apvilkti

.
vil̃kti, vel̃ka (-a), -o. traukti taip, kad šliaužtų: Jis eidamas kojas vel̃ka. Jis tur vel̃kamą eiseną. Vilkti pažemiu kojomis. Jis ligonis buvo, koją vieną vil̃ko. Vil̃k žeme pagal. Koją vilktè vil̃ko – radikulitas įsimetė. Velkì koją – ką tu eisi, būk namie. Su kaliošais čiukšt, čiukšt – kojas vel̃ka. Y [ra] toki šliūžė, taip kaip kailinių rankovė vilktà. Mažileliai šarkais apvalkstyti, rankoves vil̃ks lig žemės. Šeimininkė šluotą apsižergs ir eis vilkdamà par tą rasą. Ten bėga lapės teip kaip šunys uodegas vil̃kdamos. Žąselė vieną sparnelį vel̃ka per vandenį ir svirduliuoja. Būdavo, [elgetos] šliures vel̃ka, krepšiai skuduriniai tabaluoja. Mes kurpes vil̃kom, su kurpiukėm ėjom. Kurpes vil̃kdavau ant kojų, nepanešdavau. Kaipgi tuplius vilksì – sausa, karšta, apsiauk nagines. Uodegą vil̃ko – šliūža paliko (įsitaisė vaiką) .
vilktinaĩ. vilktinõs: Velka tą gūnią vilktinaĩ. Paskuo piemeneliuo įsmilko nugara benešant, pradėjo vilktinos vilkti par akminis. Arklį mažą turėjo, ka ans jos, kuo ne žeme vel̃kas i kojos. Sijonai buvo lig pat žemės, jau vil̃ksas pagal žeme. Išsiaudžiam sijonus, pasisiuvam gražiai – ne kad žeme vil̃ktųsi. Ilgais andarokais apsirengus eit labai bloga: andaroko kraštai minas, andarokas žeme vel̃kas ir dulkes kelia. Sijonai dideli išausti, ilgi toki, ka žeme vel̃kas. Sijonai buvo ilgi, o ta uodega šliukš, šliukš iš paskos i vil̃ksas, taką nušluos tie sijonai. Jau buvom pasistruginusios, mun jau nebvil̃kos sijonai. Rankovės atraitytos, o kai neatraitytos – žeme vel̃kas. Diržo atsijuosta, gerasai galas už juosmenio laikos, o sagtelė vel̃kas ir skamba. Uodega ant žemės vel̃kas. Ji trinko galvą par metus du sykiu, kasos vil̃kos žeme (buvo ilgos) . Karukus prikabydavo – rąstai ilgi, žeme vil̃ktųs. Apžėlęs kaip meška, gaurai žeme vel̃kas (labai ilgi) . Kur eiti vyža, čia velkas ir apvarta. Jo snerglys da žeme vel̃kas.

2. šliaužti, ropoti paviršiumi: Vaikas su šaukštu kaukš tam žalčiui par kaktą, tas ir vilkdavęsis – čykš, čykš čypdamas atgal po pečka.

3. traukiant paviršiumi keisti daikto padėtį erdvėje: Pati [katė] atbulai eina, pacą žeme velka. Par storąsias lūpeles katė pelę vilko, par retuosius dantelius kisielėlį sunkė. Du berželiu nukerta, ant šitų berželių prikrauna šieno, ir velkì par vandenį. Užmigusį piemenį už kojų suriša ir vel̃ka, kad prabustų. Vel̃kamas tinklas. Buvo ir velkamì tinklai. Velkamasis tinklas būdavo pririšamas prie valties ir tempiamas. Ka vagą kerta bebrų ar vėtrų pakirsti medžiai, tada baidares tenka vilkti krantu. Vilk, trauk lynelį par Nemunelį, aš čionai negyvęsiu. Jei tu nekelsi, pėsčia pareisiu pri savo matušelės. Paskui vilko bluką per kiemus, beje, senuosius metus, tabalus mušdamys. [Jėzus] davės vilkt ir tęst tiemus žalnieriumus šarvuotiemus, idant tavęs velinas netrauktų ant pasmerkimo amžino. Tai viralas – vilkas šunį velka. Tą valgį gali ir už kojų vel̃kamas valgyt (geras) . Negyvas gyvą velka.
vilktinaĩ. Išvers iš šlajikių, o pasku vilktinaĩ įtrauks į trobą [girtuoklį].

4. tempiant versti judėti (važiuojamąją priemonę, padargą), vežti: Cielą vežimą pora arklių sau vel̃ka, i gan. Tas vaikinas vel̃ka tąs roges jau sulūžusias. Jegu čia tei [p] bjauru, tai ma [n] dviratį neapsimoka nė vil̃kt. Žmona keravoja tą plūgą, o aš velkù. Arkliai geri: pora arklių keturias ekėčias vil̃kdavo. Velkamieji padargai. Velkamas rulys sukasi ir kuolais kaip alkūnėmis galveles maigo, kol visi sėmenys iš jų išbyra. Ir aš. kad buvau jaunas, kad galėjau traukti žambį, vilkti ekėčias, nešti balną, buvau geru gaspadoriui. Prastai mokinas: vos velka cibė ratus. Vel̃ka lyg cibė ratus (prastai gyvena) . Vel̃ka kaip šuo rages. Vel̃ka kai gudas ratus. gerai veikti. Aš žiūriu, kad anas. nevel̃ka. pririšus tempti, buksyruoti: Laivą vilkti. Vilkti laivą virvėmis. Velkamàsis garlaivis. Automobilių velkamasis kablys. Priekabos velkamoji kilpa. Velkama transporto priemonė dažniausiai pririšama lanksčia vilktimi. Vėplį užkabino velkamuoju diržu ir ėmė tempti į krantą.

5. tempte imti iš kur: Vil̃kdavom iš balų žolę, prisitaisę valkčius. Būdavo, velkì velkì iš vandenio tą šieną. Nedėlią mirksta, paskum vel̃ka, traukia iš tos sodželkos tuos linus. I tujau parrėžė pilvą, grobus kaip kiaulės sau vel̃ka. Jau paugterėjusį sūnų tėvas vedė su savim silkelių žvejoti ir vilkti iš jūros kerpes su gintarais. Kitas kitą iš vargo vel̃ka. pajėgti išgriebti, ištraukti (žuvis).
vilktinaĩ. Tura žuvies nevilktinaĩ – daug.

6. sunkiai nešti, tempti: Kiti vilko ant pečių užsidėję sunkiai panešamus ryšulius. Matos – nelengvas daiktas, kad vos vel̃ka. Sunku, ar geležų velkì prisikrovus. Visą dieną tuos medžius vilkaũ – net akys lindo. Sesuo net elksnius vil̃kdavo pasikirtus iš miško. Aš dykas nebūvu: šakas velkù nuo pavasario. Žmogus akmenis vil̃ko vil̃ko visą dieną. Neša vel̃ka an kupros šienus – galia pasprogti. An pečių viską tęsėm, vil̃kom, kas tau arklį duos. Neši ant pakraštį, velkì, tai šitep ir prisišienaudavom su savo žmogum [nuo griovių]. Pryš lytų gandras vel̃ka kokių velėnų, šienų į lizdą – i susipurvina. Silpnas buvau, bet reikėjo iš jaujos pelus vil̃kt, šiaudus varyt lauko. Vandenį velkù karvei tokio [je] tolybė [je] – nebė [ra] vargo didesnio. Vil̃ksi vil̃ksi tą vandenį i liesi vis tą daržalį. Privertė, idant paskui jį kryžių jo vilktų. Gerai vaikai mokos – vel̃ka penketus kaip pacus. Velkù savo vargą per dienas. Įkyrna senatvė [je] vargą vil̃kti, kaip koks škurlis visims painiojys. Gerai žinau, kokią darbo naštą Tamsta velki. Jūs vergai, velkantieji ant savo sprando jungą! Jūs jį velkate jau nebe vieną tūkstantį metų. Nešei jungą visą amžių, dar kare už kažin ką kariavai, dabar kaulus vos bevelki ir… tylėk. Ne kitaip piešia baudžiavą ir valstiečiai senoliai, kurie dar tebegyvena ir kurie yra ją vilkę ant savo pečių. Petras savo karčeminėj kantriai vilko bobelio buitį, vos nuo bado beatsigindamas. Nebepaslinkom nuvažiuoti, senus kaulus kur vil̃ksi. Tėvui terbos sutrūko bevelkant, o vaikams nuo tėvo bevagiant. Ko jis mirs dabar laisvė [je] gyvendamas: doklos nebereikia vil̃kt (nebereikia sunkiai dirbti) . Jau jai reikia lazdelė vil̃kt (jau ji sena) .
vilktinaĩ. vilktinõs: Nešvari [marti] – valkčiais visa ko vilktinõs tura uošvėnė vilkti. Jau ji ant rytojaus imas viską i vel̃kase. gausiai nešti, gabenti: Dešimt karvių melžamų – viedrais vel̃ka tą pieną. Vil̃ksu krapšais kiaušius [į turgų],
būs piningo kaip molio. Ana numie vel̃ka maišais tus miltus. Toksai baltapūkis ka saldainius vil̃ko [merginai] ! Po tris karves turia, Jėzus Marija, kad vel̃ka pieną [į pieninę]. Kūrina našiai, tik spėk vil̃kti cigarietus. Tarnai tik velka ir velka valgius vis prašmatnesnius. Nori ko gauti, turi vil̃kti kyšio pluokštais. Ir pyeina toks kaukaitis, kur piningus vel̃ka. Aitvaras, nepažinęs, ar šventyta, ar ne, lunkus vis nenustojąs vilkęs. paslapčiomis pjauti, grobti: Čia tokie kuisynai, krūmynai, tai vilkai aves vil̃kdavo. paslapčiomis paėmus, pavogus nešti, gabenti, grobstyti: Iš kolkozo obelų tai žmonės vil̃ko vil̃ko obuolius. Ką nutvėrus visa iš namų vel̃ka. Vãga kaip pasiutę, vel̃ka bulbes priekaboms, mauna i mauna numie. Vil̃ko į numus kaip kaukas. Visi grieba, visi vel̃ka, kas tik kur prieina. Šit kaimynūse vel̃ka iš numų, pardalio [ja],
liuoža – šeimynai kryžius. Sako, ana velkantýs šieną kupetums. Tiek metų vil̃kę, nešę, iš sykio negalia nustoti. Pirmininkai, brigadininkai vel̃ka viską visais kraštais, i nėkas nėko nesako. Dešras [iš fabriko] vel̃ka, neapėda. | Kiaušinius tai tikrai ežys vel̃ka. Kas nori, vel̃kasi mūs obuolius. Sako, ka i deputatai piningus vel̃kas.

7. vežti (ką sunkų): Šieną vel̃ka su žieminėms šlajėms. vežant sunkiai gabenti: Iš Bielarusijos, iš kaži kur anos pačios vel̃ka [paltus],
nė [ra] tų pavasarinių.

8. nešti, traukti drauge su savimi: Kelias užpūstas, i vel̃ka [vėjas] pagal žemę sniegą. Pečius dideliai traukus yr, i vel̃ka liepsną lauku.

9. turėti trauką, traukimą: Toks duslus oras, da medžiai aplinkui, už tai ir nèvelka kaminas.

10. jėga vesti, versti eiti: Vel̃ka pačią pri darbų. Karves [pavasarį] reikėjo vil̃kti su arkliais iš kūtės lauk. Nebereikia pavasarį gyvuliai vil̃kt laukan. Meta [piršliui] abrūsą už kaklo ir vel̃ka karti. Aš tai einu, širdele, maniškio iš smuklės vilkti. Už menką mažmožį kaimynas kaimyną velka į sūdą. Vilko jį iš miesto laukan.
vilktinaĩ. vilktinõs: Tie, sudavę cigonui dar porą kartų į kuprą, mažne vilktinai pas horodničą nuvedė. Neteisingumas ir ardymas lygybės vilktinai vilko į bedugnį. Muni snaudulys vilktinõs įvilko į lovą – būs lytaus. kalbinti, vadinti, raginti: Seniau ir muni liuob kunigai vil̃ks pri partijų. traukti, vilioti, masinti: Vis tiek vel̃ka ir vel̃ka gimtinė. Tiesą pasakius, jį vilko labiausiai visokie žaislai ir gimnastika.

11. lėtai, sunkiai, vos eiti, šliaužti: Tu tavaliojies, velkíes po kojų kaip kišenė nutįsusi. Vel̃kas kaip atsėjęs (viską pasėjęs), rodos, kojų nepavelka. Tai vel̃kasi lyg negyvas. Eik greičiau, ko daba velkys koja pro koją. Senis vel̃kas – perdyla suvisu. Vel̃kas kaip ežis, pusė dienos užtruks, kol pareis numie. Kur aš prinešiosiu [vandens] – vos pati velkúos. Bobos darbas – eini velkíes nepasivilkdama, tei [p] reikia. Paskui plūgą ir aš velkúosi. Jei pavasarį dar kiek vilktų̃si kumelė…. Arklys liuob vil̃ksias kuprą išpūtęs. Arkliai vilkosi koja už kojos viduriu kelio. Alkanas aš vos velkuosi. Velkasi kap uodega paskui. Velkasi kap šlapiu maišu per špokinyčią gavęs. Velkas kaip kelnių palagas. Velkas kaip carienės padurkai. Ko velkies kai šūdina virvė. Velkas kaip vyžos apivaras. Na ir velkas – kaip vyžos pavara. Velkas kaip utėlė par kailinius. Velkas kaip utėlė į šašą. Vel̃kas kaip žirnių kirminas. Velkies kaip vėžys su mielėm. Koja už koją vel̃kas – kaip žydas silkininkas. Velkas kaip Zablockio ratai. eiti: Kur velkýs negalėdama, sėdėk numie. Pasakyk, tegu vel̃kas namo. Einam gryčion, kurgi velkíes. Tegu pavaikšto tėvas, negi aš vil̃ksiesu. Anas vil̃kasi negalėdamas. Spaudimą turu, susirietusi velkúos visur. Kur velkýs naktį [šokti],
a vaiką nori parsinešti?! Ko ten mergoms vil̃kties į kitą sodą – jokia mada [šokti] neleido. To boba vis tiek vil̃ksis iš paskos, nepaliks jo vieno. Tai ko čia reikėjo vil̃ktis, jei tingi dirbt. Par balsavimus lynanti, kas tau vil̃ksias į tolybes. Jeigu kurs [mokinys] patvirkęs, lai ans vel̃kas [kur nori],
jei nemačija – meta iš mokyklos. Vil̃kis greičiau iš čia. A jau vil̃ksies gult? Kad jau levui nusibodo medžiotie, liepė asilui sau namo vilktis. | Norėčiu ką dirbti, ale kojos nèvelkas. Jis negaudavo stipendijos, nes vilkosi studentų uodegoje. Visi iš jo juokėsi ir erzino, kad, pramiegojęs orės pradžią, dabar su visais darbais per visus metus turėsiąs uodegoj vilktis. Jo užpakalis per sieksnį vel̃kas iš paskos. Mun grabas vel̃kas pasku. Vekseliai paskuo karietą šluotoms vel̃kas – toks ans bagotas. vykti: Ar negali kur vilktis į svietą sau duonos storotis? Savo turėdama, vil̃ksuos aš tau [gyventi] pri marčios į miestą. Atsižadėjusi ir savo šlovės, ir turtelio, ir giminės, ir savo pašalio eina, velkas losnai šliužė paskuo pulką, kuriame yra jos myliamasis. lankytis, bastytis: Per robaksus vil̃kosi vil̃kosi, kol paseno.

12. iš lėto, pamažu važiuoti: Iš lengvo velkas traukinys. Per Kamajus visos mašinos vel̃kas Vilniun. Pagal jų nuomonės, ratūse vilkties vergo darbas buvo, ne liuoso žmogaus.

13. lėtai judėti erdve, slinkti: Tie debesys teip vel̃kas pažemiu, o saulelė pro to debesies kraštą prasikišusys veiza. Skersai per kelią velkasi baltas šešėlis – bene katinas.

14. iš lėto eiti, slinkti. Vel̃kas tas gyvenimas kai šūdinas pantis.

15. galėti, pajėgti krutėti, judėti, dirbinėti: Gerai, ka velkúos – vaikai laimingi.

16. sunkiai eitis, sektis: Matematika ėjo gerai, kalbos tik tik vil̃kdavos.

17. šiaip taip laikytis, gyvuoti: Par žiemą da vil̃ksamos. – Kaip nevil̃ksys, reik vil̃kties, ką darysi. Kolkozai dar vil̃ksis vienus kitus metus.

18. šiaip taip kuo dirbti: Kazalė tas muno jug tuo mokytoju vis būtų galėjęs vil̃kties šiaip teip – nenorėjo bjaurybė.

19. sunkiai dirbti: Susilpo [tėvas] – žentas visus darbus vil̃ko.

20. atlikinėti kokį nors veiksmą. Lietuvis, noris krikščionys, nė kokio amato vilkti negalėjo. Motriškosios, numie palikusios, ūkę vilko, beje, numų darbus be vyriškųjų atliko. Nesuskaitomus melus ir paklepus vel̃ka ant mūsų. Sunku ūkę vilkti, kad laimos nėra.

21. traukti ant kūno (drabužį), mauti: Jau jis. miego norės, jau kelneles reik vil̃kt kitas. Dė [l] ko tas kelnes vilkái? Subjauros, i gan. Vaikuo ką vil̃ksi, sunešios, girtūkliuo ko pakiši, surys. Nu i vil̃ks ta duktė kožną vakarą kitus marškinius. Ne mes tų batelių austėm, ne mes tų kelnikių vil̃kom. Kame aš prisiūsiu kožnam – vil̃k i nešiok. Velkamų̃ drobužių galybės an sienos prikabinta. Taip nupirk, ka būtum vel̃kamas. Vakaruot neduodavo mamos visų suknių vil̃kt. Žiemą kailinius velka po sermėga. Kaip tik jau pamato sniegą, žėdnas vel̃ka skrandą. Kai šukavo galvytėlę, ašaros birėjo, kai mum vil̃ko marškinėlius, kauleliai braškėjo. Kad ir velka [pamotė] šniūrelkelę, spaudo muno širdelę. Mes knatinių nebevil̃ktum ir baronais apsivil̃ktum. | Pakulinės kaldros buvo, tai kas tę vil̃ks [užvalkalą]. Pigų rūbą dvi dieni velka. Panelė balta, marškiniai raudoni, kai juos velkì, gailiai raudi. Vaikis kožną savaitę turėjo vil̃kties [švarius baltinius]. Svetį pamatom, tai gražesnį jupiką vel̃kamos. Tėvas jau vel̃kas sermėgą, važiuos į turgų. Palig saũ vilksiúos švarką. Nieko gudresnio negali vil̃kties, tuoj išsimaknoja. Karailiuoja [suknelė] – nėr in ko vel̃kas (tokia sulysusi) . Tus baltinius pasiūs, drebės širdis, ka reiks vil̃kties pirmą kartą. Devyni kostiumai nupirkti, nė vieno nesivel̃ka. Iš to vargo ka įlipo į tą gerovę, tai nebežino nė ką vil̃ktis, nė ką autis. Kelnes vel̃kas tėvalis. Eisiav eisiav kelnikes vil̃kties. Avęs [is] kojas, jau vil̃kęs [is] kelnes. Velkúos mantelį eit. Išejo apsiausto nevil̃kusys. nuo kūno traukti drabužį: Vil̃k tas kelnes po bieso – koks atrodai. Nu ta reik vil̃kti nu tos subinės tims vaikams tas kelnes. Vil̃k šarką žemėn. Tas tik sugrobė muni už apkaklio – pri žemės, vel̃ka tas kelnes žemėn. Marškinių nuo pečių nesvel̃ka, paki supūsta – dilina dilina. Burnoselį vel̃kas nuo savęs, duoda tėvas vokiečiui. Vil̃kis tik švarką žemėn ir eik gulti!

22. rengti (drabužiais): Tuom strošnu audeklu [vaikus] vilkaũ. Su tuo burnosu gal vil̃kti i motrišką. Paskuo gavau vil̃kti kitus, tus nuvilkau. Bene aš juos kelnėmis vilksiu? Kap vil̃ko marškinėliais, laužė mano rankeles. Numirėlis negalima vilkti kiauru rūbu. Skubinkim vil̃kties ir einam. Važiuotam reikia labiau vil̃kties. Sniegas do stovi in žemės, vil̃kis šiultai. Kuo aš čia vil̃ksiuosi: jeigu šilta, plonąja [suknele],
jeigu šalta – čerkasine. Daba mažiausis vaikas nevil̃ksis tokio drabužio. Panešiotu rūbu niekas nenori vil̃kties. Jaisiais. nesvil̃kie, velėtie reikia. Kelinėmu vilkaũs. Da gi aš nei avusys, nei vil̃kusys. Kelinėlėm vilkaũs, čebatėliais aviaus. nusirengti: Vilkiẽs lig grynam (iki nuogumo) . puoštis drabužiu, taisytis: Ko ana šite rėdos, vel̃kas, gražinas? Pasenęs gali vil̃kties, gali auties – nėkai.

23. aprūpinti apranga, drabužiais: Anys tą mergaitelę ir vel̃ka, ir mokina. Močia davė padušką, kaldrą, paklodę, o toliau jos sūnų tegul pati marti vel̃ka. Nei ana valgyt davė, nei ana vil̃ko [vaiko] – keliai nuogi, ir duonos neduoda, užrakina šėpoj. Reikėjo man juos. i mazgot, i vil̃kt, i papenėt. Kas jį. vil̃ko kada, – stovi stovi pašaly basas. Iš linų audžiama drobė – jąja šeimininkė velka save, vyrą ir vaikus. Tinginių mes nevalgydinam ir nevelkam. Balabaikos mane nevalgins ir nevil̃ks. Tu geriau vil̃kt nei penėt.

24. siūti, kalti kuo iš viršaus ar aplinkui, traukti, mušti: Kailius vil̃kdavom [milu] mas – i moteriškos [dėvėjom],
i vyram apvilkdavom. Nevilktų̃ dekių nebuvo – kertuotas, uždėtas milas.

25. kloti, dengti sluoksniu kieno paviršių: Lindo švininių debesų kamuoliai ir vilkte vilko dangų. Ka dirbu pasilenkusi, vel̃ka miglą už akių (temsta akyse) . traukti valkiumi. Akis vel̃ka, nematau. Vargšuo tas akis vel̃ka jau. Jau suka, vel̃ka akį šitą gerąją. Sako, vis da lašyk tuos lašelius, kad vel̃ka [akis] iš pakraščių jau. Akį anam, sako, iš apačios velką̃. Da vis buvo neapibaigta vil̃kt [akis]. Apibaigė vil̃kt – nebesimato jau. Seniau nevil̃ko tų akių kap dartės. Va tą akį vel̃ka, va kairę. Tais vėgėlės kepenų taukais ir tepa velkamas akis. Vilkis vel̃kas, nebmatau. traukti valkčių. Agrastų uogas valkčiu velka. Preitą metą vil̃ko i šį metą agrastus, musti, koki žemė y [ra] netinkama. dengtis debesimis, niauktis: Vakaruose vel̃ka.
2
6. šalčiui stingdant dėti ko sluoksnį, dengti: Po biškį vel̃ka gruodą – gal šals.
2
7. ilgai, ištęstai tarti, kalbėti: Vieną žodį vel̃ka, o kitą taip stačiai sako. Kas čia bus gero – vis tos pačios bėdos, – vilko žodžius Paliutė. Petrui ėmė rodytis juokinga, kam jie ne taip taria, kaip užnemuniečiai, ir velka.
2
8. tęstis, trukti: Nusprendžia jaunuomenę suprašyt i viską padaryt, kad i gėrimas dykai, i valgymas dykai ka būtų, i tris dienas vil̃ktuos ilgumo [puota]. Karas vilkos dvylika metų. Su pertraukomis liga velkasi per daug mėnesių ir metų. trukti, tęstis, užsilikti: „Iš kalno“ padaryta klaida velkasi per keletą amžių.
2
9. sunkiai, vargingai leisti (laiką): Velkame nelinksmas dienas ir nežinome, ką atneš rytdiena. Teip ir vel̃kam metus kaip žydai ratus. Šep tep vel̃ka dienas kap Grigas ratus.
30. delsti, tęstis, vilkinti, atidėlioti: Jis vel̃ka ir vel̃ka, vis negalia pradėt savo darbo dirbt. Tu velkì velkì ir vis da nepradedi to darbo. Sakė, paleis paleis, o čia vis vel̃ka ir vel̃ka. Ar tu žinai, kiek mum karvė ilgai vil̃ko (nedavė pieno, buvo užtrūkusi) . Nelyginant kaip tas nusidėjėlis: ką tolyn spaviednį vel̃ka, tą vargiaus jam prisiruošti. Jei ką prižadėjai Dievu, nevilk išpildyti. Velka kai smertį. Kokis tinginys, tai iki Užgavėnių vel̃kasi kūlimas. Bėga, lekia viens pro kitą, o darbai vel̃kasi – susikuitę, apsivertę. Tai šę, tai tę, o darbai vis vel̃kasi. Darbas vilkosi, pamaži apsiaubdamas jo mislis ir norus. O daugumui ir metas nuo meto skolos vilkdavos ir didyn augdavo.
3
1. tiesti, rengti, kloti: Gelžkelį vil̃ko vokiečiai čia, prie gelžkelio varė – dirbom. Vil̃ko visas tas gronyčias ir mum prijungė prie Latvijos.
3
2. būti panašiam į ką: Ant latvišką [kalbą] čia mum daug vel̃kas (daug latviškų žodžių) .
akìs vil̃kti apgaudinėti: Kam čia dar akis žmonėms vilkti.
bãdą vil̃kti. badauti: Taupom, bãdą vel̃kam, norim taksiuką pirkt. Duonos neturėjo, bãdą vil̃ko, bet rūkė. Karvės bãdą vel̃ka po šilus šiokie sausie.
gyvýbę (gývastį) vil̃kti. būti vos gyvam, gyvalioti: Ans gývastį savo vel̃ka, i pakajus. Šiaip teip biškį apsikriuša, gyvýbę vel̃ka. Širdį kiek pastiprino, i dar vel̃ka gývybę. Koks muno be gyvenimas – tiktai gyvybę velku.
júodą klùmpę vil̃kti daug, sunkiai dirbti: Aš nuo mažens júodą klùmpę vilkaũ.
jupàs vil̃ktis mokytis kunigu: Tėvai norėjo, ir išejo jùpų vil̃kties.
kitùs káilinius vil̃kti keisti įsitikinimus, pažiūras: Kum pasižadėjau, tum i mirsu, – kitų̃ kailinių̃ nevil̃ksu.
kójas (kepšès) vil̃kti įstengti eiti: Senas – vos kójas vel̃ka. Toks tinginys, led vel̃ka kójas. Kaip nèbvelka kójų, pri Dievo šaukas. Keli seniai [kaime],
kójas vos vel̃ka. Jis vos kojas velka, o čia braidžiok tokioj palaidoje, tokioje slidumoj, iki klupsčio šlapias, purvinas. Atliko kai bizūnas, led kójas vel̃ka. Kójų kai nèvelki – ką padirbsi!? Kryžiškai senis pjaustytas (daug sykių operuotas), o dar vel̃ka kepšès.
krỹžių vil̃kti. vargingai gyventi, vargti: Vilkáu i velkù krỹžių – visas toks gyvenimelis.
nãginę vil̃kti daug, sunkiai dirbti: Jis taip pat vil̃ko nãginę nuo tamsos iki tamsos.
per siū́lą vil̃kti nesistengti, pritingėti: Anas mokytis tik tik per siūlą vel̃ka, ir sunkiai einasi.
rõdą vil̃kti meiliai kalbėtis: Bene velkì rõdą su panoms. Aš bulbėse ravėjau, ans atejo tatai, vedu rõdą vil̃kov po bulbes.
skersàs kójas vil̃kti. Jau girtas, jau skersàs kójas vel̃ka.
velniaĩ vel̃ka danginasi: Kur naktį velniai vel̃ka, neik!
antvil̃kti, añtvelka, -o.

1. užvilkti 6: Jis antvil̃ko sermėgą ant kailinių. Antvil̃ks nūšukinius marškinius ant kupros, ir eik. Daba mūso vaikiams antvil̃ktum kas tokias kelnes? – Pasiusk, neantvil̃ksi! Iš marškono pasiūs jupelę, antvil̃ks tam vaikuo, ne kaip dabar kad eina silkūse. Neturėjėm nė marškinių dorų, nebibuvo ant nugaros ką beantvil̃kti. Antvil̃ko naujus tus užvalklius, o blusos visos paliko. Švarias dvilinkes antvil̃kdavom. Antsìvilk tą juodąjį šarkelį. Baltą skarelę antsigobsi, švaresnę bliuską antsivil̃ksi, kvartugelį antsinersi. Antsivil̃k kitus marškinius. Einat ar į sodą, a kur, antsivil̃kiat švaresnį drabužį. Geresnį skurlį ančsivil̃kos – nosę pakėlė! Pamėlinavusios kokios kenklės – negali kokias kelnes antsivil̃kti?! Kelnes teip per milines antsivilkęs.

2. užvilkti 7: Kas antvil̃ko tavi? Kad kas ančvil̃ktų žmogų senovės drobužiais, parsigąstų. Ten pirmosias kelnes antvil̃ko. An toros kelnes antvil̃k, i ta. mergos veizėtum. Kur senesnės – su sijonu, su nažutka, kokia sermėga antsivil̃ks. Kunegas, baltais drobiniais antsivilkęs, ejo ar važiavo į tą butą, katro [je] ligonas typsojo.
apvil̃kti, àpvelka (apvel̃ka), -o.

1. velkant paviršiumi aptempti aplink ką: Tuo šniūreliu apvilkti apie trobas ar kitą kokį daiktą ir patį šniūrelį įkasti ten pat į žemę.

2. užtraukti ką ant kūno, užmauti: Apvilkti sermėgą. Ir apvilks kunigas drobės rūbus savo, apvilks teipag drobės apatines kelnes and kūno savo. Apvilko Ester karališkį rūbą. Jėzus Christus [yra] drapana nekaltybės mūsų, rūbas išganymo, kurį ant savę per krikštymą šventą apvelkam. Apsivil̃k sermėgą. Sermėgą apsìvelka, būdavo, ir joja naktigonių. An tų gerų [kailinių],
kad važiuoji, tai apsìvelki šituos nemuštus kailinius. Tai lengviai apsivil̃kęs, tai sušalsi. Jug daba ans apsivil̃ktų gerą kostimą, gerus marškinius antsivil̃ks – nu gražiausis vyras. Kaip tik aš apsìvelku šituos kaproninius [marškinius],
Jėzau Marija, mañ’ kaip velniai ėda (graužia) . Aš, kai augom, neturėjau drabužio apsivil̃kt. Turia burnosą apiplyšusį apsivil̃kęs. Du rozu apsvil̃ko i nusviedė rūbą. Palitus ilgus kad apsìvelkas, kad eina į tokį balių. Kelines buvau apsvil̃kę išvirkščiai. Eik tu, gyvate, tu nebapsìvelki kelnių, nu kaip tu bepavažiuosi. Žodis mums kūnu stojose, kailiu žmogaus apvilkose.

3. aprengti, aptraukti kuo: Baltai, baltais rūbais apvilktas. Vaiką apvil̃k baltais marškiniais. Vaikus apìvelku, išvedu mokyklėn. Trys mergelikės: jei nori, iš kailio išeik – nėr kuo apvil̃kti. Žvigdė žvigdė vaiką, paki apvil̃ko. Visumet šviežiais marškiniais àpvelkam. Ka paauga, tai suknele koka àpvelki, tai tada nė kelnaičių nebuvo. Dabar kad apvil̃ktų drobiniu, tai badytų labai. Apvil̃ko ją suknute, kap pamirė. Apvil̃ko muni tokiu ilgu sijonu. Àpvelka muni tokioms kelnėms – pakulinėms, išdėvėtoms. Su bateliais apaus, gražioms suknelėms apvil̃ks. Vaikas didyn – bet kuo neapvilksì (išrankūs darosi) . Apìvilktos [baidyklės] vyriškai, pagaliai da užpakalin inspirta. Moteriškė priėjo, žiūri – šilkais àpvilktas tas vaikelis. Tarp tų buvo viena mergelė, su dryžais kartūneliais apvilkta. Apvilko jį paties rūbais ir vedė jį ant nukryžiavojimo. Baltarūbis kunigas, baltais rūbais apvilktas. Ansai karalius… baltu rūbu… buvo apvilktas. Ir apvilko jį drobina sermėga, ir juosė jį juosta. Šarvais apvelku, šarvoju ką. Serdoku geležiniu apvilktas. [Dievas] tikinčius ing jį apvelka juos savo teisybe, dovanoja Dvasią Š [ventą]. Tamęjag kūne, kurime dabar esme apvilktì, turime būt prikelti iž numirusių. O jog tas didžturis lapino kūną savą švelniuose ir putluose rūbuose, todrin nū àpvilktas yr liepsnomis laiždančiomis. Įkapių nedalyk, ka tavęs neapvil̃ktų (nesiūlyk kitiems mirties, kad pačiam pirma netektų) .
apvilktinaĩ. Apsivil̃k su kailiniais. Vaikiuką apsivilkaũ, pati apstaisiau i einam. Nieko anam nereikėjo, bi ans turėjo su kuo apsivil̃kti. Neturiu kuom apsivil̃kties. Nėr kada ir apsvel̃ka. Mes apsivil̃kom su kelnėms, apsiavėm su naginėms. Graži buvo: kuo apsvil̃kdavo, tas derėdavo. Bėgova į klėtį apsivil̃kti gražesnėm suknelėm. Apsivil̃k kuom papuola. Eik nusprausk, šventinėm drapanom apsivil̃k. Negi suplyšus [esu],
apsìvelku kaip reikia tartum. Anos. buvo geriau apsivil̃kę už tas, kur turėjo žemės. Beveik kap gryna, neapsvil̃kus vaikščioji. Jau aš buvau suaugus pana, tai jau tada prašvitę žmonės buvo jau, nešiodavo jau gražiau apsivil̃kę. Žmonėsna eidamas gražesniuom apsvil̃k. Ka kas būtų bi skurlelį mums atkišęs, o išbėgom kaip apsivil̃kę [namui užsidegus]. Seniau naminiais rūbais visi buvo apsvil̃kę. Medžiolais apsievus, sermėgele apsvil̃kus. Ana tokia: apsvel̃ka berno sermėga ir eina. Su kailiniukais apsivil̃ksam – pasiūs kraučiai. Skrebučiukais apsivil̃kus, graužia plutą net suslenkus. Ėjo žmogus keliu žiemą apsivilkęs vilkuose ir pasitiko su vilku. Apsivelku rūbu, drebužiu, apsirėdau. Apsivilkime, idant nuogi nebūtumbime rasti. Ir tur apsivilkti savo kitais rūbais ir po tam laukan žmoniumpi išeiti. O eš, aniems sergant, apvilkaus maišu. Dievui Tėvui lygus esi, norint kūnu apsivilkaisi. Šventas sutvertojis visų daiktų apsivilko kūnu žmogišku. Apvilkitės gamta kantrumo. Apvilkimės šarvu šviesybės. Apsivilko kaip pelėda su sermėga. Tankiai su sermėga apsivilkusi vaikščio [ja] tikra išmintis. Vasarą kailiniais apsivilkęs, o žiemą nuogas. Gimsta apsivil̃kęs, miršta nuogas. Graži pana šimtu suknelių apsivilkus. Balta ponia raudonom suknelėm apsivilkus. Senas diedukelis šimtu kailiniukų apsivilkęs, kap pakliudai, verki. Striukas bukas vokiečiukas šimtu rūbų apsivil̃kęs. Žiemą plikas, vasarą apsivelka. apsigaubti: Ir važiuodavom, ir eidavom, apsivil̃kdavom šitom skarom. Patys kaimo bernai apsivil̃kdavo kokiom baltom marškom ir gąsdydavo. pasipuošti drabužiu, apsitaisyti: Noris gi jaunam ir apsiaut, apsivil̃kt – visko reikėjo. Ką aš eisiu šokt, kad aš neapsivil̃kus, marškinių neturiu. Kaip aš eisiu šokti, ka aš neturiu marškinelių apsivil̃kti.

4. aprūpinti drabužiais: Bėda vaikus pripenėt i apvil̃kt. Kiek mokėjo, mokino, apvil̃ko tuos vaikus. Kito neapvilksì, neprigirdysi. Grynas basas atejo, ana apvil̃ko – basioku atejo. Sena, gana vaikai ką apvil̃ko. Pasoginę karvę pardaviau i apvilkaũ povaikius. Kap ištekėsi až bagoto, būsi aptaisyta, apìvilkta. Kokių jam rūbų nebėr, kuo jis nebeapìvilktas? Reikia i apvil̃kt, i apaut bernas. Kuris àpvelka visus, nuogas šaltyje guli. Ubago nei pavalgensi, nei apvilksì. Maža bobelė visą svietą apivelka. Neapsvilksì, neapstaisysi iš penkiolikos kapeikų už [darbo] dieną. Reikia žmogu [i] gyvent, reikia apsiaut, reikia apsivil̃kt. Ir pavalgęs, ir apsivil̃kęs, apvelėtas [senukas] – gerai gyvena.

Įrašas
Paaiškinimas	. <br/><b>vil̃kti, </b>vel̃ka (-a), -o. <span class="explanation">traukti taip, kad šliaužtų: </span> Jis eidamas kojas vel̃ka. Jis tur vel̃kamą eiseną. Vilkti pažemiu kojomis. Jis ligonis buvo, koją vieną vil̃ko. Vil̃k žeme pagal. Koją vilktè vil̃ko – radikulitas įsimetė. Velkì koją – ką tu eisi, būk namie. Su kaliošais čiukšt, čiukšt – kojas vel̃ka. Y [ra] toki šliūžė, taip kaip kailinių rankovė vilktà. Mažileliai šarkais apvalkstyti, rankoves vil̃ks lig žemės. Šeimininkė šluotą apsižergs ir eis vilkdamà par tą rasą. Ten bėga lapės teip kaip šunys uodegas vil̃kdamos. Žąselė vieną sparnelį vel̃ka per vandenį ir svirduliuoja. Būdavo, [elgetos] šliures vel̃ka, krepšiai skuduriniai tabaluoja. Mes kurpes vil̃kom, su kurpiukėm ėjom. Kurpes vil̃kdavau ant kojų, nepanešdavau. Kaipgi tuplius vilksì – sausa, karšta, apsiauk nagines. Uodegą vil̃ko – šliūža paliko <span class="explanation"> (įsitaisė vaiką) </span>. <br/><b>vilktinaĩ</b></b></b></b></b>. vilktinõs: Velka tą gūnią vilktinaĩ. Paskuo piemeneliuo įsmilko nugara benešant, pradėjo vilktinos vilkti par akminis. Arklį mažą turėjo, ka ans jos, kuo ne žeme vel̃kas i kojos. Sijonai buvo lig pat žemės, jau vil̃ksas pagal žeme. Išsiaudžiam sijonus, pasisiuvam gražiai – ne kad žeme vil̃ktųsi. Ilgais andarokais apsirengus eit labai bloga: andaroko kraštai minas, andarokas žeme vel̃kas ir dulkes kelia. Sijonai dideli išausti, ilgi toki, ka žeme vel̃kas. Sijonai buvo ilgi, o ta uodega šliukš, šliukš iš paskos i vil̃ksas, taką nušluos tie sijonai. Jau buvom pasistruginusios, mun jau nebvil̃kos sijonai. Rankovės atraitytos, o kai neatraitytos – žeme vel̃kas. Diržo atsijuosta, gerasai galas už juosmenio laikos, o sagtelė vel̃kas ir skamba. Uodega ant žemės vel̃kas. Ji trinko galvą par metus du sykiu, kasos vil̃kos žeme <span class="explanation"> (buvo ilgos) </span>. Karukus prikabydavo – rąstai ilgi, žeme vil̃ktųs. Apžėlęs kaip meška, gaurai žeme vel̃kas <span class="explanation"> (labai ilgi) </span>. Kur eiti vyža, čia velkas ir apvarta. Jo snerglys da žeme vel̃kas. <br/>2. <span class="explanation">šliaužti, ropoti paviršiumi: </span> Vaikas su šaukštu kaukš tam žalčiui par kaktą, tas ir vilkdavęsis – čykš, čykš čypdamas atgal po pečka. <br/>3. <span class="explanation">traukiant paviršiumi keisti daikto padėtį erdvėje: </span> Pati [katė] atbulai eina, pacą žeme velka. Par storąsias lūpeles katė pelę vilko, par retuosius dantelius kisielėlį sunkė. Du berželiu nukerta, ant šitų berželių prikrauna šieno, ir velkì par vandenį. Užmigusį piemenį už kojų suriša ir vel̃ka, kad prabustų. Vel̃kamas tinklas. Buvo ir velkamì tinklai. Velkamasis tinklas būdavo pririšamas prie valties ir tempiamas. Ka vagą kerta bebrų ar vėtrų pakirsti medžiai, tada baidares tenka vilkti krantu. Vilk, trauk lynelį par Nemunelį, aš čionai negyvęsiu. Jei tu nekelsi, pėsčia pareisiu pri savo matušelės. Paskui vilko bluką per kiemus, beje, senuosius metus, tabalus mušdamys. [Jėzus] davės vilkt ir tęst tiemus žalnieriumus šarvuotiemus, idant tavęs velinas netrauktų ant pasmerkimo amžino. Tai viralas – vilkas šunį velka. Tą valgį gali ir už kojų vel̃kamas valgyt <span class="explanation"> (geras) </span>. Negyvas gyvą velka. <br/><b>vilktinaĩ</b></b></b></b></b>. Išvers iš šlajikių, o pasku vilktinaĩ įtrauks į trobą [girtuoklį]. <br/>4. <span class="explanation">tempiant versti judėti (važiuojamąją priemonę, padargą), vežti: </span> Cielą vežimą pora arklių sau vel̃ka, i gan. Tas vaikinas vel̃ka tąs roges jau sulūžusias. Jegu čia tei [p] bjauru, tai ma [n] dviratį neapsimoka nė vil̃kt. Žmona keravoja tą plūgą, o aš velkù. Arkliai geri: pora arklių keturias ekėčias vil̃kdavo. Velkamieji padargai. Velkamas rulys sukasi ir kuolais kaip alkūnėmis galveles maigo, kol visi sėmenys iš jų išbyra. Ir aš. kad buvau jaunas, kad galėjau traukti žambį, vilkti ekėčias, nešti balną, buvau geru gaspadoriui. Prastai mokinas: vos velka cibė ratus. Vel̃ka lyg cibė ratus <span class="explanation"> (prastai gyvena) </span>. Vel̃ka kaip šuo rages. Vel̃ka kai gudas ratus. <span class="explanation">gerai veikti</span>. Aš žiūriu, kad anas. nevel̃ka. <span class="explanation">pririšus tempti, buksyruoti: </span> Laivą vilkti. Vilkti laivą virvėmis. Velkamàsis garlaivis. Automobilių velkamasis kablys. Priekabos velkamoji kilpa. Velkama transporto priemonė dažniausiai pririšama lanksčia vilktimi. Vėplį užkabino velkamuoju diržu ir ėmė tempti į krantą. <br/>5. <span class="explanation">tempte imti iš kur: </span> Vil̃kdavom iš balų žolę, prisitaisę valkčius. Būdavo, velkì velkì iš vandenio tą šieną. Nedėlią mirksta, paskum vel̃ka, traukia iš tos sodželkos tuos linus. I tujau parrėžė pilvą, grobus kaip kiaulės sau vel̃ka. Jau paugterėjusį sūnų tėvas vedė su savim silkelių žvejoti ir vilkti iš jūros kerpes su gintarais. Kitas kitą iš vargo vel̃ka. <span class="explanation">pajėgti išgriebti, ištraukti (žuvis). </span> <br/><b>vilktinaĩ</b></b></b></b></b>. Tura žuvies nevilktinaĩ – daug. <br/>6. <span class="explanation">sunkiai nešti, tempti: </span> Kiti vilko ant pečių užsidėję sunkiai panešamus ryšulius. Matos – nelengvas daiktas, kad vos vel̃ka. Sunku, ar geležų velkì prisikrovus. Visą dieną tuos medžius vilkaũ – net akys lindo. Sesuo net elksnius vil̃kdavo pasikirtus iš miško. Aš dykas nebūvu: šakas velkù nuo pavasario. Žmogus akmenis vil̃ko vil̃ko visą dieną. Neša vel̃ka an kupros šienus – galia pasprogti. An pečių viską tęsėm, vil̃kom, kas tau arklį duos. Neši ant pakraštį, velkì, tai šitep ir prisišienaudavom su savo žmogum [nuo griovių]. Pryš lytų gandras vel̃ka kokių velėnų, šienų į lizdą – i susipurvina. Silpnas buvau, bet reikėjo iš jaujos pelus vil̃kt, šiaudus varyt lauko. Vandenį velkù karvei tokio [je] tolybė [je] – nebė [ra] vargo didesnio. Vil̃ksi vil̃ksi tą vandenį i liesi vis tą daržalį. Privertė, idant paskui jį kryžių jo vilktų. Gerai vaikai mokos – vel̃ka penketus kaip pacus. Velkù savo vargą per dienas. Įkyrna senatvė [je] vargą vil̃kti, kaip koks škurlis visims painiojys. Gerai žinau, kokią darbo naštą Tamsta velki. Jūs vergai, velkantieji ant savo sprando jungą! Jūs jį velkate jau nebe vieną tūkstantį metų. Nešei jungą visą amžių, dar kare už kažin ką kariavai, dabar kaulus vos bevelki ir… tylėk. Ne kitaip piešia baudžiavą ir valstiečiai senoliai, kurie dar tebegyvena ir kurie yra ją vilkę ant savo pečių. Petras savo karčeminėj kantriai vilko bobelio buitį, vos nuo bado beatsigindamas. Nebepaslinkom nuvažiuoti, senus kaulus kur vil̃ksi. Tėvui terbos sutrūko bevelkant, o vaikams nuo tėvo bevagiant. Ko jis mirs dabar laisvė [je] gyvendamas: doklos nebereikia vil̃kt <span class="explanation"> (nebereikia sunkiai dirbti) </span>. Jau jai reikia lazdelė vil̃kt <span class="explanation"> (jau ji sena) </span>. <br/><b>vilktinaĩ</b></b></b></b></b>. vilktinõs: Nešvari [marti] – valkčiais visa ko vilktinõs tura uošvėnė vilkti. Jau ji ant rytojaus imas viską i vel̃kase. <span class="explanation">gausiai nešti, gabenti: </span> Dešimt karvių melžamų – viedrais vel̃ka tą pieną. Vil̃ksu krapšais kiaušius [į turgų], būs piningo kaip molio. Ana numie vel̃ka maišais tus miltus. Toksai baltapūkis ka saldainius vil̃ko [merginai] ! Po tris karves turia, Jėzus Marija, kad vel̃ka pieną [į pieninę]. Kūrina našiai, tik spėk vil̃kti cigarietus. Tarnai tik velka ir velka valgius vis prašmatnesnius. Nori ko gauti, turi vil̃kti kyšio pluokštais. Ir pyeina toks kaukaitis, kur piningus vel̃ka. Aitvaras, nepažinęs, ar šventyta, ar ne, lunkus vis nenustojąs vilkęs. <span class="explanation">paslapčiomis pjauti, grobti: </span> Čia tokie kuisynai, krūmynai, tai vilkai aves vil̃kdavo. <span class="explanation">paslapčiomis paėmus, pavogus nešti, gabenti, grobstyti: </span> Iš kolkozo obelų tai žmonės vil̃ko vil̃ko obuolius. Ką nutvėrus visa iš namų vel̃ka. Vãga kaip pasiutę, vel̃ka bulbes priekaboms, mauna i mauna numie. Vil̃ko į numus kaip kaukas. Visi grieba, visi vel̃ka, kas tik kur prieina. Šit kaimynūse vel̃ka iš numų, pardalio [ja], liuoža – šeimynai kryžius. Sako, ana velkantýs šieną kupetums. Tiek metų vil̃kę, nešę, iš sykio negalia nustoti. Pirmininkai, brigadininkai vel̃ka viską visais kraštais, i nėkas nėko nesako. Dešras [iš fabriko] vel̃ka, neapėda. | Kiaušinius tai tikrai ežys vel̃ka. Kas nori, vel̃kasi mūs obuolius. Sako, ka i deputatai piningus vel̃kas. <br/>7. <span class="explanation">vežti (ką sunkų): </span> Šieną vel̃ka su žieminėms šlajėms. <span class="explanation">vežant sunkiai gabenti: </span> Iš Bielarusijos, iš kaži kur anos pačios vel̃ka [paltus], nė [ra] tų pavasarinių. <br/>8. <span class="explanation">nešti, traukti drauge su savimi: </span> Kelias užpūstas, i vel̃ka [vėjas] pagal žemę sniegą. Pečius dideliai traukus yr, i vel̃ka liepsną lauku. <br/>9. <span class="explanation">turėti trauką, traukimą: </span> Toks duslus oras, da medžiai aplinkui, už tai ir nèvelka kaminas. <br/>10. <span class="explanation">jėga vesti, versti eiti: </span> Vel̃ka pačią pri darbų. Karves [pavasarį] reikėjo vil̃kti su arkliais iš kūtės lauk. Nebereikia pavasarį gyvuliai vil̃kt laukan. Meta [piršliui] abrūsą už kaklo ir vel̃ka karti. Aš tai einu, širdele, maniškio iš smuklės vilkti. Už menką mažmožį kaimynas kaimyną velka į sūdą. Vilko jį iš miesto laukan. <br/><b>vilktinaĩ</b></b></b></b></b>. vilktinõs: Tie, sudavę cigonui dar porą kartų į kuprą, mažne vilktinai pas horodničą nuvedė. Neteisingumas ir ardymas lygybės vilktinai vilko į bedugnį. Muni snaudulys vilktinõs įvilko į lovą – būs lytaus. <span class="explanation">kalbinti, vadinti, raginti: </span> Seniau ir muni liuob kunigai vil̃ks pri partijų. <span class="explanation">traukti, vilioti, masinti: </span> Vis tiek vel̃ka ir vel̃ka gimtinė. Tiesą pasakius, jį vilko labiausiai visokie žaislai ir gimnastika. <br/>11. <span class="explanation">lėtai, sunkiai, vos eiti, šliaužti: </span> Tu tavaliojies, velkíes po kojų kaip kišenė nutįsusi. Vel̃kas kaip atsėjęs <span class="explanation"> (viską pasėjęs), </span> rodos, kojų nepavelka. Tai vel̃kasi lyg negyvas. Eik greičiau, ko daba velkys koja pro koją. Senis vel̃kas – perdyla suvisu. Vel̃kas kaip ežis, pusė dienos užtruks, kol pareis numie. Kur aš prinešiosiu [vandens] – vos pati velkúos. Bobos darbas – eini velkíes nepasivilkdama, tei [p] reikia. Paskui plūgą ir aš velkúosi. Jei pavasarį dar kiek vilktų̃si kumelė…. Arklys liuob vil̃ksias kuprą išpūtęs. Arkliai vilkosi koja už kojos viduriu kelio. Alkanas aš vos velkuosi. Velkasi kap uodega paskui. Velkasi kap šlapiu maišu per špokinyčią gavęs. Velkas kaip kelnių palagas. Velkas kaip carienės padurkai. Ko velkies kai šūdina virvė. Velkas kaip vyžos apivaras. Na ir velkas – kaip vyžos pavara. Velkas kaip utėlė par kailinius. Velkas kaip utėlė į šašą. Vel̃kas kaip žirnių kirminas. Velkies kaip vėžys su mielėm. Koja už koją vel̃kas – kaip žydas silkininkas. Velkas kaip Zablockio ratai. <span class="explanation">eiti: </span> Kur velkýs negalėdama, sėdėk numie. Pasakyk, tegu vel̃kas namo. Einam gryčion, kurgi velkíes. Tegu pavaikšto tėvas, negi aš vil̃ksiesu. Anas vil̃kasi negalėdamas. Spaudimą turu, susirietusi velkúos visur. Kur velkýs naktį [šokti], a vaiką nori parsinešti?! Ko ten mergoms vil̃kties į kitą sodą – jokia mada [šokti] neleido. To boba vis tiek vil̃ksis iš paskos, nepaliks jo vieno. Tai ko čia reikėjo vil̃ktis, jei tingi dirbt. Par balsavimus lynanti, kas tau vil̃ksias į tolybes. Jeigu kurs [mokinys] patvirkęs, lai ans vel̃kas [kur nori], jei nemačija – meta iš mokyklos. Vil̃kis greičiau iš čia. A jau vil̃ksies gult? Kad jau levui nusibodo medžiotie, liepė asilui sau namo vilktis. | Norėčiu ką dirbti, ale kojos nèvelkas. Jis negaudavo stipendijos, nes vilkosi studentų uodegoje. Visi iš jo juokėsi ir erzino, kad, pramiegojęs orės pradžią, dabar su visais darbais per visus metus turėsiąs uodegoj vilktis. Jo užpakalis per sieksnį vel̃kas iš paskos. Mun grabas vel̃kas pasku. Vekseliai paskuo karietą šluotoms vel̃kas – toks ans bagotas. <span class="explanation">vykti: </span> Ar negali kur vilktis į svietą sau duonos storotis? Savo turėdama, vil̃ksuos aš tau [gyventi] pri marčios į miestą. Atsižadėjusi ir savo šlovės, ir turtelio, ir giminės, ir savo pašalio eina, velkas losnai šliužė paskuo pulką, kuriame yra jos myliamasis. <span class="explanation">lankytis, bastytis: </span> Per robaksus vil̃kosi vil̃kosi, kol paseno. <br/>12. <span class="explanation">iš lėto, pamažu važiuoti: </span> Iš lengvo velkas traukinys. Per Kamajus visos mašinos vel̃kas Vilniun. Pagal jų nuomonės, ratūse vilkties vergo darbas buvo, ne liuoso žmogaus. <br/>13. <span class="explanation">lėtai judėti erdve, slinkti: </span> Tie debesys teip vel̃kas pažemiu, o saulelė pro to debesies kraštą prasikišusys veiza. Skersai per kelią velkasi baltas šešėlis – bene katinas. <br/>14. <span class="explanation">iš lėto eiti, slinkti</span>. Vel̃kas tas gyvenimas kai šūdinas pantis. <br/>15. <span class="explanation">galėti, pajėgti krutėti, judėti, dirbinėti: </span> Gerai, ka velkúos – vaikai laimingi. <br/>16. <span class="explanation">sunkiai eitis, sektis: </span> Matematika ėjo gerai, kalbos tik tik vil̃kdavos. <br/>17. <span class="explanation">šiaip taip laikytis, gyvuoti: </span> Par žiemą da vil̃ksamos. – Kaip nevil̃ksys, reik vil̃kties, ką darysi. Kolkozai dar vil̃ksis vienus kitus metus. <br/>18. <span class="explanation">šiaip taip kuo dirbti: </span> Kazalė tas muno jug tuo mokytoju vis būtų galėjęs vil̃kties šiaip teip – nenorėjo bjaurybė. <br/>19. <span class="explanation">sunkiai dirbti: </span> Susilpo [tėvas] – žentas visus darbus vil̃ko. <br/>20. <span class="explanation">atlikinėti kokį nors veiksmą</span>. Lietuvis, noris krikščionys, nė kokio amato vilkti negalėjo. Motriškosios, numie palikusios, ūkę vilko, beje, numų darbus be vyriškųjų atliko. Nesuskaitomus melus ir paklepus vel̃ka ant mūsų. Sunku ūkę vilkti, kad laimos nėra. <br/>21. <span class="explanation">traukti ant kūno (drabužį), mauti: </span> Jau jis. miego norės, jau kelneles reik vil̃kt kitas. Dė [l] ko tas kelnes vilkái? Subjauros, i gan. Vaikuo ką vil̃ksi, sunešios, girtūkliuo ko pakiši, surys. Nu i vil̃ks ta duktė kožną vakarą kitus marškinius. Ne mes tų batelių austėm, ne mes tų kelnikių vil̃kom. Kame aš prisiūsiu kožnam – vil̃k i nešiok. Velkamų̃ drobužių galybės an sienos prikabinta. Taip nupirk, ka būtum vel̃kamas. Vakaruot neduodavo mamos visų suknių vil̃kt. Žiemą kailinius velka po sermėga. Kaip tik jau pamato sniegą, žėdnas vel̃ka skrandą. Kai šukavo galvytėlę, ašaros birėjo, kai mum vil̃ko marškinėlius, kauleliai braškėjo. Kad ir velka [pamotė] šniūrelkelę, spaudo muno širdelę. Mes knatinių nebevil̃ktum ir baronais apsivil̃ktum. | Pakulinės kaldros buvo, tai kas tę vil̃ks [užvalkalą]. Pigų rūbą dvi dieni velka. Panelė balta, marškiniai raudoni, kai juos velkì, gailiai raudi. Vaikis kožną savaitę turėjo vil̃kties [švarius baltinius]. Svetį pamatom, tai gražesnį jupiką vel̃kamos. Tėvas jau vel̃kas sermėgą, važiuos į turgų. Palig saũ vilksiúos švarką. Nieko gudresnio negali vil̃kties, tuoj išsimaknoja. Karailiuoja [suknelė] – nėr in ko vel̃kas <span class="explanation"> (tokia sulysusi) </span>. Tus baltinius pasiūs, drebės širdis, ka reiks vil̃kties pirmą kartą. Devyni kostiumai nupirkti, nė vieno nesivel̃ka. Iš to vargo ka įlipo į tą gerovę, tai nebežino nė ką vil̃ktis, nė ką autis. Kelnes vel̃kas tėvalis. Eisiav eisiav kelnikes vil̃kties. Avęs [is] kojas, jau vil̃kęs [is] kelnes. Velkúos mantelį eit. Išejo apsiausto nevil̃kusys. <span class="explanation">nuo kūno traukti drabužį: </span> Vil̃k tas kelnes po bieso – koks atrodai. Nu ta reik vil̃kti nu tos subinės tims vaikams tas kelnes. Vil̃k šarką žemėn. Tas tik sugrobė muni už apkaklio – pri žemės, vel̃ka tas kelnes žemėn. Marškinių nuo pečių nesvel̃ka, paki supūsta – dilina dilina. Burnoselį vel̃kas nuo savęs, duoda tėvas vokiečiui. Vil̃kis tik švarką žemėn ir eik gulti! <br/>22. <span class="explanation">rengti (drabužiais): </span> Tuom strošnu audeklu [vaikus] vilkaũ. Su tuo burnosu gal vil̃kti i motrišką. Paskuo gavau vil̃kti kitus, tus nuvilkau. Bene aš juos kelnėmis vilksiu? Kap vil̃ko marškinėliais, laužė mano rankeles. Numirėlis negalima vilkti kiauru rūbu. Skubinkim vil̃kties ir einam. Važiuotam reikia labiau vil̃kties. Sniegas do stovi in žemės, vil̃kis šiultai. Kuo aš čia vil̃ksiuosi: jeigu šilta, plonąja [suknele], jeigu šalta – čerkasine. Daba mažiausis vaikas nevil̃ksis tokio drabužio. Panešiotu rūbu niekas nenori vil̃kties. Jaisiais. nesvil̃kie, velėtie reikia. Kelinėmu vilkaũs. Da gi aš nei avusys, nei vil̃kusys. Kelinėlėm vilkaũs, čebatėliais aviaus. <span class="explanation">nusirengti: </span> Vilkiẽs lig grynam <span class="explanation"> (iki nuogumo) </span>. <span class="explanation">puoštis drabužiu, taisytis: </span> Ko ana šite rėdos, vel̃kas, gražinas? Pasenęs gali vil̃kties, gali auties – nėkai. <br/>23. <span class="explanation">aprūpinti apranga, drabužiais: </span> Anys tą mergaitelę ir vel̃ka, ir mokina. Močia davė padušką, kaldrą, paklodę, o toliau jos sūnų tegul pati marti vel̃ka. Nei ana valgyt davė, nei ana vil̃ko [vaiko] – keliai nuogi, ir duonos neduoda, užrakina šėpoj. Reikėjo man juos. i mazgot, i vil̃kt, i papenėt. Kas jį. vil̃ko kada, – stovi stovi pašaly basas. Iš linų audžiama drobė – jąja šeimininkė velka save, vyrą ir vaikus. Tinginių mes nevalgydinam ir nevelkam. Balabaikos mane nevalgins ir nevil̃ks. Tu geriau vil̃kt nei penėt. <br/>24. <span class="explanation">siūti, kalti kuo iš viršaus ar aplinkui, traukti, mušti: </span> Kailius vil̃kdavom [milu] mas – i moteriškos [dėvėjom], i vyram apvilkdavom. Nevilktų̃ dekių nebuvo – kertuotas, uždėtas milas. <br/>25. <span class="explanation">kloti, dengti sluoksniu kieno paviršių: </span> Lindo švininių debesų kamuoliai ir vilkte vilko dangų. Ka dirbu pasilenkusi, vel̃ka miglą už akių <span class="explanation"> (temsta akyse) </span>. <span class="explanation">traukti valkiumi</span>. Akis vel̃ka, nematau. Vargšuo tas akis vel̃ka jau. Jau suka, vel̃ka akį šitą gerąją. Sako, vis da lašyk tuos lašelius, kad vel̃ka [akis] iš pakraščių jau. Akį anam, sako, iš apačios velką̃. Da vis buvo neapibaigta vil̃kt [akis]. Apibaigė vil̃kt – nebesimato jau. Seniau nevil̃ko tų akių kap dartės. Va tą akį vel̃ka, va kairę. Tais vėgėlės kepenų taukais ir tepa velkamas akis. Vilkis vel̃kas, nebmatau. <span class="explanation">traukti valkčių</span>. Agrastų uogas valkčiu velka. Preitą metą vil̃ko i šį metą agrastus, musti, koki žemė y [ra] netinkama. <span class="explanation">dengtis debesimis, niauktis: </span> Vakaruose vel̃ka. <br/>26. <span class="explanation">šalčiui stingdant dėti ko sluoksnį, dengti: </span> Po biškį vel̃ka gruodą – gal šals. <br/>27. <span class="explanation">ilgai, ištęstai tarti, kalbėti: </span> Vieną žodį vel̃ka, o kitą taip stačiai sako. Kas čia bus gero – vis tos pačios bėdos, – vilko žodžius Paliutė. Petrui ėmė rodytis juokinga, kam jie ne taip taria, kaip užnemuniečiai, ir velka. <br/>28. <span class="explanation">tęstis, trukti: </span> Nusprendžia jaunuomenę suprašyt i viską padaryt, kad i gėrimas dykai, i valgymas dykai ka būtų, i tris dienas vil̃ktuos ilgumo [puota]. Karas vilkos dvylika metų. Su pertraukomis liga velkasi per daug mėnesių ir metų. <span class="explanation">trukti, tęstis, užsilikti: </span> „Iš kalno“ padaryta klaida velkasi per keletą amžių. <br/>29. <span class="explanation">sunkiai, vargingai leisti (laiką): </span> Velkame nelinksmas dienas ir nežinome, ką atneš rytdiena. Teip ir vel̃kam metus kaip žydai ratus. Šep tep vel̃ka dienas kap Grigas ratus. <br/>30. <span class="explanation">delsti, tęstis, vilkinti, atidėlioti: </span> Jis vel̃ka ir vel̃ka, vis negalia pradėt savo darbo dirbt. Tu velkì velkì ir vis da nepradedi to darbo. Sakė, paleis paleis, o čia vis vel̃ka ir vel̃ka. Ar tu žinai, kiek mum karvė ilgai vil̃ko <span class="explanation"> (nedavė pieno, buvo užtrūkusi) </span>. Nelyginant kaip tas nusidėjėlis: ką tolyn spaviednį vel̃ka, tą vargiaus jam prisiruošti. Jei ką prižadėjai Dievu, nevilk išpildyti. Velka kai smertį. Kokis tinginys, tai iki Užgavėnių vel̃kasi kūlimas. Bėga, lekia viens pro kitą, o darbai vel̃kasi – susikuitę, apsivertę. Tai šę, tai tę, o darbai vis vel̃kasi. Darbas vilkosi, pamaži apsiaubdamas jo mislis ir norus. O daugumui ir metas nuo meto skolos vilkdavos ir didyn augdavo. <br/>31. <span class="explanation">tiesti, rengti, kloti: </span> Gelžkelį vil̃ko vokiečiai čia, prie gelžkelio varė – dirbom. Vil̃ko visas tas gronyčias ir mum prijungė prie Latvijos. <br/>32. <span class="explanation">būti panašiam į ką: </span> Ant latvišką [kalbą] čia mum daug vel̃kas <span class="explanation"> (daug latviškų žodžių) </span>. <br/><b> akìs vil̃kti</b> <span class="explanation">apgaudinėti: </span> Kam čia dar akis žmonėms vilkti. <br/><b>bãdą vil̃kti</b>. <span class="explanation">badauti: </span> Taupom, bãdą vel̃kam, norim taksiuką pirkt. Duonos neturėjo, bãdą vil̃ko, bet rūkė. Karvės bãdą vel̃ka po šilus šiokie sausie. <br/><b>gyvýbę (gývastį) vil̃kti</b>. <span class="explanation">būti vos gyvam, gyvalioti: </span> Ans gývastį savo vel̃ka, i pakajus. Šiaip teip biškį apsikriuša, gyvýbę vel̃ka. Širdį kiek pastiprino, i dar vel̃ka gývybę. Koks muno be gyvenimas – tiktai gyvybę velku. <br/><b>júodą klùmpę vil̃kti</b> <span class="explanation">daug, sunkiai dirbti: </span> </span> Aš nuo mažens júodą klùmpę vilkaũ. <br/><b>jupàs vil̃ktis</b> <span class="explanation">mokytis kunigu: </span> Tėvai norėjo, ir išejo jùpų vil̃kties. <br/><b>kitùs káilinius vil̃kti</b> <span class="explanation">keisti įsitikinimus, pažiūras: </span> Kum pasižadėjau, tum i mirsu, – kitų̃ kailinių̃ nevil̃ksu. <br/><b>kójas (kepšès) vil̃kti</b> <span class="explanation">įstengti eiti: </span> Senas – vos kójas vel̃ka. Toks tinginys, led vel̃ka kójas. Kaip nèbvelka kójų, pri Dievo šaukas. Keli seniai [kaime], kójas vos vel̃ka. Jis vos kojas velka, o čia braidžiok tokioj palaidoje, tokioje slidumoj, iki klupsčio šlapias, purvinas. Atliko kai bizūnas, led kójas vel̃ka. Kójų kai nèvelki – ką padirbsi!? Kryžiškai senis pjaustytas <span class="explanation"> (daug sykių operuotas), </span> o dar vel̃ka kepšès. <br/><b>krỹžių vil̃kti</b>. <span class="explanation">vargingai gyventi, vargti: </span> Vilkáu i velkù krỹžių – visas toks gyvenimelis. <br/><b>nãginę vil̃kti</b> <span class="explanation">daug, sunkiai dirbti: </span> </span> Jis taip pat vil̃ko nãginę nuo tamsos iki tamsos. <br/><b>per siū́lą vil̃kti</b> <span class="explanation">nesistengti, pritingėti: </span> Anas mokytis tik tik per siūlą vel̃ka, ir sunkiai einasi. <br/><b>rõdą vil̃kti</b> <span class="explanation">meiliai kalbėtis: </span> Bene velkì rõdą su panoms. Aš bulbėse ravėjau, ans atejo tatai, vedu rõdą vil̃kov po bulbes. <br/><b>skersàs kójas vil̃kti</b>. Jau girtas, jau skersàs kójas vel̃ka. <br/><b>velniaĩ vel̃ka</b> <span class="explanation">danginasi: </span> Kur naktį velniai vel̃ka, neik! <br/><b>antvil̃kti, </b>añtvelka, -o. <br/>1. užvilkti 6: Jis antvil̃ko sermėgą ant kailinių. Antvil̃ks nūšukinius marškinius ant kupros, ir eik. Daba mūso vaikiams antvil̃ktum kas tokias kelnes? – Pasiusk, neantvil̃ksi! Iš marškono pasiūs jupelę, antvil̃ks tam vaikuo, ne kaip dabar kad eina silkūse. Neturėjėm nė marškinių dorų, nebibuvo ant nugaros ką beantvil̃kti. Antvil̃ko naujus tus užvalklius, o blusos visos paliko. Švarias dvilinkes antvil̃kdavom. Antsìvilk tą juodąjį šarkelį. Baltą skarelę antsigobsi, švaresnę bliuską antsivil̃ksi, kvartugelį antsinersi. Antsivil̃k kitus marškinius. Einat ar į sodą, a kur, antsivil̃kiat švaresnį drabužį. Geresnį skurlį ančsivil̃kos – nosę pakėlė! Pamėlinavusios kokios kenklės – negali kokias kelnes antsivil̃kti?! Kelnes teip per milines antsivilkęs. <br/>2. užvilkti 7: Kas antvil̃ko tavi? Kad kas ančvil̃ktų žmogų senovės drobužiais, parsigąstų. Ten pirmosias kelnes antvil̃ko. An toros kelnes antvil̃k, i ta. mergos veizėtum. Kur senesnės – su sijonu, su nažutka, kokia sermėga antsivil̃ks. Kunegas, baltais drobiniais antsivilkęs, ejo ar važiavo į tą butą, katro [je] ligonas typsojo. <br/><b>apvil̃kti, </b>àpvelka (apvel̃ka), -o. <br/>1. <span class="explanation">velkant paviršiumi aptempti aplink ką: </span> Tuo šniūreliu apvilkti apie trobas ar kitą kokį daiktą ir patį šniūrelį įkasti ten pat į žemę. <br/>2. <span class="explanation">užtraukti ką ant kūno, užmauti: </span> Apvilkti sermėgą. Ir apvilks kunigas drobės rūbus savo, apvilks teipag drobės apatines kelnes and kūno savo. Apvilko Ester karališkį rūbą. Jėzus Christus [yra] drapana nekaltybės mūsų, rūbas išganymo, kurį ant savę per krikštymą šventą apvelkam. Apsivil̃k sermėgą. Sermėgą apsìvelka, būdavo, ir joja naktigonių. An tų gerų [kailinių], kad važiuoji, tai apsìvelki šituos nemuštus kailinius. Tai lengviai apsivil̃kęs, tai sušalsi. Jug daba ans apsivil̃ktų gerą kostimą, gerus marškinius antsivil̃ks – nu gražiausis vyras. Kaip tik aš apsìvelku šituos kaproninius [marškinius], Jėzau Marija, mañ’ kaip velniai ėda <span class="explanation"> (graužia) </span>. Aš, kai augom, neturėjau drabužio apsivil̃kt. Turia burnosą apiplyšusį apsivil̃kęs. Du rozu apsvil̃ko i nusviedė rūbą. Palitus ilgus kad apsìvelkas, kad eina į tokį balių. Kelines buvau apsvil̃kę išvirkščiai. Eik tu, gyvate, tu nebapsìvelki kelnių, nu kaip tu bepavažiuosi. Žodis mums kūnu stojose, kailiu žmogaus apvilkose. <br/>3. <span class="explanation">aprengti, aptraukti kuo: </span> Baltai, baltais rūbais apvilktas. Vaiką apvil̃k baltais marškiniais. Vaikus apìvelku, išvedu mokyklėn. Trys mergelikės: jei nori, iš kailio išeik – nėr kuo apvil̃kti. Žvigdė žvigdė vaiką, paki apvil̃ko. Visumet šviežiais marškiniais àpvelkam. Ka paauga, tai suknele koka àpvelki, tai tada nė kelnaičių nebuvo. Dabar kad apvil̃ktų drobiniu, tai badytų labai. Apvil̃ko ją suknute, kap pamirė. Apvil̃ko muni tokiu ilgu sijonu. Àpvelka muni tokioms kelnėms – pakulinėms, išdėvėtoms. Su bateliais apaus, gražioms suknelėms apvil̃ks. Vaikas didyn – bet kuo neapvilksì <span class="explanation"> (išrankūs darosi) </span>. Apìvilktos [baidyklės] vyriškai, pagaliai da užpakalin inspirta. Moteriškė priėjo, žiūri – šilkais àpvilktas tas vaikelis. Tarp tų buvo viena mergelė, su dryžais kartūneliais apvilkta. Apvilko jį paties rūbais ir vedė jį ant nukryžiavojimo. Baltarūbis kunigas, baltais rūbais apvilktas. Ansai karalius… baltu rūbu… buvo apvilktas. Ir apvilko jį drobina sermėga, ir juosė jį juosta. Šarvais apvelku, šarvoju ką. Serdoku geležiniu apvilktas. [Dievas] tikinčius ing jį apvelka juos savo teisybe, dovanoja Dvasią Š [ventą]. Tamęjag kūne, kurime dabar esme apvilktì, turime būt prikelti iž numirusių. O jog tas didžturis lapino kūną savą švelniuose ir putluose rūbuose, todrin nū àpvilktas yr liepsnomis laiždančiomis. Įkapių nedalyk, ka tavęs neapvil̃ktų <span class="explanation"> (nesiūlyk kitiems mirties, kad pačiam pirma netektų) </span>. <br/><b>apvilktinaĩ</b>. Apsivil̃k su kailiniais. Vaikiuką apsivilkaũ, pati apstaisiau i einam. Nieko anam nereikėjo, bi ans turėjo su kuo apsivil̃kti. Neturiu kuom apsivil̃kties. Nėr kada ir apsvel̃ka. Mes apsivil̃kom su kelnėms, apsiavėm su naginėms. Graži buvo: kuo apsvil̃kdavo, tas derėdavo. Bėgova į klėtį apsivil̃kti gražesnėm suknelėm. Apsivil̃k kuom papuola. Eik nusprausk, šventinėm drapanom apsivil̃k. Negi suplyšus [esu], apsìvelku kaip reikia tartum. Anos. buvo geriau apsivil̃kę už tas, kur turėjo žemės. Beveik kap gryna, neapsvil̃kus vaikščioji. Jau aš buvau suaugus pana, tai jau tada prašvitę žmonės buvo jau, nešiodavo jau gražiau apsivil̃kę. Žmonėsna eidamas gražesniuom apsvil̃k. Ka kas būtų bi skurlelį mums atkišęs, o išbėgom kaip apsivil̃kę [namui užsidegus]. Seniau naminiais rūbais visi buvo apsvil̃kę. Medžiolais apsievus, sermėgele apsvil̃kus. Ana tokia: apsvel̃ka berno sermėga ir eina. Su kailiniukais apsivil̃ksam – pasiūs kraučiai. Skrebučiukais apsivil̃kus, graužia plutą net suslenkus. Ėjo žmogus keliu žiemą apsivilkęs vilkuose ir pasitiko su vilku. Apsivelku rūbu, drebužiu, apsirėdau. Apsivilkime, idant nuogi nebūtumbime rasti. Ir tur apsivilkti savo kitais rūbais ir po tam laukan žmoniumpi išeiti. O eš, aniems sergant, apvilkaus maišu. Dievui Tėvui lygus esi, norint kūnu apsivilkaisi. Šventas sutvertojis visų daiktų apsivilko kūnu žmogišku. Apvilkitės gamta kantrumo. Apvilkimės šarvu šviesybės. Apsivilko kaip pelėda su sermėga. Tankiai su sermėga apsivilkusi vaikščio [ja] tikra išmintis. Vasarą kailiniais apsivilkęs, o žiemą nuogas. Gimsta apsivil̃kęs, miršta nuogas. Graži pana šimtu suknelių apsivilkus. Balta ponia raudonom suknelėm apsivilkus. Senas diedukelis šimtu kailiniukų apsivilkęs, kap pakliudai, verki. Striukas bukas vokiečiukas šimtu rūbų apsivil̃kęs. Žiemą plikas, vasarą apsivelka. <span class="explanation">apsigaubti: </span> Ir važiuodavom, ir eidavom, apsivil̃kdavom šitom skarom. Patys kaimo bernai apsivil̃kdavo kokiom baltom marškom ir gąsdydavo. <span class="explanation">pasipuošti drabužiu, apsitaisyti: </span> Noris gi jaunam ir apsiaut, apsivil̃kt – visko reikėjo. Ką aš eisiu šokt, kad aš neapsivil̃kus, marškinių neturiu. Kaip aš eisiu šokti, ka aš neturiu marškinelių apsivil̃kti. <br/>4. <span class="explanation">aprūpinti drabužiais: </span> Bėda vaikus pripenėt i apvil̃kt. Kiek mokėjo, mokino, apvil̃ko tuos vaikus. Kito neapvilksì, neprigirdysi. Grynas basas atejo, ana apvil̃ko – basioku atejo. Sena, gana vaikai ką apvil̃ko. Pasoginę karvę pardaviau i apvilkaũ povaikius. Kap ištekėsi až bagoto, būsi aptaisyta, apìvilkta. Kokių jam rūbų nebėr, kuo jis nebeapìvilktas? Reikia i apvil̃kt, i apaut bernas. Kuris àpvelka visus, nuogas šaltyje guli. Ubago nei pavalgensi, nei apvilksì. Maža bobelė visą svietą apivelka. Neapsvilksì, neapstaisysi iš penkiolikos kapeikų už [darbo] dieną. Reikia žmogu [i] gyvent, reikia apsiaut, reikia apsivil̃kt. Ir pavalgęs, ir apsivil̃kęs, apvelėtas [senukas] – gerai gyvena.
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.