkščioji pusė <span class="explanation"> (ir šiaip bėda, ir taip bėda) </span>. Vanduo traukė grobą žemyn, ir pats grobas ver̃tės. <span class="explanation">persiūti kita puse: </span> Drabužį ver̃sti. Verstà suknelė. Rūbas, sako, ver̃st nemožna. <br/>9. <span class="explanation">risti, raičioti: </span> Ir aš nu kalno kūlį verčiáu. Kūlius ver̃čia vaikai ant pievos. Ar moki kūlę ver̃sti? Vaikai kūlį ver̃čia. Kitas lėkdamas kūlį ver̃s iš to džiaugsmo. Žingsnį žengsi, kūlį ver̃si – i numie. Reik kūlį ver̃sti, ka gandrą pamatai pirmą kartą. Kūliùs ver̃čia, kad rugiai iš dirvos virstų. \| Buvo atlėkę lėktuvu, ver̃tė kūlį, mirties kilpą darė. <br/>10. <span class="explanation">ristis, ridentis (ppr. verčiantis per galvą): </span> Ver̃stis per galvą. Ver̃čias lėkdamas verstinis karvelis, o paprasti karveliai nesìverčia. O tas avinas vis verstis per galvą, per galvą, išsinėrė iš virvutės. Pempę pamatęs, verskis per galvą – bus laimė per visus metus. Neliesk manęs! Jei prisiliesi – nuo kalno versiuos! [Boba] padėjo an tokios lopetos ir mane norėjo mest į pečių prikūrytą, tai aš pamatęs, kad man jau karšta bus, verčiausi nuo tos lopetos ir išsisukau koją. Kūliu verčiuosi. [Mergaitė] kūliu per galvą verčiasi, šokinėja pritūpdama, rankom lyg sparnais mosuoja. Verčias kap zuikis pakalnėn. <br/>11. <span class="explanation">daug (ppr. be tvarkos) dėti, krauti, mesti: </span> Ver̃sk šieną čia. Ver̃sti į krūvą, į kupetą. Pašarą ver̃sdavo kašikais karvėm. Kaip išdžiūna [nurauti žirniai], ver̃čiam klaimuos, su kultuvais kuliam. Į laidarą liuob ver̃sti mėšlą. Neversk karvei vieno šieno, padaryk kratinio. Ir kraudavome, ir versdavome nesigailėdami glėbius žalių eglišakių ant ugnies, kad tik tirštesni dūmų kamuoliai pakiltų. Vežė ir ver̃tė in klojimo [javus]. Davė davė, iš kluono ver̃tė ver̃tė viena [rugius į mašiną]. Kloja, ver̃čia pašarą po kojom. Iš miško slenka rogės su rąstais, kuriuos verčia prie upės. Pradėjo [velnias] laužtie medžius, an kelio verstie. Mūs kapuos vienas kito kaulus ver̃čia <span class="explanation"> (daug prilaidota) </span>. <br/><b>verstinaĩ</b></b></b>. Piktumą vienas kitam verstinaĩ ver̃tam. Vertúos akminus pudamentuo. <span class="explanation">gausiai duoti, tiekti: </span> Tėvai ver̃čia ir ver̃čia [miestelėnams] vaikami. \| Menkiausias susirinkimas kulkoze – ver̃ta šnapšo vagonais. Mažai primelžu – nèbvertam pieno į pieninę. Iž užsienio ver̃čia ver̃čia viską, Lietuvos [prekių] nieko nereikia. <br/><b>verstinaĩ</b></b></b>. verstinõs: Kuperatyvai piningus verstinõs ver̃tas: veža prekes tolie, į Rosiją. Šimtus ver̃tas tik iš pieno: dvi karvi melža, o du seniai. Jiems tę tik pinigai verčiase, geriau negalia būt. <span class="explanation">puikiai auginti: </span> Patręša, kokius javus laukai ver̃ta. <span class="explanation">daug (ko), gausiai berti, barstyti: </span> Trąšų nebuvo, mėšlus ver̃tė. Pelenus, smėlį ver̃sti ant ledo. Pelenus ver̃tam lauko [n]. Rytais Amilia košė bulvių sagoną ir vertė tiesiai ant stalo. Nešdavo, ver̃sdavo bačkon šitas uogas. Gal druskos never̃st daug: kam reikės – įsidės. Obuolių daugis – i kiaulėmi ver̃čiam. Šiemet svietas bulbas ver̃čia maišais. Gyvenimas – audra! Vertė ant manęs smėlio kalnus, laužė man pečius. Rūsijai duoti, kaip į kiaurą maišą ver̃sti – nėr tvarkos. <span class="explanation">gausiai pilti, lieti (ppr. skystį): </span> Never̃sk tiek, niekas neišgers. Tę viską pila, ver̃čia – pažliugę jau. Neša vandenį ir šitais kabliais ver̃čia an sienojų [per gaisrą]. Pila ver̃čia Nemnan, nuo Gardino kokis rudas vanduoj plaukia. Bitės jau pradėjo į perus versti <span class="explanation"> (nešti) </span> medų. Visą sielvartą ver̃sti ant ko. Keli vyrukai palei didelį langą stačiai iš butelių į gerkles verčiasi alų. <span class="explanation">gausiai ar be paliovos gerti (ppr. svaigiuosius gėrimus): </span> Stiklą po stiklo ver̃čia. Pasileido visi, ver̃čia didis mažas. Visi sprogo i sprogsta, ver̃ta stikliukus. Kad ver̃čia, tai ver̃čia! Smurglini, murini [vyrai] tik ver̃ta į gerklę, tik ver̃ta! Į gerklę ver̃ta kokį rašalą, kokius maurus – i serga. Prisitraukė artyn ąsotį su alum ir nebepaleido, tik pylė stiklinę po stiklinės ir vertė sau. Pabalusį kaip ožio akis [spiritą], nenusistojusį ir šiltą, vertė į gerkles. <br/>12. <span class="explanation">smarkiai, gausiai snigti arba lyti (ppr. pučiant gūsingam vėjui): </span> Tokie bjaurie i nejudėk iš trobos – pūga ver̃ta. Dideliais plostais verčia. Žiemą ver̃čia sniegai iš apačios <span class="explanation"> (pusto per pamatus) </span>. Lietus lijo, kaip iš viedro vertė. O lauke girdėtis baisiausia audra: žaibai, perkūnija, lytus kai su viedru verčia. Ruduo – i ver̃ta, jug visumet taip. Kiaurą vasarelę ver̃tė, apipuvo viskas – daba [r] tuščià. Ver̃ta par kiauras dienas. Atjuoduo [ja] debesis – ver̃s! Taip ver̃čia sniegą, virsta rogės. Visą dieną vertė sniegą kap plostais – ir kailinaičiai, ir nešulaitis šlapias. Nenustoja pusčius ir ver̃tus sniego. Deda lytus, kaip iš viedro ver̃ta. Ka pradėjo tokiais ubago kąsniais ver̃sti, kelio nematyti. Sniegą ver̃čia kaip iš karties. Lijo, ver̃tė kaip iš kibiro. Ver̃čia kap vyžais lauke <span class="explanation"> (sninga didelėmis snaigėmis) </span>. <br/><b>verstinaĩ</b></b></b>. Nelijo nelijo, ka pradės, verstinaĩ užver̃s. <span class="explanation">užnešti sniegu, užpustyti: </span> Ver̃sti kelią. <br/>13. <span class="explanation">be tvarkos griozti, rausti, naršyti, atkakliai ko ieškoti: </span> Vertė, kniso, taršė, naršė trobą, paskui ir tvartą, ir kluoną. Ten gulėjo ant stalo baisybė žibančių žiedų; ji ėmė juos versti ir ieškoti prasto, bet negalėjo rasti. Išgirsi čia, išgirsi ten, – [žandarai] žmones pridraskę, prikėlę, – kratę, vertę ir… nieko nerandą. Kratė, vertė kamarą, vis piningų ieškojo. Ta boba ver̃ta visus pašalius, ieško. O lenda, o ver̃čia – toks knisius. Ką čia vertì svetimus daiktus, a gražu, vaikali, taip daryti!? Versiù visą šėpą, perversiu ik alda daiktelio – vis tep rasiu. Tik eina, tik kniausia, tik ver̃čia – ieško pavogt. Nėr daikto pirkioj šitiem vaikynam, siunta, ver̃čia visa ką. Ieško su žiuburiu, eina, ver̃ta po klėtę, po kūtę. Puolė prie skrynios, ėmė verstis – ištraukė pagalvį, paklodę, duknas. Pykši kas, kamaroj ver̃čias. <br/>14. <span class="explanation">kreipti, lenkti, sukti į kurią nors pusę, kuria nors linkme, keičiant padėtį: </span> Sklydį verčiáu į kitą pusę, nedevės. Aš plaukus verčiù į viršų. Vyrai jau plaukus kirpdavo, kiti ant šono ver̃tė, kiti teip išskleidė. Aukštyn verstaĩs plaukais vaikis mun pats kirtis <span class="explanation"> (patinka) </span>. Kitąsyk, kad da aš buvau jaunas, tai apie mus visur buvo miškai, kad viršiūnę pamatyt galvą verčiant aukštyn ir kepurė nukrisdavo. Raguites ver̃čia, paleido kelią. Staigiai nesusuksi žagrę, ver̃čia su žmogum. Vė madas ver̃čia in senovę. Žmogus šiame sviete vislab ir pačią bėdą ant naudos verta. Kada žmogus žmogų reg piktai alba griekuosu kokiuosu gyvenantį, tada jis kaltas yra jį mokyti ant tikro bei gero kelio versti. Širdis mūsų tavęsp versk. Neverčiau piktop širdies. Ant geriausio verčiu (versti). Ką Dievopi, Kristauspi ver̃sti. Ver̃čiame savo valią Dievui ant garbės. Dievas siuntė tankiai pranašus, kurie anus parsergėtų ir į tikrą tikėjimą verstų. Negerai aiškinti, į piktą versti. Kaip į mėlenumą ver̃ta <span class="explanation"> (turi mėlyną atspalvį) </span>. Ver̃ta ant miego <span class="explanation"> (labai norisi miego) </span>. Ver̃ta ant atdrėkio. Visaip mūsų tyko didžios priegados, ir rodos, kad mūsų ministeriai patys iš tikro nežino, katrul ver̃stis. Vidurvasaris vertėsi kiton pusėn. Praėjo vasara, ir, rudeniui verčiantis vis gilyn ir niūryn, ji galėjo persižegnoti ir pasakyti amen. Dienos ver̃čias an pavasarį. Oras ver̃čias an sniego. Ver̃tas motriška į kitą vierą. Ver̃sties ing Liuterį. Prie Dievo verstis. Amžinai bus išganyti …, kurie pakūtą darydami Dievop verčiasi. <span class="explanation">savaip ar priešingai aiškinti, komentuoti: </span> Kas jūso neprotas savaip viską ver̃sti. Viską antraip ver̃ta <span class="explanation"> (priešingai kalba) </span>. Ver̃tė taip, ka iš gyvolio žmogus – i daro kaip gyvoliai. Papratusios motriškos viską į blogą ver̃sti <span class="explanation"> (blogai išaiškinti) </span>. Jaunuomenė badėsi į pašones ir savaip vertė kalbėtojo žodžius. <span class="explanation">vertinti: </span> Versk, ko vertas anas. <span class="explanation">kreipti (akis): </span> Dangun dažnai akis verčia. Kursai piktai daro, tasai šviesybės nekenčia, ant tamsybių akis verčia. <span class="explanation">gręžti, grąžinti, sukti atgal, keisti (kieno) judėjimo kryptį: </span> Vituli, kur tu tę vertì karves?! Kiaules verčiau bent kelis kartus. Kur rytoj ver̃sies <span class="explanation"> (eisi) </span> ? <span class="explanation">perkant geresniu keisti: </span> An pavasario reiks ir mum jau ver̃st arklys. \| Versk tą žemę ir gyvensi kaip ponas. <span class="explanation">skirti: </span> Už nestojimą į kamisiją [naujokams] dideles baudas ver̃ta. <span class="explanation">daryti posūkį, vingį, suktis</span>. Kelias per tą kapinyną ver̃čias ing čia. Kad ir ver̃sis kur takutis, vis tiek eikit tiesiai. <br/>15. <span class="explanation">vienos kalbos tekstą išdėstyti kita kalba: </span> Versti svetimąjį tekstą į lietuvių kalbą. Tuo metu jis. vertė su mokiniais „Visuomenės įnamius“ ir mačiau ant stalo ištaisytus rankraščius. Viso svieto raštus, knygas lietuviškan versiù. Gyvenimo pabaigoje jis. lietuvių kalba kūrė gana skambias ir stilingas giesmes ir vertė Bibliją. Pradėtos novelės nepabaigiau ir siunčiu verstą Prūso apysakėlę. Parenkant ir derinant, kas verstina ir kaip tekstas taisytinas, Mažvydui turbūt daug padėjo jo profesorius Stafilas. Ver̃čiamosios raidės. <br/>16. <span class="explanation">kalbėti ar rašyti kitaip negu įprasta, įgimta, keisti kalbą, tarmę: </span> Aš savo kalbos nèvertu <span class="explanation"> (kalbu tik žemaitiškai) </span>. Varniškiai ver̃ta tą kalbą kiteip. Toks didliai verstõs kalbos. Kitos pusės verstèsnė kalba, žodis. Ana nėr vertantì kalbos. Ėmė gramatiką ver̃st <span class="explanation"> (naujoviškai kalbėti) </span>. Garbėdiev, kad nugi atsimainė vis, ir kiek noriant vertam savo gi tėvų liežuvį. <br/><b>verstaĩ</b>. Iš mokyklos parvažiuo [ja], verstaĩ šneka. Ans verstaĩ kalba, iš gudiško. Lietuviai <span class="explanation"> (aukštaičiai) </span> verstai kalba. Užmiršo žemaitiškai šnekėti, šneka verstaĩ. Žemaičiai Panevėžio gyventojus vadina gudais, o liežuvį – verstai kalbėjimu. Versčiaũ rašytos knygos aš nesuprantu. <br/>17. <span class="explanation">daryti kitokį, mainyti, keisti: </span> Žemę ver̃sti dykynėmis. Versti ing titnagą. Ver̃sti garais (kietą kūną). Mišrąjį skaičių verčiame netikrąja trupmena. Verčiau žmogum, pavirto sukčium. Saulutė kildama kaitino iš aukšto ir baltąją šalną vertė į tankią miglą. Dalį gautų daiktų sau suvartodavome, kitus versdavome į pinigą, ir būdavo antra alga. Tiesioginę kalbą verčiant netiesiogine kalba, paprastai kinta tarinio nuosaka. Mechaninė variklio energija siurblyje verčiama hidrauline. Aš griaunu tavo pergales, verčiu jas pralaimėjimais. Leido [Kęstutis] rimtus pulkus į visas šalis, kurie plėšdamys plačiai platesniai degino, teriojo ir vis į kūlį ir vandenį vertė. Miestus … verskit į pelenus. Šešis kodžius akmens vertė vynan pilnus vandens. Christus vertęs buvo vandenį vynana. Ing skudurus ver̃sti, draskyti. Reikia vengti draugijų gyvenime asmens nesusipratimų ir nereikia jų versti visuomenės klausimu. Paprotį įstatymu ver̃sti. O prisiegą laužąs į ką savę verčia! [Viešpats] išmintingųjų mokslą į paikystę verčia. Pamariškiai negalėjo iš dyvų išeiti: jie dar nebuvo matę moters, kuri iš vokietės – tokia jie laikė Reginą – verstųsi lietuve. Žmogus tura būti žmogus, į gyvolį never̃sties. Pajuodę kaulai, jau in žemes ver̃čiasis. Lietuviai neprivalys daugiaus važiuoti į Suvalkus ir ten verstiesi į lenkus! Duona kūnu jog verčiase, vynas krauju jog stojase, mes turiam prisakymą. Vertėse drėgnumas mano ing sausimus vasaros. O kad būt Kazys nusimanęs, koks jis kvailas buvo, tyčia susilaikydamas nuo to, kas žemę dangum verčia, nuo tos neegoistinės meilės reiškimo! Verčias ir vilku, ir lape. Verskis vilku, verskis meška – kaip tiek, teip tiek. Verskis vilku, verskis meška – vis tiek žvėris. Su Bagdonu [matininkas] didžiai suteikė: tas jau neįmanė, kaip jam įtikti, katinu ir šunimi vertės. <span class="explanation">manyti turint kokių ypatybių, laikyti ką kuo: </span> Mane durnu ver̃čia. Autakoju močią ver̃čia. Tave už netikusį ver̃čia. Nieko nedarykit per barnę aba morną šlovę, bet per nusižeminimą teverčia vienas kitą prakilnesniu neig save. <span class="explanation">dėtis, tartis kuo, kokiu esant, apsimesti kuo: </span> Jis ver̃čiasi labai už gudrų, o kai reik, nieko gera neišmano. Už durnį ver̃sties nenoru. Jiej ver̃čiasi lenkais. <span class="explanation">keisti fazę</span>. Agurkai reikia [sodinti], kai ver̃čias mėnuo. Pilnam mėnesiui mažėjant, apie Alytų sakydavo, kad jis verčiasi. <span class="explanation">burtų galia teikti vienai būtybei kitos būtybės pavidalą, išorę, formą: </span> Visokiom baidyklėm ana. ver̃tės. <span class="explanation">keistis: </span> Ver̃čias i ver̃čias tas gyvenimas. Ver̃sis laikai, būs geriau gyventi. Kas te gali žinot, kap per dešim tūkstančių metų ver̃tėsi. Tas jų gyvenimas dusyk an dienos ver̃čiasi. Ver̃tės ver̃tės tie pinigai. Vyrų kaip vyrų, o motriškų mados vis ver̃tas i ver̃tas. Čia jau daug ver̃tėsi kunigų. Kada nors vis tiek ver̃sis! Jau ver̃čiasi: žiemą baltas, vasarą žalias <span class="explanation"> (keičia pažiūras pagal reikalą) </span>. <br/>18. <span class="explanation">šalinti iš valdžios, atimti valdžią, galią valdyti: </span> Kada dar cėrių ver̃tė. Tais metais pradėjo ver̃sti valdžią. Tokių jau vyrų buvo, sugalvojo važiuoti ver̃sti valdžią žemynais. Jį jau ver̃čia iš pirminykų. Karaliùs ver̃ta nu sosto šalin, i gana. Užėjo cicilikų metai, sąmaištis – mokytojas pradėjo susirinkimuose prakalbas sakyti, carą nuo sosto versti. <br/>19. <span class="explanation">iš savęs leisti išeiti (iškilti, ištrykšti, išplūsti, išvirsti): </span> Kunkulą ver̃sti. Ir mūsų trobų kaminai vertė dūmus tyliais rytmečiais aukštyn. Šaltinis nesustodamas verčia vis naujus vandenis. Ugnikalnis ver̃čia laivą ir pelenus. Tarytum staiga prasiveržė ugnikalnis ir kraterio gerklė spjaudė akmenis, vertė lavą. Iš kalno tik ver̃čiasi šaltinis, šaltas šaltas [vanduo]. Žmonės kalba, kad tai sūrus šaltinėlis giliai iš žemelės verčias. Tę vanduo ver̃čias – verda i verda. Va kap ver̃čiasi tusai šaltinis! Iš kalno versmė ver̃čiasi. Į padangę vertėsi ir kilo tirštų dūmų kamuoliai. Iš kaminų dūmai kunkulais verčiasi visu debesiu. Smirdi degantỹs šienas, dūmai tep ver̃čiasi. Ver̃tas dūmai į trobą: sūdės du metai nešluostytos. Netrukus suliepsnojo kūtės, ir ėmė verstis dūmai iš pono Skrodskio kabineto. Kad užsikuria [kūlelis], tai net liepsna kaminan ver̃čias. Dūmai iš gerklės vertėsi tep kap iš kamino. Sykiu su lava verčiasi ir vandens garai. Matė kalną, apsemtą ugnia ir debesiu, iš kurio vertėsi griausmas su žeibu. Seniau, būdavo, kubiluos rūgsta [alus], tai puta lipa, ver̃čias per viršų. Kadgi rūgsta alus, kad ver̃čias puta. Jau vanduo puode kunkulais ver̃čiasi. Garas iš arklių prusnų vertėsi raudonais kamuoliais besileidžiančios saulės užlietoje lygumoje. Durys girgždėjo, gerai neužsidarė, ir pro plyšius, ypačiai žiemą, vertėsi į vidų šaltis. Pas mus upeliai žalio vyno, iš kraštų taisos žali šilkai, iš dugno ver̃čias balti perlai. Iš jo burnos vertėsi degtinės smarvė. Ver̃tas baisūs žodžiai iš burnos, keika – žemė linksta. Man akysè žarijos ver̃čiasi. Pyktis kamuoliais vertėsi iš širdies. Nuo verksmo verčias marių sietuva. <span class="explanation">rastis: </span> Iš kur tai ver̃čias visi itiej su barzdom. Verčias ir verčias darbai kaip iš peklos. Iš kur te jos ir kalbos tiek verčias? Iš kur tas lietus verčiasi? Ir iš kur jiej. ver̃čias? <span class="explanation">veržtis, virsti, plūsti, trykšti, lietis: </span> Šaltinis ver̃čia. Ugnikalnis ver̃čia. Iš gilie ver̃ta žiubalas <span class="explanation"> (nafta) </span>. Dūmų kap iš pečio verčia iš burnos [rūkant]. <br/>20. <span class="explanation">gausiai sunktis, pilti</span>. Alsuoti sunkiai, prakaitas ver̃ta. Prakaitai ver̃čiasi – sunkus darbas. <span class="explanation">padėti, skatinti išsiskirti (prakaitui): </span> Liepžiedžių arbata ver̃ta prakaitą. Ver̃ta prakaitą nasturcijų žiedai. <br/>21. <span class="explanation">lįsti, kištis, išvirsti į paviršių: </span> Gieda lenkai, gyslos ver̃čiasi an kaklų <span class="explanation"> (nori perrėkti lietuvius) </span>. Labai šiton kojon gyslos ver̃čias. Levas suspaudė vilką nemielaširdingai, net to žarnos pradėjo verstis. O jy. iš vidurių ver̃čias, jy turi išeit iž vidaus. <br/>22. <span class="explanation">gausiai berti (spuogais, šašais): </span> Ją visą pakūnės ėmė ver̃sti. Veidą ėmė spaugais ver̃st. Ne toks niežėjimas – pradėjo ver̃sti šašais. Ver̃ta muno paršus, i neišgydau. Ver̃tė tris dienas [tymais] po valiai, tris dienas nesėsdinėj [o]. Raudonligė – tai ne mėlynės: labiau ant viršų ver̃čia. Duoda gert midaus arba arielkos, kad į lauką verstų. Jei kiauniežėmis verčia, reikia iš lauko atbulą dagilį parvilkti ir pasismilkyti juo, tuomet sugys buvusios ir nustos vertę. Jeigu vaikas išgąsčio kiek turia, a špuogiukai pradeda verst, duoda dirvinių našlaičių arbatytės. <span class="explanation">gausiai rastis, piltis</span>. Tiej raupai pradėj [o] ver̃stis, jis visas pajuodo. Rankos pirmiau išpursta, o vėliau ima luptis oda, verčiasi pūslės. <br/>23. <span class="explanation">jėga brautis, spraustis, grūstis, veržtis: </span> Žmonių daug, ver̃tamos kitas per kitą. Ką labiau kryžokai ver̃tėsi pilin, tą lietuviai stipriau gynėsi. Ėst nėra ko, kiaulės griaužia [gardus], ver̃čias lauk. Agar nematai, kaip bitelės ver̃čias iš avilio, renkas vienan kamuolin. Spiečius iš avilio ima ver̃stis. Liūliai <span class="explanation"> (kirminai) </span> ver̃čiasi iš žemės. Musės ver̃čias į vidų, kai saulė užšildo. <span class="explanation">knibždėti: </span> Sekmadienį krūmai ver̃čias – kas tę žmonių! <br/>24. <span class="explanation">būriu greitai kur pajudėti, pasipilti: </span> Tiesiog ant ko su umaru eiti, virsti, ver̃stis. Staiga sujudo žmonės, ėmė verstis į lauką, prie kalbėjimo tiesiog. Nuo Vadoklių ver̃čiasi ir ver̃čiasi [rusų kariuomenė]. Žmonės dūtkūliais ver̃tėsi iš miesto. Puol kulkos tankios kaipo ledai, Napoleons verčiasi visur linkai. <br/>25. <span class="explanation">turėti verslą, iš ko gyventi: </span> Siūti, siuvėjo amatu verstis. Seniau visi ver̃sdavosi iš savo ūkės. Aš gi verčiaũs iš gyvulio. Su arkliais ver̃sdavos anas. Aš karvę turiu, iš karvės verčiúos. Su žąsims menkiau ver̃sdavomos. Ką padarysi, visokiais amatais ver̃tas. Su meistrysta ver̃tas. Žmones iš miškų ver̃tės. Ver̃tės iš audimo moteriškos ir mergos. Jam reikėtų kiteip ver̃stis. Mės jau nèsverčiam niekap. Matai, kaip žmonys ver̃tas – vogimu, plėšimais, i širdės leida. Tiek metų vagimis ver̃tėmos <span class="explanation"> (vogėme iš kolchozo) </span>. Kuo jis dabar verčiasi tenai? Jis verčiasi tekinimu, tekintojo darbu. Žmonės ramūs ir darbštūs, senoviškai verčiasi ir gyvena. Kuo dabar besiver̃si [nieko nebetekęs] ? Matas tašė malksnas. Tomis besiversdamas pasistatė sau krūme trobelę. Milžo po šešetą karvių, o pienu vis dėlto nesivertė; užtat patys gražiai maitinosi. Sako, pieną statyčiu, ver̃sčiuos iš pieno. Kitas vėl, norėdamas versties ir pelnyties, augina teip pat taboką. Žinai, kad mums pinigų reikia, verskimsime, kaip galima. Anas, kuris buvo ėmęs penkius talentus, vertėsi jais ir nupelnė kitus penkius. Vežta <span class="explanation"> (vežėjo amatu) </span> verčiuosi.

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.

apversti

#