.
il̃sinti (-yti), -ina, -ino, ìlsinti. leisti ilsėtis: Ant kryžkelėlio žirgus ìlsino, te mane jauną skaudžiai virkdino. Pjauk pjauk, sūneli, pjauk, balandėli, neìlsinki dalgelio. Il̃sinu ašvienius, kurie pavargo. Aš ilsiu apilsęs ir kitą il̃sinu apalsintą. Mindovė tuo tarpu ilsino savo kareivius. Naktį ramiai ilsinom nuvargusias kojas. Žmonės tebeknarkė, tebeilsino sustingintus savo narius. Mes, jaučius ilsindami, susėdame ant griovio kranto pypkių parūkyti. Nakčia durys ìlsinasi.
atil̃sinti. leisti atilsėti: Kareivius savo suvargusius atilsino. Skaniai sąnarius savo atilsinau pakabinamoj lovoj. Ir liepė eiti savan kampelin galvelės priglausti, rankelių atilsinti.
pail̃sinti. leisti pailsėti: Pail̃sink darbininkus, t. y. duok jiems atilsėti. Albertas vylės savo kareivius iš kelio pailsinsiąs. Važiuodamas į kalną, pailsink arklius. Laikas jau būtų pailsint kaulus.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.