gélti, gẽlia, gė́lė
1. geluonį leisti, kąsti; kirsti; žeisti: Gylys įleistas gẽlia, t. y. duria. Vapsva skaudžiai gẽlia. Šiandien bitės labai piktos, tuoj gẽlia. Nei nejutau, kap bitė žandan gėlė. Minkštas liežuvis, bet skaudžiai gelia.
2. labai skaudėti, sopėti: Mamytei rankos gelia. Visi kaulai man gẽlia. Panages gelia. Ranką man gẽlia grižas. Kiek pašalau, tai ir gẽlia dantis. Dantys man gẽlia, ir jau pagelti ištrūnėjo. Visą dieną galvą gė́lė. Petį gė́lė dideliai. Jam kojas gelia. Bus oro atmaina, man kojos gelti pradėjo. Aš turiu gẽliamas kojas. Gelantesnė parauga nekaip skaudulys. Kitam vidurius gėlė. Gėlė širdį skausmas dėl taip susidėjusių aplinkybių. Ilgesys jam širdį gẽlia. Marčiai dantis gelia, o anyta dejuoja. Vaitoja kaip dantį geliamas. Blaškosi it dantį geliama.
3. šalti: Šiandien kad šalta, net ausis gẽlia. Nemožna išbūt lauke, kap gẽlia kojas. Rudenį kiek pašalo ir tep gẽlia, kad jau žiemiškai reik rengtis.
ãkį gẽlia pavydu: Kožnam ãkį gẽlia žiūrint į tokius namus.
dañtį gélti
1. patikti: Visiem dañtį gė́lė ant tos kumelės.
2. norėti gauti: Šinkoriui seniai jau gėlė dantį ant to daržo.
3. labai rūpėti: Baltrus. po visas triobas vaikščioja, į visas jam valna įeiti, tik į vieną nevalna, jam net dantį gelia , kas to [je] triobo [je] gali būt.
šìrdį gẽlia rūpestis kankina: Į ją žiūrint šìrdį gẽlia. Skauda galvužėlė, gelia širdužėlė, negaliu pastovėti. Skaust gel' mano širdužis ir be tų žodelių.
šìrdį gélti kelti sielvartą: Visu, kas sodiečių širdis gėlė, mokėjo sielotis ypač Jokūbas.
atgélti, àtgelia, atgė́lė
1. nuo gėlimo apmirti kuriai nors kūno daliai: Àtgelia rankos, ir nevaldau. Kad àtgelia kojos, bus pagila. Atgė́liau kojas. Kur atgélta [koja],
tę skūra lupasi. Atgeltiejai kaulai nebepriauga, ištrupa iš kojos.
2. atšalti (kurią nors kūno dalį): Aš nuginiau jautelius į žalią girelę ir atgėliau kojeles į gailią raselę. Pasiutusiai atgė́liau nagus, leisk pasišildyti.
įgélti, į̃gelia, įgė́lė
1. įkąsti, įdurti, įleisti geluonį. Bitė įgė́lė man veidan. Širšūnas į kaktą įgėlė. Uodas mane įgė́lė. Musės ir vabalai, uodai su kaimene blusų jau vargint vėl pulkais visur susirinko ir ponus taip kaip būrus įgélt išsižiojo. Jos kulnį ingelsi. Kaskart kitiems skaudžiai įgelt (įžeisti) rūpėjo. Antanienė kaip įgelta blaškosi po kambarį.
2. įsiskaudėti: Įsigė́lė dantys.
3. nenustoti šalti: Po tiek nevalios dienų, įsigėlus šalčiams, nusibodus visiems aslos žaislams, mažieji gaivališkai verždavosi į orą.
bìtės įgeltà. Pradėjo šnekėt, kad ji bìtės įgeltà.
išgélti, ìšgelia, išgė́lė.
1. nuo didelio gėlimo, skausmo sunykti: Negalėjo valdyt nugarkaulio, buvo išgeltas. Nebevaldo iš pat mažumės jis rankos – išgelta. | Dantys išgė́lė, be dantų esu palikęs (nuo gėlimo iškrito) . Da mažam vaikeliuo dantis išgė́lė. Išgeltu dančiu riešuto neperkąsi.
2. iššalti, nuo šalčio sunykti: Šiais metais daug kur išgėlė dobilai. Išgėlė rugius.
širdìs išgė́lė pasidarė nejautrus Mums širdys sopančios išgėlė.
nugélti, nùgelia, nugė́lė
1. sugelti: Nugėlė abi rankas ir burną bitės.
2. gėlimu nužudyti: Bitys. prie svetimų pulkų nuklysta, ir čia yra daugiausiai nugeliamos į smertį. | Ir jį nugė́lė (nušovė) .
3. nuskaudėti, įskausti: Nugė́lė kojos. Taip mušė jiejie mane, kad mano nugė́lė širdį. Nelinksta nugara prie kirvio, kai kūnas nuo darbo nugeltas. Kad kramsterėjau su duona akmeniuką, net per dantis nugė́lė.
4. nuvaryti (nagą): Man nagą nugėlė iš geros valios. Vienos rankos pirštą nugėlė.
pagélti, pàgelia, pagė́lė.
1. paskaudėti: Pagė́lė dantis dvi dienas.
2. gėlimu sugadinti: Pagéltas dantis ištrupėjo. Mano koja pagelta. | Ką aš jau beišmoksiu, kad jau mano galva pagelta. Taip tegali parašyti žmogus pageltos širdies ir didelio prisirišimo prie savo tėvynės. Kad tave pagel̃t, ką tu man padarei!
3. iki skausmo nušalti: Pagė́lė nagą beskalbant plovinius speiguotie.
pérgelti.
1. perskaudėti, nustoti skaudėti: Šis dantis jau yra párgeltas. Benor pérgelti man ranka sušalusi, kurią bitys suspardė.
2. būti skausmo perimtam: Tad visą savaitę išvažinėjo visas pergeltas ir laidotuvėms pinigų nešykštėjo.
3. perimti (šalčiui): Išeini [oran],
tai tep ir pérgelia šaltis.
pragélti, pràgelia, pragė́lė. įskausti, įsiskaudėti: Pragela ranka belinguojant lopšį. Jam pragė́lė rankelę, negali pakelt.
sugélti, sùgelia, sugė́lė
1. daug geluonių įvaryti. Arklys stovėjo prie avilio, bitės apipuolo ir sugė́lė visą.
2. ligai suimti: Aš iš didžių rūpesčių esmu teip labai ligos sopuliais apimtas, visi kaulai mano sugelti yra. Jojo rankos sugéltos. Ligonis sugéltas, skrepliais spjaudo.
3. staiga pradėti gelti: Man teip sugė́lė po krūtine. Tik sùgelia sùgelia galvą, ir vėl praeina. Iš karto jam silpna pasidarė, sugėlė sąnariuose. Dantį vienu metu kad sugė́lė, net surikau. Kad jau antsyk sugė́lė galvą, tik akyse žãlia pasidarė.
šìrdį sugélti sukelti sielvartą: Tamstos tylėjimas man šìrdį sugė́lė.
užgélti, ùžgelia, užgė́lė
1. mirtinai nugelti ką geluoniu: Vakar bitės žąsiuką užgėlė.
2. būti ligos paliestam: Mano visi užgelti dantys.
3. nuo šalčio imti skaudėti: Pirštai rankų ùžgelia nuo šalčio. Ar užgė́lė pirštus, kad kiši į burną? Ažgė́lė kojas, net pirštai pabalo. Užgéltas ausis pirma atatrink. Teip rankas ažgė́lė, nors verk. Važiavau be pirštinių, ir rankas užgė́liau. Kad užgė́liau (nušalau nagus) velėdama, tai net verkt pradėjau.
širdìs užsigė́lė labai skaudu: Užsigels širdis, kad pajus sūnų žuvusį.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.