apžodžiuoti
žodžiúoti, -iúoja, -iãvo.
1. skaityti skiemenimis: Kitas bernas savo poną pamokina žodžiuoti ir skaityti. Bet kasdien prie to mokinuos žodžiuoti, iki aš tokį „Tėve mūsų“ ir šį Kristaus mokslą išmoksiu paskui skaityti. Tomas … žodžiuodamas skaitė savo bybelėse. Ėmė garsiai jis varduoti, ėmė dar garsiau žodžiuoti.
2. plūsti, barti, keikti: Tikrą vaiką kumščiuoja, žodžiuoja. Ana žodžiúos ir žodžiúos ant munęs. Nežodžiúok teip negražiai. Jumus pikta žodžiuos žmonės ir persakios jus. Aniedvi žodžiúojas, t. y. piktais žodžiais mėtos. Kad tik kiek, ir žodžiúojas. Kelios šeimos gyveno, ir visi sutiko, nesipyko, nesižodžiãvo. Įgėrę ieško velnių, žodžiúojas i susipeša. Tik nesižodžiúok, liežuvis nuluš. Nemušas, nežodžiúojas jūsų tėveliai. Iš pradžių jie tik žodžiãvos, o paskiau, rimtai susipykę, muštis pradėjo. Atrodė, kad ji pasiruošusi ginčui su Ilže ir tiktai laukė, kad ją užkalbintų, kad galėtų pradėti žodžiuotis. To ir betrūko, kad imtumėvos savo tarpe žodžiuotis. Su įnirtimu besižodžiuodami jau visai pailsę esą.
3. žodžiais verkauti, raudoti: Kad ėmė verkt, žodžiúot. O ji tiek rauda, tiek ji žodžiúoja, kad, rodos, žemė persiskirs. Vaikeli, gana žodžiúot, ką gi padės. Kai važiavau per girelę, gegutė kukavo, tai mislinau – motinėlė verkė ir žodžiavo. Moterys susikabinę žodžiavosi.
4. buriant atkalbėti, atkerėti: Pats būrimo veiksmas vadinamas: užžadėti arba atžadėti, (už) vardyti, apvardoti, užkalbėti arba atkalbėti, (at) kerėti, žodžiuoti, numonyti.
apžodžiúoti.
1. apkalbėti, apšmeižti: Kurs darko, apžodžiúoja. Neapžodžiúok savo artimo. Visi mane bara, visi apžodžiúoja. Kitą apžodžiuoti, jį šmeižti stačiai priešinasi žmoniškumui. Kurį mes įpykinom? Kur apžodžiavom? Kas tik nori, apžodžiuoja, mane vargšą apmeluoja.
2. apibarti: Apžodžiaváu apžodžiaváu gerai. Jie … šį šaltyšių pirma baisiai apžodžiavę. Ar vienas yra vagis, ar jis kitus apžodžiuoja, yra vis tiek. Apsižodžiãvo marčios. Ir laikraščiai, kurie apie piktus darbus rašo arba kuriuose žmonės vaidijasi, apsižodžiuoja, turi būti užginami. Rods kartą mažumelį apsižodžiavę. Matyt, jiedu neretai apsižodžiuoja, bet sugyvena puikiausiai.
atsižodžiúoti atsibarti: Gražiai gyvenome: nei aš kokiais žodžiais neatsižodžiavaũ, nei jis an manę pasakė.
išžodžiúoti. išbarti: Žentas išžodžiãvęs neužsiviežia eiti, gėdisi. Bobos išsižodžiãvo, t. y. išsižagė. Jos viena kitą bjauriausiai išsižodžiãvo. Anie išsižodžiãvo, vienas kitą visokiais žodžiais išdėjo, apsisukę ir vėl geruoju.
nužodžiúoti. nukalbėti; apšmeižti: Nenužodžiúokite jūs kits kito.
pažodžiúoti
1. paskaityti skiemenimis.
2. pasibarti: Pasižodžiãvom, ir viskas, niekad nesimušėm. Pasibara, pasižodžiúoja, ir vėl gerai. Su vaikų vaikiukais [senelei] juo kalbà tinka, su mergelkoms i pasižodžiúojam: ožiukų ir velniukų tura.
prisižodžiúoti prisibarti, prisiplūsti: Susipyko ir viens kitam prisižodžiãvo.
susižodžiúoti. susibarti: Susižodžiúoti su kuom. Susìžodžiavo anuodu dėl nėkų. Susižodžiúoti nedidelė naujyna. Kaimynės susižodžiãvo tarpu savęs. Vakar susižodžiãvom – kaipgi eisi [duonos skolintis] ? Mes su juo gerai suderam, ale kai kada ir susižodžiúojam. Senasis tėvas su savo pačia gult beeidamu susižodžiavo. Fabrikantas su keliais duonkepių gizeliais susižodžiavęs. Šeimininkas nenori, kad svečiai susižodžiuotų, – jis pakiša kitą kalbą. Ir juodu taip aštriai susižodžiavo, aža atsiskyrė nuo kito.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.