.
žẽninti (-yti), -ina, -ino. ženyti:
1. O itie jauni nieko nežino, kad bočiai juos žẽnina. Žẽnytų [sūnų],
ale ką paimsi: vyrų yr, mergų nėr. Mes da nežẽninom jo – namuose buvo gi jo dar seseris ir berniukas. Oi tėvuli tėvužėli, žẽnyk mane, sūnaitėlį. tekinti: Jau devyniolkos metų žẽnino.
2. Jei jis antrąroz žẽnytųs, tai aš ir iš kapų ateitau! Kap žẽninos, tai pusvalakį žemės turėjo. O jau jis nori žẽnyties, ba vadžiojas ir vadžiojas mergas. Mes trys broliai buvom ir be bobų buvom, nežẽninomės.
apžẽninti. apženyti:
1. Karalius … pasiuntė vaiską ir parvežė savo tikrą žentą su žvėrelėm ir su didele paroda, ir apženino. Seną lopeta apžẽnina. Apžẽnino mani tokią jauną. Dukterį apžẽnino, žentą turi.
2. Kap aš buvau jaunas, ženytis norėjau, o apsižẽninęs pačios nemylėjau. Apsižẽnyt tai ne pusryčius suvalgyt.
3. Apsižẽninosi sa jai.
atsižẽninti. atsiženyti: Greitai apsižẽnina, greitai ir atsižẽnina.
išžẽninti. daugelį apvesdinti: Visus vaikus greit išžẽnino.
pasižẽninti. paženyti
2. Mes jau pasižẽninom ir buvom. Jau berniukai itiej pasižẽninę.
susižẽninti. suženyti
2. Tę ir mergų susižẽninusių yra. Paskum susižẽnino, pasidalino [žemę]. Susižẽnino pagramdukai: ir vienas paskutinis šeimoj, ir kitas. Abu jauni anys susižẽnino.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.