apželti

žélti, žẽlia (žẽli), žė́lė (žė́lo).

1. augti žaliuojant, žaliuoti. Želiu, vaisausi, riečiuosi. Darže morkvelės vis žẽlia. Anys. ganykloj labiau jau žẽlia, daugiau žolės esti. Krūmas vilninis, kelmas vilnų želiąs, ant kurio vilna želia, krūmas, ant kurio vilna auga. Buvo želiami metai (labai žėlė žolė) . Kad pailsėdavo, į šviežią dirvą tai nebūdavo tiek žolių, nežéldavo. Reikia [trąšų],
kad žolė geriau žel̃tų. Maž do atolas žel̃s, pasišienausiu. Jau žẽlia, nauja žolė žẽlia. Žolė dar nėko daug žėlusi nėra šį pavaserį. Pavasarį, kai jau žolė ima biskutį žélt, juos. klodavo. Paki žolė pradeda žélt, niekas neina vasariniais rūbais. Iš pavasario da užsiema [daržas],
o kai pradeda žélt [piktžolės],
tai žẽlia ir žẽlia. Kaip čia žẽla ta žolė, jau pieva didžiausia. Žolė sulig juostos žė́lė. Žolės tos žẽla kaip iš velnio. O jei jau želą̃s metas, daugiau pašaro. Anta kelių žẽlia, seni nevaikščiojame, niekas neatvažiuoja. Kur mūs brolukai gėrė, tę bijūnėliai žė́lė. Kur mudu stovėjom, žolelė nežėlė. Žélki, žolelė, lapok, medeli, daryk mums slaunumėlį. Tę rūtelė ne tep želia. Kai malūne linus mins, geltoniejai kviečiai žel̃s, tai tada, motinėle, aš pas tave sugrįšiu. Aš negrįšiu nuduota, nežels rūta paskinta. Uogienojai kaip rūtos kelmais kelmais žẽlia. Po tokių nelaimių pradėjo želti visur medžiai. Žalios samanos ant kuorų želia. Žinau, pažįstu seną lūšnelę – prie pat jos slenksčio piktžolės želia. Mokslas apie prigimimą želančių daiktų. Želiant žolė savo žiedus kečia. Teip Dievo žodis regisi kaip smulkus grūdelis, bet pasėtas širdyj iždygsta, želia ir užauga medžiu labai didžiu, plačiu, aukštu. Ant galo pasėtas yra ant geros žemės, ant kurios labai gražiai želia. [Žmogus] žela kaip žolė ir nukrinta. Dėl kito tegul nė žolė neželia, bet tik man gerai. Kur tankiai eina, ten žolė neželia. Kol maža buvau, žole žėliau, kai užaugau, marčia tapau. augti plaukams, barzdai: Barzda, plaukai želia. Ano želia barzda. Jau ūsai žẽlia, čėsas ženytis. Ut barzda kad žẽlia, kaip šluota. Buvo vaikelukas, anam nebžė́lė plaukiukai, tokia liga buvo. Jei vyrui plaukus kirpsi jaunam mėnesyje, tai labai žels. Vyram, kai ūsai žẽlia ar žyla, tai jiem išdygsta piktas plaukas po smakru. Bet štai! Kad ūsai pirmi jau pradeda žélti, ir kad darbus jau sunkokus reikia nutverti, ai! Kur dingsta glūps ir vaikiškas šokinėjims. Didžiuliai antakiai žėlė kaip miške krūmai. Jau tums uogums uostai žẽla (pelija) . Barzdai dar neželant, senius mokai. Nenorėk barzos skusti, kol uostai da neželia. O tai bagotas: pilna rūra plaukų ir da žẽlia.

2. dygti daigams, augalams, žolei: Nulaužysi daigus [bulvių],
anys vėl žel̃s. [Miežiai salyklui] pradeda žélt, daigus leidžia leidžia. Kurgi žel̃s [daigai] – va gruodas. Kas tau žéls – tokios kaitros. Žė́lę peržėlę kalnai grūdų. Velniškai žė́lė daržai, nors su dalgiu varyk. Daržą žliūgė trauka, da tokios šunmėtės – čia nuravėji, čia vėl žẽla. | Gerai, kad neroviau tos obelytės: paskum kad žė́lė atažalų – obuolių pilna. Apie kovo mėnasį pradeda žiurbėt šakutės, žélt. In pavasarį pradės [nupjauto jeronimo] lapai žélt. Žiūriu – jisai žẽlia, tai užsmeigiau su pagaliukais. Juodas vargas žẽlia. Naujos pajautos gražiai širdyje žẽlia. užaugti, užželti: Mano neželia pėdos, aš vis numinu, t. y. vis dirbu.

3. apaugti žolėmis, priaugti žolių: Šiemet nežė́lus pieva. Po Jono ganyklos menkai žéldavo. Ganyklas saugok, nušliauši, nebžéls anos. Kemsynų ir kupstų vietoje žėlė trąši, atgaivinta pieva. Šiemet gi žė́lė pasiutiškai: daržan nė įbrist! Neturim kur ganyt, pieva nežė́lė. Daubalė ta kokia želantì, koks pašaras. Žė́lė bulbės šiuosmet. Baisiai žemė yra žẽlanti, derlinga. Ganykla vis žė́lė ant tokio šaltinio. O pievos šiemet žė́lę – pradalgys prie pradalgio. Šiemet viškum nežė́lus Pyvesa. Matai, ka žẽla, i ravėk, neblauk laiko kokio. Baisiai žẽla batviniai tie, burokai žẽla, tik ravėk i ravėk. Į seną dirvą didžiai žéldavo tų piktžolių. Einu per lauką, laukas nežėlęs. Apaugo žėlė žalios rūtelės, tai tinginėlės jaunos mergelės. Jam ir javai deria, ir pievos želia. Kryžius kiminais žẽla, reiks su šepečiu nutrinti. Žemai gulinčios pievos iš viso ir yra geriaus žėlusios kaip praėjusiuose metuose. Dvi sesytės neteka, trečia pieva neželia. dengti apaugant: Karklai upę želia, baigia upę želti. apaugti barzda, plaukais: Plaukai man žėlė. Barzda baigia pasmakrę želti. Vyrai juo želą̃, i nosės prižėlusios, i krūtinės nuklotos. Pamažu žẽlia skūrelė [triušių]. Pusė jo galvos žėlė baltais plaukais. Katro sprandas žẽla, tas y [ra] malagis. Vyrai durniuo [ja] želdamì i žildami. Kas nedūko želdamas, tas uždūks žildamas.

4. tvinkti, keltis: Man an rankos votis žẽlia. | Oi, pani gaspadoriau, sako, tavo gyja ir žẽlia, o mano kaip moliūgas toks va pūliuoja visą laiką.
apžélti, àpželia, apžė́lė

1. pasidaryti apdengtam kuo augančiu, žaliuojančiu: Pieva gerai apžė́lusi. Pievos su krūmais yra apžėlusios. Kiminais apžėlęs. Tai josios. žievė apžė́lus tokia samana. Davė sklypą žolėm apžė́lusį. Visa žemė buvo tokiais miškais apžė́lusi. Visi jau takai apaugę, apžė́lę. Panemunis žalias apžė́lęs, meilus tai meilus. Atšlaimas apžė́lęs kai velėna. Kaip su žambriais ardavo, tie laukai apžė́lę būdavo. Ežeriuko visi krantai apžė́lę, kad nėr kap preitie. Šen bei ten dunkso medžiais apžėlusios sodybos. Kapai žė́lę apžė́lę visai. Užklysdavo į kapines kokia senutė pasimelsti prie savo mirusių artimųjų apžėlusio kapo. Liko tik vienas kapas, aukštas, pailgas, ėgliais apžėlęs. Apžė́lė mišku ta pieva – kiek mes gaunam to šieno. Tiek apžė́lėm tais krūmaliais, ka dabar negal regėti nėko aplinkuo. Tas kalnas tokiais ąžuolynais apžė́lęs. Kalnai pakalnės apžė́lę, gražu. [Dirva] paarta, apžélta i niekuom nesėta. Tie jau kryžiai apžė́lę, ne tik kapai. O bulbiena nėr ko anksti paart, paskui apìželia. Apžė́lusius tokius vaisius (persikus) iš tolie pardavo [ja]. Buvo tokios ganyklalės, ten i miškas, apžė́lusi, gyvoliai ten ganės. Ežerėlis visas apžė́lęs – trys akys likę. Rūmas žolėmis apžėlęs buvo kaip girė alba kalnai. Negražu, kad tautinė sąmonė iš paviršiaus kerpėmis apžėlus. Senatvia vargais àpžela, visims tik velys po kojų. Nori kelk, nori gulėk, nori apžélk begulėdamas. Akys tuoj krūmais apžel̃s, ne tik laukai. Vieto [je] gulėdamas ir akmuo apžela. Prie vietos kelmas, kad ir plikas, vis tiek apželia. Stipriai stovi, aukštai karo, visas apžėlęs, tik galiukas baltas. Aukštai kabo, žemyn žiūri, visas apžėlęs, tik galiukas plikas. Pats apžė́lęs, galas laukas. Du apžėlę ir susploję trečią pliką pakavoję. Bobų remestas, par tvorą mestas, aplink apžė́lęs, vidury skylė. Pusė pliko, pusė apžėlusio. Du gniūžčiu plikumos, pats gardumas apžė́lęs. Vasarą apžėlęs, o žiemą nuogas. apdengti želiant: Karklai upę apžėlė. Žilvičiai krantus kuokštais apžėlę. apaugti barzda, plaukais, plunksnomis: Veidas apžė́lęs. Apžėlęs plaukais. Plaukais, pūkais apželiu. Apžė́lusią barzdą nuskusk. Barzda iki žemės, visas želte apžėlęs. Veidas apžė́lęs didele juoda barzda. Àpželia tas vaikas – negalia apkirpti tėvas! Apžel̃tum i plaukais, ten beganydamas. Eik nusigrandyk barzdą, esi apžė́lęs kaip pondievas. Dėl manęs galit jūs vaikščiot apžė́lę barzdom. Dabar aš tą barzdą nugreibsu, vėl gali ir apžélti. Jug norėtų, ka ta galva apžel̃tum. Kur žmogus apsiskutęs, tai gražu, ė kur su barzda, apžė́lęs, tai dykarius. Apžė́lę eina bernai, gal koki kuliganai, plėšikai. Berniokai kap pacukai apžė́lę. Atvažiavo kai abroziukas, barzdele apžė́lęs. Išejo iš kapų sau apžė́lęs kaip meška, nu ir tujau an to žmogaus puolė. Jo visas kūnas gyvaplaukiais apžėlęs – tikras žėlūnas. Jau toks pasibaigęs, apžė́lęs barzda, nu nepažįstamas. Apsikirpk, apžėlęs kaip kelmas. Ka apžė́lęs, tai kaip velnias. Jo buvo apžė́lę ančiakiai. Barzdos apžė́lusios, kaip velniukai atrodėm. Apžė́lęs rudai kaip šuo. Atradęs tokį seniuką visą apžėlusį nuo galvos ligi kojų žilais plaukais. Apìželia kralkiukai kai paduška. Apžėlusios i tos letenos [šuns] – visas kiaurai apžė́lęs. Apžėlęs kaip Samsonas. Apžėlęs kai meškų patinas. Apžėlęs kaip ožio pautai. Jei žmogaus kūnas apžėlęs plaukais, tai jis bus turtingas. Blauzdos apžė́lę – būsi dalinga. Apžel̃s kiek plūksnom, reiks parduot [viščiukus]. Storas kaip velenas [sprandas],
raudonas, plaukais apžėlęs. Plunksnomis apželiu. Plūksnos apžė́lę an gaidžio kojukių. Visi kaulai yra apaugę raumenimis ir taukais, o raumenys yra aptraukti skylėta oda, apžėlusia plaukais, vilnomis, šeriais, plunksnomis. Apžels kulšė pelėdos. Pirmasis, kursai išėjo, buvo rudas plaukuotas (apželtas). Turėjo rankas apželtas, kad jamui turėjo pašlovint Izaokas tėvas jo, apsiuvo rankas savo odele telio. Kaip dar tau liežuvis neapželia? Teisybė – teisybė dabar plaukais apžė́lusi (nebėra teisybės) . Kad ir bliuznijam, vyrai, tik nepasakykime ką nors ant Dievo, kad dantys plaukais neapželtų. Su apžėlusiu gera peštis kožnam plikiui. Viena pusė apželtõs, antra pusė neapželtõs. Du apžėlę susikloja, vieną pliką pakavoja. Kieno dantys yra apžėlę? Aplink apžėlęs, vidurys plikas. būti pasiūtam iš plaukuotos odos: Eidavom į mokyklą su apžė́lusiom naginėm. Švarką turėjo, apžė́lusias nagines – i visas ano turtas. Nagines liuob parauks iš veršelio tos kaktos tokias apžė́lusias.

2. kiek išaugti, suželti: Jau buvo rugiai apžė́lę, varnai išplakė, išlesė atlėkę. Par karą viską sunaikino, parejom – žolės apžė́lusios, i viskas. Aplink kapą rūtos gražiai apžė́lę. Ten daba alksniais, medžiais apžė́lusi toki duobė. O daba ką suraunam [sukasam bulvių] ? Piktžolės àpžela, i ravėjam.

3. priaugti žolių, apaugti žole: Daržas apžėlęs. Į darželį bėgs ravėti, ka i apžė́lęs. Apžėlę apibuvę viskas apie daržus, baisu žiūrėt. Žolei geri metai, nuravėjau ir vėl apžė́lę [daržai]. Stovi neaparinėtos, dabar kad kėlės žolė, ir terpežiai, ir tos vagos, kur burokus apžė́lė. Parėjau čia – daržas apžė́lęs. Dirba dirba, o bulbos apžė́lę kaip miškas. Bulbos apžė́lę dirvonu. Daržai apžė́lę par slinkumą. Sode apžė́lė [žole] krūmai. Jei tą vinyčią apleisime ir duosime jai apžélt dilgynėmis, ne tiektai užmokėjimo neimsime, bet ir tatai tą pagadysime.

4. apsitraukti, apeiti, apskresti: Viskas apžel̃tų, kad motriška neitumi [tvarkytis]. Be manę apželtų̃ viskas, sutromi apeitų. Neapžė́lusios kerčios, dar neapsileidę seniai. Senas buvo, tokis apžė́lęs, vaikščiojo jis kap kevalas. Nusivalyk spatą, visas moliais apžė́lęs. Puodas sūdžiais par pirštą apžė́lęs. Aš plūkiu linus – visa apžė́lus linais. Pirma dulkiums apžė́lęs buvai, kol išmynei linus. Koks tas samtis – visas apžė́lęs koše. Lįsk į pirtį i nusikaišk – esi apžė́lęs. Tik nusiprausk nors kartą – apžė́lęs visas ir vaikščioji. Apžėlęs kap šepečio kotas. Apžel̃s staklelės vortinklėliais. | Mesk kaulą po pušine – apžel̃s. Kaulą palikai mėsa apžė́lusį – išpjauk, ba gausi nuo meistro. Ledai šiandie labiau apžė́lę (apšalę) eina. Jei apžė́lusį (apsitraukusį plėvele) šiaudą ištrauksi, būsi turtingas. Seniai suskintos, apžė́lusios tos uogos, nora iškišti. Jos. šonkauliai bei strėnos dar nebuvo kaip reikiant apžėlę mėsa. | Tik šogerio toks arklys buvo, suskiu tokiu apžė́lęs. Apžė́lę tinginiai, jei su trimis aktarais badau [ja] – vėjų kalbos laikraščiūse. Piningas gulia, maurais àpžela (darosi bevertis) . Nekeik, jug apželsi [žalčiais]. Apžė́lęs, apskretęs, visų šiknas mato. Apžėlęs senis, visi per jį lipa.

5. pasidaryti turtingam, praturtėti: Greita tu jau apžė́lei, kitas ubagas. Aš, matai, dabar apžė́lęs, nori manęs nupešiot [vaikai]. daug turėti: Ot visko turiu, apžė́lus ir da želia. Apžė́lęs klebonas pinigais, tik namus perka. Tie sẽniai tura apžė́lusio piningo! Turtais apžėlęs gyvenimas, o mokslo neišleido nė vieno vaiko. Turam piningo apžė́lusio, neturam ko pirkti. Žmogus bėdums apaugęs apžė́lęs. Parvažiavo vargais apžė́lęs, nėko gero.
apžė́lusiai. Piningo tinai tura apžė́lusiai.

6. įsigyventi: Tu apžė́lei Vilniuo [je],
nebnori kokių kuršė́nų, papìlių.
sãmanomis apžélti apsileisti: Aš nenoriu samanomis apželti.
atžélti, àtželia, atžė́lė.

1. atsigauti, vėl suželti: Atželia kaip atvašos. Ataželiu. Žieminės [gėlės] atžė́lė, o tiej. ir sušalo. Iškerti iškerti krūmus i vėl àtželia. Atžel̃s, ale tokios nebus jau jos. Ir dabar jau ataugęs, jau atžė́lęs tas miškas, mat jau kiek metų. Vienam daikte ganom, kitam – atàželia. Ar atžéls žolelė, a kiek pasipjausma. Atžė́lė bulbos [po ledų]. Àtželia bulbės nušalę. Totorkos (ajerai) atžéldavo per kiek laiko. Nendrė prie nendrės buvo, davė, nuėdė tos žiurkės tas nendres, dabar vėl àtželia po biskį. Gerai neiškulti ilginiai ir ant stogu àtžela, varpos žaliuo [ja]. Atžels viešnelės iš šaknų, o žalios rūtelės iš grūdų. Tai atžel̃s rūtelės, tai atžel̃s mėtelės, – negrįš tavo jaunosios dienelės. Nuskins rūteles, atžels ir kitos, mirė močiutė, nebėr man kitos. Su savo kojomis atželiančius javus į žemę įmina. Lyg susiraičiusi rankovė driekėsi Varnės upelis, o priešais jį – nušienauta ir jau gerai atžėlusi pieva. Ganė atrėžiuose ir pūdyme, iki po saulės grąžos, atžėlus dobilų atolui, bus galima pradėti rišti. Atžels po akimis jo kaip atžala ir kaip šaknis iš sausos žemės. | Jos striumas (striuma) i vė atžė́lė [po operacijos]. | Piktis nuslūgsta, vėleik iškilna, kaip žolė àtžela. Ta Lietuva kaip karklai nupjauti: nupjovė ir vėl atžė́lė, nupjovė ir vėl atžė́lė. Nelyginant kaip tas senas ąžuolas atžalomis, t. y. mokytiniais savo, vienas buvęs mišku atželsi, pulku mokytų vyrų tapsi. ataugti plaukams, barzdai, plunksnoms: Nuskusta barzda jau atžė́lė. Atžė́lus barzda. Kaip vištikių plunksnos àtžela, teip i deda apent, jei ankstie nusišera. Nu žibalo nusmuko [veršiuko] plaukiukai, atžė́lė pasku, o utys pabūgo. Ateis šiltas pavasarėlis, atžel̃s mano plūksnelės. Ilgai bemalant atžėlė Samsonui plaukai.

2. išsprogti pumpurams: Atžel̃s, išsprogs ir bus žiedai ant šitos obelies. Alyvos vė susprogo, vė atžė́lė. Kai brolelis kuolą kals, an rytojaus jis atžel̃s, tada, miela motinėle, aš pas tave sugrįšiu. Nukris lapeliai, atžels ir kiti, numirs motinėlė, jau nebus kitos. Visos medžiagėlės atžė́lė, o tu [, motin, ] eini žemėn. Jis atželia tik atminime, skamba ir siaudžia tik vaizduotėje. Aš didei džiaugiuos Viešpatyje, jog vėl išbudot (budrūs tapėt … atsigijot, atžėlėt).
įžélti, į̃želia, įžė́lė.

1. gerai užaugti, suželti: Kai želmenys labai į̃želia, tai negalima leist gyvulių. Įžė́lę buvo rugiai. Įžė́lė rugiai, kaip siena rugiai. Pievos įžė́lusios šįmet. Anksti pievą apsėjau salietra, i inžė́lė. Mūs šiuosmet pieva gerai inžė́lus. Ė kluoniena inžė́lus, dalge išsukt nemožna. Nėr ko šienaut, neanžė́lę pievos. Rods daiktais, kur gruntas kiek lengvesnis buvo ir aukštai gulėjo, mačiau jau įmanytinai įžėlusių rugių. Mūs Jonas inžėlo kai ąžuolas. Pabraukė delnu per smakrą. Barzda net subrazdėjo, įžėlusi per savaitę karklynu. Atkišti, tankūs, įsižėlę antakiai. labai priaugti žolių: Bulvelės teip įžė́lusios. Šiteip terpuežiai inžė́lę, žolė kaip miškas. Žemė iñželia, toki gaspadoriai. Stovi žemė, kas ją inžė́lusią indirbs. Norėjau eit kapus taisyt, al labai įžė́lusi. apaugti iš visų pusių (žole): Einories Antano rave kad įžė́lę akėtėlės. Nupjovė šieną, pradėjo lyt, galia įžélt. Inžė́lė jau velėnon šienas nuo lietaus. Kaladės žolėj inžė́lę stovi.

2. gerai įsikabinti šaknimis, sudygti, prigyti: Katras da įžė́lė, gerai, katras pavėlavo, i neauga. Iš rudenio rugiai buvo gražiai inžė́lę, o pavasarį iššuto. Rugiai iki šalčių da inžel̃s. Gaspadoriams netiko, ka dideliai įžélti gaus [rugiai]:
sukrimta anie, prispauda sniegas, pradeda pūti. Rugiai ir kviečiai žieminiai rudenį gerai įžela, o žalesį reikia rudenį nuoganyti. Rudenį rugiai gražiai sudygo, įžėlė – duonos bus! Įžėlusiems diegams šalna nebekenkia. Rods ir taipo žolė augo, bet daugiau ne taip gerai, kaip kad ji taipo įsiželt gal, ik plaštakos ilgumą įgyja.
išžélti, ìšželia, išžė́lė.

1. išaugti, augant išlįsti: Iš vidaus kelmo išžė́lė atžala. Kur obelų atažalos išžėlę, tai duota duota, suryta kiškių. Išžel̃s žalia žolužėlė po mano staklelių. Vienuokart, rodydamas pagonams tikrybę tikėjimo, inbedęs žemėn sausą lazdą ir maldomis ją bežiūrint išsproginęs, ir šakos iš jo išžėlę. Apleistose trobose žolės pro langus išžėlė. Septynios pilnos ir dailios varpos išžėlusios iš vieno šiaudo. Mes verti būtumbim, kad tu mums neg vienos žolelės neduotumbei iš žemės išželti. Kai brolelis kuolą kals, – ant rytojaus jis išžels, tada mažu, motinėle, aš pas tave sugrįšiu. Ant šio išsvilusio po kalnus lydimo teip daug širdy ìšželia ramaus atminimo. sudygti: Ilgai lijo, ir rugiai išžė́lė. In pavasarį bulbės būna išžė́lę, išauga želkai. Avižom užpilta sula gražiai ìšželia, skani būna. paaugti: Išžel̃s žolė, bus gyvis kur ganyt.

2. užaugti žole: Dirvos išžėlusios traškės arant, o dabar su plūgu riekte rieka. Daba jau yr visi keleliai išžė́lę užbuvę.
nužélti, nùželia, nužė́lė. apaugti: Nužė́lė kapai, nė [ra] kam taisyti. Be švendrynų ir viksvomis nužėlusių plotų, nieko geresnio nesimato. Pusė kalno pušimis apaugusi, o kita pusė alksniais nužėlusi. apaugti plaukais: Ta nė rankomis neįsispyrė į jo gaurais nužėlusią krūtinę.
pažélti, pàželia, pažė́lė.

1. kiek paaugti: Jei dar atolo pažel̃s, bus kuoj karvukę šert. Atolas pažė́lė, nupjausma, būs šieno. Po lietui pažė́lė žolės. Sako, lanko [je] žolės yra, pažė́lusi. Turėsma pieno – ganyklos pažė́lusios. Kur nuganyta, žolė mažai pažė́lė. Bulbos pažė́lo kap kuodelis. Jau trečiaeiliai dobilai ir nemažai pažė́lė. Jau yra pavilniukas pažė́lęs to [je] dobilynė [je]. Pievos yr pažėlusios, kur eini, ar nematai? Raistai dar būt pažė́lę, nereikėj [o] tep greita šienaut. Tepažel̃’ do kluoniena. Iš to sausumo negali i pažélt. Kad nėra ko pjaut, nepažė́lę da. Palijo, pažel̃s truptį, gal vis kai kaip išsiversma su ganykla. Atoliukas pažė́lė, tai i daužės su karvėm. Tegu ganykla pažel̃s labiau iki kokiai penkiolikei. Na, ir pažė́lė pieva. Dabodamies idant kas nebūtų, kuriam netektų iš malonės Dievo: idant kokia šaknis kartumo nepaželtų. sudygti (varpose): Kap lietus rugius ažugauna, tai anys pàželia. Pažė́lę miežiai, nedigs. paaugti barzdai, ūsams: Jo barzda gerokai pažė́lė. Pūtė jis į menkai pažėlusį ūsą ir apie debesį nė nesapnavo.

2. ataugti: Iškaposi [krūmus] i vė pažel̃s. Kur arklys išgraužia ir paskui pàželia, ot ėda karvės. apaugti žole: Tie patorukai tokie pažė́lę, ans. ir eita ėsdamas. Ta vietelė pažéls karvei pririšti. Vieną kiemo galą pjauni, kitas pàželia. Jau pažéls dirva rudinį, ten liūbam ganyti. pasidengti kuo augančiu: Vieni [kviečiai] buvo su akuotais, o kiti pažė́lę kai pūkeliukais.
pérželti. paržélti;

1. peraugti, per daug suaugti: Péržėlusi roputė. Atolų prižėlė páržėlė, nešienaujas, ko lauka? Palijo, šil̃ta ir žolė péržėlė žolę. Daržas jau paržė́lė. Katrie pasėjo anksti rugius, tai péržels, gali pradėt plaukiot. Svogūnai. páržėlė, kame gerus rasi? Tinginiai, pijokai: bulbės, daržai žė́lusi páržėlusi, ir ėsti pritrūksta. Žėlė péržėlė žolės, laukas vienos žolės. Išsklaidai ją, patiesi plonai, tankiai maišai, ka neparžéltų. Ir lapeliai nubiro, ir žolelė peržėlė, o da mano bernužėlis da neišmiegojo. Anksti pasėjau rugius, bijau, kad nepersiželtų.

2. želiant išlįsti į viršų, per ką nors perlįsti: Šienas guli antra savaitė žole páržėlęs. Išgulė, žolės péržėlusios, sugrabaliot negali. Par pradalgę žolė paržėlusi: nėr laiko suvežti šieną. Čystai miežiai, sako, žole páržėlę. Rugiai išguldyti, péržėlę, varpos juoduoja, stovi vanduo visur. Páržela žolė par juos, galvikes iškiša. Miežiai kai jau peržydi, kad ir pérželia, grūdų esti. Ko neakėjai [bulvių],
ko nevagojai: žolė žėlė páržėlė. Javai išgulę, žole péržėlę. Bulvės paržela varpučiais. Kuitynūse būna geros žolės: vis párželtos pradalgės.
gõdas péržėlęs per akìs. labai šykštus: Kaimynai aną stačiai iškernoja sakydamys, kad godas anam par akis páržėlęs. Juk žiedo dalyką galėtum duoti, ale kur tu duosi, tau jau godas per akis peržėlęs.
piežélti, piẽželia, piežė́lė. priželti 2: Mano runkeliai pyžė́lė, išutinėti neita. Upės dugnas pyžéls stambioms žolėms.
pražélti, pràželia, pražė́lė

1. pradėti želti: Pieva jau pražė́lė, t. y. pradėjo želti. pradėti želti plaukams, plunksnoms: Mokintinis galėjo turėti aplink dvidešimtį metų, nes jo barzda ir ūsai jau gerai buvo pražėlę. Dar sparneliai nepražėlę, man išsprukti negalėste.

2. aplenkti augant: Barzda uostus pražė́lė.
prižélti, prìželia, prižė́lė.

1. daug priaugti: Miškas buvo nukirstas, o tę prižė́lė krūmų. Atoluko prìželia rudenin, karvaitėmi geriau. Žolės prižė́lę, ė avys bliauna i neėda. Kad prižė́lė alksnynų, kad priaugo tų medynų, tai baugu net išeit. Nesė [ja],
prižéls karklų, usnių – viskas eina blogyn blogyn. Pilnas pastatinys visokių atžalų prižė́lęs. Te tokia sėslumelė (žemuma) , žolės gražios prižė́lę. Regis jų i grūdų nebuvo, o prižė́lę kiauliamigių rugiuos. Ka prižė́lė šebakštynai tokie juodalksnynė [je]. Prižė́lė lanko [je] žolės lig kẽlių. Kaip prižė́lė [šaltamėčių],
nors kirviu kapok. Žolės šįmet daug prižė́lę, mat lytaus buvo. Lytotą metą daug žolės prìžela. Prỹžela. I riebumas tos kiaulės – an šonkaulių y [ra] tiek taukų prižė́lę, ka raumenų beveik nė [ra]. | Senas esi ligų žélte prižė́lęs. tankiai priaugti plaukų: Jis buvo su tamsiais ūseliais ir tokia pat tankiai pasmakrėje bei pažandėse prižėlusia barzdele.

2. gausiai želiant priaugti kokį plotą: Prižėlė pieva. Pieva prižė́lusi, o kubūrė plika. Šiemet ta pieva labai prižė́lė. Kad prižéldavo rugiai, tai paleisdavo aves. Jau prižė́lę pievos, galit pjaut. Ta lenkutė yr prižė́lus. Reikė nepjaut, da neprižė́lė. Visi pašaliai pilni prižė́lę. Kame būs prižė́lusi, aš įbrisu, aš paravėsu. Prižė́lęs telėdnykas, kai veilokas žolė. Patorys prižė́lęs visokių notrynų. Takas eina per medžių prižėlusias žemumas. Proskynos gražiai prižėlusios, tarpais vos ne sulig juosta žolė. Viksvų prižė́lus visa bala, ale jų niekas neėda. Usnimis priželta dirva. Dirva neišgyvenama usnimis prižel [ia]. daug priaugti plaukų: Vyrai juo želą, i nosės prižė́lusios. Pakreipė plaukų prižėlusią ausį, pasiklausė.

3. pasidengti kuo, priaugti, priskresti: Priželtų̃ visi kampai, jei vienas būtų. Negerk iš šitos stiklinės, ba ji visa prižė́lus. Išplaudžiau butelį, buvo labai prižė́lęs. Puodas musėt kokia nedėlia nemazgotas, kad tep prižė́lę. Gelda labai prižė́lus. Jo ausys tiek prižė́lusios, kad bulves galėtum sodint. Apvažiõs gaspadinės visumet prižė́lęs puodelis. Tavo šaldytuvas žélte prižė́lęs, o tu netirpini. Viena triušio ausis prižė́lė [grybelio],
jis nyko nyko i padvėsė. Vaikali, lakstai, duodys, prauskias, auselės prižė́lusios. | Kaži kaip linksmi buvo žmonys, o dabar dantys prižė́lę kaip varlių (nebedainuoja) .

4. išleisti daigų, pridygti: Prižė́lę [bulvių] diegų sulig viršu sklepo. Prižė́lusių grūdų lauke (dirvoje) stovi baisiausia.

5. priaugti, įsitvirtinti: Prìželia [rugių] varpos in smėlį, neina pjaut, tingi. Judėkiat judėkiat, a prižė́lę esat [autobuse].
sužélti, sùželia, sužė́lė.

1. želiant išaugti, sutankėti: Reti rugiai sužė́lė, t. y. sutankėjo. Ne rozą ir savo laukuosa sužė́lė rugiai. Ik šalnom rugiai jau būsta sužė́lę. Sudygo ir sužė́lė rugiai. Rudenį sùžela i žaliuo [ja],
jei ankstie yr sėti [rugiai]. Jau rugiai sužė́lę, jau varnos želmenỹs nesmato. Kaip puikiai sužė́lė dobilų atolas! I be trąšos sužė́lė pievos, i seniau neliuob pilti. Jauna žolytė pirmametė teip gražiai sužė́lė. Tę buvo alksnynas sužė́lęs, nieko nematyt. Iškirto, dabar vė sužė́lė [miškas]. Al žolė ka sužė́lė šią pavasarį – kaip mūras. Aš tę neariu, kur sužė́lę, gaila, drūta, inžėlę – kap pabalys. Sužė́lė [javai],
galia katinas vaikščioti. Avižas suželtas tris kartus nupjauna kiaulėms. Krapai sudygo, sužė́lė kaip šepetys. Kiečiai sužė́lė – tiek naudos. Sužels rugeliai želmeniuosna, o žalios rūtelės garbiniuosna. Aš pasėjau lauke avižą, aviža sužėlė. Laukai gražiai sugulę, miškai žaliai sužėlę. Alksniai, lepšių sodyba palaukėm sužė́lę. Lazdynai kelmais sužė́lė. Ir žiemkenčiai gražiai jau sužėlę. Saulė padžiovina žoles …, o gerai sužė́lusiomis ir vietose drėgniose augančiomus, ne tiektai kliaudžia, bet ir augliui padauginimą duost. Teisybė ir meilė ant širdžių sužė́lė. Ir sužė́lė mokslas kaip toj girioj medžias. Dvi sesutės nesuteka, žalia pieva nesuželia. užaugti barzdai, plaukams: Jo juoda, tankiai sužėlusi barzda buvo taukuota, o ūsuose maigėsi duonos trupiniai. Lengvas šiltas vėjas lietė jo veidą, judino tirštai sužėlusius antakius. Apie ausis ir ant lūpų kaip šalnelė matėsi sausi gyvaplaukiai ant labai plačios viršutinės lūpos tirščiau sužėlę.

2. sudygti, pradėti žaliuoti: Velėnon rugiai sužel̃s nupjauti – lyja i lyja. Gaspadoriai [kolchozuose] – žagūse liūb rugiai sužels. Rugius, būdavo, nukerti, tai kap duoda lietus, tai sùželia. Ir sužė́lę, būdavo, rugiai, tai leidžiam rugius, tada išdžiūsta, tada vežam. Sužéldavo gubõs rugiai, kai būdavo šlapios vasaros kada. Lupa boba miežius iš kūgio – sužė́lę. Senos bulbės suvytusios, sužė́lusios, nebgal ėsti. Sklepe labai greit sùželia [bulvės],
kai dideli daigai, ne teip gerai sodint. Senos bulvės vasarą sùželia, sudrimba, ale kiaulėm gerai. Tiek sužė́lė bulbos, reiks laužyt daigai. Su kirviu kertamys rugiai sužė́lę miego [je],
maišuose. Ant vir̃šų uždeda avižų grūdų, grūdai sùželia. Tos avižos sùžela, pasidaro toks kaip dangtis. Sùželia gerai par maišą [miežiai],
daigai jau pradeda lįst oran, pažiūri, da pamaišai. Salyklą su rankom ištrinam, ka nebūt miežiai sužė́lę. Kai brolelis kuolus kals, an rytojaus jie sužels, tai tada, motinėle, aš pas tave sugrįšiu. Cit neverk, panytėle, aš tave paimsiu, kai sužels sužaliuos balti akmenėliai. Gerdavo ją. per šienapjūtę šaltą, skobtelėjusią, pasisemdami iš katiliuko po sužėlusia avižų pluta. | Tau greitai an kaklo ropės sužéls, begėdi!
3.

Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'apzelti' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI ^BETA

Įrašas
Paaiškinimas	<b>žélti, </b>žẽlia (žẽli), žė́lė (žė́lo). <br/>1. <span class="explanation">augti žaliuojant, žaliuoti</span>. Želiu, vaisausi, riečiuosi. Darže morkvelės vis žẽlia. Anys. ganykloj labiau jau žẽlia, daugiau žolės esti. Krūmas vilninis, kelmas vilnų želiąs, ant kurio vilna želia, krūmas, ant kurio vilna auga. Buvo želiami metai <span class="explanation"> (labai žėlė žolė) </span>. Kad pailsėdavo, į šviežią dirvą tai nebūdavo tiek žolių, nežéldavo. Reikia [trąšų], kad žolė geriau žel̃tų. Maž do atolas žel̃s, pasišienausiu. Jau žẽlia, nauja žolė žẽlia. Žolė dar nėko daug žėlusi nėra šį pavaserį. Pavasarį, kai jau žolė ima biskutį žélt, juos. klodavo. Paki žolė pradeda žélt, niekas neina vasariniais rūbais. Iš pavasario da užsiema [daržas], o kai pradeda žélt [piktžolės], tai žẽlia ir žẽlia. Kaip čia žẽla ta žolė, jau pieva didžiausia. Žolė sulig juostos žė́lė. Žolės tos žẽla kaip iš velnio. O jei jau želą̃s metas, daugiau pašaro. Anta kelių žẽlia, seni nevaikščiojame, niekas neatvažiuoja. Kur mūs brolukai gėrė, tę bijūnėliai žė́lė. Kur mudu stovėjom, žolelė nežėlė. Žélki, žolelė, lapok, medeli, daryk mums slaunumėlį. Tę rūtelė ne tep želia. Kai malūne linus mins, geltoniejai kviečiai žel̃s, tai tada, motinėle, aš pas tave sugrįšiu. Aš negrįšiu nuduota, nežels rūta paskinta. Uogienojai kaip rūtos kelmais kelmais žẽlia. Po tokių nelaimių pradėjo želti visur medžiai. Žalios samanos ant kuorų želia. Žinau, pažįstu seną lūšnelę – prie pat jos slenksčio piktžolės želia. Mokslas apie prigimimą želančių daiktų. Želiant žolė savo žiedus kečia. Teip Dievo žodis regisi kaip smulkus grūdelis, bet pasėtas širdyj iždygsta, želia ir užauga medžiu labai didžiu, plačiu, aukštu. Ant galo pasėtas yra ant geros žemės, ant kurios labai gražiai želia. [Žmogus] žela kaip žolė ir nukrinta. Dėl kito tegul nė žolė neželia, bet tik man gerai. Kur tankiai eina, ten žolė neželia. Kol maža buvau, žole žėliau, kai užaugau, marčia tapau. <span class="explanation">augti plaukams, barzdai: </span> Barzda, plaukai želia. Ano želia barzda. Jau ūsai žẽlia, čėsas ženytis. Ut barzda kad žẽlia, kaip šluota. Buvo vaikelukas, anam nebžė́lė plaukiukai, tokia liga buvo. Jei vyrui plaukus kirpsi jaunam mėnesyje, tai labai žels. Vyram, kai ūsai žẽlia ar žyla, tai jiem išdygsta piktas plaukas po smakru. Bet štai! Kad ūsai pirmi jau pradeda žélti, ir kad darbus jau sunkokus reikia nutverti, ai! Kur dingsta glūps ir vaikiškas šokinėjims. Didžiuliai antakiai žėlė kaip miške krūmai. Jau tums uogums uostai žẽla <span class="explanation"> (pelija) </span>. Barzdai dar neželant, senius mokai. Nenorėk barzos skusti, kol uostai da neželia. O tai bagotas: pilna rūra plaukų ir da žẽlia. <br/>2. <span class="explanation">dygti daigams, augalams, žolei: </span> Nulaužysi daigus [bulvių], anys vėl žel̃s. [Miežiai salyklui] pradeda žélt, daigus leidžia leidžia. Kurgi žel̃s [daigai] – va gruodas. Kas tau žéls – tokios kaitros. Žė́lę peržėlę kalnai grūdų. Velniškai žė́lė daržai, nors su dalgiu varyk. Daržą žliūgė trauka, da tokios šunmėtės – čia nuravėji, čia vėl žẽla. \| Gerai, kad neroviau tos obelytės: paskum kad žė́lė atažalų – obuolių pilna. Apie kovo mėnasį pradeda žiurbėt šakutės, žélt. In pavasarį pradės [nupjauto jeronimo] lapai žélt. Žiūriu – jisai žẽlia, tai užsmeigiau su pagaliukais. Juodas vargas žẽlia. Naujos pajautos gražiai širdyje žẽlia. <span class="explanation">užaugti, užželti: </span> Mano neželia pėdos, aš vis numinu, t. y. vis dirbu. <br/>3. <span class="explanation">apaugti žolėmis, priaugti žolių: </span> Šiemet nežė́lus pieva. Po Jono ganyklos menkai žéldavo. Ganyklas saugok, nušliauši, nebžéls anos. Kemsynų ir kupstų vietoje žėlė trąši, atgaivinta pieva. Šiemet gi žė́lė pasiutiškai: daržan nė įbrist! Neturim kur ganyt, pieva nežė́lė. Daubalė ta kokia želantì, koks pašaras. Žė́lė bulbės šiuosmet. Baisiai žemė yra žẽlanti, derlinga. Ganykla vis žė́lė ant tokio šaltinio. O pievos šiemet žė́lę – pradalgys prie pradalgio. Šiemet viškum nežė́lus Pyvesa. Matai, ka žẽla, i ravėk, neblauk laiko kokio. Baisiai žẽla batviniai tie, burokai žẽla, tik ravėk i ravėk. Į seną dirvą didžiai žéldavo tų piktžolių. Einu per lauką, laukas nežėlęs. Apaugo žėlė žalios rūtelės, tai tinginėlės jaunos mergelės. Jam ir javai deria, ir pievos želia. Kryžius kiminais žẽla, reiks su šepečiu nutrinti. Žemai gulinčios pievos iš viso ir yra geriaus žėlusios kaip praėjusiuose metuose. Dvi sesytės neteka, trečia pieva neželia. <span class="explanation">dengti apaugant: </span> Karklai upę želia, baigia upę želti. <span class="explanation">apaugti barzda, plaukais: </span> Plaukai man žėlė. Barzda baigia pasmakrę želti. Vyrai juo želą̃, i nosės prižėlusios, i krūtinės nuklotos. Pamažu žẽlia skūrelė [triušių]. Pusė jo galvos žėlė baltais plaukais. Katro sprandas žẽla, tas y [ra] malagis. Vyrai durniuo [ja] želdamì i žildami. Kas nedūko želdamas, tas uždūks žildamas. <br/>4. <span class="explanation">tvinkti, keltis: </span> Man an rankos votis žẽlia. \| Oi, pani gaspadoriau, sako, tavo gyja ir žẽlia, o mano kaip moliūgas toks va pūliuoja visą laiką. <br/><b>apžélti, </b>àpželia, apžė́lė<br/>1. <span class="explanation">pasidaryti apdengtam kuo augančiu, žaliuojančiu: </span> Pieva gerai apžė́lusi. Pievos su krūmais yra apžėlusios. Kiminais apžėlęs. Tai josios. žievė apžė́lus tokia samana. Davė sklypą žolėm apžė́lusį. Visa žemė buvo tokiais miškais apžė́lusi. Visi jau takai apaugę, apžė́lę. Panemunis žalias apžė́lęs, meilus tai meilus. Atšlaimas apžė́lęs kai velėna. Kaip su žambriais ardavo, tie laukai apžė́lę būdavo. Ežeriuko visi krantai apžė́lę, kad nėr kap preitie. Šen bei ten dunkso medžiais apžėlusios sodybos. Kapai žė́lę apžė́lę visai. Užklysdavo į kapines kokia senutė pasimelsti prie savo mirusių artimųjų apžėlusio kapo. Liko tik vienas kapas, aukštas, pailgas, ėgliais apžėlęs. Apžė́lė mišku ta pieva – kiek mes gaunam to šieno. Tiek apžė́lėm tais krūmaliais, ka dabar negal regėti nėko aplinkuo. Tas kalnas tokiais ąžuolynais apžė́lęs. Kalnai pakalnės apžė́lę, gražu. [Dirva] paarta, apžélta i niekuom nesėta. Tie jau kryžiai apžė́lę, ne tik kapai. O bulbiena nėr ko anksti paart, paskui apìželia. Apžė́lusius tokius vaisius <span class="explanation"> (persikus) </span> iš tolie pardavo [ja]. Buvo tokios ganyklalės, ten i miškas, apžė́lusi, gyvoliai ten ganės. Ežerėlis visas apžė́lęs – trys akys likę. Rūmas žolėmis apžėlęs buvo kaip girė alba kalnai. Negražu, kad tautinė sąmonė iš paviršiaus kerpėmis apžėlus. Senatvia vargais àpžela, visims tik velys po kojų. Nori kelk, nori gulėk, nori apžélk begulėdamas. Akys tuoj krūmais apžel̃s, ne tik laukai. Vieto [je] gulėdamas ir akmuo apžela. Prie vietos kelmas, kad ir plikas, vis tiek apželia. Stipriai stovi, aukštai karo, visas apžėlęs, tik galiukas baltas. Aukštai kabo, žemyn žiūri, visas apžėlęs, tik galiukas plikas. Pats apžė́lęs, galas laukas. Du apžėlę ir susploję trečią pliką pakavoję. Bobų remestas, par tvorą mestas, aplink apžė́lęs, vidury skylė. Pusė pliko, pusė apžėlusio. Du gniūžčiu plikumos, pats gardumas apžė́lęs. Vasarą apžėlęs, o žiemą nuogas. <span class="explanation">apdengti želiant: </span> Karklai upę apžėlė. Žilvičiai krantus kuokštais apžėlę. <span class="explanation">apaugti barzda, plaukais, plunksnomis: </span> Veidas apžė́lęs. Apžėlęs plaukais. Plaukais, pūkais apželiu. Apžė́lusią barzdą nuskusk. Barzda iki žemės, visas želte apžėlęs. Veidas apžė́lęs didele juoda barzda. Àpželia tas vaikas – negalia apkirpti tėvas! Apžel̃tum i plaukais, ten beganydamas. Eik nusigrandyk barzdą, esi apžė́lęs kaip pondievas. Dėl manęs galit jūs vaikščiot apžė́lę barzdom. Dabar aš tą barzdą nugreibsu, vėl gali ir apžélti. Jug norėtų, ka ta galva apžel̃tum. Kur žmogus apsiskutęs, tai gražu, ė kur su barzda, apžė́lęs, tai dykarius. Apžė́lę eina bernai, gal koki kuliganai, plėšikai. Berniokai kap pacukai apžė́lę. Atvažiavo kai abroziukas, barzdele apžė́lęs. Išejo iš kapų sau apžė́lęs kaip meška, nu ir tujau an to žmogaus puolė. Jo visas kūnas gyvaplaukiais apžėlęs – tikras žėlūnas. Jau toks pasibaigęs, apžė́lęs barzda, nu nepažįstamas. Apsikirpk, apžėlęs kaip kelmas. Ka apžė́lęs, tai kaip velnias. Jo buvo apžė́lę ančiakiai. Barzdos apžė́lusios, kaip velniukai atrodėm. Apžė́lęs rudai kaip šuo. Atradęs tokį seniuką visą apžėlusį nuo galvos ligi kojų žilais plaukais. Apìželia kralkiukai kai paduška. Apžėlusios i tos letenos [šuns] – visas kiaurai apžė́lęs. Apžėlęs kaip Samsonas. Apžėlęs kai meškų patinas. Apžėlęs kaip ožio pautai. Jei žmogaus kūnas apžėlęs plaukais, tai jis bus turtingas. Blauzdos apžė́lę – būsi dalinga. Apžel̃s kiek plūksnom, reiks parduot [viščiukus]. Storas kaip velenas [sprandas], raudonas, plaukais apžėlęs. Plunksnomis apželiu. Plūksnos apžė́lę an gaidžio kojukių. Visi kaulai yra apaugę raumenimis ir taukais, o raumenys yra aptraukti skylėta oda, apžėlusia plaukais, vilnomis, šeriais, plunksnomis. Apžels kulšė pelėdos. Pirmasis, kursai išėjo, buvo rudas plaukuotas (apželtas). Turėjo rankas apželtas, kad jamui turėjo pašlovint Izaokas tėvas jo, apsiuvo rankas savo odele telio. Kaip dar tau liežuvis neapželia? Teisybė – teisybė dabar plaukais apžė́lusi <span class="explanation"> (nebėra teisybės) </span>. Kad ir bliuznijam, vyrai, tik nepasakykime ką nors ant Dievo, kad dantys plaukais neapželtų. Su apžėlusiu gera peštis kožnam plikiui. Viena pusė apželtõs, antra pusė neapželtõs. Du apžėlę susikloja, vieną pliką pakavoja. Kieno dantys yra apžėlę? Aplink apžėlęs, vidurys plikas. <span class="explanation">būti pasiūtam iš plaukuotos odos: </span> Eidavom į mokyklą su apžė́lusiom naginėm. Švarką turėjo, apžė́lusias nagines – i visas ano turtas. Nagines liuob parauks iš veršelio tos kaktos tokias apžė́lusias. <br/>2. <span class="explanation">kiek išaugti, suželti: </span> Jau buvo rugiai apžė́lę, varnai išplakė, išlesė atlėkę. Par karą viską sunaikino, parejom – žolės apžė́lusios, i viskas. Aplink kapą rūtos gražiai apžė́lę. Ten daba alksniais, medžiais apžė́lusi toki duobė. O daba ką suraunam [sukasam bulvių] ? Piktžolės àpžela, i ravėjam. <br/>3. <span class="explanation">priaugti žolių, apaugti žole: </span> Daržas apžėlęs. Į darželį bėgs ravėti, ka i apžė́lęs. Apžėlę apibuvę viskas apie daržus, baisu žiūrėt. Žolei geri metai, nuravėjau ir vėl apžė́lę [daržai]. Stovi neaparinėtos, dabar kad kėlės žolė, ir terpežiai, ir tos vagos, kur burokus apžė́lė. Parėjau čia – daržas apžė́lęs. Dirba dirba, o bulbos apžė́lę kaip miškas. Bulbos apžė́lę dirvonu. Daržai apžė́lę par slinkumą. Sode apžė́lė [žole] krūmai. Jei tą vinyčią apleisime ir duosime jai apžélt dilgynėmis, ne tiektai užmokėjimo neimsime, bet ir tatai tą pagadysime. <br/>4. <span class="explanation">apsitraukti, apeiti, apskresti: </span> Viskas apžel̃tų, kad motriška neitumi [tvarkytis]. Be manę apželtų̃ viskas, sutromi apeitų. Neapžė́lusios kerčios, dar neapsileidę seniai. Senas buvo, tokis apžė́lęs, vaikščiojo jis kap kevalas. Nusivalyk spatą, visas moliais apžė́lęs. Puodas sūdžiais par pirštą apžė́lęs. Aš plūkiu linus – visa apžė́lus linais. Pirma dulkiums apžė́lęs buvai, kol išmynei linus. Koks tas samtis – visas apžė́lęs koše. Lįsk į pirtį i nusikaišk – esi apžė́lęs. Tik nusiprausk nors kartą – apžė́lęs visas ir vaikščioji. Apžėlęs kap šepečio kotas. Apžel̃s staklelės vortinklėliais. \| Mesk kaulą po pušine – apžel̃s. Kaulą palikai mėsa apžė́lusį – išpjauk, ba gausi nuo meistro. Ledai šiandie labiau apžė́lę <span class="explanation"> (apšalę) </span> eina. Jei apžė́lusį <span class="explanation"> (apsitraukusį plėvele) </span> šiaudą ištrauksi, būsi turtingas. Seniai suskintos, apžė́lusios tos uogos, nora iškišti. Jos. šonkauliai bei strėnos dar nebuvo kaip reikiant apžėlę mėsa. \| Tik šogerio toks arklys buvo, suskiu tokiu apžė́lęs. Apžė́lę tinginiai, jei su trimis aktarais badau [ja] – vėjų kalbos laikraščiūse. Piningas gulia, maurais àpžela <span class="explanation"> (darosi bevertis) </span>. Nekeik, jug apželsi [žalčiais]. Apžė́lęs, apskretęs, visų šiknas mato. Apžėlęs senis, visi per jį lipa. <br/>5. <span class="explanation">pasidaryti turtingam, praturtėti: </span> Greita tu jau apžė́lei, kitas ubagas. Aš, matai, dabar apžė́lęs, nori manęs nupešiot [vaikai]. <span class="explanation">daug turėti: </span> Ot visko turiu, apžė́lus ir da želia. Apžė́lęs klebonas pinigais, tik namus perka. Tie sẽniai tura apžė́lusio piningo! Turtais apžėlęs gyvenimas, o mokslo neišleido nė vieno vaiko. Turam piningo apžė́lusio, neturam ko pirkti. Žmogus bėdums apaugęs apžė́lęs. Parvažiavo vargais apžė́lęs, nėko gero. <br/><b>apžė́lusiai</b>. Piningo tinai tura apžė́lusiai. <br/>6. <span class="explanation">įsigyventi: </span> Tu apžė́lei Vilniuo [je], nebnori kokių kuršė́nų, papìlių. <br/><b> sãmanomis apžélti</b> <span class="explanation">apsileisti: </span> Aš nenoriu samanomis apželti. <br/><b>atžélti, </b>àtželia, atžė́lė. <br/>1. <span class="explanation">atsigauti, vėl suželti: </span> Atželia kaip atvašos. Ataželiu. Žieminės [gėlės] atžė́lė, o tiej. ir sušalo. Iškerti iškerti krūmus i vėl àtželia. Atžel̃s, ale tokios nebus jau jos. Ir dabar jau ataugęs, jau atžė́lęs tas miškas, mat jau kiek metų. Vienam daikte ganom, kitam – atàželia. Ar atžéls žolelė, a kiek pasipjausma. Atžė́lė bulbos [po ledų]. Àtželia bulbės nušalę. Totorkos <span class="explanation"> (ajerai) </span> atžéldavo per kiek laiko. Nendrė prie nendrės buvo, davė, nuėdė tos žiurkės tas nendres, dabar vėl àtželia po biskį. Gerai neiškulti ilginiai ir ant stogu àtžela, varpos žaliuo [ja]. Atžels viešnelės iš šaknų, o žalios rūtelės iš grūdų. Tai atžel̃s rūtelės, tai atžel̃s mėtelės, – negrįš tavo jaunosios dienelės. Nuskins rūteles, atžels ir kitos, mirė močiutė, nebėr man kitos. Su savo kojomis atželiančius javus į žemę įmina. Lyg susiraičiusi rankovė driekėsi Varnės upelis, o priešais jį – nušienauta ir jau gerai atžėlusi pieva. Ganė atrėžiuose ir pūdyme, iki po saulės grąžos, atžėlus dobilų atolui, bus galima pradėti rišti. Atžels po akimis jo kaip atžala ir kaip šaknis iš sausos žemės. \| Jos striumas <span class="explanation"> (striuma) </span> i vė atžė́lė [po operacijos]. \| Piktis nuslūgsta, vėleik iškilna, kaip žolė àtžela. Ta Lietuva kaip karklai nupjauti: nupjovė ir vėl atžė́lė, nupjovė ir vėl atžė́lė. Nelyginant kaip tas senas ąžuolas atžalomis, t. y. mokytiniais savo, vienas buvęs mišku atželsi, pulku mokytų vyrų tapsi. <span class="explanation">ataugti plaukams, barzdai, plunksnoms: </span> Nuskusta barzda jau atžė́lė. Atžė́lus barzda. Kaip vištikių plunksnos àtžela, teip i deda apent, jei ankstie nusišera. Nu žibalo nusmuko [veršiuko] plaukiukai, atžė́lė pasku, o utys pabūgo. Ateis šiltas pavasarėlis, atžel̃s mano plūksnelės. Ilgai bemalant atžėlė Samsonui plaukai. <br/>2. <span class="explanation">išsprogti pumpurams: </span> Atžel̃s, išsprogs ir bus žiedai ant šitos obelies. Alyvos vė susprogo, vė atžė́lė. Kai brolelis kuolą kals, an rytojaus jis atžel̃s, tada, miela motinėle, aš pas tave sugrįšiu. Nukris lapeliai, atžels ir kiti, numirs motinėlė, jau nebus kitos. Visos medžiagėlės atžė́lė, o tu [, motin, ] eini žemėn. Jis atželia tik atminime, skamba ir siaudžia tik vaizduotėje. Aš didei džiaugiuos Viešpatyje, jog vėl išbudot (budrūs tapėt … atsigijot, atžėlėt). <br/><b>įžélti, </b>į̃želia, įžė́lė. <br/>1. <span class="explanation">gerai užaugti, suželti: </span> Kai želmenys labai į̃želia, tai negalima leist gyvulių. Įžė́lę buvo rugiai. Įžė́lė rugiai, kaip siena rugiai. Pievos įžė́lusios šįmet. Anksti pievą apsėjau salietra, i inžė́lė. Mūs šiuosmet pieva gerai inžė́lus. Ė kluoniena inžė́lus, dalge išsukt nemožna. Nėr ko šienaut, neanžė́lę pievos. Rods daiktais, kur gruntas kiek lengvesnis buvo ir aukštai gulėjo, mačiau jau įmanytinai įžėlusių rugių. Mūs Jonas inžėlo kai ąžuolas. Pabraukė delnu per smakrą. Barzda net subrazdėjo, įžėlusi per savaitę karklynu. Atkišti, tankūs, įsižėlę antakiai. <span class="explanation">labai priaugti žolių: </span> Bulvelės teip įžė́lusios. Šiteip terpuežiai inžė́lę, žolė kaip miškas. Žemė iñželia, toki gaspadoriai. Stovi žemė, kas ją inžė́lusią indirbs. Norėjau eit kapus taisyt, al labai įžė́lusi. <span class="explanation">apaugti iš visų pusių (žole): </span> Einories Antano rave kad įžė́lę akėtėlės. Nupjovė šieną, pradėjo lyt, galia įžélt. Inžė́lė jau velėnon šienas nuo lietaus. Kaladės žolėj inžė́lę stovi. <br/>2. <span class="explanation">gerai įsikabinti šaknimis, sudygti, prigyti: </span> Katras da įžė́lė, gerai, katras pavėlavo, i neauga. Iš rudenio rugiai buvo gražiai inžė́lę, o pavasarį iššuto. Rugiai iki šalčių da inžel̃s. Gaspadoriams netiko, ka dideliai įžélti gaus [rugiai]: sukrimta anie, prispauda sniegas, pradeda pūti. Rugiai ir kviečiai žieminiai rudenį gerai įžela, o žalesį reikia rudenį nuoganyti. Rudenį rugiai gražiai sudygo, įžėlė – duonos bus! Įžėlusiems diegams šalna nebekenkia. Rods ir taipo žolė augo, bet daugiau ne taip gerai, kaip kad ji taipo įsiželt gal, ik plaštakos ilgumą įgyja. <br/><b>išžélti, </b>ìšželia, išžė́lė. <br/>1. <span class="explanation">išaugti, augant išlįsti: </span> Iš vidaus kelmo išžė́lė atžala. Kur obelų atažalos išžėlę, tai duota duota, suryta kiškių. Išžel̃s žalia žolužėlė po mano staklelių. Vienuokart, rodydamas pagonams tikrybę tikėjimo, inbedęs žemėn sausą lazdą ir maldomis ją bežiūrint išsproginęs, ir šakos iš jo išžėlę. Apleistose trobose žolės pro langus išžėlė. Septynios pilnos ir dailios varpos išžėlusios iš vieno šiaudo. Mes verti būtumbim, kad tu mums neg vienos žolelės neduotumbei iš žemės išželti. Kai brolelis kuolą kals, – ant rytojaus jis išžels, tada mažu, motinėle, aš pas tave sugrįšiu. Ant šio išsvilusio po kalnus lydimo teip daug širdy ìšželia ramaus atminimo. <span class="explanation">sudygti: </span> Ilgai lijo, ir rugiai išžė́lė. In pavasarį bulbės būna išžė́lę, išauga želkai. Avižom užpilta sula gražiai ìšželia, skani būna. <span class="explanation">paaugti: </span> Išžel̃s žolė, bus gyvis kur ganyt. <br/>2. <span class="explanation">užaugti žole: </span> Dirvos išžėlusios traškės arant, o dabar su plūgu riekte rieka. Daba jau yr visi keleliai išžė́lę užbuvę. <br/><b>nužélti, </b>nùželia, nužė́lė. <span class="explanation">apaugti: </span> Nužė́lė kapai, nė [ra] kam taisyti. Be švendrynų ir viksvomis nužėlusių plotų, nieko geresnio nesimato. Pusė kalno pušimis apaugusi, o kita pusė alksniais nužėlusi. <span class="explanation">apaugti plaukais: </span> Ta nė rankomis neįsispyrė į jo gaurais nužėlusią krūtinę. <br/><b>pažélti, </b>pàželia, pažė́lė. <br/>1. <span class="explanation">kiek paaugti: </span> Jei dar atolo pažel̃s, bus kuoj karvukę šert. Atolas pažė́lė, nupjausma, būs šieno. Po lietui pažė́lė žolės. Sako, lanko [je] žolės yra, pažė́lusi. Turėsma pieno – ganyklos pažė́lusios. Kur nuganyta, žolė mažai pažė́lė. Bulbos pažė́lo kap kuodelis. Jau trečiaeiliai dobilai ir nemažai pažė́lė. Jau yra pavilniukas pažė́lęs to [je] dobilynė [je]. Pievos yr pažėlusios, kur eini, ar nematai? Raistai dar būt pažė́lę, nereikėj [o] tep greita šienaut. Tepažel̃’ do kluoniena. Iš to sausumo negali i pažélt. Kad nėra ko pjaut, nepažė́lę da. Palijo, pažel̃s truptį, gal vis kai kaip išsiversma su ganykla. Atoliukas pažė́lė, tai i daužės su karvėm. Tegu ganykla pažel̃s labiau iki kokiai penkiolikei. Na, ir pažė́lė pieva. Dabodamies idant kas nebūtų, kuriam netektų iš malonės Dievo: idant kokia šaknis kartumo nepaželtų. <span class="explanation">sudygti (varpose): </span> Kap lietus rugius ažugauna, tai anys pàželia. Pažė́lę miežiai, nedigs. <span class="explanation">paaugti barzdai, ūsams: </span> Jo barzda gerokai pažė́lė. Pūtė jis į menkai pažėlusį ūsą ir apie debesį nė nesapnavo. <br/>2. <span class="explanation">ataugti: </span> Iškaposi [krūmus] i vė pažel̃s. Kur arklys išgraužia ir paskui pàželia, ot ėda karvės. <span class="explanation">apaugti žole: </span> Tie patorukai tokie pažė́lę, ans. ir eita ėsdamas. Ta vietelė pažéls karvei pririšti. Vieną kiemo galą pjauni, kitas pàželia. Jau pažéls dirva rudinį, ten liūbam ganyti. <span class="explanation">pasidengti kuo augančiu: </span> Vieni [kviečiai] buvo su akuotais, o kiti pažė́lę kai pūkeliukais. <br/><b>pérželti</b>. paržélti; <br/>1. <span class="explanation">peraugti, per daug suaugti: </span> Péržėlusi roputė. Atolų prižėlė páržėlė, nešienaujas, ko lauka? Palijo, šil̃ta ir žolė péržėlė žolę. Daržas jau paržė́lė. Katrie pasėjo anksti rugius, tai péržels, gali pradėt plaukiot. Svogūnai. páržėlė, kame gerus rasi? Tinginiai, pijokai: bulbės, daržai žė́lusi páržėlusi, ir ėsti pritrūksta. Žėlė péržėlė žolės, laukas vienos žolės. Išsklaidai ją, patiesi plonai, tankiai maišai, ka neparžéltų. Ir lapeliai nubiro, ir žolelė peržėlė, o da mano bernužėlis da neišmiegojo. Anksti pasėjau rugius, bijau, kad nepersiželtų. <br/>2. <span class="explanation">želiant išlįsti į viršų, per ką nors perlįsti: </span> Šienas guli antra savaitė žole páržėlęs. Išgulė, žolės péržėlusios, sugrabaliot negali. Par pradalgę žolė paržėlusi: nėr laiko suvežti šieną. Čystai miežiai, sako, žole páržėlę. Rugiai išguldyti, péržėlę, varpos juoduoja, stovi vanduo visur. Páržela žolė par juos, galvikes iškiša. Miežiai kai jau peržydi, kad ir pérželia, grūdų esti. Ko neakėjai [bulvių], ko nevagojai: žolė žėlė páržėlė. Javai išgulę, žole péržėlę. Bulvės paržela varpučiais. Kuitynūse būna geros žolės: vis párželtos pradalgės. <br/><b> gõdas péržėlęs per akìs</b>. <span class="explanation">labai šykštus: </span> Kaimynai aną stačiai iškernoja sakydamys, kad godas anam par akis páržėlęs. Juk žiedo dalyką galėtum duoti, ale kur tu duosi, tau jau godas per akis peržėlęs. <br/><b>piežélti, </b>piẽželia, piežė́lė. priželti 2: Mano runkeliai pyžė́lė, išutinėti neita. Upės dugnas pyžéls stambioms žolėms. <br/><b>pražélti, </b>pràželia, pražė́lė<br/>1. <span class="explanation">pradėti želti: </span> Pieva jau pražė́lė, t. y. pradėjo želti. <span class="explanation">pradėti želti plaukams, plunksnoms: </span> Mokintinis galėjo turėti aplink dvidešimtį metų, nes jo barzda ir ūsai jau gerai buvo pražėlę. Dar sparneliai nepražėlę, man išsprukti negalėste. <br/>2. <span class="explanation">aplenkti augant: </span> Barzda uostus pražė́lė. <br/><b>prižélti, </b>prìželia, prižė́lė. <br/>1. <span class="explanation">daug priaugti: </span> Miškas buvo nukirstas, o tę prižė́lė krūmų. Atoluko prìželia rudenin, karvaitėmi geriau. Žolės prižė́lę, ė avys bliauna i neėda. Kad prižė́lė alksnynų, kad priaugo tų medynų, tai baugu net išeit. Nesė [ja], prižéls karklų, usnių – viskas eina blogyn blogyn. Pilnas pastatinys visokių atžalų prižė́lęs. Te tokia sėslumelė <span class="explanation"> (žemuma) </span>, žolės gražios prižė́lę. Regis jų i grūdų nebuvo, o prižė́lę kiauliamigių rugiuos. Ka prižė́lė šebakštynai tokie juodalksnynė [je]. Prižė́lė lanko [je] žolės lig kẽlių. Kaip prižė́lė [šaltamėčių], nors kirviu kapok. Žolės šįmet daug prižė́lę, mat lytaus buvo. Lytotą metą daug žolės prìžela. Prỹžela. I riebumas tos kiaulės – an šonkaulių y [ra] tiek taukų prižė́lę, ka raumenų beveik nė [ra]. \| Senas esi ligų žélte prižė́lęs. <span class="explanation">tankiai priaugti plaukų: </span> Jis buvo su tamsiais ūseliais ir tokia pat tankiai pasmakrėje bei pažandėse prižėlusia barzdele. <br/>2. <span class="explanation">gausiai želiant priaugti kokį plotą: </span> Prižėlė pieva. Pieva prižė́lusi, o kubūrė plika. Šiemet ta pieva labai prižė́lė. Kad prižéldavo rugiai, tai paleisdavo aves. Jau prižė́lę pievos, galit pjaut. Ta lenkutė yr prižė́lus. Reikė nepjaut, da neprižė́lė. Visi pašaliai pilni prižė́lę. Kame būs prižė́lusi, aš įbrisu, aš paravėsu. Prižė́lęs telėdnykas, kai veilokas žolė. Patorys prižė́lęs visokių notrynų. Takas eina per medžių prižėlusias žemumas. Proskynos gražiai prižėlusios, tarpais vos ne sulig juosta žolė. Viksvų prižė́lus visa bala, ale jų niekas neėda. Usnimis priželta dirva. Dirva neišgyvenama usnimis prižel [ia]. <span class="explanation">daug priaugti plaukų: </span> Vyrai juo želą, i nosės prižė́lusios. Pakreipė plaukų prižėlusią ausį, pasiklausė. <br/>3. <span class="explanation">pasidengti kuo, priaugti, priskresti: </span> Priželtų̃ visi kampai, jei vienas būtų. Negerk iš šitos stiklinės, ba ji visa prižė́lus. Išplaudžiau butelį, buvo labai prižė́lęs. Puodas musėt kokia nedėlia nemazgotas, kad tep prižė́lę. Gelda labai prižė́lus. Jo ausys tiek prižė́lusios, kad bulves galėtum sodint. Apvažiõs gaspadinės visumet prižė́lęs puodelis. Tavo šaldytuvas žélte prižė́lęs, o tu netirpini. Viena triušio ausis prižė́lė [grybelio], jis nyko nyko i padvėsė. Vaikali, lakstai, duodys, prauskias, auselės prižė́lusios. \| Kaži kaip linksmi buvo žmonys, o dabar dantys prižė́lę kaip varlių <span class="explanation"> (nebedainuoja) </span>. <br/>4. <span class="explanation">išleisti daigų, pridygti: </span> Prižė́lę [bulvių] diegų sulig viršu sklepo. Prižė́lusių grūdų lauke <span class="explanation"> (dirvoje) </span> stovi baisiausia. <br/>5. <span class="explanation">priaugti, įsitvirtinti: </span> Prìželia [rugių] varpos in smėlį, neina pjaut, tingi. Judėkiat judėkiat, a prižė́lę esat [autobuse]. <br/><b>sužélti, </b>sùželia, sužė́lė. <br/>1. <span class="explanation">želiant išaugti, sutankėti: </span> Reti rugiai sužė́lė, t. y. sutankėjo. Ne rozą ir savo laukuosa sužė́lė rugiai. Ik šalnom rugiai jau būsta sužė́lę. Sudygo ir sužė́lė rugiai. Rudenį sùžela i žaliuo [ja], jei ankstie yr sėti [rugiai]. Jau rugiai sužė́lę, jau varnos želmenỹs nesmato. Kaip puikiai sužė́lė dobilų atolas! I be trąšos sužė́lė pievos, i seniau neliuob pilti. Jauna žolytė pirmametė teip gražiai sužė́lė. Tę buvo alksnynas sužė́lęs, nieko nematyt. Iškirto, dabar vė sužė́lė [miškas]. Al žolė ka sužė́lė šią pavasarį – kaip mūras. Aš tę neariu, kur sužė́lę, gaila, drūta, inžėlę – kap pabalys. Sužė́lė [javai], galia katinas vaikščioti. Avižas suželtas tris kartus nupjauna kiaulėms. Krapai sudygo, sužė́lė kaip šepetys. Kiečiai sužė́lė – tiek naudos. Sužels rugeliai želmeniuosna, o žalios rūtelės garbiniuosna. Aš pasėjau lauke avižą, aviža sužėlė. Laukai gražiai sugulę, miškai žaliai sužėlę. Alksniai, lepšių sodyba palaukėm sužė́lę. Lazdynai kelmais sužė́lė. Ir žiemkenčiai gražiai jau sužėlę. Saulė padžiovina žoles …, o gerai sužė́lusiomis ir vietose drėgniose augančiomus, ne tiektai kliaudžia, bet ir augliui padauginimą duost. Teisybė ir meilė ant širdžių sužė́lė. Ir sužė́lė mokslas kaip toj girioj medžias. Dvi sesutės nesuteka, žalia pieva nesuželia. <span class="explanation">užaugti barzdai, plaukams: </span> Jo juoda, tankiai sužėlusi barzda buvo taukuota, o ūsuose maigėsi duonos trupiniai. Lengvas šiltas vėjas lietė jo veidą, judino tirštai sužėlusius antakius. Apie ausis ir ant lūpų kaip šalnelė matėsi sausi gyvaplaukiai ant labai plačios viršutinės lūpos tirščiau sužėlę. <br/>2. <span class="explanation">sudygti, pradėti žaliuoti: </span> Velėnon rugiai sužel̃s nupjauti – lyja i lyja. Gaspadoriai [kolchozuose] – žagūse liūb rugiai sužels. Rugius, būdavo, nukerti, tai kap duoda lietus, tai sùželia. Ir sužė́lę, būdavo, rugiai, tai leidžiam rugius, tada išdžiūsta, tada vežam. Sužéldavo gubõs rugiai, kai būdavo šlapios vasaros kada. Lupa boba miežius iš kūgio – sužė́lę. Senos bulbės suvytusios, sužė́lusios, nebgal ėsti. Sklepe labai greit sùželia [bulvės], kai dideli daigai, ne teip gerai sodint. Senos bulvės vasarą sùželia, sudrimba, ale kiaulėm gerai. Tiek sužė́lė bulbos, reiks laužyt daigai. Su kirviu kertamys rugiai sužė́lę miego [je], maišuose. Ant vir̃šų uždeda avižų grūdų, grūdai sùželia. Tos avižos sùžela, pasidaro toks kaip dangtis. Sùželia gerai par maišą [miežiai], daigai jau pradeda lįst oran, pažiūri, da pamaišai. Salyklą su rankom ištrinam, ka nebūt miežiai sužė́lę. Kai brolelis kuolus kals, an rytojaus jie sužels, tai tada, motinėle, aš pas tave sugrįšiu. Cit neverk, panytėle, aš tave paimsiu, kai sužels sužaliuos balti akmenėliai. Gerdavo ją. per šienapjūtę šaltą, skobtelėjusią, pasisemdami iš katiliuko po sužėlusia avižų pluta. \| Tau greitai an kaklo ropės sužéls, begėdi! <br/>3.

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.

apželti

#